Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. G.. L. G. ir K. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba skubaus atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams R. P. G., L. G., K. J. dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas, tenkindamas ieškovo V. K. prašymą, 2014-04-23 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ginčijamu sandoriu perleistus 20 žemės sklypų, uždrausdamas jais disponuoti, įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti, perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn, valdyti ar naudoti.

Atsakovų R. P. G., L. G., K. J. atstovas pateikė prašymą skubiai panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2015-04-28 sprendimu atmetė ieškovo V. K. ieškinį atsakovams R. P. G., L. G., K. J. dėl 20 vnt. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl išnyko tikėtinas ieškinio pagrįstumas, be to atsakovo R. P. G., turtinė padėtis yra labai gera, todėl priėmus apeliantui palankų sprendimą, sprendimo įvykdymui nekiltų jokia rizika. Teismui nusprendus nepanaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, prašė taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kadangi atsakovo nuostoliai visiškai realūs, nes jis yra sudaręs avanso sutartį, pagal kurią įsipareigojo iki 2015-07-21 parduoti pirkėjui areštuotus 99,8436 ha ploto žemės sklypus. Atsakovui neįvykdžius avanso sutarties, jis turės sumokėti pirkėjui 45 000 Lt (13 032,90 Eur) dydžio baudą ir grąžinti sumokėtą avansą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atsakovų R. P. G., L. G., K. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba skubaus atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovas, ginčydamas 2013-09-11 pirkimo - pardavimo sutartį, siekia atgauti prarastą turtą, žemės sklypus, natūra, todėl ta aplinkybė, jog atsakovo R. P. G. labai gera turtinė padėtis nekelia rizikos sprendimo, jei jis būtų ieškovui palankus, įvykdymui, atmestina. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog Panevėžio apygardos teismo 2015-04-28 sprendimas neįsiteisėjęs, sprendė, jog naikinti laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kadangi Avanso sutartyje numatyta sąlyga atsakovui mokėti 45 000 Lt baudą, nėra absoliuti ir gali būti ginčijama dėl įvairių aplinkybių, kadangi Avanso sutartis nepatvirtinta notariškai (CK 6. 309 str.)

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde atsakovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartį arba šio prašymo netenkinus taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų 2015-07-21 atsiliepimo argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinosios prielaidos – tikėtino ieškinio pagrįstumo nebuvimo. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones preziumavo esant abiems laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms, tačiau po šios nutarties priėmimo, ištyręs ir įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, ieškinį atmetė, todėl laikytina, jog išnyko tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrįstumas. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kadangi neįvykdžius Avanso sutarties įsipareigojimo nustatytu terminu (iki 2015-07-21) perleisti pirkėjui turtą, šiai dienai atsakovui R. P. G. yra atsiradusi pareiga mokėti pirkėjui Avanso sutartyje nustatyto dydžio (13 032,90 Eur) baudą, kas sudaro minimalius realius atsakovo nuostolius. Pirkėjas bet kada gali nutraukti Avanso sutartį ir pareikalauti baudos sumokėjimo. Apeliantas taip pat nurodė, kad šie nuostoliai tik minimalūs ir gali didėti praradus dabartinį pirkėją. Be to, teismas nevertino atsakovų motyvų dėl ieškovo prastos finansinės būklės ir galimybės atlyginti atsakovo nuostolių.Teismas nepagrįstai teigia, kad Avanso sutartis turi būti patvirtinta notariškai. Avanso sutartis šiame kontekste laikytina preliminariąja sutartimi, kuriai privaloma rašytinė forma, o ne notarinė.

Ieškovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Šios apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas atmetė atsakovų R. P. G., L. G., K. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba skubaus atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, jog laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013).

Atsakovų prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo grindžiamas tik ta aplinkybe, jog Panevėžio apygardos teismas 2015-04-28 sprendimu ieškinį atmetė, bei teismų praktikoje suformuota taisykle dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo preliminaraus (prima facie) įvertinimo, sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2014-04-23 nutartimi pripažino, kad ieškovo ieškinio užtikrinimui būtina taikyti ginčo turto areštą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio atmetimas prima facie nepatvirtina, kad pagal pateiktus faktinius ir teisinius argumentus ieškinys bus atmestas ir apeliacinės instancijos teisme, ir nesudaro pagrindo tik dėl šios priežasties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, kaip nurodo patys atsakovai, areštuotus sklypus buvo planuojama perleisti iki 2015-07-21 realiam pirkėjui, sudaryta avanso sutartis dėl šių sklypų pardavimo. Tokie atsakovų veiksmai įrodo, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir priėmus palankų ieškovui sprendimą, šio sprendimo įvykdymas bus neįmanomas, nes sklypai bus perleisti tretiesiems asmenims. Nustačius, jog nepaneigtas tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o grėsmė sprendimo įvykdomumui yra reali, nėra pagrindo panaikinti ginčo turto atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsakovai pirmosios instancijos teismo nutartį skundžia ir toje dalyje, kurioje buvo atsisakyta taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

CPK 146 str. 1 d. numatytas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsakovo R. P. G. teigimu, jo nuostoliai yra realūs, kadangi pagal sudarytą Avanso sutartį, atsakovas jau praleido terminą parduoti ginčo sklypus, dėl ko pirkėjas gali nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti baudą.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti atsakovų prašymo taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Byloje nėra jokių duomenų apie Avanso sutarties nutraukimą ar tokį ketinimą, pirkėjo pareikalavimą sumokėti baudą ar grąžinti avansą. Teismo aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo kontekste atsakovo nurodomos aplinkybės dėl galimų nuostolių atsiradimo laikytinos deklaratyviomis. Atsakovas taip pat neįrodė, jog tikėtinų nuostolių susidarymą ir taikytas laikinąsias apsaugos priemones sieja priežastinis ryšys, kadangi nepaisant to, jog terminas perleisti ginčo sklypus pirkėjui yra suėjęs, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie Avanso sutarties nutraukimą ar tokį ketinimą, kas rodo pirkėjo ketinimą įsigyti sklypus ir po termino.

Atskirai pažymėtina ir tai, kad atsakovui patyrus realius nuostolius dėl ieškovo veiksmų, atsakovas turi teisę ginti savo teises ginčo teisena per žalos kaip nuostolių atlyginimo institutą.

Kadangi atsakovas neįrodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar ateityje patirs nuostolių, apelianto skundo argumentai dėl ieškovo negalėjimo šiuos nuostolius atlyginti neturi teisinės reikšmės ir plačiau dėl šių argumentų šioje nutartyje nepasisakoma.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, dėl apelianto atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirasis skundas netenkinamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.