- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-12
- Bylos Nr.
- 1A-383-576/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-0-00023-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- E. M., E. Š.
- Nukentėjusysis
- M. F.
- Advokatai
- Anatolijus Svila, Anna Grinevič
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
nuteistajam E. M. ir jo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),
nuteistojo E. Š. gynėjai advokatei Annai Grinevič (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir E. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo
E. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie likusios neatliktos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės – 11 metų 8 mėnesių ir 2 dienų pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmės – laisvės atėmimas 11 metų 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.
E. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas areštu 45 (keturiasdešimt penkių) paroms.
Iš E. M. ir E. Š. nukentėjusiojo M. F. (M. F.) naudai solidariai priteista 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš E. Š. netenkintas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. M. ir E. Š. nuteisti už tai, kad 2020 m. balandžio 28 d., apie 15.40 val., Vilniaus pataisos namuose, Rasų g. 8, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, sumušė M. F., t. y. kartu tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių M. F. į galvą, petį, nugarą, padarydami nukentėjusiajam M. F. muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva dešinio antakio srityje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais E. M. ir E. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. M. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją M. B..
2.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas neaiškiai, nes jo rezoliucinėje dalyje nenurodyta bausmės atlikimo pradžia, t. y. nuo kada pradedama skaičiuoti bausmė.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis E. Š. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio davė parodymus, kad nukentėjusiojo M. F. E. M. nemušė. Atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis E. Š. neneigė, jog sumušė nukentėjusįjį M. F.. Iš liudytojo J. T. duotų parodymų taip pat matyti, jog jis su E. M. kalbėjosi laiptinėje ir nemušė nukentėjusiojo M. F.. Pažymima, jog nuteistojo E. Š. ir liudytojo J. T. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir sutapo su apelianto parodymais. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų parodymų, suteikė pirmenybę nukentėjusiojo M. F. parodymams, rėmėsi liudytojo J. D. (J. D.), kuris nėra tiesioginis liudytojas, o pareigūnas, suinteresuotas asmuo, parodymais. Pasak apelianto, nukentėjusiojo parodymai iš esmės skiriasi nuo liudytojo J. T., apelianto bei E. Š. parodymų, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino. Apelianto teigimu, teismas dėl neaiškių priežasčių buvo šališkas.
2.3. Be kita ko, apeliantas nurodo, kad faktas, kad nukentėjusiajam M. F. yra konstatuoti sužalojimai negali būti jo kaltės įrodymas. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad nukentėjusysis buvo sumuštas E. Š..
2.4. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl liudytojo M. B. parodymų patikimumo, nes jie surašyti „kaip iš pypkės“. Nuteistojo teigimu, kyla pagrįstų abejonių dėl šių parodymų tikrumo, kadangi 2020 m. balandžio 28 d. 15 val. 45 min. liudytojas M. B. negalėjo atidaryti būrio durų ir stebėti pro durų plyšį, nes Vilniaus pataisos namų pareigūnai arba kiti nuteistieji jį būtų matę, tačiau šiuo atveju niekas šio liudytojo nematė.
2.5. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jam pareikštu civiliniu ieškiniu, kadangi jis nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį, paskiriant baudą vietoje arešto bausmės. Nuteistasis nurodo, jog šiuo metu dirba, savanoriauja, dalyvauja socialinėje veikloje, o arešto paskyrimas pakenktų jo esamiems pasiekimams.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis E. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. Š. gynėja prašė tenkinti nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą, o prokuroras – nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinių skundų argumentų nuteistasis E. M. ginčija savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis E. Š. neginčija savo kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme.
Dėl E. M. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui E. M. bei gynėjo pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl to, jog E. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus (nuteistųjų E. M. ir E. Š., liudytojų M. B., Z. V., A. K., J. T., A. A., D. T., nukentėjusiojo M. F. parodymus, 2020 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokolus, 2020 m. gegužės 5 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, akistatos protokolus bei kitą rašytinę bylos medžiagą) įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamus argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.
8. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje duomenų, jog E. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pakanka. Skundu E. M. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų vertinimą. Pasisakant dėl nuteistųjų E. M. ir E. Š. parodymų pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, nuteistojo E. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nelaikytini nuosekliais. Pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsisakė duoti parodymus (t. 2 b. l. 14). Papildomai apklaustas 2020 m. rugpjūčio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu E. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos pripažino ir nurodė, jog tai jis stovėdamas laiptinėje prie įėjimo į 2 aukšto koridorių pakvietė M. F., paprašęs koridoriuje vaikščiojusio nuteistojo, kad pakviestų vaiką iš Vilniaus ir teigė, kad nukentėjusįjį mušė vienas, sudavė apie 5 smūgius į galvos sritį bei kūną, o J. T. ir E. M. stovėjo laiptinėje ir tarpusavyje kalbėjo (t. 2, b. l. 17-18). Taigi, E. Š. šioje apklausoje teigė, kad E. M. buvo nusikaltimo padarymo vietoje, nors ir nemušė nukentėjusiojo. Apklaustas teisiamajame posėdyje E. Š. parodymus šioje dalyje pakeitė ir nurodė, kad tuo metu, kai konfliktavo su M. F., jokių kitų asmenų šalia nebuvo, laiptinėje buvo tik jis ir nukentėjusysis. Perklaustas du kartus patvirtino, kad E. M. nebuvo bei teigė, kad J. T. ir E. M. negalėjo matyti konflikto (t. 2, b. l. 89). Tokią pačią versiją teisme nurodė ir E. M., teigdamas, jog jis nedalyvavo konflikte, apskritai nėra matęs nukentėjusiojo, pamatė jį tik per ikiteisminio tyrimo metu atliktą akistatą, o įvykio dieną kalbėjosi su žmogumi trečiajame aukšte ir muštynių nematė. 2020 m. liepos 20 d. akistatos metu su M. F. metu E. Š. tvirtino, jog E. M. įvykio metu kalbėjo su J. T., (t. 1. b. l. 90-91). Be kita ko, nuteistųjų E. M. ir E. Š. teisme duoti parodymai, kad E. M. nematė konflikto ir nebuvo 2 aukšto laiptinėje, o nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo tiktai E. Š. nestebint kitiems asmenims, prieštarauja: 1) liudytojo J. T. ikiteisminio tyrimo apklausos metu duotiems ir teisme patvirtintiems parodymams (t.1 b. l. 30-32), kur jis teigė, kad E. Š. suduodant smūgius M. F., jis su E. M. kalbėjosi laiptinėje, detalizavo, kad tuo metu stovėjo šiek tiek aukščiau ant laiptų ir matė suduodamus smūgius; 2) liudytojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duotiems ir patvirtintiems parodymams (t. 1, b. l. 59-61), kur jis nurodė matęs, kad šalia E. M. buvo E. Š., pastarasis jo prašęs pakviesti J. T., matęs koridoriumi einantį M. F., kurį užeiti į laiptinę pakvietė J. T., pro atidarytas duris matęs, kad M. F. mušė abu nuteistieji, t.y. E. Š. ir E. M.; 3) nukentėjusiojo M. F. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotiems parodymams (t. 1 b. l. 16-18; t. 2 b. l. 90-91), kur jis tvirtino, kad jo atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji ir detalizavo, kad jam buvo suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių; 4) vaizdo įraše užfiksuotiems duomenims (t. 1 b. l. 78-84), iš kurių matyti, kad M. B. pro duris stebi, kad vyksta laiptinėje. Nustačius, kad E. Š. ir E. M. duoti parodymai, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo tiktai E. Š., prieštarauja byloje esantiems aukščiau išvardintiems įrodymams, teisėjų kolegija darydama išvadas dėl E. M. kaltės, jais vadovaujasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.
9. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, E. M. kaltę patvirtina M. B. ir nukentėjusiojo M. F. parodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir yra nuoseklūs. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas M. B. patvirtino, jog E. M. smurtavo prieš M. F.. Nors apeliantas kvestionuoja M. B. parodymus, tačiau nenurodo su kuriomis šiuose parodymuose nurodytomis aplinkybėmis jis nesutinka. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teisme pagarsinus minėtus parodymus, šis liudytojas juos patvirtino. Be to, labai svarbu pažymėti, kad M. B. nurodytas aplinkybes patvirtina vaizdo įraše užfiksuota objektyvi informacija. 2020 m. gegužės 13 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad 2020 m. balandžio 28 d., 15.49 val. atidaromos durys iš laiptinės pusės, pro kurias patenkama į 2-o aukšto koridorių ir pro jas, t. y. pravertų durų plyšį įkišo galvą nuteistasis su juodu džemperiu su gobtuvu ant galvos (padidinus vaizdą nuteistojo įkišusio galvą pro duris, nustatyta, kad tai nuteistasis E. M.). Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog tai patvirtina aplinkybę, kad jis buvo nusikaltimo padarymo vietoje ir paneigia apelianto ir E. Š. teisme iškeltą versiją, jog E. M. laiptinėje nebuvo ir konflikto jis nematė, nes tuo metu buvo 3 aukšte. Vaizdo įraše matyti, kad nuteistasis E. M. 15.50 kažką sako koridoriuje buvusiam nuteistajam M. B., toliau matoma, kad durys į laiptinę uždaromos, o nuteistasis M. B. eina link 2-o būrio nuteistųjų virtuvėlės durų, kurias pravėrė, tačiau į vidų neužėjo ir vėl jas uždaręs nuėjo link durų į išėjimą į laiptinę, jas pravėrė ir vėl uždarė bei nuėjo į koridoriaus galą. 15.51 iš virtuvėlės išėjo J. T., kuris atėjo prie įėjimo į laiptinę, atidarė duris ir pro jas išėjo. 15.52 val. iš gyvenamosios patalpos Nr. 202, kuri yra 2-ame gyvenamojo korpuso aukšte, išėjo nuteistasis M. F., jam einant koridoriumi ir priartėjus prie durų, kurios veda į laiptinę, šios atidaromos ir jis įeina į laiptinę. Taip pat remiantis vaizdo įrašo apžiūros protokolu 15.53 val. iš laiptinės pusės atsivėrė durys ir matosi, kad nuteistasis M. B., priėjęs prie durų, kelias sekundes stebi, kas vyksta laiptinėje, durys vėl užsidaro, o M. B. toliau vaikšto koridoriumi. 15.54 val. nuteistasis M. B. prieina prie išėjimo durų į laiptinę, pats jas atidaro ir stebi pro plyšį kas vyksta laiptinėje. (1 t., b. l. 78-79). Taigi, vaizdo įrašas patvirtina, esmines liudytojo M. B. parodymuose nurodytas aplinkybes: 1) jog būtent E. M. atidaręs laiptinės duris paprašė M. B. pakviesti J. T., 2) kad pakviestas J. T. nuėjo į laiptinę ir vėliau į tą pačią laiptinę užėjo M. F.. 3) M. B. nors ir trumpai, tačiau pro laiptinės duris stebėjo kas vyksta laiptinėje ir akivaizdu matė dalį konflikto. Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys paneigia apelianto teiginį, kad liudytojas M. B. negalėjo stebėti įvykio pro durų plyšį. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas neginčija minėto vaizdo įrašo autentiškumo bei nepateikia jokių argumentų dėl kurių būtų galima abejoti šio įrašo kaip įrodymo patikimumu, todėl juo nesivadovauti kaip įrodymu aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo.
10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad jo atžvilgiu smurtavo ir E. M. iš dalies patvirtina ir netiesioginių liudytojų parodymai, remiantis kuriais darytina neginčijama išvada, jog iš karto po patirtų sužalojimų nukentėjusysis visiems jo klausinėjusiems asmenims nuosekliai nurodė, kad jį mušė ne vienas asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas D. T. nurodė, kad jis ir nuteistasis A. K. palydėjo M. F. į prausyklą, vedant klausė nukentėjusiojo, kas jį sumušė, šis atsakė, kad nuteistieji iš 4 aukšto, tačiau dėl kokių priežasčių ir kas tokie mušė, nesakė. (t. 1 b. l. 36). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. K. nurodė, kad paklausus M. F. kas jį sumušė, jis atsakė, kad nuteistieji iš kito aukšto (t. 1. b. l. 42). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Z. V. nurodė, kad paklausus nukentėjusiojo kokiu būdu jis patyrė sužalojimus, pastarasis teigė, kad jį sumušė kiti nuteistieji (t. 1. b. l. 54). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. A. nurodė, kad paklausus nuteistojo kas jį sumušė, šis atsakė, kad buvo sumuštas 2 nuteistųjų (t. 1. b. l. 65). Visi šie liudytojai teisme pagarsinus minėtus parodymus, juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas J. D. nurodė, kad M. F. atėjus į priimamąjį jis paklausė, kur šis patyrė sužalojimus. Pastarasis nurodė, kad buvo sumuštas laiptinėje dviejų nuteistųjų. (t. 1 b. l. 48.) Apklaustas teisme šis liudytojas taip pat teigė, kad M. F. jam nurodė, kad buvo sumuštas 2 asmenų (t. 2. b. l. 185). Taigi, tiek duodamas parodymus, tiek pasakodamas liudytojams apie jį sumušusius asmenis, nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad jį sumušė ne vienas asmuo, kaip kad teigia apeliantas. Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Duomenų, jog be E. Š. antrasis asmuo vartojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu buvo ne E. M. byloje nėra. Nors liudytojas J. T. nurodė, kad E. M. nemušė M. F. ir tokie jo parodymai atitinka nuteistųjų parodymus, tačiau teisme ištirtų ir aukščiau aptartų įrodymų viseto pagrindu padarius išvadą, kad nukentėjusįjį mušė abu nuteistieji, teisėjų kolegija nuteistųjų parodymais ir liudytojo J. T. parodymais šioje dalyje nesivadovauja, nes juos paneigia nukentėjusiojo, liudytojo M. B. parodymai, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Papildomai pažymėtina, kad akistatos tarp M. F. ir E. Š. metu, M. F. taip pat nurodė, kad prieš jį smurtą naudojo tiek E. Š., tiek ir E. M., jam buvo suduota 14 smūgių, (t. 1, b. l. 90-91). Taip pat nukentėjusysis nurodė ir akistatos su E. M. metu (t. 1, b. l. 94-95), kas tik patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą.
11. Nors apeliantas E. M. nesutinka su civiliniu ieškiniu, tai grįsdamas savo kaltės prieš nukentėjusįjį nebuvimu, tačiau nustačius, kad E. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta, o apeliantas nepateikia argumentų dėl priteistos žalos dydžio pagrįstumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinis ieškinys solidariai iš abiejų nuteistųjų priteistas pagrįstai, plačiau šiuo klausimu nepasisako, tik pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu priteista neturtinė žala paliktina nepakeista.
Dėl nuosprendžio neaiškumų
12. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta bausmės E. M. skaičiavimo pradžia, tačiau pažymi, kad šį apsirikimą pirmosios instancijos teismas ištaisė 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi (t. 3. b. l. 42-43), kuri yra neatskiriamoji nuosprendžio dalis. Remiantis minėta nutartimi bausmės pradžia E. M. skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Dėl bausmės E. Š.
13. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).
14. Už nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi, už šį nusikaltimą nėra numatyta apelianto prašoma baudos bausmė. Pažymėtina, jog baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijai nenumatant apelianto prašomos bausmės rūšies, teismas galėtų paskirti šią bausmę tik vadovaudamasis išimtinėmis bausmės skyrimo taisyklėmis pagal BK 62 straipsnį arba BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau jų taikymui būtina nustatyti gerokai mažesnį nei rūšinis tiek pačios nusikalstamos veikos, tiek veiką padariusio asmens pavojingumą, o iš žemiau pateiktų argumentų, darytina išvada, jog šios sąlygos, E. Š. ir jo padaryta veika neatitinka.
15. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę E. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teismas įvertino E. Š. asmenybę – teistas 2 kartus, iš jų vieną kartą už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką – nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 170-172). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog jis baustas administracine tvarka, turintis galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 166-169). Svarstydamas bausmės skyrimo klausimą pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad nusikalstama veika padaryta pataisos įstaigoje laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, o iš Vilniaus pataisos namų pateiktos 2020 m. gegužės 20 d. charakteristikos matyti, kad nors E. Š., būdamas Vilniaus pataisos namuose, su įstaigos personalu stengiasi būti mandagus, taktiškas, yra pakankamai komunikabilus, bendrauja noriai, tačiau bausmės atlikimo metu nuteistasis linkęs pažeidinėti vidaus tvarkos taisykles ir režimo reikalavimus, bausmės atlikimo laikotarpiu neskatintas, turi 10 galiojančių nuobaudų. Įvertinęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. Š. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus arešto bausmę, jos trukmę nustatant artimą įstatymo numatytam arešto bausmės, skirtinos už nusikaltimo padarymą, vidurkiui ir už nesunkaus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus 45 parų arešto bausmę.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarstydamas bausmės skyrimo klausimą E. Š. pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog nuteistasis anksčiau yra teistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo duomenimis (t. 1. b. l. 170-172) E. Š. atžvilgiu 2016 m. vasario 26 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau 2016 m. kovo 23 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovaujantis BK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Taigi, nepaisant to, jog apeliantas anksčiau teistas du kartus, ankstesni teistumai nėra susiję su smurtinių nusikalstamų veikų padarymu (anksčiau jis teistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį), todėl smurtinę nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą. Tai patvirtina ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys. Visgi ši aplinkybė, atsižvelgus į tai, jog nusikalstama veika padaryta griežčiausios bausmės atlikimo metu bei kitas 15 punkte paminėtas neigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmę ar juo labiau taikyti išimtines bausmės skyrimo taisykles ir skirti baudą. Atkreiptinas dėmesys, jog ankstesniais nuosprendžiais E. Š. buvo paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymas buvo atidėtas. Pirmąjį kartą apeliantas pateisino teismo jam pareikštą pasitikėjimą, tačiau antrąjį – pažeidė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir panaikinus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą buvo nusiųstas realiai atlikti bausmę, kurios metu ir buvo padaryta nusikalstama veika M. F. atžvilgiu. Atsižvelgus į visas išvardytas aplinkybes, konstatuotina, jog BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, nepasieks BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis tapo savanoriu, dalyvauja socialinėje veikloje ir dirba jį teigiamai charakterizuoja, tačiau vien tai neleidžia teigti, jog jam paskirta neproporcinga bausmė, o E. Š. teiginys, esą arešto bausmė pakenks jo esamiems pasiekimams laisvėje, teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog paskirtos bausmės trukmė yra 45 paros. Šiam laikotarpiui E. Š. gali išeiti apmokamų ar neapmokamų atostogų ar bandyti kitaip susitarti su savo darbdaviu, ir taip neprarasti darbo vietos, o įsitraukimas į socialinę veiklą galimas bet kuriuo metu ir priklauso tik nuo asmens noro, taigi trumpalaikis laisvės atėmimas neužkerta kelio grįžti į socialinę veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta arešto bausmė yra teisinga, ne per griežta, pilnai atitinkanti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, todėl ją švelninti, nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl teismo šališkumo
17. Nuteistasis E. M. skųsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes palaikė nukentėjusiojo pusę, nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus, šališkai vertino bylos aplinkybes.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Ne tik nacionalinėje teismų praktikoje, bet ir tarptautinėje, išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, Nr. 2K-243/2009, Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-550/2010, Nr. 2K-401/2012, Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-67-746/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (Boldea c. Roumanie, no 19997/02).
19. Nuteistojo E. M. nurodomi argumentai dėl teismo šališkumo nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Byloje nėra ir kitų teismo šališkumą įrodančių duomenų, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tuo labiau kad ir iš jo apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas teismo šališkumą sieja su, jo manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, jam nepriimtinais teismo argumentais dėl jo kaltės konstatavimo, tačiau teismų praktikoje kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl E. M. kaltės bei paskyrė tinkamą bausmę E. Š., todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste ir – VGTPT) prašymo priteisti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas
21. 2021 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. birželio 14 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-4329 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 81,00 Eur už E. Š. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese. Nuteistojo E. Š. gynėja prašė netenkinti prašymo dėl išlaidų priteisimo.
22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi nuteistajam E. Š. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, VGTPT reikalavimas pripažinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas procesinėmis ir jas priteisti iš nuteistojo yra nesuderinamas su nuteistojo teise į gynybą, prieštarauja formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, todėl prašymas priteisti iš nuteistojo E. Š. turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nuteistųjų E. Š. ir E. M. apeliacinius skundus atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybės naudai 81 Eur iš E. Š. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.