Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-606/2020

Teisėja Raimonda Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31802-2019-9

2020 m. gegužės 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį 50 parų areštu, ją atliekant Marijampolės pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. liepos 27 d. 7.21 val. iki 2019 m. liepos 28 d. 9.31 val.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – V. K. uždrausta trejus metus naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota automobilio „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma, tai yra 1 300 Eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 27 d., apie 3.25 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Volvo XC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vengė patikrinimo, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai, bei neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, tokiais veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, kur numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr, 33501/96, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2103). Nuteistojo nuomone, aptartos aplinkybės nagrinėjamoje byloje yra pakankamos, vadovaujantis in dubio pro reo principu, priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad policijos pareigūnai, sustabdę jo vairuojamą automobilį, nesiūlė jam pasitikrinti neblaivumą, neblaivumo nustatymo aktas – tai vienašališkai policijos pareigūno surašytas dokumentas, jam nėra žinomos tokio akto surašymo aplinkybės, su juo jis nebuvo supažindintas, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį bei jį išteisinti.

Dėl įrodymų vertinimo ir V. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

7. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

8. Nagrinėjamoje byloje V. K. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus, o taip pat vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

9. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

11. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. P. patvirtino, kad 2019 m. liepos 26 d. vakare atvyko V. K. vairuotu automobiliu pas draugą į (duomenys neskelbtini), kur kepė šašlykus, matė, kad V. K. išgėrė skardinę alaus, gal ir stikliuką degtinės, po to gėrė nealkoholinį alų. Kai susiruošė vykti atgal, jis jau buvau išgėręs, o V. K. neatrodė, kad būtų girtas. Važiuojant keliu V. K. reguliavo automagnetolą, buvo kažkiek nusukęs nuo kelio, t. y. vieną kartą automobiliu išsuko į priešpriešinę eismo juostą ir tuoj išgirdo pareigūnų automobilio sirenas, todėl iškart parodė posūkį ir sustojo šalikelėje. Pribėgę pareigūnai neprisistatė, dokumentų pateikti neprašė, net nespėjus atsisegti diržo, pradėjo V. K. plėšti iš automobilio, ištraukė raktelius. Po to V. K. nusitempė už automobilio galo ir jam sudavė ne vieną kartą, jis matė, kad V. K. buvo prispaustas prie žemės, jis net nesipriešino. Kol V. K. sėdėjo automobilyje, pareigūnams nesipriešino taip pat (t. 1, b. l. 193).

12. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. ir pats pripažino, kad prieš sėsdamas už automobilio vairo, vartojo alkoholinius gėrimus. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistojo V. K. draugas liudytojas A. P.. Tai, kad liudytojui A. P. neatrodė, jog V. K. vairavimo metu buvo girtas, yra tik subjektyvi liudytojo nuomonė, ir visiškai nepaneigia bylos duomenimis objektyviai nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis V. K. buvo visiškai neblaivus. Juolab, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. P. ir pats buvo neblaivus, be to, neabejotinai, duodamas parodymus, siekė kiek įmanoma padėti draugui sušvelninti jo padėtį. Kad liudytojas A. P. stengėsi duoti V. K. naudingus parodymus, parodo ir A. P. nurodyta aplinkybė, jog neva V. K. išvažiavo į priešingą eismo juostą, nes nukreipė savo dėmesį nuo kelio, kai reguliavo automagnetolą. Nors pats nuteistasis V. K. teigė, kad automagnetolą reguliavo liudytojas A. P.. Ir toks nuteistojo V. K. ir liudytojo A. P. parodymų nesutapimas jau leidžia abejoti tuo, kad V. K. išvažiavo į priešingą eismo juostą dėl nukreipto dėmesio, o ne dėl girtumo. Akivaizdu, kad išvažiavimas automobiliu į priešingą eismo juostą, pareigūnams, važiavusiems iš galo, sukėlė pagrįstų abejonių dėl vairuotojo blaivumo.

14. Iš Tauragės apskrities VPK Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio Ž. Č. 2019 m. liepos 27 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad 2019 m. liepos 27 d., apie 3.52 val., (duomenys neskelbtini), dirbdamas su kolega M. V. ir VSAT SPS Pagėgių komandos specialistais P. M. ir Ž. V. ir važiuodamas į (duomenys neskelbtini) pusę pastebėjo po kelią vingiuojantį automobilį, todėl įtarė, kad vairuotojas yra neblaivus. Tada įjungė švyturėlius, garsinį signalą per garsiakalbį liepė sustoti, tačiau automobilio vairuotojas į reikalavimą sustabdyti automobilį nereagavo, toliau blaškėsi po kelią, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Kai automobilio vairuotojas grįžo į savo eismo juostą, tarnybiniu automobiliu susilygino su priekyje važiavusiu automobiliu. Vairuotojas, pamatęs jų tarnybinį automobilį, staiga sustojo. Jis su specialistu P. M. iššoko iš automobilio ir puolė link sustabdytojo. Automobilio vairuotojas vėl bandė važiuoti. Tada P. M. liepė vairuotojui užgesinti automobilį ir išlipti, tačiau vairuotojas reikalavimų nevykdė, pradėjo elgtis agresyviai. P. M. pabandžius atsegti saugos diržą, vairuotojas bandė smūgiuoti kumščiu į krūtinę. Kadangi vairuotojas priešinosi, į pagalbą atskubėjo policijos pareigūnas M. V. ir specialistas Ž. V.. Vairuotojas ir toliau mosavo rankomis, elgėsi agresyviai, į perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus, nereagavo. M. V. prieš vairuotoją panaudojo spec. priemonę – dujas. Tada vairuotojas šiek tiek aprimo. Tačiau išlaipinamas iš automobilio vairuotojas vėl pradėjo priešintis, stangino rankas, spardėsi kojomis, todėl išlaipintas iš automobilio buvo paguldytas ant asfalto. Vyriškis, nors ir gulėdamas, vis tiek priešinosi, spardėsi kojomis, vengė sulaikymo ir neleido uždėti antrankių. Kadangi vairuotojas gulėdamas ant važiuojamosios kelio dalies aktyviai priešinosi, muistėsi, spardėsi bandant uždėti jam antrankius, susižalojo sau veidą ir nusibrozdino koją. Nors ir surakintas, jis ir toliau spardėsi, neleido jo pakelti nuo važiuojamosios kelio dalies ir įsodinti į tarnybinį automobilį. Sodinamas į tarnybinį automobilį vėl pradėjo priešintis, trukdė įsodinti jį į automobilyje įrengtą sulaikymo patalpą. Pristačius vairuotoją į Tauragės apskrities VPK, buvo nustatyta, kad tai V. K., jis kategoriškai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, nors buvo prašoma daug kartų. Kad vyriškis neblaivus, buvo akivaizdu iš jo nerišlios kalbos, jis svirduliavo, iš burnos sklido alkoholio kvapas (t. 1, b. l. 5–6).

15. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo policijos pareigūno M. V. parodymų taip pat nustatyta, kad įvykio metu jam dirbant su kolega Ž. Č. ir dar trimis pasieniečiais, nakties metu grįžtant į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime pamatė iš šalutinio kelio išsukantį automobilį. Automobilis vingiavo po kelią, todėl jis įjungė švyturėlius ir garsinį signalą, taip siekdamas stabdyti automobilį. Stabdomas automobilis nestojo, todėl susilyginus automobiliams, minėtą automobilį pradėjo taranuoti, kad sustotų. Sustabdžius automobilį, pasieniečiai atsidarė duris ir šoko prie vairuotojo, kadangi matė, kad automobilis nestojo, todėl buvo tikimybė, kad vairuotojas priešinsis. Akivaizdžiai matėsi, kad vairuotojas yra neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti. Keleivis taip pat buvo neblaivus, nuo jo irgi sklido alkoholio kvapas, judesiai taip pat buvo nekoordinuoti. Kiek girdėjo, pasieniečiai paprašė vairuotojo lipti lauk iš automobilio, bet vairuotojas vengė lipti iš automobilio, pradėjo smūgiuoti pasieniečiams, spyrė policijos pareigūnams, priešinosi, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Ir dedant antrankius, vairuotojas priešinosi. Automobilį vairavęs asmuo buvo patalpinamas į policijos tarnybinį automobilį ir pristatytas į Tauragės PK. Atvykus į Tauragės PK, vairuotoją nuvedė į areštinę. Ten jis liepė vairuotojui pūsti į alkotesterį, kad nustatytų girtumą, tačiau pastarasis tai daryti atsisakė. Vairuotojui buvo siūlyta pasitikrinti girtumą 4 kartus, ir visus kartus jis tai daryti atsisakė. Vaizdo įrašas areštinėje nedaromas. Vairuotojui išaiškino, kas gresia už atsisakymą pasitikrinti girtumą. Girtumas buvo akivaizdus, tikrai būtų vidutinis ir didesnis, nes tai matėsi vizualiai iš jo elgesio, iš burnos sklido alkoholio kvapas (t. 1, b. l. 191–192).

16. Iš aptartų teisiamajame posėdyje duotų liudytojų policijos pareigūnų M. V. ir Ž. Č. parodymų nustatyta, kad V. K. vairavo automobilį vingiais, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ir ši aplinkybė policijos pareigūnams vienareikšmiškai turėjo sukelti ir sukėlė įtarimų, jog automobilį vairuoja galbūt neblaivus asmuo, ir tai buvo akivaizdus pagrindas sustabdyti važiuojantį automobilį. Tai, kad automobiliu buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, neneigė ir pats nuteistasis V. K. ir su juo kartu važiavęs liudytojas A. P.. Liudytojai policijos pareigūnai M. V., Ž. Č. parodė, kad sustabdžius nuteistojo V. K. vairuotą automobilį, V. K. nevykdė pareigūnų reikalavimų, aiškiai nurodė kokių reikalavimų nevykdė, t. y. įjungti automobilio stovėjimo režimą, išjungti variklį, išlipti iš automobilio, o bandant iš automobilio variklio užvedimo spynelės ištraukti raktą, reikalaujant išlipti iš automobilio, priešinosi – mojavo rankomis, spardėsi ir netgi bandė pasienio pareigūnui P. M. smūgiuoti kumščiu į krūtinę, šiam pabandžius atsegti saugos diržą. Policijos pareigūnams buvo akivaizdu, jog vairuotojas yra neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, jo judesiai buvo nekoordinuoti, elgesys neadekvatus. Kadangi nuteistasis V. K. priešinosi, teko panaudoti dujas, jėgą ir antrankius. Pažymėtina, kad visas aplinkybes, susijusias su V. K. elgesiu sustabdžius jo vairuotą automobilį, požymius, pagal kuriuos buvo akivaizdu, jog V. K. yra neblaivus, apie panaudotas spec. priemones, policijos pareigūnas Ž. Č. išsamiai užfiksavo iškart po įvykio jau aptartame tarnybiniame pranešime. Liudytojas policijos pareigūnas Ž. Č. pažymėjo, kad įvykio vietoje patikrinti nuteistojo V. K. neblaivumą iš esmės nebuvo galimybės dėl nuteistojo V. K. elgesio, todėl nuteistajam buvo siūloma pasitikrinti neblaivumą pristačius jį į komisariatą, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už vengimą pasitikrinti neblaivumą, tačiau pastarasis pasitikrinti neblaivumą atsisakė.

18. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo VSAT pareigūno P. M. parodymų nustatyta, kad važiuojant, priekyje pamatė automobilį, jis įtartinai važiavo vingiais, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Sustabdžius automobilį buvo liepta išjungti variklį, tačiau vairuotojas nereagavo. Jis nesuprato, ko prašoma, buvo neadekvatus ir nevykdė reikalavimų. Kai atidarė vairuotojo dureles, įsijungė lemputė ir gerai matėsi, kad asmuo neblaivus. Jo akys buvo „stulpe“, jis buvo visiškai neadekvatus, buvo jaučiamas alkoholio kvapas. Jis neišlipo iš automobilio, jį teko traukti prievarta. Vairuotojas bandė priešintis. Areštinėje pareigūnai primygtinai prašė pasitikrinti girtumą, tačiau vairuotojas atsisakė (t. 1, b. l. 201).

19. Teisiamajame posėdyje liudytojas VSAT pareigūnas Ž. V. parodė analogiškai, kad 2019 m. liepos 27 d. nakties metu, (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pamatė, kai iš šalutinio keliuko į pagrindinį kelią išvažiavo automobilis, jis važiavo įtartinai, išvažiavo į priešingą eismo juostą. Automobilį bandė stabdyti, tačiau jis nestojo. Sustojo tik tada, kai automobiliai susilygino. P. M. ir policijos pareigūnas išlipo pirmi. Vairuotojas buvo neblaivus, sklido alkoholio kvapas. Jis nevykdė reikalavimo išjungti variklį ir išlipti, pradėjo mojuoti kumščiais, t. y. bandė priešintis, todėl buvo sulaikytas ir pristatytas į Tauragės PK. Nuvykus į komisariatą girdėjo, kaip vairuotojui buvo liepiama pasitikrinti girtumą, tačiau jis atsisakė pūsti į alkotesterį, priežasties nepasakė (t. 1, b. l. 201).

20. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad bylos duomenimis nenustatyta, pažymėtina, to nenurodė ir pats nuteistasis V. K., kad minėti policijos ir pasienio pareigūnai būtų turėję pagrindo nuteistąjį V. K. apkalbėti, jam pakenkti ar panašiai. Pažymėtina, kad jų parodymai neprieštarauja vieni kitiems, o priešingai, liudytojų policijos pareigūnų M. V., Ž. Č., pasienio pareigūnų P. M. ir Ž. V. parodymai tik papildo vieni kitus. Iš jų parodymų matyti, kad kiekvienas iš liudytojų teisiamajame posėdyje parodė tik tas aplinkybes, kurias kiekvienas prisiminė praėjus po įvykio atitinkamam laikui. Ir tai taip pat parodo, kad liudytojai jokio suinteresuotumo apkalbėti V. K. neturėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas abejoti policijos pareigūnų M. V., Ž. Č. ir VSAT pareigūnų P. M. bei Ž. V. parodymų teisingumu neturėjo jokio pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju visa įvykio eiga ir aplinkybės buvo fiksuojamos policijos tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais vaizdo registratoriais (t. 1, b. l. 172).

21. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas peržiūrėjo ir ištyrė byloje esančius vaizdo įrašus, įrašytus policijos tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais vaizdo registratoriais, juose užfiksuotas įvykio aplinkybes aptarė skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs vaizdo įraše užfiksuotus duomenis bei nustatęs, kad įvykio aplinkybės ir visa įvykio eiga labai išsamiai ir nuosekliai aptarta skundžiamame nuosprendyje, dar kartą smulkiai visos įvykio eigos, t. y. nuo nuteistojo V. K. vairuoto automobilio pastebėjimo iki nuteistojo V. K. įsodinimo į policijos tarnybinį automobilį, nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, susijusios su nuteistojo V. K. automobilio vairavimu, jo sustabdymu, V. K. elgesiu ir jam neblaivumo požymių nustatymu bei jo sulaikymu, visiškai patvirtina liudytojų policijos pareigūnų M. V., Ž. Č., pasienio pareigūnų P. M. ir Ž. V. parodymus, kartu vienareikšmiškai patvirtina faktą, jog V. K. vairavo automobilį, būdamas neblaivus.

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. teigia, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys nepatvirtina pareigūnų nurodytų aplinkybių, jog jo vairuojamas automobilis „kelyje važinėjosi vingiais, išvažiavo į priešingą eismo juostą ne kartą“. Apelianto tvirtinimu, jis paaiškino, kad automobilis iš savo važiuojamosios juostos išvažiavo, kai jis trumpam nukreipė žvilgsnį į automagnetolą. Pastebėjęs, kad iš galo yra stabdomas policijos pareigūnų, nedelsdamas įjungė posūkio ženklą ir sustojo šalikelėje. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, priešingai, nei teigia nuteistasis, visiškai patvirtina būtent policijos pareigūnų M. V., Ž. Č. ir VSAT pareigūnų P. M. bei Ž. V. parodymus.

23. Iš vaizdo įrašo nustatyta, kad, kai V. K. vairuotas automobilis atsidūrė pareigūnų akiratyje, jis nuo pat pradžių važiavo pavingiuodamas, o po to išvažiavo ir į priešpriešinę eismo juostą ir ja važiavo. Akivaizdu, kad jeigu vairuotojas tik trumpam būtų nukreipęs žvilgsnį nuo kelio, staigiai būtų susiorientavęs, jog išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, bet šiuo atveju V. K. vairuotas automobilis važiavo priešpriešine eismo juosta iki tol, kol įjungę švyturėlius ir garsinį signalą automobilio vairuotojo nepradėjo stabdyti policijos pareigūnai. Ir tik tada automobilis sugrįžo į savo eismo juostą. Tačiau automobilio vairuotojas, stabdomas policijos pareigūnų, sustojo ne iš karto, o tarnybiniam automobiliui susigretinus su stabdomu V. K. automobiliu. Šiuo atveju vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis V. K. trumpam nukreipė žvilgsnį nuo kelio, o pastebėjęs, kad iš galo yra stabdomas policijos pareigūnų, nedelsdamas įjungė posūkio ženklą ir sustojo šalikelėje.

25. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo nustatyta priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde. VSAT pareigūnui atidarius sustabdyto automobilio vairuotojo pusės dureles, aiškiai matyti, kad vairuotojas yra visiškai be orientacijos, neadekvatus, automobilio variklio neišjungia, saugos diržo atsisegti net neketina, į reikalavimą išlipti iš automobilio nereaguoja ir iš automobilio nelipa. Todėl pareigūnas iš variklio užvedimo spynelės ištraukė raktą, atsegė vairuotojo saugos diržą ir bandė išlaipinti vairuotoją, tačiau jis priešinosi, iš automobilio pats nelipo ir nesileido išlaipinamas, stangrino rankas. Į pagalbą atbėgo ir kiti pareigūnai, nes vairuotojas bandė iš automobilio jį išlaipinančiam pareigūnui suduoti.

26. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. teigia, kad jis savarankiškai neatliko jokių judesių, kuriuos būtų galima įvertinti kaip nekoordinuotus, jokio pokalbio su policijos pareigūnais nebuvo, iš kurio būtų galima teigti, jog jis kalbėjo nerišliai. Pareigūnai neatliko jokio asmens bendros būklės įvertinimo, tai yra jis nėjo jokia tiesia linija, taip pat stovėdamas pirštu netaikė į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs), todėl policijos pareigūno M. V. neblaivumo nustatymo akte nurodytos aplinkybės, jog „nuteistasis negali eiti tiesia linija“, „negali stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą“ yra nustatytos nepagrįstai, neįvertinus tokių aplinkybių.

27. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo nustatyta, kad prievarta išlaipinus vairuotoją iš automobilio, matyti, kad vairuotojas tiesiog nepastovi ant kojų, svirduliuoja, priešinasi, todėl akivaizdu, kad tokios būsenos asmeniui patikrinti neblaivumą tiesiog buvo neįmanoma. Pažymėtina, kad dviem pareigūnams net ir laikant už parankių ir vedant vairuotoją į tarnybinį automobilį, vairuotojas svirduliavo į šonus, vos dėjo kojas ant žemės, jo judesiai visiškai nekoordinuoti. Sodinamas į tarnybinį automobilį taip pat priešinosi, į jį nelipo, spyrė koja, laikėsi koja įsirėmęs į tarnybinį automobilį, kad pareigūnai negalėtų jo įsodinti. Todėl nuteistajam V. K. akivaizdžiai negalint savarankiškai net pastovėti, nekyla net menkiausios abejonės, kad jis negalėjo eiti tiesia linija, negalėjo stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą. Akivaizdu, kad buvęs tokios būklės, jis negalėjo kalbėti rišliai, iš jo vienareikšmiškai turėjo sklisti, ir kaip pareigūnai parodė, sklido alkoholio kvapas. Nagrinėjamu atveju vaizdo įraše užfiksuota V. K. neadekvati ir nekoordinuota elgsena, jo išvaizda, kitos aptartos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad įvykio metu V. K. buvo visiškai neblaivus. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti ir Tauragės apskrities VPK Reagavimo skyriaus vyr. patrulio M. V. 2019 m. liepos 27 d. neblaivumo nustatymo akte užfiksuotais duomenimis, t. y. kad V. K. iš burnos sklido alkoholio kvapas, jo elgsena buvo neadekvati, kalba nerišli, judesiai nekoordinuoti. Taip pat, kad V. K. negalėjo eiti tiesia linija, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs), vengė neblaivumo patikrinimo (b. l. 26).

28. Pažymėtina, kad nuteistasis V. K. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimą ir apklausiant jį kaip įtariamąjį visiškai pripažino ir pats.

29. 2019 m. liepos 27 d., kaip jau minėta, dalyvaujant gynėjui, apklaustas kaip įtariamasis V. K. parodė, kad 2019 m. liepos 26 d., apie 22 ar 23 valandą, pradėjo vartoti alkoholį, gėrė degtinę. Nors ir buvo gėręs alkoholio, tačiau girtas nesijautė, todėl namo išvažiavo automobiliu. Važiavo kartu su draugu A. P., jis sėdėjo šalia jo, keleivio sėdynėje. Nespėjus išvažiuoti, jį sustabdė policijos pareigūnai, o iš automobilio jį ištempė pasieniečiai. Tada jis buvo labai susinervinęs, todėl policijos pareigūnams į alkotesterį nepūtė. Pripažino, kad buvo neblaivus, taip pat pripažino, kad nepūtė į alkotesterį ir vengė neblaivumo nustatymo. Labai gailėjosi, kad vairavo neblaivus, kad vengė pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu (t. 1, b. l. 66–69).

30. Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. teigė, kad 2019 m. liepos 27 d. apklausos metu jis parodė tai, ką liepė tyrėja, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį jo pasiteisinimą vertino kaip gynybinę poziciją. Pažymėtina, kad šios apklausos metu dalyvavo ir nuteistojo V. K. gynėjas advokatas P. R., todėl nėra jokio pagrindo tikėti tuo, kad tyrėja, dalyvaujant gynėjui, būtų V. K. nurodžiusi, kokius parodymus jam duoti. Teisiamajame posėdyje V. K. taip pat pripažino, kad buvo išgėręs degtinės, alaus (t. 1, b. l. 202). Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis V. K. prisipažino dėl fakto, t. y. kad vartojo alkoholį, vengė neblaivumo patikrinimo, kuris neginčytinai nustatytas ir kitais byloje surinktais ir aptartais įrodymais.

31. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 10 dalyje, ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklėse yra įtvirtinta vairuotojo pareiga policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą). Teisėtų ir pagrįstų pareigūnų reikalavimų ar nurodymų vykdymo privalomumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje. Šie pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant.

32. Teismų praktikoje neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-65-303/2015, 2AT-62-303/2017). Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi.

33. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama V. K. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad V. K. 2019 m. liepos 27 d., apie 3.25 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Volvo XC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumą, tai padaryti vengė. Todėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

Dėl nuteistajam V. K. paskirtos bausmės

34. Skundžiamu nuosprendžiu V. K. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas 50 parų arešto bausme.

35. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo, apeliacinės instancijos teismui atsisakius jį išteisinti, jam skirti BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą – arba, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymą atidėti, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino galimybės jam skirti baudą, nors byloje yra duomenys, jog jis dirba, gauna darbo užmokestį ir turi realią galimybę sumokėti teismo jam paskirtą baudą. Nuteistasis pažymi, kad jis vienas išlaiko šeimą, turi vieną nepilnametį vaiką, jo žmona šiuo metu laukiasi antro kūdikio ir yra nėštumo ir gimdymo atostogose. Jam atliekant arešto bausmę, iš esmės nebūtų kam rūpintis jo šeima, kuri yra visiškai finansiškai priklausoma tik nuo jo. Be to, arešto atlikimo metu jis neturėtų galimybės vykdyti darbo sutartimi prisiimtinų įsipareigojimų ir tai sudarytų darbdaviui galimybę nutraukti su juo darbo sutartį. Be to, teismas nesprendė galimybės ir dėl kitos sankcijoje nustatytos bausmės rūšies – realios laisvės atėmimo – bausmės skyrimo ir jos vykdymo atidėjimo.

36. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

37. Skirdamas bausmę nuteistajam V. K. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau teistas (t. 1, b. l. 108–114 ), teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 134–137), dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

38. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

39. Pažymėtina, kad nors V. K. anksčiau teistas tris kartus, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, paskutinį kartą teistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme (t. 1, b. l. 108–114), baustas administracine tvarka, tačiau paskutinį kartą 2016 m. spalio 5 d., baudą sumokėjęs (t. 1, b. l. 134–137), nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, tačiau skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu paskirtą bausmę jau buvo atlikęs, jis iš Probacijos tarnybos registro, pasibaigus paskirtos bausmės terminui, išregistruotas 2019 m. rugpjūčio 12 d., jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nenustatyta ir nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis yra vedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ auto šaltkalviu, darbdavio charakterizuojamas kaip labai ramus, nekonfliktuojantis žmogus, kaip darbuotojas, pasižymintis išradingumu, gebėjimu surasti išeitį iš kebliausių situacijų, laiku ir nepriekaištingai atliekantis jam pavestą darbą, tvarkingas ir draugiškas (t. 1, b. l. 199), šeimoje auga du mažamečiai vaikai, vienas iš jų gimęs vos prieš du mėnesius, žmona yra vaiko priežiūros atostogose, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad šeima finansiškai priklausoma būtent nuo nuteistojo. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistajam V. K. atliekant arešto bausmę, šeima netektų pajamų pragyvenimui, tikėtina, kad darbdavys nutrauktų ir su nuteistuoju V. K. sudarytą darbo sutartį. Todėl šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visų aplinkybių visumą, nuteistajam paskyrus arešto bausmę, BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tikslai nebūtų pasiekti, priešingai, būtų pasiektas iš esmės tik vienas tikslas – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, ir nagrinėjamu atveju šio tikslo pasiekimas nebūtų adekvatus norimam pasiekti teisingumui byloje.

40. Nagrinėjamu atveju, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti kaltinamąjį V. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į nuteistojo šeiminę padėtį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bausmės tikslai bus įgyvendinti nuteistajam V. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, nustatant jos dydį artimą minimaliam (BK 47 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. paskiriant 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą. Laikytina, jog baudos kaip bausmės paskyrimas, esant nustatytoms aplinkybėms, tinkamiausiai ir efektyviausiai užtikrins teisingumo įgyvendinimą.

41. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtina, kad nuteistasis privalo sumokėti baudą į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Siekiant užtikrinti efektyvų nuosprendžio ir juo paskirtos bausmės – baudos – įvykdymą, atsižvelgiant į nuteistojo V. K. šeiminę padėtį, jo gaunamą darbo užmokestį – 556 Eur, nuteistajam nustatytinas ilgesnis nei dviejų mėnesių baudos sumokėjimo terminas, nustatytinas dvylikos mėnesių terminas baudai sumokėti.

42. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalį 50 parų arešto.

V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytą laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. liepos 27 d. 7.21 val. iki 2019 m. liepos 28 d. 9.31 val. (dvi paros), prilyginti 4 MGL (200 Eur) dydžio baudai (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis) ir nustatyti, kad neatlikta bausmė yra 2 800 Eur dydžio bauda.

Nustatyti, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir turi būti teismo raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus, specialiosios teisės sustabdymą – palikti iki nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones – vykdymo pradžios.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.