Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-189-544/2015 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams R. P. G., L. G., K. J., dalyvaujant tretiesiems asmenims A. P. ir L. K., dėl žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. K., atstovaujamas K. J. pardavė R. P. G. ir jo sutuoktinei L. G. žemės sklypus:

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Laibgalių k.v., turintis 12,9630 ha ploto, esantis Puriuškių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Laibgalių k.v., turintis 2,5908 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 42,9281 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 2,1139 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,2662 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 2,0572 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 8,1347 ha ploto, esantis Norkūnų kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,1252 ha ploto, esantis Pužonių kaime, Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 0,1999 ha ploto, esantis Pužonių kaime, Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,4642 ha ploto, esantis Meldučių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 5,2425 ha ploto, esantis Laibgalių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,1404 ha ploto, esantis Ragelių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 2,2895 ha ploto, esantis Laibgalių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 2,6748 ha ploto, esantis Didėjos kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 0,9667 ha ploto, esantis Kovelių kaime, Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 4,3041 ha ploto, esantis Ruopiškio kaime, Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,7916 ha ploto, esantis Ruopiškio kaime, Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,1716 ha ploto, esantis Ruopiškio kaime, Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,3202 ha ploto, esantis Joniškio v.s., Rokiškio kaimiškoji seniūnija, Rokiškio rajone,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Laibgalių k.v., turintis 1,3566 ha ploto, esantis Sėdžiūnų kaime, Panemunėlio seniūnija, Rokiškio rajone.

Taip pat ieškovas prašė taikyti restituciją ir žemės sklypus jam grąžinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad jis yra ūkininkas ir turėjo teisę iš valstybės išsipirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tačiau tam neturėjo pinigų, todėl išpirkti žemės sklypus jam padėjo atsakovai, sumokėdami valstybei atitinkamas pinigų sumas. 2013 m. rugsėjo 5 d. ieškovas atsakovui R. P. G., o 2013 m. rugsėjo 6 d. atsakovui K. J. išdavė notariškai patvirtintus įgaliojimus valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuožiūra jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, nurodytus įgaliojime, bei atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus.Ieškovo teigimu, abu atsakovai veikė bendrai, tarėsi su juo dėl žemės sklypų įsigijimo iš valstybės, žadėjo žemę parduoti kuo brangiau, kad jis galėtų atsiskaityti su jais už suteiktą paramą, įsigyjant sklypus, ir dar uždirbtų iš ginčo turto pardavimo. Šalys taip pat sulygo, kad dalis išpirktų žemės sklypų liks ieškovo nuosavybėje. Nepaisant to, išpirkę žemės sklypus, atsakovai liovėsi su juo (ieškovu) bendrauti, nevykdė įsipareigojimų atsiskaityti už žemę, neteikė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150 straipsnį privalomų ataskaitų apie tai, ką atliko pagal paminėtus įgaliojimus.2014 m. sausio 29 d. buvo panaikinti atsakovams išduoti įgaliojimai, o iš 2014 m. vasario 7 d. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro pažymos ieškovas sužinojo, kad ginčo žemės sklypai, kuriais disponuoti pagal 2013 m. rugsėjo 6 d. įgaliojimą turėjo teisę atsakovas K. J., 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduoti kitam jo įgaliotiniui – R. P. G. ir jo sutuoktinei L. G.. Kadangi ginčo žemės sklypai pastariesiems buvo parduoti ne už rinkos kainą, ieškovas teigė supratęs, kad atsakovų buvo apgautas. 2013 m. rugsėjo 11 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas prašė pripažinti negaliojančia CK 1.80, 1.81, 1.91, 2.135 straipsnių pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismo išvada: ieškovas neįrodė faktinių ir teisinių sandorio negaliojimo pagrindų (CPK 178 str.).Byloje esančių objektyvių ir patikimų įrodymų pagrindu nėra įrodyta, kad ginčijamas sandoris prieštarauja atstovaujamojo interesams ir kad atstovaujamojo interesų pažeidimas yra pakankamai reikšmingas, kad būtų pagrindas visą sandorį pripažinti negaliojančiu.Dalyvaujančių byloje asmenų elgesys bei jų tarpusavio santykių iki ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės yra reikšmingos ir įrodo, kodėl būtent tokia kaina (3 200 Lt už 1 ha) buvo nustatyta ginčijamoje sutartyje ir kokioms tikrosioms aplinkybėms esant buvo sudarytas ginčo sandoris.Sandorio sudarymo aplinkybės, kurios buvo nustatytos šioje byloje, nesudaro pagrindo prieiti išvados, kad buvo siekiama kitokių tikslų, nei sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Teismas sprendė, kad nėra įrodyta vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltė tyčios forma. Atsakovai R. P. G. ir K. J. veikė prieš ieškovą ne piktavališkaiir nesąžiningai, o pagal paties ieškovo jiems suteiktus įgaliojimus, juose apibrėžtose ribose.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas V. K. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovo įsitikinimu, taikant CK 2.135 straipsnio nuostatas, mutatis mutandis yra privaloma remtis ir CK 2.134 straipsnio reikalavimais, nes CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo valia padaryta nuoroda į tai, kad negalioja imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, orientuoja teismus į būtinybę ex officio patikrinti ginčo sandorį platesnės teisinės bazės kontekste nei yra nurodyta ieškinyje (CK 1.78 str. 4 d.). Ieškovas nurodo, kad įsigilinus į ginčo sandorį yra aišku, kad jis yra sudarytas naudojant tokią schemą: ieškovas per atstovą (atsakovą K. J.) parduoda savo nekilnojamąjį turtą kitam savo atstovui bei jo sutuoktinei (atsakovams R. P. ir L. G.). Tokia schema leidžia įžvelgti situaciją, kad per savo atstovus ieškovas savo nekilnojamąjį turtą parduoda pats sau. Tokiu būdu yra pažeidžiamos CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatos, kas daro ginčo sandorį neteisėtą. Atsakovui K. J. ieškovo išduotas įgaliojimas nesuteikė teisės parduoti ieškovo turtą kitam jo atstovui, tai reiškia, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovai K. J. ir R. P. G. veikė prieš jo (ieškovo) atstovaujamojo interesus. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, nustatytas CK 1.80, 2.134 ir 2.135 straipsniuose.Ginčo sandoriu iš jo (apelianto) buvo atimta, o jo kreditoriams apribota teisė tinkamai apginti savo turtinius interesus. Kadangi ginčo sandoriu, palikus jį galioti, buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, akivaizdu, kad skundžiamu sprendimu buvo pasisakyta ir dėl ieškovo kreditorių teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas duomenis apie ieškovo kreditorius privalėjo ex officio įtraukti juos į civilinės bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 str. 1 d.). To nepadarius, konstatuotina, kad sprendimas turi absoliutų negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, ir dėl to teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Ieškovas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu atkreipė teismo dėmesį į tai, kad į bylą pateiktos 2012 m. gegužės 28 d. Preliminarios sutarties ir 2014 m gruodžio 8 d. žemės sklypų nuomos sutarties kopijos. Teismas netenkino ieškovo prašymo dėl originalų iš atsakovų išreikalavimo, tokiu būdu praradęs galimybę įsitikinti, kad minėtuose dokumentuose nurodyti duomenys neatitinka tikrosios padėties. Esant tokiai situacijai, teigtina, kad skundžiamame sprendime padaryti CPK 185 straipsnio reikalavimų pažeidimai, kurie laikytini esminiais, dėl ko šis sprendimas yra neteisėtas (CPK 329 str. 1 d.).Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. P. G., L. G. ir K. J. prašė teismo apeliacinį skundą atmesti, ir panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šio prašymo netenkinus, taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 13 032,90 Eur sumą arba pateikiant nurodytai sumai banko garantiją, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apeliantui ieškinyje nekėlus klausimų dėl ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties tariamo prieštaravimo CK 2.134 straipsnio 1 daliai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai dėl to sprendime nepasisakė. Atsakovų nuomone, apeliaciniame skunde keliant naujus reikalavimus ir motyvuojant savo skundą tais argumentais ir teisės normomis, kurie nebuvo išsakyti pirmosios instancijos teisme, įrodo tik tai, kad apeliantas blaškosi ir siekia pakenkti atsakovams.Pati aplinkybė, kad apelianto įgaliotas asmuo K. J. perleido apeliantui priklausanti turtą kitam jo įgaliotam asmeniui –atsakovui R. P. G., įvertinus visus byloje nustatytus faktus, savaime jokiais būdais negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, jog įgaliotiniai veikė priešingai įgaliojusiojo asmens interesams.Apelianto pareikštas ieškinys dėl ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimo neturi nieko bendro su tariamais jo kreditorių interesais, nes ieškiniu ginčijama sutartis, sudaryta dviejų konkrečių asmenų – pirkėjo ir pardavėjo, kuri niekaip nedaro įtakos jokioms apelianto kreditorių teisėms ir pareigoms. Galiojant sutarties uždarumo principui jokie asmenys, išskyrus pirkėją ir pardavėją, ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi neįgijo jokių teisių ar pareigų. Apeliantui ieškinį pareiškus ne kreditorių teisių gynybos tikslais, teismas nei teisiškai, nei faktiškai neturėjo pareigos į civilinę bylą įtraukti apelianto kreditorių.Preliminari sutartis, vėliau jos pagrindu sudaryta ginčijama pirkimo – pardavimo sutartis, sudarė sąlygas apelianto kreditoriams vykdomosiose bylose gauti likvidaus turto, dėl ko teiginiai, neva ginčo sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, yra visiškai nelogiški ir neteisėti.Teismas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus civilinėje byloje pateiktus įrodymus, įskaitant nustatydamas bylai svarbias aplinkybes, susijusias su A. P. ir atsakovo R. P. G. finansine pagalba ieškovui, išsiperkant valstybinius žemės sklypus, taip pat su iki ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo susiformavusia ginčo šalių santykių praktika (Preliminarioji sutartis, įgaliojimai), tiek ir po ginčijamo sandorio ginčo šalis siejusius santykius (Nuomos sutartis), apelianto prašymu skyrė civilinėje byloje nekilnojamojo turto, t. y. ginčo sandoriu žemės sklypų, rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Dėl nurodytų priežasčių apelianto teiginiai apie netinkamą byloje esančių įrodymų vertinimą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija nei vienos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau nurodo, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad negalioja imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, orientuoja teismus ex officio patikrinti ginčo sandorį platesnės teisinės bazės kontekste, t. y., ieškovo nuomone, teismas šiuo atveju privalėjo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu.Imperatyviųjų įstatymo normų paskirtis yra užtikrinti, kad nebūtų pažeistos tokių normų tiesiogiai reguliuojamų privatinių santykių dalyvių, taip pat trečiųjų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Būtent šiais kriterijais privaloma vadovautis, nustatant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių imperatyvumo ribas. Pagal bendrąją taisyklę asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus. CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nustatyti atstovo teisių ribojimai nustatyti atstovaujamojo interesais atsižvelgiant į fiduciarinį atstovo ir atstovaujamojo santykių pobūdį. Tuo atveju, kai atstovaujamasis atstovui pats nurodo sudaryti jo vardu sandorį su CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nurodytais asmenimis, toks sandoris negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis atstovaujamojo teises. Tokia išvada darytina ir lingvistikai aiškinant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių turinį. Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms sandoris yra niekinis ir negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Atstovo atstovaujamojo vardu sudarytas sandoris su pačiu savimi, asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu, tėvais, vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiaisgali būtipripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo reikalavimą (CK 2.134 str. 1 d., 2.135 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo, atstovaujamo K. J., pagal 2013 m. rugsėjo 6 d. įgaliojimą (reg. Nr. IRRŠ-4829) (1 t., b. l. 40-41) ir R. P. G., kuris taip pat buvo ieškovo atstovas pagal 2013 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimą (reg. Nr. IRRŠ-4780) (1 t., b. l. 37-38). Ieškovo nuomone, ši aplinkybė reiškia, kad per savo atstovus ieškovas savo nekilnojamąjį turtą pardavė pats sau. Tokiu būdu buvo pažeista CK 2.134 straipsnio 1 dalis, dėl ko, jo įsitikinimu, ginčo sandoris yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikti neturi pagrindo.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimas (reg. Nr. IRRŠ-4780), apelianto išduotas atsakovui R. P. G., ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įgaliojimas, ieškovo išduotas atsakovui K. J. (reg. Nr. IRRŠ-4829), suteikė atsakovams teisę valdyti, naudoti ir disponuoti pagal jų nuožiūrą ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiais įgaliojimuose nurodytais žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir atlikti kitus įgaliojimuose aptartus veiksmus. 2017 m. birželio 1 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2A-229-330/2017) priėjo išvados, kad ieškovo atsakovams išduoti ginčo įgaliojimai neturi ieškovo nurodytų CK 1.91 straipsnyje sandorių negaliojimo požymių, ir sprendė, kad ieškinys dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais pirmosios instancijos teisme buvo atmestas pagrįstai. Taigi įgaliojimai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.Ieškovas, atstovaujamas R. P. G. pagal paminėtą įgaliojimą, 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (reg. Nr. 8315) pardavė trečiajam asmeniui A. P. sutartyje nurodytus 19-ka žemės ūkio paskirties sklypų, kurių bendras plotas – 136,4597 ha. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas Panevėžio apygardos teismo civilinę bylą dėl 2016 m. liepos 13 d sprendimo, 2017 m. birželio 1 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-229-330/2017) nenustatė paminėtos pirkimo – pradavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo, atstovaujamo R. P. G., ir trečiojo asmens A. P., neteisėtumo. Teismo nutartis įsiteisėjusi ir galioja.Ieškovas, atstovaujamas K. J., pagal paminėtą įgaliojimą, šioje byloje ginčijama 2013 rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (reg. Nr. 8317) pardavė R. P. G. sutartyje nurodytus 20 žemės ūkio paskirties žemės sklypų, kurių bendras plotas – 97,128 ha, daiktų kaina – 310 724 Lt. Sutarties 3.2 p. yra nurodyta, kad šalys pareiškė, jog parduodamų žemės sklypų bendra kaina yra apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad šalių susitarimu 1 ha žemės kaina yra 3 200 Lt. Sutarties 3.3 p. nurodyta, kad daiktų kainą, kaip pareiškė šalys, pirkėjas sumokėjo pardavėjui, o pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį (1 t., b. l. 13-35).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dar 2012 m. gegužės 28 d. tarp trečiojo asmens A. P., kaip būsimo pirkėjo, ir ieškovo V. K., kaip būsimo pardavėjo, buvo sudaryta sutartis, pagal kurią šalys iki 2013 m. gegužės 28 d. įsipareigojo parduoti ir nupirkti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančius 200 ha žemės ploto sklypus Rokiškio rajone už 640 000 Lt (2 t., b. l. 13). Pagal 2011 m. lapkričio 23 d. tarp ieškovo ir VĮ Valstybinės žemės fondo sudaryta Asmens lėšomis atliekamų parduodamų žemės sklypų geodezinių matavimo darbų sutartį Nr. 2g-48R (2 t., b. l. 12), už ieškovą 2012 m. gegužės 31 d. atsakovas R. P. G. sumokėjo 15 000,00 Lt (2 t., b. l. 21), 2012 m. birželio 5 d. – 8 000,00 Lt (2 t., b. l. 22). Taip pat atsakovas R. P. G. 2013 m. rugpjūčio 26 d. 2 100 Lt sumokėjo Rokiškio rajono savivaldybei už žemės sklypus (2 t., b. l. 29), 2013 m. rugpjūčio 26 d. sumokėjo 3 700 Lt, 2013 m. rugpjūčio 28 d. – 1886,23 Lt už žemės sklypų registravimą (2 t., b. l. 30, 31). 2013 m. rugpjūčio 30 d. NŽT prie ŽŪM Rokiškio skyrius nusprendus ieškovui parduoti 151,7208 ha ir 99,8436 ha žemės sklypus (2 t., b. l. 15-16, 17-19), 2013 m. rugsėjo 5 d. A. P. už ieškovą NŽT prie ŽŪM už juos sumokėjo 200 527,02 Lt (2 t., b. l. 33), 1143,45 Lt (2 t., b. l. 34), o 2013 m. rugsėjo 6 d. – 139 986,75 Lt (2 t., b. l. 35), 1 143,45 Lt (2 t., b. l. 36), po ko 2013 m. rugsėjo 5 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo pasirašytos dvi Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartys, pagal kurias ieškovui V. K. buvo parduoti 151,7208 ha ploto ir 99,8436 ha ploto žemės sklypai. Ginčo, kad už ieškovo įsigyjamus žemės sklypus iš valstybės sumokėjo atsakovai bei trečiasis asmuo, byloje nėra. 2013 m. rugsėjo 6 d. A. P. į antstolės I. B. kontorą ieškovo skoloms padengti įmokėjo 15 000 Lt (2 t., b. l. 39). 2012 m. gegužės 28 d. įgaliojimu atsakovas R. P. G. įgaliojo V. K. pirkti jo vardu savo nuožiūra pagal jo sutartą kainą ir sąlygas žemės ūkio techniką, pasirašyti pirkimo – pardavimo dokumentus, registruoti turto registruose, gauti liudijimus, atstovauti draudimo įstaigose, atstovauti kitose įstaigose, gauti ir pateikti dokumentus ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (3 t., b. l. 177-178). Bylos duomenys įrodo, kad atsakovas R. P. G. ieškovo sugyventinei L. K. už žemės ūkio technikos pirkimą 2012 m. birželio 21 d. pagal dokumentą Nr. 675905 sumokėjo 16 000 Lt (2 t., b. l. 23), 2012 m. liepos 19 d. – pagal dokumentą Nr. 722124 – 10 000 Lt (2 t., b. l. 24), 2012 m. spalio 3 d. – 3000 Lt (2 t., b. l. 25), 2013 m. gegužės 31 už žemės nuomą – 2196,80 Lt (2 t., b. l. 27), žemės ūkio darbams 2013 m. liepos 8 d. – 996,82 Lt (2 t., b. l. 28), 2013 m. rugsėjo 17 d. – 2000 Lt (2 t., b. l. 32). 2013 m. gegužės 13 d. atsakovė L. G. ieškovo sugyventinei L. K. sumokėjo 4000 Lt žemės ūkio darbams (2 t., b. l. 26). A. P. ieškovo sugyventinei L. K. 2013 m. spalio 2 d. sumokėjo 10 000 Lt, 2013 m. rugsėjo 19 d. – 2000 Lt žemės ūkio darbams (2 t., b. l. 37, 38). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pritaria pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad aptartas dalyvaujančių byloje asmenų elgesys bei jų tarpusavio santykių iki ginčo sutarties sudarymo aplinkybės yra reikšmingos bei paaiškina, kokioms tikrosioms aplinkybėms esant buvo sudarytas ginčo sandoris. Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtinta šalių valią pirki/parduoti ginčo sklypus.Be to, išanalizavus atsakovams išduotų įgaliojimų turinį yra akivaizdu, kad nors R. P. G. ir K. J. buvo ieškovo įgaliotiniai (2014 m. sausio 29 d. pareiškimais ieškovas paminėtus įgaliojimus atsakovams panaikino (1 t., b. l. 36, 39)), tačiau 2013 m. rugsėjo 5 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įgaliojimai nėra išduoti dėl tų pačių žemės sklypų valdymo, naudojimo ir disponavimo. K. J. ir R. P. G., sudarydami 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – padavimo sandorį, veikė savo įgaliojimų ribose, vadovaudamiesi jų ir ieškovo susitarimų pagrindu, kurių ieškovas neginčijo, tačiau jie buvo įgalioti valdyti, naudoti ir disponuoti skirtingus ieškovui priklausančius žemės sklypus. Taigi ieškovas, atstovaujamas K. J., pardavė R. P. G. jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, ir dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovas,sudarydamas ginčijamą sutartį su atsakovu R. P. G., dar kartą pardavė žemės sklypus sau. Be to, šią aplinkybę visiškai paneigia paties ieškovo atlikti veiksmai po ginčijamos sutarties sudarymo. Pagal bylos duomenis 2014m. gruodžio 8 d., t. y. praėjus kuriam laikui nuo ginčo sutarties sudarymo momento, tarp trečiojo asmens A. P., R. P. G. (nuomotojai) ir V. K. (nuomininkas) buvo sudaryta privačios žemės sklypo nuomos sutartis, pagal kurią ieškovui iki 2015 m. liepos 1d. buvo išnuomoti 236 ha ploto žemės sklypai, tarp kurių – R. P. G. ir jos sutuoktinės L. G. ginčijamu sandoriu įgyti 97,128 ha žemės sklypai, priklausantys paminėtiems nuomotojams. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo visus 236 ha įdirbti, iškultivuoti, kad žemė būtų tinkama sėjai, užsėti, nuimti derlių nemokant nuomos mokesčio, o nuomotojai už kokybiškai atliktus darbus įsipareigojo atsilyginti, užrašant nuomininkui apie 36 ha žemės sklypų (2 t., b. l. 96-97). Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pasirašydamas nuomos sutartį, patvirtino, kad žemės sklypų teisėtaissavininkais yra nuomotojai, kurie, jei jis įvykdys sutarties sąlygas, jam perleis 36 ha žemės nuosavybės teise. Apeliantas to nepaneigė ir neįrodė, kad nuomos sutartį pasirašė dėl jo atžvilgiu panaudotos prievartos, grasinimų, apgaulės, ar suklydus, nežinant visų reikšmingų aplinkybių (CPK 177, 178 str.). Apelianto nurodyta aplinkybė dėl ginčo sandorio neteisėtumo CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu yra nepagrįsta.Apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčo sandoriu iš apelianto buvo atimta bei jo kreditoriams buvo apribota teisė tinkamai apginti savo turtinius interesus.Tokie teiginiai niekuo nepagrįsti ir atmetami. Apeliantas ieškinyje ir teismo posėdžių metu patvirtino, kad jis turėjo teisę iš valstybės išsipirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tačiau tam neturėjo pinigų, todėl kreipėsi į atsakovus ir trečiąjį asmenį, kad pastarieji padėtų jam išpirkti žemės sklypus, sumokėdami valstybei reikiamas sumas. Byloje esanti 2012 m. gegužės 28 d. Preliminari sutartis, kurios teisėtumas konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-229-330/2017) (Nutarties 46 p.), patvirtina, kad pagal ją ieškovas įsipareigojo už 640 000 Lt parduoti 200 ha ploto žemės sklypus ir jam sutarties sudarymo metu buvo sumokėtas 100 000 Lt avansas, kuris pagal sutarties 5 punktą įskaitomas į žemės sklypo pirkimo – pardavimo kainą. 2013 m. rugsėjo 6 d., t. y. likus kelioms dienoms iki ginčo sandorio sudarymo, trečiasis asmuo A. P. į antstolės I. B. kontorą ieškovo skoloms padengti įmokėjo 15 000 Lt (2 t., b. l. 39), o antstolė 2013 m. rugsėjo 6d. patvarkymu ieškovo skolų grąžinimo užtikrinimui iš išpirktų 42-jų valstybinės žemės sklypų areštavo 3-is žemės sklypus (t. 4, 13-15) bei paskelbė jų pardavimą varžytinėse (t. 2, b. l. 121, 122). Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, skirtingai nei teigia apeliantas, įrodo, kad 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nei ieškovo, nei jo kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes dar iki šio sandorio sudarymo momento trečiasis asmuo A. P. dalį ieškovo skolų padengė, sumokėdamas antstolei 15 000 Lt. Be to, aplinkybė, kad antstolė iš 42-jų iš valstybės išpirktų žemės sklypų areštavo 3-is, įrodo, kad trečiojo asmens įmokėtos į antstolės depozitinę sąskaitą sumos bei areštuotų sklypų pakako ieškovo skoloms bei vykdymo išlaidoms padengti. Nurodytą aplinkybę patvirtina CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Šiuo atveju, ieškovas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, turėjo į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis ir jo kreditorius, apeliaciniame skunde nenurodė kokias įstatymo nustatytas pasekmes sukėlė pirmosios instancijos teismosprendimas jo kreditoriams, apsiribodamas abstraktaus pobūdžio frazėmis apie jo kreditorių teisių pažeidimą. Be to, nei ieškinyje teismui, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kiek ir kokių kreditorių ieškovas turi. Ieškovo argumentas dėl neva pažeistų jo kreditorių teisių bei interesų yra pateiktas tik apeliaciniame skunde bei nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo V. K. argumentus dėl įrodymų, kuriais, priimdamas sprendimą rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepatikimumo. Paminėta, kad 2012 m. gegužės 28 d. Preliminariosios sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir trečiojo asmens teisėtumą patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi, kuria paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą (civilinėje byloje Nr. 2-330-252/2016). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Panevėžio apygardos teismui nagrinėjant ieškovo ieškinį dėl ginčo sandorio ieškovas 2014 m. gruodžio 8 d. sutarties dėl privataus žemės sklypo nuomos ne tik neginčijo, bet nurodė, kad pasirašydamas žemės sklypų nuomos sutartį, jis suprato, kad žemės sklypų nebėra jo nuosavybėje, taigi iš esmės patvirtino pateiktos nuomos sutarties teisėtumą. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija apelianto argumentus apie įrodymų (2012 m. gegužės 28 d. Preliminariosios sutarties ir 2014 m. gruodžio 8 d. Sutarties dėl privataus žemės sklypo nuomos) nepatikimumą laiko nepagrįstais bei jokiu būdu neįrodančiais pirmosios instancijos teismą pažeidus CPK 185 straipsnio nuostatas.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą; teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu kruopščiai bei nuosekliai ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.).Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas netenkintas bei pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo šioje byloje nenagrinėja.Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui teisiškai nėra reikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio

Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas patvirtinančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, klausimas dėl jų priteisimo atsakovams nesprendžiamas.Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi (t. 4, b. l. 20-21) ieškovui žyminio mokesčio (89 991,89 Eur) mokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) civilinėje byloje priėmimo. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, jis privalo sumokėti į valstybės biudžetą už apeliacinį skundą 89 991,89 Eur žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015m. balandžio 28d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo (apelianto) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 89 991,89 Eur (aštuoniasdešimt devynis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt vieną eurą ir aštuoniasdešimt devynis euro centus) žyminio mokesčio, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).