Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-01-16 · Civilinė byla Nr. 2S-114-781/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-16
Bylos Nr.
2S-114-781/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Pareiškėjas
I. P.
Trečiasis asmuo
AB bankas „Swedbank“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Enerta group“, UAB „Vilniaus energija“, D. P., AB „Energijos skirstymo operatorius“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-114-781/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22985-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (apeliantės) I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pareiškėjai I. P. atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys byloje AB bankas „Swedbank“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Enerta group“, UAB „Vilniaus energija“, D. P., AB „Energijos skirstymo operatorius“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliai D. T., V. B., I. B., V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja I. P. prašė iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Centrinis bankroto biuras LT“.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad jos skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas 25 minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA); pareiškėja negali vykdyti įsipareigojimų dėl to, jog gauna nedideles pajamas, lyginant su vykdytinais kreditoriniais įsipareigojimais, ir išlaiko du nepilnamečius vaikus. Pareiškėjos teigimu, jos kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 68 160,84 Eur sumą. Paaiškino, kad gauna apie 262,50 Eur pajamas per mėnesį. Pažymėjo, kad vaikų išlaikymui buvęs sutuoktinis moka 235,84 Eur sumą per mėnesį. Anot pareiškėjos, jos poreikių tenkinimui reikalinga 398,34 Eur suma kiekvieną mėnesį.

Pareiškėjos I. P. atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti. Paaiškino, kad didžiąją dalį pareiškėjos kreditorinių įsipareigojimų sudaro negrąžinta paskola AB bankui „Swedbank“, kurios negalėjo mokėti dėl sumažėjusio darbo užmokesčio, nesant galimybės įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas, kurios būtų pakankamos įsipareigojimams vykdyti. Pažymėjo, kad pareiškėja, neturėdama lėšų savo poreikiams tenkinti ir įmokoms bankui mokėti, 2016 m. sausio 4 d. pasiskolino 10 000 Eur sumą iš UAB „Enerta group“. Nurodė, jog pareiškėjos nemokumo priežastys yra didelė paskola, nedidelės pajamos, pareigų išlaikyti šeimos narius vykdymas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo D. P. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštarauja dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštaraus dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo, jei teismas nustatys, jog į bylą pateikta pakankamai bankroto bylos iškėlimui reikalingų įrodymų.

Trečiasis asmuo AB bankas „Swedbank“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad įsipareigojimai pagal paskolos sutartį nebuvo tinkamai vykdomi, todėl paskolos sutartis buvo nutraukta. Pažymėjo, kad privalo būti įvertintos fizinio asmens galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus, nes fizinio asmens bankroto paskirtis yra atkurti tik sąžiningo asmens mokumą.

Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į pareiškimą prašė nekelti pareiškėjai bankroto bylos, nes pareiškėja turi turto, įskaitant butą, kurį pardavus, būtų atsiskaityta su kreditoriais. Pažymėjo, kad pareiškėja nededa maksimalių pastangų, jog būtų atsiskaityta su kreditoriais, visus solidarius įsipareigojimus priskyrė vien sau, nors tai yra jos ir buvusio sutuoktinio D. P. solidarūs įsipareigojimai.

Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nes pardavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, būtų padengta didžioji dalis kredito. Nurodė, jog pareiškėjai priklausantis butas buvo parduotas varžytinėse už 46 270 Eur sumą, o pareiga padengti likusį įsiskolinimą tenka abiems skolininkams – I. P. ir D. P.. Trečiasis asmuo laikė nesąžiningais pareiškėjos veiksmus, pasirašant paskolos sutartį su UAB „Enerta group“.

Trečiasis asmuo antstolis D. T. atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo spręsti teismo nuožiūra.

Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai I. P. bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos I. P. neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai (skolos) sudaro apie 69 666,14 Eur: skola AB bankui „Swedbank“, kurią perėmė UAB „Būsto paskolų draudimas“, – 58 160,84 Eur; UAB „Vilniaus energija“ – 1293,72 Eur; AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 191,58 Eur; VMI – 20 Eur; UAB „Enerta Group“ – 10 000 Eur. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos kreditoriniai įsipareigojimai UAB „Enerta group“ sudaro 10 000 Eur, tačiau teismui nepateikti dokumentai apie paskolos suteikimą (lėšų išmokėjimą), dokumentai, įrodantys kokiam tikslui buvo pasiskolinta iš šios bendrovės ir kaip panaudota pasiskolinta suma. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėja teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi buvo įpareigota pateikti informaciją apie banko sąskaitas ir sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą padavimo, tačiau nepateikė teismui visų duomenų iš visų bankų už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos turimo ir areštuoto nekilnojamojo turto vertė, remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašais, yra 51 000 Eur; pareiškėjos gautos pajamos 2016 m. rugsėjo mėn. sudarė 445,28 Eur, o 2016 m. birželio ir liepos mėn. – 262,50 Eur per mėn. Teismas nustatė, kad D. P. už nurodytą laikotarpį (2015-2016 m.) negavo pajamų ir nėra duomenų apie šio asmens įdarbinimus, priskaičiuotas pensijas, kompensacijas ir pašalpas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas parduotas iš varžytynių už 46 270 Eur sumą. Teismas vertino, kad pareiškėja I. P. ir D. P. neatliko jokių veiksmų, jog nekilnojamasis turtas (butas) būtų parduotas už ne mažesnę nei jo vidutinė rinkos kainą (pavyzdžiui, vykdymo proceso metu pasiūlydami nekilnojamojo turto (buto) pirkėją ar kitais aktyviais veiksmais būtų siekę, kad buto pardavimo kaina būtų didesnė).

Teismas nustatė, kad pareiškėja I. P. ir D. P. yra solidarūs skolininkai pagal kredito sutartį su AB banku „Swedbank“, tačiau, teismo vertinimu, dėl pareiškėjos nenurodytų priežasčių, pateikdama pareiškimą iškelti bankroto bylą, solidarius įsipareigojimus prisiėmė vykdyti viena pareiškėja, nors pareiga vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį tenka abiems skolininkams. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjos įsipareigojimai bankui ir iš dalies kitiems kreditoriams vykdomi iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, o likę neįvykdyti solidarūs įsipareigojimai, jei juos sąžiningai vykdytų abu skolininkai, tokiu atveju neviršytų 25 MMA dydžio ir nebūtų pernelyg didelė našta pareiškėjai bei jos buvusiam sutuoktiniui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog buvęs sutuoktinis šiuo metu nedirba, nesuteikia pagrindo pripažinti, jog visus solidariuosius įsipareigojimus reikia priskirti pareiškėjai ir tai negali būti padaryta skolininkų susitarimu. Teismui taip pat kilo abejonių dėl D. P. tikrosios turtinės padėties, t. y. ar jis deda pakankamai pastangų ir siekia įsidarbinti bei gauti pajamas. Teismas pažymėjo, kad buvęs pareiškėjos sutuoktinis pagal šalių susitarimą įsipareigojo mokėti apie 235 Eur per mėn. dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir pareiškėja neturi pretenzijų dėl nurodytų įsipareigojimų vykdymo, todėl teismui kilo abejonių ar tikrai D. P. neturi pajamų, nes vykdo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus ir galimai nepagrįstai neskiria lėšų solidariųjų jo bei pareiškėjos įsipareigojimų vykdymui.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad teismui nepateikta pakankamai įrodymų ir nenurodyta aplinkybių (neatskleistos visos aplinkybės), jog pareiškėja I. P. ir D. P. yra nemokūs bei negali vykdyti įsipareigojimų. Be to, teismas pažymėjo, kad neatskleista visa esmė ir nepateikti visi dokumentai apie nemokumo atsiradimo priežastis, apie pareiškėjos ir D. P. turtinę padėtį, galimybę įsidarbinti ir gauti didesnes, nei nurodyta, pajamas; taip pat nepateikti duomenys, ar pareiškėja ir D. P. dėjo pakankamai pastangų įsidarbinti, ar kreipėsi į darbo biržą dėl įsidarbinimo, dėl specialybės įsigijimo bei pakeitimo, ar jiems buvo mokamos pašalpos, ar siekė geriau apmokamo darbo suradimo ir pan.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad yra pagrindas vertinti pareiškėjos veiksmus nesąžiningais, nes, kaip minėta, teismui nebuvo atskleistos tikrosios nemokumo priežastys, neteikiami duomenys apie sandorio dėl paskolos su UAB „Enerta group“ sudarymo aplinkybes bei lėšų gavimą ir panaudojimą (kai pareiškėja jau buvo nemoki ir nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bei tuo dar pablogino turtinę padėtį). Be to, teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta visa informacija apie pareiškėjos per visą laikotarpį nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. sudarytus sandorius, atliktus mokėjimus, apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio gaunamas pajamas; teismui nepateikti dokumentai apie automobilių įsigijimą, jų kainą, perleidimo pagrindą.

Taigi, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teismui nenustačius ir pareiškėjai neįrodžius, kad negali vykdyti skolinių įsipareigojimų dėl to, jog neturi turto ir pajamų, bei kad pareiškėjos neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai viršija 25 MMA, taip pat nustačius pareiškėjos nesąžiningus veiksmus. Teismas sprendė, kad kreditoriniai įsipareigojimai gali būti įvykdyti iš parduoto nekilnojamojo turto, kurį pardavus, būtų grąžinta didžioji dalis paskolos AB bankui „Swedbank“. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėja neįrodė, jog jai buvo suteikta UAB „Enerta group“ 10 000 Eur paskola pagal 2016 m. sausio 4 d. sutartį, todėl likę neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai būtų apie 13 000 Eur, o kadangi tai solidarūs I. P. ir D. P. įsipareigojimai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog neįvykdytų kreditorinių įsipareigojimų suma viršytų 25 MMA.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja (apeliantė) I. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja nėra nemoki ir pažymi, jog jai priklausęs nekilnojamasis turtas parduotas iš varžytynių už 46 270 Eur, todėl iš gautų lėšų bus tenkinta tik dalis kreditorinių reikalavimų, o likę nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai sudarytų apie 23 396 Eur ir viršytų 25 MMA dydį. Apeliantė aiškina, kad, esant solidariajai prievolei, pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis, t. y. solidarieji skolininkai kreditoriui turi vieną bendrą skolą ir visi turi pareigą ją grąžinti iki bus grąžinta visa skola.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl jos nemokumo vertinimo yra prieštaringi, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nes teismas iš pradžių konstatavo, jog apeliantės neįvykdytas įsipareigojimas UAB „Enerta group“ siekia 10 000 Eur, tuo tarpu vėliau skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje neįrodyta, jog UAB „Enerta group“ suteikė pareiškėjai 10 000 Eur dydžio paskolą. Pareiškėja aiškina, kad UAB „Enerta group“ kitoje civilinėje byloje teikė atsiliepimą, gindamas savo, kaip pareiškėjos kreditoriaus, interesus; be to, paskolos sutartis, sudaryta tarp apeliantės ir UAB „Enerta group“, nėra nuginčyta, todėl yra galiojanti. Pareiškėja pabrėžia, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo aiškiai nurodė kokiam tikslui buvo paimta paskola iš UAB „Enerta group“, t. y. butui išlaikyti, vaikų ir savo kasdieniams poreikiams tenkinti trūko lėšų, todėl pareiškėja skolinosi iš giminių bei draugų, o kai šie pareikalavo grąžinti paskolas, apeliantė pasiskolino nurodytą sumą iš UAB „Enerta group“ ir grąžino paskolas artimiesiems, kitą dalį skyrė šeimos poreikiams tenkinti. Pareiškėja aiškina, kad minėtas sandoris su UAB „Enerta group“ nelaikytinas nesąžiningu ir sukėlusiu pareiškėjos nemokumą, nes, kaip minėta, nurodytos paskolos tikslas buvo padengti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus, kurių apeliantė neturėjo galimybių įvykdyti, todėl po minėto sandorio pareiškėjos įsipareigojimų dydis iš esmės nepasikeitė.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos nesąžiningų veiksmų. Pažymi, kad pareiškėja ir D. P. nėra sutuoktiniai, gyvena atskirus gyvenimus, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teikė tik apeliantė, todėl, anot pareiškėjos, teismas turėjo vertinti tik pareiškėjos turimą įsiskolinimą, jos pajamas ir kitas aplinkybes, tame tarpe sąžiningumą, o ne D. P.. Be to, nurodo, kad pateikė teismui visus turimus įrodymus apie savo turtinę padėtį (įskaitant banko sąskaitų išrašus), sudarytus sandorius ir kitus duomenis (įskaitant aplinkybes dėl išregistruotų transporto priemonių, nemokumo priežasčių ir pan.), kurių reikalauja įstatymas, o jeigu pirmosios instancijos teismui trūko tam tikrų įrodymų ir (ar) paaiškinimų, jis galėjo įpareigoti apeliantę juos pateikti, o ne konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumą dėl tokių duomenų nepateikimo.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nedėjo pakankamai pastangų, jog jai priklausantis nekilnojamasis turtas būtų parduotas didesne kaina ir tokiu būdu didesne apimtimi būtų atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi. Anot trečiojo asmens, toks pareiškėjos neveikimas turėjo įtaką jos mokumui, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėja, nedėdama pastangų atsiskaityti su kreditoriais, buvo nesąžininga. Trečiasis asmuo pažymi, kad realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, bus padengta didžioji dalis įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, likusi nepadengta įsipareigojimų suma sudarytų apie 12 000 Eur, tačiau šie įsipareigojimai yra solidarūs su D. P.. Be to, anot trečiojo asmens, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir solidaraus skolininko D. P. galimybes vykdyti įsipareigojimus. Trečiasis asmuo nurodo, kad atsižvelgiant į D. P. mokamas sumas vaikų išlaikymui, į solidaraus įsiskolinimo dydį hipotekos kreditoriui pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja nėra nemoki. Trečiojo asmens teigimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus apie skolas (bei jų grąžinimą) giminaičiams ar draugams, todėl sutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėja, pasirašydama paskolos sutartį su UAB „Enerta group“, pablogino savo finansinę padėtį ir tapo nemoki.

Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo pažymi, kad realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir gavus 46 270 Eur lėšų (šiuo metu esančių pas antstolį), apeliantės pradelstų įsiskolinimų suma jau nesudaro 69 666,14 Eur. Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrindė, kad pareiškėja ir D. P. yra susidariusių įsiskolinimų solidarūs bendraskoliai ir abu turi pareigą atsiskaityti su kreditoriais, todėl tai didina galimybę prievoles įvykdyti laiku ir nustatytais terminais. Trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėja neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė visų duomenų iš visų bankų už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėja neatskleidė visų sandorio su UAB „Enerta group“ sudarymo aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl teismo nutarties pagrįstumo

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis, be kita ko, pareiškėjos skolų dydžiu, pareiškėjos gaunamomis pajamomis, atsižvelgęs į solidarų skolų pobūdį, sprendė, kad pareiškėjos skolos nebūtų jai pernelyg didelė našta; pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pardavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, būtų padengta didžioji dalis skolų ir atsiskaityta su pagrindiniu kreditoriumi.

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA ir jis jų negali įvykdyti. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Atsižvelgiant į nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, neaišku, ar pareiškėja atitinka, ar neatitinka nemokumo kriterijaus. Viena vertus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pradelstų įsiskolinimų suma sudaro apie 69 666,14 Eur, t. y. viršija įstatymo nustatytą sumą. Kita vertus, nurodė, kad pareiškėjai, realizavusiai turimą turtą, ir gaunant pajamas, likusios skolos nebūtų pernelyg didelė našta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėja yra moki ir gali įvykdyti prisiimtas prievoles, teismas turėjo nurodyti per kurį konkrečiai laikotarpį pareiškėja, teismo vertinimu, galėtų įvykdyti prievoles kreditoriams, kokios sumos per mėnesį galėtų būti skiriamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Pažymėtina, kad vertinant asmens mokumą ar nemokumą svarbu nustatyti, ar asmuo šiai dienai yra pajėgus įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko, o apsiribojo tik abstrakčiomis išvadomis dėl galimo pareiškėjos mokumo ir savo įsipareigojimų vykdymo. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar toks įsipareigojimų dengimas atitiktų skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą, juolab atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu faktiškai pareiškėjos gaunamos pajamos pakankamai nedidelės, negalint didesniąja dalimi padengti susidariusių įsiskolinimų (kurie, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai dideli), skaičiuojamos netesybos, didėja antstolių vykdymo išlaidos.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja su buvusiu sutuoktiniu yra solidariai atsakingi pagrindiniam kreditoriui AB bankui „Swedbank“ (kurio teises ir pareigas perėmė UAB „Būsto paskolų draudimas“), todėl išieškojimas turi būti vykdomas iš abiejų sutuoktinių turto. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ne tik pareiškėjai priklausantį turtą, bet ir pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui D. P. priklausantį turtą, jo gaunamas pajamas, nes, kaip minėta, išieškojimas nukreiptas į jų abiejų turtą. Pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko, apsiribodamas tik teiginiais, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie buvusio sutuoktinio pajamas ir turimą turtą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra sprendžiamas pareiškėjos, o ne jos buvusio sutuoktinio nemokumo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl buvusio sutuoktinio turtinės padėties, galimybių vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir galimo nesąžiningumo neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjos turtinės padėties. Pažymėtina, kad iš esmės tokių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teismui nebuvo pateikti dokumentai apie UAB „Enerta group“ paskolos suteikimą (lėšų išmokėjimą), dokumentai, įrodantys kokiam tikslui buvo pasiskolinta iš šios bendrovės ir kaip panaudota pasiskolinta suma. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šiuos pirmosios instancijos teismas argumentus, nes iš byloje pateiktos 2016 m. sausio 4 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir UAB „Enerta group“, nuostatų, vertinant jas lingvistiškai, matyti, kad minėtoje sutartyje nurodyta paskolos suma, t. y. 10 000 Eur, buvo faktiškai perduota pareiškėjai – paskolos sutarties 1 punkte nustatyta, jog „paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn 10 000 Eur“. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja, teikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė kokiam tikslui buvo paimta minėta paskola ir kaip panaudotos pasiskolintos lėšos, t. y. paaiškino, jog butui išlaikyti, vaikų ir savo kasdieniams poreikiams tenkinti trūko lėšų, todėl pareiškėja skolinosi iš giminių bei draugų, o kai šie pareikalavo grąžinti paskolas, apeliantė nurodytą sumą pasiskolino iš UAB „Enerta group“ ir grąžino paskolas artimiesiems, kitą dalį skyrė šeimos poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir netyrė, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais, jog pareiškėja nepateikė rašytinių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tai apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad jam trūksta tam tikrų duomenų dėl pareiškėjos (ne)mokumo nustatymo (šiuo atveju apie pareiškėjos ir (ar) buvusio sutuoktinio turimą turtą ir pajamas, pareiškėjos kreditorinius reikalavimus), turėjo pareikalauti iš pareiškėjos papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas) arba savo iniciatyva juos surinkti.

Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėjos pradelsti skoliniai įsipareigojimai sudaro 69 666,14 Eur sumą; pareiškėjai priklausęs nekilnojamasis turtas parduotas antstolio iš varžytynių už 46 270 Eur (lėšos laikomos antstolio depozitinėje sąskaitoje), todėl konstatuotina, jog pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai, atsižvelgiant į gautas už parduotą turtą lėšas, sudaro 23 396,14 Eur (69 666,14 Eur – 46 270 Eur) sumą, t. y. gerokai viršija 25 MMA dydį. Viena vertus, kaip minėta, didžioji dalis šių pradelstų įsipareigojimų yra solidarūs; kita vertus, pirmosios instancijos teismui nenustačius (iš esmės ir netiriant), ar solidarusis skolininkas yra pajėgus įvykdyti minėtus įsipareigojimus, visi įsipareigojimai pagrįstai priskirtini pareiškėjai; be to, pažymėtina, jog solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis ir turi pareigą ją įvykdyti visą (o ne dalį). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų aplinkybių dėl pareiškėjos (ne)mokumo ir nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos nemokumo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą, be kita ko, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nesąžiningumą iš esmės siejo su tuo, jog pareiškėja neatskleidė visų duomenų apie savo nemokumo priežastis, dėl paskolos sutarties su UAB „Enerta group“ sudarymo, visų bankų sąskaitų už atitinkamą laikotarpį, duomenų apie sudarytus sandorius, apie pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio gaunamas pajamas. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės negalima sutikti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 10 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjos sąžiningumas, yra nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d.

Taigi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nesąžiningumą iš esmės siejo su pareiškėjos ne visų duomenų pateikimu teismui.

Viena vertus, pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

Be to, kaip minėta, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Tokia teismo teisė įtvirtinta ir FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje trūksta tam tikrų įrodymų ir (ar) duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo ir (ar) (ne)mokumo, turėjo pareikalauti pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus ir (ar) paaiškinimus dėl abejones teismui sukėlusių aplinkybių, o ne atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą, be kita ko, tuo pagrindu, kad pareiškėja nepateikė tam tikras aplinkybes patvirtinančių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjos nesąžiningų veiksmų, dėl kurių fizinis asmuo tapo nemokus, o iš esmės tik kėlė abejones dėl galimo pareiškėjos nesąžiningumo.

Viena vertus, į aktualų laikotarpį, per kurį turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai, patenka pareiškėjos su UAB „Enerta group“ sudaryta paskolos sutartis, kuri buvo sudaryta pareiškėjai jau turint pradelstų įsipareigojimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, aplinkybių dėl šio sandorio sudarymo, lėšų panaudojimo ir jo galimos įtakos pareiškėjos nemokumui iš esmės nevertino, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais, jog pareiškėja nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų šių aplinkybių neturi galimybės nustatyti, todėl atkreipia dėmesį į tai, jog minėtos aplinkybės turi būti ištirtos bei įvertinos bylą nagrinėjant iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja nepateikė visų duomenų iš visų bankų už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d. Kaip matyti iš byloje esančios rašytinės medžiagos, pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui išrašus iš AB SEB banko ir AB banko „Swedbank“ sąskaitų už teismo reikalautą atitinkamą laikotarpį bei nurodė, jog kitų sąskaitų bankuose neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant byloje įrodymų, paneigiančių tokias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjos pateikti duomenis apie turimas lėšas iš visų bankų, t. y. akivaizdžiai reikalavo perteklinių įrodymų (kurių gavimas, be kita ko, taip pat kainuoja).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžių, jog ji dėjo pakankamai pastangų įsidarbinti (gauti didesnes pajamas), ar kreipėsi į darbo biržą dėl įsidarbinimo, dėl specialybės įsigijimo bei pakeitimo ir pan.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis padėtį pabloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjos neveikimą siekiant atkurti mokumą (susirasti darbą ar geriau apmokamą darbą), yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas galėjo padaryti tik esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėja, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, sveikatos būklę, darbo patirtį, šeimyninę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, turėjo galimybes gauti didesnes pajamas, tačiau sąmoningai jų nesiekė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, faktinių aplinkybių, susijusių su sąmoningu neveikimu siekiant gauti didesnes pajamas, teismas taip ir nenustatė, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais.

Viena vertus, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėja neatliko jokių veiksmų, jog nekilnojamasis turtas (butas) būtų parduotas už ne mažesnę nei jo vidutinė rinkos kainą, pavyzdžiui, vykdymo proceso metu siūlydama nekilnojamojo turto (buto) pirkėją ar kitais aktyviais veiksmais būtų siekusi, kad buto pardavimo kaina būtų didesnė. Kita vertus, šios pirmosios instancijos teismo nurodomos aplinkybės nenurodžius, kaip šie duomenys galėjo įtakoti pareiškėjos nemokumą, o tik abstrakčiai jas nurodžius ir iškeliant tam tikrų abejonių, tačiau jų nemotyvuojant, nėra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją (CPK 704 straipsnis).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, nebuvo išsamiai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip neatskleidžiant bylos esmės, todėl atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos I. P. atskirąjį skundą tenkinti visiškai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria I. P. atsisakyta iškelti bankroto bylą, panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė