- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- e2A-1648-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00746-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Atsakovas
- R. I.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.2.1Netesybos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui R. I. dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 299,54 Eur skolą, 703,48 Eur delspinigius, 29,95 Eur baudą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 2,90 Eur išlaidų už Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išrašą ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas pagal su pradine kreditore uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Ūkio banko lizingas“ 2007 m. gegužės 28 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. 705617544 įsigijo žoliapjovę, kurią įsipareigojo išpirkti iki 2008 m. gegužės 28 d., tačiau sumokėjo tik pirmąją įmoką, kitų įmokų nemokėjo ir turto negrąžino. 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė iš pradinės kreditorės perėmė reikalavimo teises į atsakovo skolą.
2. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 299,54 Eur skolą, 107,83 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (407,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1,14 Eur išlaidų už VĮ Registrų centro išrašus atlyginimą ir 9,05 Eur žyminio mokesčio, kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
4. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas 2007 m. gegužės 28 d. sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. 705617544 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas išperkamosios nuomos pagrindu įsigijo žoliapjovę ir įsipareigojo 12 mėn. pagal sutartą grafiką mokėti įmokas. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, sumokėjo tik pirmąją įmoką ir liko skolingas 299,54 Eur už įsigytą turtą. 2009 m. kovo 4 d. pradinė kreditorė su ieškove pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovo skolą pagal Sutartį.
5. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas Sutarties nevykdė, iki ieškinio teismui padavimo skolos negrąžino, atsiliepimo nepateikė ir savo prievolės ieškovei neginčijo, byloje nesant įrodymų apie prievolės įvykdymą, sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 299,54 Eur skolą.
6. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 703,48 Eur delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 28 d. iki 2020 m. gegužės 7 d., kurių norma ieškovės iniciatyva nuo Sutartyje numatytų 0,2 proc. (Sutarties 11.1 punktas) buvo sumažinta iki 0,05 proc., teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė ypač ilgą laiką nesiėmė visų galimų veiksmų skolai išieškoti ir nepateikė įrodymais pagrįstų paaiškinimų, pateisinančių tokį ilgą delsimą, o per ilgai delsdama kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo ieškovė leido susidaryti pernelyg didelėms, akivaizdžiai neprotingoms netesyboms, kurių priteisimas, teismo vertinimu, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71–6.72 straipsniais, 6.73 straipsnio 2 dalimi, netesybas sumažino, ieškovei iš atsakovo priteisdamas 107,83 Eur delspinigių, apskaičiuotų taikant Sutartimi nustatytą 0,2 proc. normą už 180 dienų, o kitą reikalavimo dėl delspinigių priteisimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Reikalavimą dėl 29,95 Eur baudos už Sutarties 5.2 ir 5.5 punktų pažeidimą priteisimo teismas atmetė kaip neįrodytą, akcentuodamas, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji pareikalavo atsakovo pateikti dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės Sutarties vykdymui, sudaryti sąlygas ieškovei patikrinti, kaip eksploatuojamas turtas, kaip tai numatyta Sutarties 5.2 punkte, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pasikeitė atsakovo telefono numeris ar adresas (Sutarties 5.5 punktas). Teismas pažymėjo ir tai, kad, nors ieškovė baudą sieja su atsakovo pareigos pranešti apie savo adreso pasikeitimą nevykdymu, tačiau tai iš esmės yra susiję su skolos nemokėjimu, tad prašomi priteisti delspinigiai ir bauda yra dviguba atsakomybė, kurią draudžia įstatymai (CK 1.5, 6.71 straipsniai, 6.73 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis).
8. Remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas iš atsakovo priteisė ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
9. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (39,33 proc.) teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 9,05 Eur žyminio mokesčio ir 1,14 Eur išlaidų už VĮ Registrų centro išrašus atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir baudos priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – iš atsakovo ieškovei priteisti 703,48 Eur delspinigių, 29,95 Eur dydžio baudą, 2,90 Eur dydžio išlaidų už VĮ Registrų centro išrašus atlyginimą, taip pat patikslinti, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos ieškinio sumos, priteisti iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir kitų bylinėjimosi išlaidų, kurias pagrindžiantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo, atlyginimą. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 595,65 Eur (703,48 Eur – 107,83 Eur) delspinigių priteisimo, yra nepagrįsta, neproporcinga (neadekvati), neteisinga, neatitinkanti šalių interesų pusiausvyros principo. Priteista 107,83 Eur delspinigių suma yra neproporcingai maža, lyginant su atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų dydžiu, pradelstu įsipareigojimų (ne)įvykdymo laikotarpiu, skolininko (atsakovo) elgesiu.
1.2. Teismas neteisėtai ex officio (savo iniciatyva) pritaikė sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė sumažinti netesybas nesuteikia teismui teisės nesant šalies reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį.
1.3. Išperkamosios nuomos sutartis nėra vartojimo kredito sutartis (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl teismas neturėjo pagrindo atsakovą pripažinti vartotoju.
1.4. Ieškovės reikalaujamų priteisti delspinigių dydžio teismas mažinti neturėjo pagrindo, nes to neprašė atsakovas, o ir ieškovė jau ieškinyje nurodė, kad ji prašo ne visų Sutartimi numatytų delspinigių, juos pati sumažindama. Ieškovė nurodė, kad mažina delspinigių normą atsižvelgdama į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus dydžius, nors pats VKĮ šioje situacijoje netaikytinas. VKĮ 41 straipsnyje yra nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., taip pat išperkamosios nuomos sutartims.
1.5. Teismo išvada, kad ieškovė delsė reikalauti įvykdyti prievolę, todėl yra atsakinga už pradelstų įvykdyti prievolę pagal Sutartį dienų skaičių, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo ieškovė ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą iš atsakovo ikiteisminiu būdu, abiem šalims patiriant kuo mažiau išlaidų.
1.6. Teismas nevertino aplinkybės, kad būtent atsakovas ne tik nesirūpino skolos grąžinimu, bet ir elgėsi (ir toliau elgiasi) nesąžiningai, visais įmanomais būdais sąmoningai vengdamas įvykdyti prievolę. Dėl atsakovo sutartinių prievolių nevykdymo, nebendradarbiavimo ir piktnaudžiavimo ieškovė nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo dienos turėjo įvairių papildomų išlaidų (kurias sudėtinga apskaičiuoti (konkrečiai identifikuoti)), tačiau neprašė priteisti papildomų nuostolių dėl sutarties nevykdymo, o pareiškė reikalavimą tik dėl sutartinių netesybų (delspinigių) priteisimo. Sutartinės netesybos jau sutarties sudarymo metu apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą, o kai konstatuojamas prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo faktas, suteikia teisę jas gauti neįrodinėjant nuostolių dydžio. Atsakovas nebendradarbiavo ne tik su ieškove, bet ir su teismu, kas tik patvirtina faktą, kad jis nėra sąžiningas ir toliau geruoju neketina (į)vykdyti įsipareigojimų kreditoriui, todėl teismas negali būti subjektyvus atsakovo atžvilgiu.
1.7. Teismo priteisti delspinigiai yra neproporcingi atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų dydžiui (299,54 Eur), dėl to atsakovas nesupras Sutarties ne(į)vykdymo pasekmių, toks teismo sprendimas tik skatins ateityje tokius nesąžiningus asmenis, nesuprantančius, nesuvokiančius savo pareigų, neturinčius atsakomybės jausmo, lengvabūdiškus ir pan., ir toliau nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis.
1.8. Teismas nepagrįstai nepriteisė 29,95 Eur dydžio baudos. Atsakovas pažeidė Sutarties 5.2 ir 5.5 punktus ir šie pažeidimai yra akivaizdūs (skolininkui išsiųsti dokumentai skolininko nurodytu adresu neįsiteikia).
1.9. Teismas nepagrįstai sumažino ieškovės išlaidas už Gyventojų registro pažymą ir vietoje ieškovės faktiškai turėtų 2,90 Eur dydžio išlaidų priteisė tik 1,14 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
12. Ieškinį ieškovė pareiškė dėl skolos ir netesybų pagal UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovo 2007 m. gegužės 28 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. 705617544 ir ieškovės su pradine kreditore sudarytą 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartį priteisimo. Pranešimus apie reikalavimo teisės perėmimą ir atsakovo pareigą sumokėti skolą ieškovė siuntė 2009 m. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 17 d.
13. Skundžiamu sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl 299,54 Eur pagrindinės skolos (išperkamosios nuomos sutarties kainos) priteisimo, reikalavimas dėl delspinigių priteisimo patenkintas iš dalies (ieškovė prašė priteisti 703,48 Eur delspinigių, teismas priteisė 107,83 Eur), o reikalavimas dėl 29,95 Eur baudos priteisimo buvo atmestas. Būtent sprendimo už akių dalys, kuriomis visiškai ar iš dalies atmesti ieškovės reikalavimai dėl netesybų taikymo sudaro apeliacijos ribas.
14. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, turėtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad teismas, nustatydamas, ar yra pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus turėtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008, 2017 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017). Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012).
16. Pirmosios instancijos teismas mažindamas priteistiną delspinigių sumą akcentavo, kad šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai, o sutarties sąlygos dėl netesybų taikymo pažeidžia vartotojo teises ir teisėtus interesus. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad buvo sudaryta ne vartojimo kredito, bet išperkamosios nuomos sutartis, todėl atsakovas nėra vartotojas ir vartojimo santykius reglamentuojančias normas pirmosios instancijos teismas taikė nesant tam teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas tokį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
17. Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, pripažįstama vartojimo sutartimi. Iš esmės ta pati vartojimo sutarties samprata įtvirtinta ir ginčo nagrinėjimo metu galiojančiame CK 6.228¹ straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad išperkamosios nuomos sutarties pagrindu žoliapjovę fizinis asmuo susitarė įsigyti iš verslą vykdančio juridinio asmens, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pateikta sutarties, kaip vartojimo teisinio santykio, kvalifikacija.
18. Pažymėtina ir tai, kad sandorio sudarymo metu galioję teisės aktai išperkamosios nuomos sutartis prilygino vartojimo kredito sutartims. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, jog išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma), o CK 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Kasacinis teismas nurodytą reglamentavimą aiškino kaip reiškiantį, kad aptariamam teisiniam santykiui taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad sandoriui, iš kurio kildinami ieškinio reikalavimai, negali būti taikomos vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai.
19. Kita vertus, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas netaikė jau po sandorio sudarymo (2011 m. balandžio 1 d.) įsigaliojusio VKĮ, kurio 49 straipsnyje nustatyta, kad įstatymo nuostatos netaikomos išperkamosios nuomos sutartims. Pirma, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, vertinant ir iki VKĮ įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Antra, VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 d. maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Nagrinėjamu atveju teismas priskaičiavo 4 kartus didesnius delspinigius, kadangi taikė ne 0,05 proc. dydį, bet 0,2 proc.
20. Netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus – atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių turėjusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad atsakovas yra vartotojas, jog pagrindinės prievolės suma yra daugiau negu du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, kad ieškovė delsė kreiptis dėl skolos priteisimo, patvirtina sąlygų mažinti delspinigius egzistavimą.
22. Kaip matyti iš sprendimo už akių turinio, teismas priteisė delspinigių sumą, apskaičiuotą taikant Sutartimi nustatytą 0,2 proc. normą už 180 dienų laikotarpį. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pritaikė aptariamam reikalavimui ieškinio senatį. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Pirma, jeigu teismas būtų taikęs ieškinio senatį, jis būtų ieškinį atmetęs visa apimtimi, kadangi jis yra pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį 10 metų senaties terminą. Antra, teismas 180 d. terminą pasirinko kaip kriterijų, leidžiantį nustatyti šalių interesų pusiausvyrą atitinkantį delspinigių dydį. Trečia, kaip minėta nutarties 19 punkte, 180 d. terminas vartojimo santykiuose yra taikomas ne tik kaip ieškinio senaties terminas, bet ir kaip orientacinis laikotarpis, už kurį apskaičiuotos netesybos pripažįstamos pagrįstomis. Ketvirta, ieškovė ieškinyje prašė taikyti sumažintą 0,05 proc. delspinigių dydį vietoj sutartyje nurodytojo 0,2 proc. dydžio. Ši aplinkybė reiškia, kad delspinigiai iš esmės buvo priteisti už 4 kartus ilgesnį laikotarpį, t. y. 720 d. (180 d. * 4).
23. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė neįrodinėjo dėl vėlavimo įvykdyti prievolę turėtų nuostolių, kurie, vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, 6.73 straipsnio 2 dalimi, būtų kliūtimi mažinti delspinigius. Pirmosios instancijos teismo priteista delspinigių suma sudaro daugiau nei trečdalį pagrindinės skolos sumos. Be to, nors ieškovė nurodė atlikusi įvairių veiksmų, siekdama išsiieškoti skolą anksčiau, į bylą tebuvo pateikti du ieškovės atsakovui siųsti pranešimai – vienas iš karto po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo (2009 m. kovo 23 d.), o kitas – praėjus 11 metų (2020 m. balandžio 17 d.). Jokių papildomus veiksmus patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo motyvų, kad ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį nulėmė ir pasyvus pačios ieškovės elgesys, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės prašomą priteisti delspinigių sumą akivaizdžiai per didele, pažeidžiančia šalių interesų pusiausvyros principą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados dėl priteistinos delspinigių sumos teisėtumo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 29,95 Eur baudą, išperkamosios nuomos sutarties 11.2 punkto pagrindu apskaičiuotą už sutarties 5.2, 5.5 punktuose įtvirtintų pareigų kreditorei pareikalavus per 5 dienas pateikti visus dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės sutarties vykdymui, bei sudaryti sąlygas patikrinti kaip eksploatuojamas turtas, taip pat per 5 dienas informuoti kreditorę, jeigu pasikeičia atsakovo adresas, telefonas, faksas ar banko rekvizitai, keičiasi darbovietė, turto laikymo vieta, pažeidimą. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ji būtų prašiusi atsakovo pateikti išperkamosios nuomos sutarties 5.2 punkte nurodytą informaciją. 2009 m. kovo 23 d. pranešime ieškovė nurodė perėmusi reikalavimą ir pareikalavo apmokėti skolą. Pranešimas buvo išsiųstas atsakovo gyvenamosios vietos adresu, juo nebuvo prašoma pateikti kokią nors informaciją, į bylą taip pat nepateikta jokių duomenų, kad tuo metu kokie nors atsakovo kontaktiniai duomenys buvo pasikeitę. O siųsdama 2020 m. balandžio 17 d. raštą ieškovė ne tik neprašė atsakovo pateikti kokią nors informaciją, bet jau buvo apskaičiavusi baudą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė siekė gauti aptariamą informaciją, jog šie duomenys jai buvo reikalingi. Pažymėtina, kad teikdama ieškinį ieškovė pageidavo, jog, atsakovui nepateikus atsiliepimo, byloje būtų priimtas sprendimas už akių, t. y. negalėjo nesuprasti, kad teismas apie reikalavimų pagrįstumą spręs pagal pačios ieškovės su ieškiniu pateiktus įrodymus. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų sąlygų baudai taikyti egzistavimą, ieškovė neteikė nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo priteisti baudą pagrįstumą, kas aptvirtina aptariamos sprendimo už akių dalies teisėtumą.
25. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat ginčija sprendimo už akių dalies, kuria ieškovei buvo priteistas tik dalies išlaidų už VĮ Registrų centro išrašą atlyginimas. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepaneigė ieškovės turėtų išlaidų dydžio – 2,90 Eur. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovei ne visų jos turėtų išlaidų, bet tik išlaidų, proporcingų patenkintai ieškinio daliai, atlyginimą. Kitaip tariant, pati ieškovė, reikšdama iš dalies nepagrįstą reikalavimą, prisiėmė riziką, kad toks netinkamas jos procesinis elgesys nulems ne visų, bet tik dalies jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Skundo argumentus pripažinęs neteisėtais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pagrindo.
26. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus įvertino tinkamai, skundžiamas sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.