- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-18
- Bylos Nr.
- 2S-269-775/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pro industrija“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1Pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro industrija“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro industrija“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Pro industrija“ (toliau – ieškovė) prašė pripažinti akcinės bendrovės (toliau – AB) „Šiaulių banko“ kreditavimo sutarties Nr. KS-2015-025-05 (toliau – sutartis) vienašališką nutraukimą prieš terminą neteisėtu. Savo reikalavimų užtikinimui teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti atsakovės inicijuotą išieškojimą iš ieškovės turto iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
3. Teismas nurodė, kad ieškovė prašymą motyvavo tuo, jog atsakovė vienašališkai prieš terminą nutraukė su ja sudarytą sutartį. Atsakovė turi hipoteką ieškovės turtui, tačiau pasirinko savo pažeistų teisių neproporcingą gynybą, nes iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6773-446/2024 priėmimo kreipėsi į antstolių kontorą su prašymu išieškoti iš ieškovės likusią sumą pagal sutartį, vienašališkai prieš terminą nutrauktą su ieškove. Ieškovė su tuo nesutinka ir prašo išieškojimą stabdyti, kadangi sprendimas šioje civilinėje byloje turės tiesioginės įtakos jos prievolės vykdymui, t. y. teismui nustačius, jog atsakovė neteisėtai nutraukė su ieškove sutartį, bus laikoma, kad šalys toliau turi vykdyti savo prievoles pagal sutartį.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, ginčydama atsakovės atliktą sutarties nutraukimą, nereiškia jokių reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Iš suformuluoto reikalavimo manytina, kad ieškovė siekia, jog anksčiau jos su atsakove sudaryta sutartis toliau galiotų tomis pačiomis sąlygomis.
Šalies argumentai
5. Ieškovės prašomos pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu pagrindu yra išduotas vykdomasis įrašas, kuris pateiktas antstoliui ir jo pagrindu pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Notaro išduotas vykdomasis įrašas, kurio pagrindu pradėtą priverstinį vykdymą prašoma stabdyti, yra nenuginčytas, neginčijamas ir galiojantis.
Žemesnės instancijos teismas
6. Neginčytina, kad nesustabdžius atsakovės pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti iš dalies įvykdyti arba pabaigti įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Viena vertus, tokiu atveju, ieškovė turėtų ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo ar turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Kita vertus, teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises ieškovė neprarastų, o objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovė ieškinio tenkinimo atveju vengtų išsiieškotų sumų grąžinimo, nėra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sąlygoja suvaržymų vienai iš ginčo šalių nustatymą, todėl, kaip minėta, teismas, spręsdamas jų taikymo poreikio klausimą, turi užtikrinti ekonomiškumo bei proporcingumo principų reikalavimų įgyvendinimą.
7. Be to, sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovės teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą.
Šalies argumentai
8. Ieškovė prašo pripažinti neteisėtu sutarties nutraukimą, tokiu būdu atstatyti tarp šalių buvusius sutartinius santykius. Tai reiškia, kad nusprendus tenkinti ieškinį, būtų pratęstas šalių sudarytos sutarties galiojimas tomis pačiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje ieškovės iškeltus reikalavimus, nesustabdžius vykdomo išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto nebūtų apsunkintas ar negalimas galimai palankus ieškovei sprendimo įvykdymas – sutarties galiojimo pratęsimas. Teismas pažymėjo, kad tokio (kaip pareikšti reikalavimai) teismo sprendimo įvykdymui apskritai nebus reikalingas priverstinis vykdymas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Atsakovė iš įkeisto turto pardavimo negalėtų patenkinti daugiau reikalavimų nei kad turi, o lėšos, gautos iš turto pardavimo ir viršijančios įsipareigojimų bankui sumą, atitektų ieškovei.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinęs ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytus argumentus, į bylą su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, todėl jos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Pro industrija“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį, stabdyti atsakovės inicijuotą išieškojimą iš ieškovės turto iki sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6773-446/2024 ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliantė yra gamybinė įmonė ir vykdo veiklą, eksploatuodama savo turtą gamyboje, o pinigines lėšas panaudoja žaliavos užpirkimui, mokesčių ir atlyginimų sumokėjimui. Nesustabdžius išieškojimo, jos veikla bus išardyta, vykdyti gamybos be turto ar be apyvartinių lėšų, be darbuotojų, kurie išeis iš darbo negavę atlyginimų, apeliantė negalės. Per tą laiką, kol bus sprendžiamas ginčas, apeliantė nustos egzistuoti kaip juridinis asmuo.
11.2. Atsakovės interesai bei teisės yra pilnai apsaugoti ir nepažaidžia ekonomiškumo bei proporcingumo principų reikalavimų įgyvendinimui.
11.3. Apeliantė dėl išieškojimo praras galimybę ginti savo interesus ir teises po gamybos sustabdymo. Negalėdama disponuoti savo gamybai reikalingu turtu ar piniginėmis lėšomis, praras dėl nesumokėtų atlyginimų darbuotojus, užsakovai, negavę užsakytų maisto produktų, nutrauks užsakymus. Apeliantei užtenka prarasti vieną iš tokių komponentų, kaip gamybinės patalpos, piniginės lėšos, darbuotojai ar užsakovo užsakymai, ir ji nustoja egzistuoti kaip juridinis asmuo, todėl nebegalės ginti savo interesus ir teises.
Atsiliepimas
12. Atsakovė AB „Šiaulių bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškinys dėl tariamai neteisėto sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą yra nepagrįstas. Atsakovė atliko teisėtus ir nuoseklius veiksmus prieš terminą nutraukdama su apeliante sudarytą sutartį. Vykdomasis įrašas dėl 579 093,58 Eur buvo išduotas 2024 m. kovo 21 d., jo apeliantė neginčijo, tačiau daugiau kaip pusę metų po įrašo išdavimo net dalinai nedengė skolos, dėl ko vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdymui. Vykdymo veiksmų sustabdymas nebūtų naudingas nei atsakovei, nes užsitęstų skolos susigrąžinimo terminas, nei pačiai apeliantei, kurios skolinis įsipareigojimas dar labiau padidės.
12.2. Atsakovė sutinka su teismo išvadomis, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas. Apeliantė neįrodė tokių priemonių taikymo būtinumo ir to, jog nėra jokių prielaidų, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju nėra jokios apeliantei palankaus sprendimo neįvykdymo galimybės, taip pat ir antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
12.3. Atsakovės nuomone, apeliantė, nesutikdama su laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu, netinkamai vertina atsakovės statusą ir finansinę padėtį bei jos galimybes atlyginti žalą, jei tokia žala atsirastų. Atsakovė byloje yra finansų įstaiga, kurios 2023 m. grynasis pelnas sudarė 67 413 000 Eur, įstatinis kapitalas sudaro 174 210 616,27 Eur. Todėl net ir darant hipotetinę prielaidą, kad ieškinio tenkinimo atveju, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė patirtų bet kokio pobūdžio žalą, nėra jokios rizikos, jog jai nebūtų galima pretenduoti į žalos atlyginimą, o atsakovė nebūtų pajėgi šios žalos atlyginti, kadangi tokią galimybę sąlygoja atsakovės, kaip kredito įstaigos, finansinė padėtis ir finansiniai rodikliai.
12.4. Kadangi nėra būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, apeliantės atskirojo skundo reikalavimai išdėstyti neaiškiai ir nekonkrečiai, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų būti palikta galioti, o atskirasis skundas atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
16. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
17. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi.
18. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – šalis turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
19. Jau nurodyta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1081-943/2017 12 punktą; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018 15 punktą; 2020 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1558-302/2020 25 punktą; 2023 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-537-467/2023 22 punktą ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017).
21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškinį pagal apeliantės reikalavimą pripažinti sutarties vienašališką nutraukimą prieš terminą neteisėtu, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimu ginčą išsprendė iš esmės – ieškinio netenkino. Nors šis procesinis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 20 punkte nurodytą teismų praktiką, ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus apeliantės ieškinio reikalavimo nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas.
22. Jau nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus skundų pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Šiuo atveju nustačius, kad nėra preliminaraus ieškinio reikalavimo pagrįstumo sąlygos, neegzistuoja ir grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti byloje.
23. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
24. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.