- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- e2A-1841-657/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18514-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1355-151/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. J. 1 767,77 Eur skolos už šilumos energiją, 61,95 pEur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė tiekia šilumos energiją patalpų šildymui V. J. priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovas yra neatsiskaitęs už ieškovės laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. perduotą šilumos energiją. Ieškovė su atsakovu nėra sudariusi šilumos energijos vartojimo pirkimo – prdavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsakovo skola ieškovei už per nurodytą laikotarpį perduotą šilumos energiją paskaičiuota pagal Buto apyvartos žiniaraščius ir sudaro 1 767,77 Eur. Be to, iš atsakovo priteistini 61,95 Eur dydžio delspinigiai, paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Vienašališkas atsakovo pranešimas, kuriuo išreiškiama atsakovo valia dėl šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, nesant ieškovės patvirtinimo, nereiškia tinkamo prievolinių teisinių santykių, siejančių ieškovę ir atsakovą, nutraukimo. Atsakovui neatlikus veiksmų, būtinų teisėtam atsijungimui nuo centrinio šildymo sistemos bei negavus atitinkamo ieškovės patvirtinimo ir sutikimo numatytiems veiksmams atlikti, negali būti laikoma, jog tarp ieškovės ir atsakovo materialiniai teisiniai santykiai, susiklostę šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal standartines sąlygas pagrindu, yra nutrūkę. Aplinkybė, jog atsakovas faktiškai nesinaudoja ieškovės perduodama šilumos energija, nepaneigia egzistuojančios atsakovo pareigos mokėti už atsakovui nuosavybės teise priklausančiai patalpai perduodamą šilumos energijos kiekį iki to laiko, kol atsakovas nepasirūpins tinkamų veiksmų atlikimu, siekiant atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos.
3. Atsakovas V. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad 2012 m. spalio 19 d. raštu nutraukė šilumos tiekimo sutartį su AB „Kauno energija“, apie tai informuodamas tiek AB „Kauno energija“, tiek Kauno miesto savivaldybę. Raštuose nurodė, kad jis atliko visus būtinus einamojo statybos remonto darbus, kuriems statybos leidimas nėra būtinas, siekiant tinkamai atjungti atsakovo butą nuo centrinio šildymo sistemos. Atsakovas minėtų įstaigų darbuotojų prašė sudaryti kvalifikuotų asmenų komisiją, kuri galėtų įvertinti atsakovo bute atliktų darbų kokybę, tačiau komisija nebuvo sudaryta. Atsakovas prieš nutraukdamas šilumos energijos tiekimo sutartį su ieškove buvo pilnai atsiskaitęs. Ieškovė nuo 2012 m. jokių pretenzijų atsakovui nekėlė, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad šilumos energijos sutartis yra nutraukta ir jis gali savarankiškai šildytis savo butą. Nuo 2012 m. savo butą šildosi dujomis, už sunaudotas dujas apmoka, todėl nėra sąžininga iš atsakovo reikalauti to, ko atsakovas nėra sunaudojęs. Atsakovas nuo sutarties nutraukimo nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl ieškovė neturi realios reikalavimo teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti už paslaugas, kurių atsakovas nėra gavęs. Ieškovė kelia reikalavimą sutartinių santykių pagrindu. Tačiau sutartis tarp ieškovės ir atsakovo tiesiogiai nebuvo sudaryta, be to, ji atsakovo iniciatyva nutraukta dar 2012 metais, sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, todėl byloje svarbu išsiaiškinti, ar ieškovė realiai nesuteikdama pagal sutartį paslaugų, turi neginčijamą teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti už paslaugas, ir atsakovas, kaip vartotojas, ar turi pareigą už nesuteiktas paslaugas sumokėti vartojimo sutarties aspektu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš V. J. 1 767,77 Eur skolos, 61,95 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 94,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, bei 3,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
6. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad vienašališkas atsakovo pranešimas, kuriuo išreiškiama atsakovo valia dėl šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, nesant ieškovės patvirtinimo ir sutikimo numatytiems veiksmams atlikti, atsakovui neatlikus veiksmų, būtinų teisėtam atsijungimui nuo centrinio šildymo sistemos, nereiškia tinkamo prievolinių teisinių santykių, siejančių ieškovę ir atsakovą, nutraukimo. Butas nuo 2009 m. gegužės 27 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui V. J.. Atsakovas yra fizinis asmuo, kuris yra buto savininkas bei buitinis šilumos energijos vartotojas. Pastato, kuriame yra butas, bei buto šilumos įrenginiai yra prijungti prie ieškovės šilumos energijos tiekimo įrenginių. Ieškovė pastatui, kuriame yra butas, bei buto buitinėms reikmėms tiekia šilumos energiją. Tarp ieškovės ir atsakovo nėra sudarytos šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Todėl laikoma, kad tarp ieškovės ir atsakovo nuo pastato, kuriame yra butas, šildymo įrenginių prijungimo prie ieškovės šilumos tiekimo įrenginių datos yra sudaryta šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Aplinkybė, jog atsakovas faktiškai nesinaudoja ieškovės perduodama šilumos energija, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui perduodamą šilumos energijos kiekį iki to laiko, kol atsakovas nepasirūpins tinkamų veiksmų atlikimu, siekiant atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl atsakovo buto šilumos vartojimo įrenginių teisėto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad patalpa būtų teisėtu būdu atjungta nuo centralizuoto šildymo, priešingai, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, atjungė šilumos tiekimo įrenginius pagal teisės aktų reikalavimus, atsakovas tebėra šilumos energijos vartotojas iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, todėl jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Vadovaujantis šiais motyvais atmestini atsakovo atsikirtimai, jog atsakovas nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl ieškovė neturi realios reikalavimo teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti už paslaugas, kurių atsakovas nėra gavęs. Atsakovo skola ieškovei už per nurodytą laikotarpį perduotą šilumos energiją yra paskaičiuota bei nurodyta prie ieškinio pridėtuose Buto apyvartos žiniaraščiuose ir sudaro 1 767,77 Eur. Atsakovas prievolės atsiskaityti su ieškove tinkamai ir laiku neįvykdė, todėl iš jo ieškovei priteistini 61,95 Eur delspinigiai. Prievolė tinkamai neįvykdyta, įstatymas numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniame skunde atsakovas V. J. prašė Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus. Teismas vieniems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją galią, kitų įrodymų visai nevertino. Atsakovas neprivalo apmokėti už paslaugas, kurių realiai negavo. Atsakovas 2012 m. spalio 19 d. raštu nutraukė šilumos tiekimo sutartį su AB „Kauno energija“. Apie sutarties nutraukimą atsakovas raštu informavo tiek AB „Kauno energiją“, tiek Kauno miesto savivaldybę ir prašė sudaryti kvalifikuotų asmenų komisiją, kuri galėtų įvertinti atsakovo bute atliktų darbų kokybę, tačiau komisija nebuvo sudaryta. Atsakovas manė, kad ieškovė ir Kauno miesto savivaldybė pripažino atsakovo teisę savo nuožiūra šildytis jam priklausantį butą.
1.2. Teismas netinkamai taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Šioje byloje ginčas yra kilęs tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo. Teismas nevertino vartojimo sutarties sąžiningumo aspektu. Nuo 2012 m. ieškovas savo butą šildo dujomis, už sunaudotas dujas apmoka, todėl nėra sąžininga iš atsakovo reikalauti to, ko atsakovas nėra sunaudojęs. Pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos panašios kategorijos bylose. Todėl Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pavestina pateikti išvadą, siekiant išsiaiškinti, ar paslaugų teikėjas gali reikalauti sumokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojo vartotojas. Svarbu atsižvelgti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažino, kad 2010 m. spalio 25 d. energetikos ministro įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktai, nustatantys pastato ar patalpų šildymo būdo pakeitimo tvarką, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
8. Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei iš atsakovės visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Atsiliepime nurodė, kad teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių teisėtą patalpos atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl atsakovo argumentai, jog jokie asmenys pagal atsakovo prašymą apžiūrėti atsakovo atliktus darbus į jam nuosavybės teise priklausančią patalpą nebuvo atvykę, todėl atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovė pripažino atsakovo teisėtą atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, laikytini nepagrįstais. Šios aplinkybės taip pat paneigia atsakovo argumentą, jog jis, faktiškai nesinaudodamas ieškovės perduodama šilumos energija, neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. ieškovės perduotą šilumos energiją. Atsakovas tebėra šilumos energijos vartotojas iki teisės aktų nustatyta tvarka bus įteisintas buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo faktas. Atsakovas klaidingai suvokia šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymui taikomą teisinį reguliavimą, kadangi mano, jog nesant tarp šalių sudarytos rašytinės šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties, laikoma, jog prievoliniai teisiniai santykiai tarp šalių nėra susiklostę. Tarp ieškovės ir atsakovo, nuo pastato, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausanti patalpa, šildymo įrenginių prijungimo prie ieškovės šilumos tiekimo įrenginių datos, konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl prievolės atsiskaityti už energijos tiekėjo pateiktą ir buto savininko suvartotą šilumos energiją ir dėl šios prievolės dydžio.
12. Nagrinėjamoje byloje iš VĮ „Registrų centro“ išrašo nustatyta, kad atsakovui V. J. nuo 2009 m. gegužės 27 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiam butui energijos tiekėja ieškovė AB „Kauno energija“ tiekia šilumos energiją. Šalys rašytinės energijos pirkimo – pardavimo sutarties nebuvo sudarę.
13. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu teigia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus, jog atsakovas 2012 m. spalio 19 d. raštu nutraukė šilumos tiekimo sutartį su AB „Kauno energija“ ir apie tai informavo ieškovę bei Kauno miesto savivaldybę, siekdamas atsijungti nuo bendros šildymo sistemos ir šildytis savo nuožiūra, todėl neprivalo mokėti už paslaugas, kurių negavo.
14. CK 6.390 straipsnis reglamentuoja energijos pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimą ir nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.
15. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017; kt.).
16. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nustatė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl atsakovo buto šilumos vartojimo įrenginių teisėto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos momento, yra nurodęs, kad deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra vienašalis aktas, tuo tarpu šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).
17. Atsakovas teismui pateikė 2012 m. spalio 19 d. pranešimą Kauno miesto savivaldybei ir ieškovei apie tai, kad šilumos tiekimas bute yra sustabdytas, su prašymu sudaryti komisiją, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovui būtų leista derinti jo šilumos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą ir išduota išvada dėl buto atjungimo nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemos; kad tarpžinybinė komisija pripažinusi, jog atjungus atsakovui priklausantį butą nuo pastato šildymo kiti namo butų savininkai nepatirs papildomų išlaidų; kad atsakovui būtų išduotas projektavimo sąlygų sąvadas ir techninės sąlygos; kad atsakovas būtų užpildęs deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą; kad atsakovo bute būtų įsirengtas autonominis šildymas ir karšto vandens ruošimo sistemos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Nekilnojamojo turto registre nėra įrašo apie atsakovo buto šildymo būdo pakeitimą, priešingai iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų.
18. Teisėjų kolegija pažymi, jog Energijos tiekimo vartotojams (pirkimo – pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 d., 6.383 str. 3 d.). Tai reiškia, kad energijos tiekimo įmonė privalo teikti energijos tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK Šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas, o energijos tiekimo įmonė – tiekėjas. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog, jei pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nustato, jog šilumos energijos pirkimo pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 2012 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas kurio 5 punkte nustatyta, kad „Sutartis pagal šį Aprašą laikoma sudaryta nuo buitinio šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos.“
19. Esant aukščiau nurodytam teisiniam ginčo santykio reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus buto apyvartos žiniaraščius nustatyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, konstatavo, kad buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo šilumos įrenginių pripažinimo atjungtais akto pasirašymo datos, o tokio akto nesant, padarė išvadą, kad buto įrenginių atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo yra neteisėtas, o ginčo šalių šilumos tiekimo santykiai laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. nebuvo nutrūkę, todėl yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių susiklostė faktiniai prievoliniai šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiai (CK 1.71 str., 6.384 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Byloje atsakovas neįrodinėjo, kad jam nebuvo patiektas ieškinyje nurodomas šiluminės energijos kiekis ar kad jis apskritai nesinaudojo ieškovės teikiama paslauga. Tarp šalių susiklosčiusių šilumos energijos tiekimo sutartinių santykių pagrindu atsakovas, kaip tiesioginis šilumos energijos vartotojas – buto savininkas – ir šilumos energijos tiekimo sutarties šalis, įgijo prievolę atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį (CK 6.388 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino.
20. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
21. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
22. Skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos, o ieškovė nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.