Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamoji poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu iš D. B. konfiskuota automobilio Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos dalis – 5670 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis 2017 m. balandžio 28 d. apie 13.00 val. ties pastatu Nr. 13 Vilniuje, Tramvajų g., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (LR Vyriausybės 2014 m. spalio 03 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija), 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai jo kraujyje buvo nustatyta 2,65 promilės etilo alkoholio. Šiais savo veiksmais D. B. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš D. B. automobilio Subaru Legacy (v. n. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 17010 eurų. Prokurorė pažymi, kad baudžiamajame įstatyme nėra numatyta galimybė iš kaltininko išieškoti turto vertės dalį, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, kad kaltinamasis teisme pripažino kaltę, gailisi, dėl įvykio buvo atleistas iš darbo, į skirtinos baudos dydį ir kad jis augina nepilnamečius vaikus, dirba ir pan., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi tokių išlygų įstatymas nenumato. Prokurorės manymu, nėra pagrindo mažinti konfiskuotino turto vertę, o BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymas negali priklausyti nuo transporto priemonės vertės. Automobilio vertė, sprendžiant klausimą dėl asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės vertės konfiskavimo, jokio esminės reikšmės neturi, kadangi priešingu atveju susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą. Nurodo, jog iš VšĮ „Emprekis“ duomenų matyti, kad automobilio Subaru Legacy STW 2.0 D, 2014 metų gamybos, vidutinė kaina Lietuvoje yra 17 010, būtent ši suma, apeliantės nuomone, ir turėtų būti konfiskuojama iš D. B.. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Viliaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 nuosprendį, ir D. B., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat panaikinti šiuo nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto dalies konfiskavimą. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nėra dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos. Teigia, jog įvykio aplinkybių neprisiminė dėl neblaivaus stovio ir jam atrodė, kad aplinkybės buvo tokios, kokias išdėstė ikiteisminiame tyrime, o poziciją pakeitė tik susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga. Nurodo, kad tai, jog, tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, joje esamais objektyviais duomenimis, jis (apeliantas) suprato, kad jo dėstomos aplinkybės yra klaidingos, ir kad įvykio dieną apelianto neblaivumas sukėlė atminties praradimus ir faktinių aplinkybių atmintyje modifikaciją (pvz., aplinkybė, kad apeliantas policijos pareigūnų buvo išvestas iš namų, o ne sulaikytas prie vairo). Pažymi, kad teismas nenustatė ir nenurodė jokių duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad toks apelianto parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingumas buvo nulemtas apelianto piktavališkumo ar siekio apsunkinti ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, todėl apelianto nuomone, darytina išvada, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas įvykio aplinkybes sąžiningai klydo. Taip pat pažymi, jog BPK 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įtariamasis turi teisę duoti parodymus ar tylėti, naudojimasis teise negali būti taikoma kaip priemonė nepalankiai veikianti įtariamojo (kaltinamojo) padėtį, todėl, apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo (apelianto) nenuoširdumą papildomai motyvavo tuo, kad, būdamas įtariamuoju, jis atsisakė atsakyti į kai kuriuos klausimus. Be to, apelianto vertinimu, teismas, viena vertus, nepagrįstai akcentuoja, kad „D. B., iš esmės sutinkantis su tuo, kad kliudė kitas transporto priemones, t. y. jas pagadinęs, iki šiol nesiėmė veiksmų dėl žalos atlyginimo, kita vertus, pažymi, kad teismui nekilo abejonių, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta žalos (žala minėtų kitų transporto priemonių savininkams atsirado dėl D. B. galimai padaryto administracinio nusižengimo). Apeliantas taip pat nesutinka dėl paskirtos jam turto dalies konfiskavimo. Teigia, kad teismas, nusprendęs konfiskuoti turto dalį, ir motyvuodamas tuo, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, taikydamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, šios išvados nesilaikė. Apelianto teigimu, vien tai, kad papildomos bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės) dydis tris kartus viršija pagrindinės bausmės dydį, leidžia laikyti baudžiamojo poveikio priemonę neabejotinai neproporcinga. Taip pat apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nurodo konfiskavimą esant privalomą ir imperatyvų, nes BK 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Nors BK 72 straipsnis numato, kad BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas turi būti konfiskuojami, tačiau apelianto vertinimu, konfiskavimas kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė turi atitikti proporcingumo principą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio sankcijoje nenumatytas transporto priemonės konfiskavimas, o jį privaloma skirti tik kai šis pažeidimas padaromas pakartotinai. todėl apelianto manymu, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti įvertinama tai, ar nėra nusikaltimų sistemiškumo, ar nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių. Teigia, kad praeityje jis už KET pažeidimus, susijusius su vairavimu, esant apsvaigus nuo alkoholio, ar kitų neleistinų medžiagų, baustas nebuvo, kad dėl nusikalstamos veikos patyrė skaudžių padarinių – neteko darbo ir pragyvenimo šaltinio, todėl, kol nebus rastas kitas darbas, atsirado sunkumų teikti vaikams išlaikymą bei efektyviai tenkinti savo buitinius poreikius. Apelianto nuomone, teismas, esant šioms aplinkybėms ir taikant proporcingumo principą, turėjo visai netaikyti turto konfiskavimo, juo labiau, kad BK 67 straipsnio nuostatos palieka teismams diskrecijos teisę sprendžiant dėl šių priemonių taikymo.Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės skundą atmesti, prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės tenkinti, nuteistojo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo D. B. apeliaciniai skundai atmestini.Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kad automobilio vertė, sprendžiant klausimą dėl asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės vertės konfiskavimo, jokio esminės reikšmės neturi. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad, iš tikrųjų, asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, gali būti taikomas ir turto (automobilio) vertę atitinkančios piniginės sumos konfiskavimas. Tai paprastai būna atvejai, kai tretiesiems asmenims priklausantis automobilis nekonfiskuojamas, nes nenustatytos tokiam konfiskavimui būtinos BK 72 straipsnio 4 dalies sąlygos. šiame kontekste pažymėtina, jog, įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis ir Žmogaus Teisių Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis bei EŽTT praktika dėl jų aiškinimo, kurioje pateikiami papildomi kriterijai, kuriuos turi vertinti teismas, tarp jų ir šios teisinės priemonės proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016).

8.1.Teismų praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad yra skirtumas tarp baudžiamojo proceso metu turto konfiskavimo ir konfiskuotino turto vertės išieškojimo, taigi tokios situacijos, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, praktikoje paprastai vertinamos skirtingai. Tokiais atvejais ypač aktualu įvertinti ir šios teisinės priemonės proporcingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Šiame kontekste kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Todėl taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs automobilio Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę, (17 010 Eur), skirtinos baudos dydį, taip pat tai, kad kaltinamasis dėl įvykio buvo atleistas iš darbo, išlaiko du nepilnamečius vaikus, padarė pagrįstą išvadą, jog transporto priemonės vertę atitinkančios visos pinigų sumos išieškojimas iš kaltinamojo D. B. būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė jo padarytam teisės pažeidimui ir asmenybei. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje pakaktų trečdalio minėtos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos (5670 Eur) konfiskavimo. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo argumentais, taip pat su tuo, kad ši suma, vertinant D. B. asmenybę ir padarytą veiką, nėra neproporcingai per didelė ar per maža.

Dėl nuteistojo D. B. apeliacinio skundo argumentų

9. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 40 straipsnio ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, iš tikrųjų, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t.y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nepripažino D. B. lengvinančia aplinkybe tai, kad jis neigęs savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo posėdyje neginčijamų įrodymų verčiamas, prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą.

9.1. Pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, Nr. 2K-163/2014).

9.2. Nors D. B. teismo posėdyje nurodė, kad pripažįsta kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad D. B. prisipažinimo ir parodymų keitimo priežastį nulėmė jo iniciatyva teisiamajame posėdyje iškeltas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad toks pripažinimas nėra nuoširdus ir negali būti vertinamas kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, jog apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, D. B. patvirtino, kad padarytos žalos jis neatlygino, susisiekti su asmenimis, kuriems buvo padaryta žala, nebandė, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žala nepadaryta, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi D. B. padarytos veikos sudėtis yra formali – tam, kad kiltų atsakomybė už jos padarymą, padariniai nėra būtini, tačiau tai nereiškia, kad šiuo konkrečiu atveju žala padaryta nebuvo ir jos nereikia atlyginti.

9.3.Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta būtinų sąlygų visuma, nesant bent vienai iš šių būtinų įstatyme numatytų sąlygų, BK 40 straipsnio taikymas negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nėra bent dviejų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų, pagristai neatleido D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

9.4. Dėl nuteistojo apeliacinio skundo ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad turto konfiskavimas pagal BK 67 str. 2 d., 72 str. 3 d. yra neprivalomas, teismas taiko jį savo nuožiūra, kad turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, turi atitikti proporcingumo principą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, turi būti įvertinama tai, ar nėra nusikaltimų sistemiškumo, ar nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių, pažymėtina, kad šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, nagrinėdamas prokurorės skundą. Papildomai pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Nagrinėjamu atveju yra situacija, kuomet, nenaudojant transporto priemonės, nusikalstamos veikos padarymas yra apskritai neįmanomas. Byloje neabejotinai nustatyta, kad D. B. vairavo automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai jo kraujyje buvo nustatyta 2,65 promilės etilo alkoholio, tad minėta transporto priemonė pripažintina šios nusikalstamos veikos priemone. Kaip jau buvo nurodyta, gali būti taikomas ir turto (automobilio) vertę atitinkančios piniginės sumos konfiskavimas. Tai paprastai būna atvejai, kai tretiesiems asmenims priklausantis automobilis nekonfiskuojamas, nes nenustatytos tokiam konfiskavimui būtinos BK 72 straipsnio 4 dalies sąlygos.

9.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – D. B. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat D. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – neteistas (b. l. 82), baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b.l. 83–90), pagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, savo dydžiu ženkliai mažesnę už BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino1/3. Paskirta D. B. galutinė bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda kartu su baudžiamojo poveikio priemonėmis – draudimu dvejiems metams naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) bei automobilio Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos dalies – 5670 Eur konfiskavimu, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka siekiamus bausmės tikslus ir nėra aiškiai per griežta.

10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.