- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-157-453/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Daiva Pranytė-Zalieckienė, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- E. S.
- Advokatai
- Rolandas Vaitekūnas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Aloyzo Kruopio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
-Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį - ketverių metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl veiksmų atliktų prieš D. K. ) – dvejų metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl veiksmų atliktų prieš E. K. ) – dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš E. S. D. K. priteista 8000 Eur ir E. K. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2014 m. gruodžio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), ne mažiau kaip tris kartus, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės D. K. , (duomenys neskelbiami) valią, tai yra privertė nukentėjusiąją rankomis masturbuoti jo lytinį organą bei dėl tokių atliktų visumos sistemingų tvirkinamųjų ir seksualinės prievartos veiksmų nepilnametės nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu, 2015 m. gegužės 11 d. D. K. buvo konstatuotas adaptacijos sutrikimas, nustatyti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), potrauminio streso sutrikimas (F43.1), tai yra D. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Taip pat E. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus masturbavosi kartu gyvenančios nepilnametės D. K. akivaizdoje, taip pat nenustatytą kiekį kartų ateidamas prie jos gulinčios lovoje, pakeldamas jos antklodę, rankomis glostė jai sėdmenis, naktį iš 2014 m. gruodžio 31 d. į 2015 m. sausio 1 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, liepdamas nepilnametei D. K. mobiliojo ryšio telefonu filmuoti, kaip jis apnuoginęs savo lytinį organą masturbuojasi, o po to lytiškai santykiauja su D. K. motina S. K. , paskui be drabužių ateidamas į jos kambarį ir kviesdamas D. K. ateiti pas jį, tokiu seksualiniu elgesiu tvirkino jaunesnę negu šešiolikos metų D. K. , gim. (duomenys neskelbiami). Taip pat E. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), tiksliai nenustatytu laiku, ne mažiau kaip keturis kartus, būdamas nuogas, nakties metu ateidamas ir atsiguldamas į lovą šalia kartu gyvenančios nepilnametės E. K. , gim. (duomenys neskelbiami), glostė jai kojas, sėdmenis, krūtinę, bandė nurengti drabužius, bučiavo jos kaklą, be to, iš savo telefono siuntė E. K. nenustatytą kiekį SMS žinučių su seksualinio pobūdžio turiniu ir tokiais veiksmais E. K. sukėlė per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, negatyvų lytinių santykių įsivaizdavimą, tokiu seksualiniu elgesiu tvirkino jaunesnę negu šešiolikos metų E. K. , gim. (duomenys neskelbiami)
Šalies argumentai
4. Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų išteisinti, kadangi jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neatliko visų bylai reikšmingų įrodymų tyrimo bei neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų nuteistojo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, tai yra pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik jo tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendį surašė pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnį, 302 straipsnį, 303 – 305 straipsnius. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvados yra grindžiamas tik prielaidomis bei spėjimais, teismo išvados nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, jos nėra logiškos, teismo nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame nurodytų išvadų pagrįstumo. Apelianto nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo vadovautasi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, taip pat suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje teigiama, kad nuosprendis yra pagrįstas tik tada, jeigu jame nurodytos išvados yra pagrįstos tik išsamiai ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-596/2004, 2K-512/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-715/2007, 2K- 10/2008, 2K-7-228/2008).
4.2. Apeliantas teigia, jog abi nukentėjusiosios jį apkalba iš keršto, pavydo ir dėl jų savanaudiškų siekių. Ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nebuvo neginčijamai ir motyvuotai paneigta. Atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (visada suinteresuotas bylos baigtimi, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, nesaistomas priesaikos dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą) taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tam, kad būtų galima paneigti nuteistojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi ir aiškią informacinę vertę turintys įrodymai paneigia nuteistojo parodymus. Pasak apelianto nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tokiais įrodymais negalima laikyti prieštaringų nukentėjusiųjų parodymų.
4.2.1. Apeliantas nurodo, jog nuo tada kai jis apsigyveno su nukentėjusiųjų motina S. K. jų namuose, nukentėjusiosios jo nepripažino, nusistatė prieš jį ir norėjo, kad jis negyventų su jų motina. Mano, kad jos taip elgėsi, nes jų motina jam rodė daugiau dėmesio, be to, jis nukentėjusiosioms neleido elgtis taip kaip jos nori, tai yra neklausyti motinos, išeiti iš namų kada nori, grįžti į namus kada nori, vartoti alkoholį ir pan. Taip pat bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios visą laiką neslėpė savo neigiamo nusistatymo prieš jį, netgi tai atvirai demonstravo. Nukentėjusiosios su motina elgėsi labai negražiai, motinos jos neklausė, atsikalbinėjo, E. K. motiną įžeidinėjo bei žemino. Jis neturėdamas patirties kaip elgtis su vaikais, į nukentėjusiųjų grubų elgesį, atsakydavo taip pat grubiu savo elgesiu. Manė, kad jo toks elgesys parodys nukentėjusiosioms, kad jos negerai elgiasi. Apelianto teigimu akivaizdu, kad per tokį nusikalstamos veikos aprašyme nurodytą gana ilgą laiko tarpą dėl neva jo atliekamų veiksmų, mergaitės tikrai nebūtų tylėjusios, o apie tai būtų pranešusios, nes jos nebuvo baikščios ar nedrąsios, kurios negalėtų apginti savęs. Nuteistojo teigimu, išdėstytas aplinkybes patvirtina net tik jo paaiškinimai, bet ir jų sesers V. K. parodymai, taip pat nukentėjusiąsias charakterizuojanti medžiaga.
4.2.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą E. K. apie tariamą jo lindimą prie jos, papasakojo draugei K. V. 2014 m. gruodžio mėn. E. K. draugei K. V. pasakojo tai, kad patėvis kiekvieną vakarą ateina pas ją į kambarį ir lenda prie jos, atsigula šalia, taip pat jai parodė jos telefone esančias SMS žinutes, kuriose buvo priekabiavimo pobūdį atitinkantis susirašinėjimas su asmeniu įvardintas „Enrikas“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nenustatyta iš kokio telefono numerio tokio turinio SMS žinutės buvo gautos, kadangi telefono adresų knygutėje bet koks abonementinis numeris galėjo būti įvardintas „Enrikas“. Jis neigia, kad E. K. rašė tokio turinio SMS žinutes. Apeliantas pažymi, jog būtent tuo metu E. K. siekė išeiti gyventi į bendrabutį, tačiau jos motina neleido. Tai savo apklausoje patvirtino S. K. teigdama, kad 2014 m. vasarą E. K. norėjo išeiti mokytis į profesinio ugdymo centrą bei gyventi bendrabutyje, tačiau ji neleido, po to prasidėjo nesutarimai (t. 1, b.l. 146-147). Apelianto teigimu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog tai buvo pagrįstas motyvas apkaltinti jį nebūtais dalykais, tai yra E. K. susimokiusi su savo seserimi D. K. tokiu būdu siekė ištrūkti iš namų į bendrabutį. E. K. siekė įrodyti, kad namuose jai gyventi su patėviu, tai yra E. S. yra nesaugu, todėl ji turėjo būti išleista gyventi į bendrabutį. Ką iš esmės E. K. ir pavyko pasiekti, tai yra ji gavo leidimą gyventi bendrabutyje, kur ji galėjo gyventi taip kaip ji nori, tai yra praleidinėti pamokas, negrįžti į bendrabutį bei nesilaikyti jame nustatytų taisyklių, dėl ko 2015 m. balandžio 10 d. ji buvo apgyvendinta Visagino paramos vaikui centro globos namuose, tačiau ir po to jos elgesys nepagerėjo, nes ji ryte išlydėta į centrą, iki centro neatvykdavo, o laiką leisdavo mieste (t. 1, b.l. 38). Apelianto teigimu, vertinant jo nurodytas aplinkybes, kad E. K. bei D. K. jį tyčia apkalba, yra labai svarbūs ir E. K. charakterizuojantys kiti duomenys, kuriuos vertinant su byloje nustatytų kitų aplinkybių visuma būtų galima tinkamai įvertinti šių nukentėjusiųjų parodymų patikimumą. E. K. 2014 metais ir dabar piktnaudžiauja alkoholiu, rūkalais bei kitomis svaiginimosi priemonėmis (cheminėmis ar pan.), todėl ne kartą buvo patekusi į policiją bei ligoninę. Be to, kaip parodė liudytojos V. K. ir S. K. E. K. yra nėščia, kas irgi svarbu vertinant jos seksualinio pobūdžio žinias bei patirtį jos apklausų šioje byloje metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, taip pat bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą dėl papildomų duomenų apie E. K. surinkimo.
4.2.3. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neatsižvelgė ir nevertino liudytojos V. K. parodymų, kuriuose ji nurodė, kad „E. K. atsisakė savo parodymų, bet jau buvo per vėlu. Ji nenorėjo, kad vyktų teismas, bet nesakė kodėl“ (t. 2, b.l. 122). Taip pat liudytojos S. K. parodymų, kuriuose ji teigė, kad „ji pasakė, kad nenorėjo taip Enriko apkalbėti. Tada klausiau, kodėl ji taip pasakė, tai Eleonora atsakė todėl, kad nenorėjo, jog Enrikas su mumis gyventų <...> Eleonora pasakė, kad jos su Dalia nenorėjo taip apkalbėti Enriko, tik norėjo, kad jis su mumis negyventų“. Taigi šios liudytojos nurodė, kad pati E. K. prisipažino joms, kad apkalbėjo nuteistąjį, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Be to, liudytoja V. K. taip pat parodė, kad D. K. ir E. K. ko nori, to ir pasiekia, o siekdamos tikslų gali ir sumeluoti. Taip pat būna, kad sesuo E. K. ir išsigalvoja tai, ko nėra (t. 2, b.l. 122). Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog 2014 m. pabaigoje E. K. paprašė sesers V. K. leisti pas ją pagyventi, papasakodama jai apie tai, kad E. S. jai telefonu liepė filmuoti kaip jis mylisi su motina, tačiau to, kad jis būtų lindęs prie jos, nesakė (t. 1, b.l. 170). Tuo tarpu D. K. giminaičiams pasakojo, kad tai jai patėvis liepė filmuoti (nors pradžioje L. J. ji pasakė, kad atsisakė tai daryti, o po to jau teigė, kad sutiko ir filmavo), nors E. K. savo seseriai V. K. teigė, kad tai jai liepė filmuoti ir ji filmavo. Pasak apelianto, nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad D. K. su E. K. tyčia susitarė jį apkalbėti, jos tokiu būdu tikėjosi gauti daugiau laisvės bei atsikratyti juo. Be to, nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad E. K. ir D. K. detaliai nebuvo suderinusios visų aplinkybių, tai yra jos nesusitarė kuriai iš tikrųjų neva apeliantas liepė filmuoti.
4.2.4. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį visiškai nevertino nukentėjusiųjų E. K. ir D. K. parodymuose esamų esminių prieštaravimų ir nenuoseklumų bei skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jų parodymai nuo pat pirmų apklausų yra išsamūs ir nuoseklūs, realistiški ir, kad juos patvirtino tiesiogiai iš nukentėjusiųjų ar, netgi, iš kaltinamojo sužinoję liudytojai, taip pat psichiatrijos ir psichologijos ekspertai. Nuteistasis aptardamas D. K. pirmos apklausos metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 64-66) teigia, jog nurodytos apklausos metu nukentėjusioji nenurodė, kad jis jai liepė liesti jo lytinį organą, masturbuoti jį ir pan. Aptardamas ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios D. K. duotus parodymus (t. 1, b.l. 71-75) teigia, kad nukentėjusioji taip pat pasakojo ir apie savo seserį Ievą bei brolį Anatolijų. Ir tik apklausos pabaigoje nukentėjusioji nurodė naujas aplinkybes, kurių nepasakojo nei pirmos apklausos metu, nei kitiems asmenims, kad tariamai jis liepė jai liesti lytinį organą, kad ji tai darė bei, kad tai darė tris kartus. Taip pat D. K. teigė, kad jis nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus atliko matant kitiems vaikams. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti liudytojai I. B. ir A. K. paneigė D. K. prieš tai nurodytas aplinkybes, tai yra I. B. parodė, kad be rūbų nuteistasis niekada nebūdavo, kad D. K. ir E. K. nėra nieko apie jį kalbėjusios, kad jos miegodavo atskirose lovose, o D. K. tik kelis kartus yra pas ją atėjusi miegoti, skųsdamasi, kad jos lova yra kieta. Taip pat tai, kad per 2015 Naujų metų sutikimą jų bute nakvojo apelianto nurodyti asmenys (t. l, b.l. 128 129). A. K. parodė, kad nėra matęs suaugusiems skirtų filmų, kad nėra matęs nuogo žmogaus nei per televizorių, nei per kompiuterį, kad seserys nieko nepasakojo jam apie patėvį, kad per 2015 Naujųjų metų sutikimą buvo tėčio draugai (t. 1, b.l. 137-140). Be to, nukentėjusioji E. K. nenurodė tos aplinkybės, kad būtų girdėjusi D. K. liepiant jam išeiti iš kambario, o sakė, kad jo atėjimų į kambarį ir tariamų lindimų metu D. K. apsimesdavo mieganti arba miegojo iš tiesų ir nėra mačiusi, kad jis būtų lindęs prie D. K. (t. 1, 17-19, 25-27). Taip pat ir liudytoja S. K. paneigė D. K. nurodytas aplinkybes, kad tariamai ši pasakojo jai apie apelianto priekabiavimą bei 2015 m. sausio 1 d. ryte apie nurodytą lytinį aktą ir filmavimą. Pasak apelianto nėra jokio pagrindo netikėti S. K. parodymais, kad jis 2015 Naujųjų metų naktį su ja nesimylėjo, kad abi nukentėjusiosios nėra jai sakiusios apie jo tariamą lindimą prie jų ar pan. Be to, liudytoja L. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai D. K. pasakojo, jog nesutiko filmuoti (t. 1 t, b.l. 172). Apelianto teigimu reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad liudytoja K. V. parodė, kad 2014 m. gruodžio mėn. prieš Kalėdas jai E. K. papasakojo, kad patėvis kiekvieną dieną pas ją ateina į kambarį ir „lenda“ (t. 1, b.l. 166), nors tokių aplinkybių D. K. nenurodė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nelogiška būtų teigti, jog trijų kambarių bute, gyvenant aštuoniems žmonėms, apeliantas būtų galėjęs atlikti nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus veiksmus ir, kad to niekas iš kartu gyvenusių asmenų nebūtų matęs. Taip pat nelogiška manyti bei teigti, kad tokiame bute, gyvenant tiek asmenų, jis būtų galėjęs vaikščioti nuogas. Taip pat absurdiška teigti, kad 2015 Naujųjų metų naktį, kai bute taip pat dar buvo ir draugai, kurie pas juos nakvojo, kad jis vaikščiojo nuogas, lytiškai santykiavo su S. K. bei liepė tai filmuoti D. K. , kai tame pačiame kambaryje televizorių tuo metu žiūrėjo likęs nakvoti R. G. . Tai, kad po Naujųjų metų sutikimo liko ir jų draugai, patvirtino S. K. , A. K. ir I. B. .
4.2.5. Apeliantas aptardamas nukentėjusiosios D. K. parodymus (t. 1, b.l. 66) dėl įvykių buvusių 2015 Naujųjų metų naktį teigia, jog jų draugai R. G. , Č. T. , B. V. , A. S. minėtą naktį buvo pas juos namuose ir jie galėtų patvirtinti jo duotus parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą apklausti minėtus asmenis ir nurodytų liudytojų pirmosios instancijos teisme neapklausė.
4.2.6. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo ir neargumentavo kokie teismo ištirti įrodymai patvirtino jo kaltę padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, o kokie BK 153 straipsnio 1 dalyje. Jeigu ir būtų galima teigti, kad jo kaltę pagal BK 153 straipsnio 1 dalį galėtų patvirtinti nukentėjusiųjų parodymai bei pirmosios instancijos teismo nurodytų liudytojų parodymai, tai visiškai nėra jokių parodymų, kurie galėtų patvirtinti jo kaltę padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų apie jo lytinio organo lietimą bei masturbavimą. Apeliantas pažymi, jog D. K. niekam iš liudytojų nepasakojo ir iki apklausos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją nėra net užsiminusi apie tokias aplinkybes. Be to, iš apklausos metu D. K. duotų parodymų net negalima nustatyti kada buvo atlikti tariami nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti veiksmai bei kokioje vietoje tai buvo atlikta. Taip pat tokios aplinkybės tiksliai net nėra nurodytos nusikalstamos veikos aprašyme. Dėl ko buvo apribota jo galimybė gintis. Taigi akivaizdu, kad be D. K. nurodytų nenuoseklių, prieštaringų bei netikėtų parodymų, jokių kitų tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl dėl šios aplinkybės, jis pagal BK 150 straipsnio 4 dalį turi būti išteisintinas.
4.2.7. Apeliantas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė ir ekspertizės akto išvadomis, kad D. K. padidintas įtaigumas nebūdingas, kad padidintas polinkis meluoti jai nebūdingas, kad šiuo metu jai konstatuotas potrauminis streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Atkreipia dėmesį į tai, kad dar prieš jam atsikraustant gyventi į nukentėjusiųjų šeimą, tai yra dar 2010 m. liepos mėnesį D. K. buvo nustatytas adaptacijos sutrikimas, užsitęsusi depresinė reakcija (t. 1, b.l. 105). Pasak apelianto ekspertizės išvados yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuriuos turi įvertinti teismas, tačiau šios išvados jo kaltės dėl D. K. seksualinio prievartavimo, kaip ir dėl jos tvirkinimo, nei patvirtina, nei paneigia. Apelianto teigimu, jis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad tiek D. K. , tiek E. K. jį apkalbėjo ne dėl jų galimo polinkio meluoti ar fantazuoti, o tai darydamos tyčia ir sąmoningai bei kryptingai, siekdamos prieš tai jau plačiai aptartų jų turėtų tikslų ir siekių.
4.2.8. Apeliantas nurodo, kad aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kadangi nukentėjusiųjų parodymams suteikė pranašumą prieš jį teisinančius kitus byloje esančius įrodymus, tik nukentėjusiųjų parodymus teismas vertino kaip vienintelius teisingus, nors jų teisingumas yra abejotinas. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nuosprendyje nurodytų liudytojų, ekspertų, nukentėjusiųjų parodymus. Teismas visiškai neatsižvelgė į tą faktą, kad visi teismo nurodyti liudytojai, visus duomenis, kuriuos nurodė savo parodymuose gavo iš vienintelio informacijos šaltinio - nukentėjusiųjų, visi šių liudytojų parodymai yra tik nukentėjusiųjų pasakojimų atpasakojimas bei subjektyvi nukentėjusiųjų paaiškinimų interpretacija, kurių patikimumo negalima patikrinti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl šių liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ypatingai kruopščiai ir kritiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad skirtingi liudytojai nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes, kadangi pačios nukentėjusiosios jiems skirtingai pasakojo apie tas pačias aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nevertino, neaptarė, kokios liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės sutampa, o kokios nesutampa. Teismas nukentėjusiųjų paaiškinimus vertino vienpusiškai ir šališkai, atskirai nuo kitos baudžiamosios bylos medžiagos. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji E. K. atsisakė vykti atlikti teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, kuri dėl minėtų priežasčių baudžiamojoje byloje net nebuvo atlikta. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl tiki ta nukentėjusiųjų parodymų dalimi, kur jos kalba apie jo neva atliktus prievartinius ar tvirkinamuosius veiksmus jų atžvilgiu, tačiau dėl kitos nukentėjusiųjų parodymų dalies, kur jos nurodo apie seksualinę prievartą ar tvirkinamuosius veiksmus A. K. ir I. B. atžvilgiu, teismo nuosprendyje nepasisakyta ir tai nebuvo vertinta. Taigi akivaizdu, kad teismas visiškai nevertino apeliantui palankių ir jį teisinančių įrodymų.
4.2.9. Apeliantas nurodo, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas - nustatyti ar mažametė nukentėjusioji D. K. buvo seksualiai prievartaujama bei tvirkinama, taip pat ar nukentėjusioji E. K. buvo tvirkinama, jei taip, ar tai padarė nuteistasis. Šio esminio baudžiamosios bylos klausimo sprendimas priklauso nuo įrodymų visumos vertinimo. Apeliantas aptardamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytas įrodymų vertinimo nuostatas teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės nukentėjusiųjų parodymais (pirminiais įrodymais), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvada bei liudytojų, kurie girdėjo nukentėjusiųjų pasakojimus, parodymais (išvestiniais įrodymais). Apeliantas pažymi, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negali nuosprendyje apsiriboti tik įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Visi nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos turi būti aiškinami nuteistojo (kaltinamojo) naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K- 232/2014, 2K-24/2014). E. Ž. Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir let.). Taigi asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Tam, kad būtų detaliai ištirtos visos bylos aplinkybės bei neginčytinai ir nekeliant jokių abejonių nustatyta asmens kaltė, teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų. Nuteistasis aptardamas BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje įtvirtintas nuostatas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė minėtose teisės normose nurodytų reikalavimų, kadangi baudžiamosios bylos išsamiai neišnagrinėjo, visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas jį nuteisė vadovaudamasis prieštaringais ir abejotinais įrodymais, nepašalinęs visų prieštaravimų, neaiškumų ir abejonių. Byloje esantys aukščiau aptarti įrodymai, patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl jo kaltės, tai yra byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, jog Panevėžio apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiųjų D. K. ir E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir iš jų kilusiais išvestiniais bylos duomenimis: liudytojų L. J. , V. K. , E. K. parodymais bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvada. Pirmosios instancijos teismas neįvertino gynybos išsakytų nuteistojo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, o vadovavosi tik nuteistojo kaltę tariamai pagrindžiančiais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
6.1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė neišanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumos, remdamasis prielaidomis, perpasakotais pokalbiais, išskirtinai vertindamas prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas byloje ištyrė bei įrodymais pripažino tik tuos duomenis, kurie kaltino nuteistąjį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu ir, kad tuo buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą. Pagal suformuotą teismų praktiką, teismas savo išvadas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2011, 2K-482-139/2015 ir kt.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl E. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, o kuriuos atmeta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstęs byloje surinktus įrodymus, pateikė jų vertinimo motyvus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Tai, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo siūlytą tam tikrų atskirų įrodymų vertinimo būdą, savaime negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu ar esminiu BPK 20 straipsnio pažeidimu.
Dėl BK 150 straipsnio 4 dalies taikymo
7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog E. S. nepadarė nusikalstamos veikos numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje. Jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo grindžiama tik nenuosekliais nukentėjusiosios D. K. parodymais. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų net negalima nustatyti kada ir kur galėjo būti atlikti nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti veiksmai, todėl dėl neaiškaus ir nekonkretaus nusikalstamos veikos aprašymo buvo apribota nuteistojo galimybė gintis. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
7.1. Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui.
7.2. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad pagrindinis E. S. kaltės dėl seksualinio prievartavimo įrodymų šaltinis yra nukentėjusiosios D. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nukentėjusioji D. K. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologui, nurodė, kad kai jai buvo 9 metai, E. S. atsikraustė pas juos gyventi. Kai motina išeidavo, E. S. masturbuodavosi prie jų. Ji jam rankomis taip pat masturbavo jo lytinį organą. Taip buvo tris kartus. Tai trukdavo 5-10 minučių. E. S. jai pasakydavo kada baigti (t. 1, b.l. 71-75). Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją apie BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą konkrečiai ir detaliai paaiškino, taip pat ir nupiešė kas vykdavo kai ji rankomis masturbuodavo (liesdavo) E. S. lytinį organą. Nors E. S. kaltė padarius veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, iš esmės yra pagrįsta vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu – D. K. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. Teismas neturi pagrindo netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiosios parodymais, o nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji jį tyčia apkalba siekdama, kad jis negyventų su jų motina yra visiškai nieko nepagrįstos. Juo labiau, kad net ir D. K. papasakojus artimiesiems apie E. S. neleistinus ir netinkamus veiksmus jos atžvilgiu, D. K. grįžo gyventi į namus, kur tuo metu taip pat gyveno ir nuteistasis E. S. , kadangi jis jos atsiprašė ir pažadėjo daugiau prie nukentėjusiosios nebelįsti bei į jos kambario duris įdėjo spyną, kad ji galėtų užsirakinti. Tai, kad nukentėjusioji susitaikė su nuteistuoju E. S. ir, kad jis į jos duris įdėjo spyną patvirtino liudytoja N. G. , kuri nurodė, kad jai E. K. pasakojo, kad patėvis suprasdamas savo kaltę, į duris įdėjo spyną, kad D. K. bet kada galėtų užsirakinti (t. 2, b.l. 121). Liudytoja L. J. parodė, kad D. K. jai pasakė, kad susitaikė su E. S. , nes jis raštiškai pasirašė, kad daugiau nebelys prie jos ir, kad įdėjo spyną į jos kambario duris bei davė jai raktą (t. 2, b.l. 123). Liudytoja S. K. parodė, kad po 2015 m. sausio 1 d. kilusio konflikto kai D. K. susitaikė su E. S. jis grįžo pas ją gyventi (t. 2, b.l. 138). Be to, iš esmės analogiškas aplinkybes, tai yra, kad kai nukentėjusiajai buvo 9-10 metų, įtariamasis (šiuo metu nuteistasis) pirmą kartą ėmė prie jos lytiškai priekabiauti, nukentėjusioji nurodė ir atliekant teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (t. 1, b.l. 109). Taip pat iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-138/2015 matyti, kad D. K. pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo sutrikimų nenustatyta. Jai nebūdingas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą (t. 1, b.l. 109).
7.3. Bylai reikšmingos aplinkybės taip pat nurodytos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-138/2015 (t. 1, b.l. 104-111). Tiriamojoje ekspertizės akto dalyje nurodyta, jog atlikus ambulatorinę teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę nustatyta, kad D. K. žinios lytiškumo tema yra pakankamos bei atitinka jos amžių: ji žino, kas yra lytiniai santykiai, skiria laisvanoriškus lytinius santykius nuo seksualinės prievartos, paaiškina lytinio priekabiavimo reikšmę, bendrais žodžiais apibūdina tokių veiksmų pavojingumą, daromą žalą, juridines pasekmes. Akte nurodyta, jog nukentėjusiosios žodžiais, įtariamojo (šiuo metu nuteistojo) veiksmų reikšmės ji negalėjo suprasti tuo metu kai jai buvo 9-10 metų, kada įtariamasis (šiuo metu nuteistasis) pirmą kartą ėmė prie jos lytiškai priekabiauti. Pirmųjų lytinio priekabiavimo epizodų metu, kurie pasak nukentėjusiosios galėjo vykti kai jai buvo 9-10 metų, jos žinios buvo ribotos, todėl sunkino jos adekvatų priešinimąsi. Nukentėjusiajai nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateikta išvada, jog D. K. konstatuotas potrauminis streso sutrikimas (F43.1), yra atsiradęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu dėl byloje nagrinėjamų įvykių (tvirkinamųjų veiksmų).
7.4. Apygardos teismas pagrįstai šiuos vienas kitą papildančius duomenis vertino kaip patikimus įrodymus ir pagrįstai jų visuma rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, o šių įrodymų visumai prieštaraujančius E. S. parodymus, kad jis jokių seksualinės prievartos veiksmų D. K. atžvilgiu neatliko, pagrįstai įvertino kritiškai, kaip siekimą išvengti atsakomybės už atliktus nusikalstamus veiksmus ir jais sukeltas pasekmes – jau minėtame teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad D. K. konstatuojamas potrauminis streso sutrikimas, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais (tvirkinamaisiais veiksmais). Įvertinus aukščiau aptartus nukentėjusiosios D. K. , liudytojų parodymus bei teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus nukentėjusiosios D. K. amžių, psichinę ir socialinę brandą, intelektą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvadų dėl E. S. kaltės padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytus veiksmus, nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji pirmos apklausos metu nenurodė jokių aplinkybių apie iš E. S. patirtą seksualinę prievartą.
7.5. Apeliantas taip pat ginčija skundžiamą nuosprendį nurodydamas, kad buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, nes skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta būtinų nuteistajam inkriminuoto mažametės D. K. seksualinio prievartavimo aplinkybių – nusikaltimo padarymo laiko ir vietos dėl ko buvo pažeista jo teisė į gynybą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o taip pat BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje numatytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą. Nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, veikos aprašyme nurodomi tokiu tikslumu, kiek juos įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų padarymo laikas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei vieta nustatyti ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti pakankamai tinkamai, tiek kiek tai buvo įmanoma nustatyti remiantis byloje surinkta medžiaga ir kiek tai buvo būtina spendžiant E. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Be to, pirmosios instancijos teisme 2016 m. balandžio 19 d. vykusiame teisiamajame posėdyje prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, apeliantas nurodė, jog kaltinimą suprato (t. 2, b.l. 119). Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei teisiamasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių kaltinamojo akto trūkumų, todėl apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl nuteistojo pažeistos teisės į gynybą yra nepagrįstos.
7.6. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam E. S. inkriminuotos nusikalstamos veikų padarymo aplinkybes bei pagrįstai pripažino E. S. kaltu dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi E. S. gyvendamas su S. K. neabejotinai žinojo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. buvo mažametė bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės atliko veiksmus, turinčius seksualinį pobūdį, o būtent kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės D. K. valią, tai yra privertė nukentėjusiąją rankomis masturbuoti jo lytinį organą.
Dėl BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, kad E. S. nepagrįstai nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.
8.1. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. S. pripažino kaltu dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstomų veikų padarymo. Nuteistasis E. S. neigė savo kaltę dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo. Tvirtino, kad jokių seksualinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiųjų D. K. ir E. K. atžvilgiu neatliko. Tokie nuteistojo parodymai yra nepagrįsti.
8.1.1. Nukentėjusioji D. K. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologui, nurodė, kad 2014 m. gruodžio 31 d., per Naujuosius metus visi buvo girti. Kai motina užmigo, ji kambaryje miegojo su mažąja seserimi I. B. . Apie 3.00 val. nakties patėvis ją pakvietė į vonią. Užėjus į vonią jis uždarė duris ir jai liepė rengtis, tačiau jai buvo bloga ir ji apsivėmė. Nežino ką jis galvojo vonioje, jis buvo su kelnėmis ir marškinėliais. Po to, jis liepė jai nueiti į motinos kambarį ir filmuoti lytinį aktą su motina, klausė ar jai tai patinka. Ji pasakė, kad jai tai nepatinka, tada iš jos paėmė telefoną ir ją paleido. Kai ji filmavo, patėvis buvo nuogas. Jis nurengė ir motiną. Ryte ji viską papasakojo motinai. Dėl nurodytų įvykių E. S. ji buvo atleidusi, nes jis jai davė 30 Eur ir pasižadėjo, kad niekada daugiau prie jos nelys. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad kai ji miegodavo su E. K. , patėvis ateidavo pas jas naktį, pakeldavo antklodę ir šviesdamas su žibintuvėliu į jas žiūrėdavo. Jis į kambarį ateidavo būdamas girtas ir būdavo tik su apatiniais. Jis tik šviesdavo atėjęs, bet kai ji buvo maža ir miegojo su seserimi, jai nurenginėjo pižamą, lietė su pirštu ir dūrė į užpakalį. Kai E. S. jai dūrė pirštu ji miegojo su seserimi I. B. . Ką darė sesuo I. B. tuo metu ji nežino. Taip pat patėvis rašinėjo SMS žinutes seseriai E. K. . Ji matė SMS žinutes sesers telefone, buvo atsiųsta daug SMS žinučių, kuriose buvo siūloma atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, tai yra tenkinti lytinę aistrą. Jis seseriai rašė beveik kiekvieną dieną, nes ji paprašė nupirkti cigarečių (t. 1, b.l. 71-75).
8.1.2. Bylose, susijusiose su seksualine prievarta prieš nepilnamečius asmenis, paprastai nebūna tiesioginių liudytojų, kurie tiesiogiai būtų matę tokią prievartą, todėl tokiose bylose taip pat labai svarbūs yra išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiais nukentėjusiaisiais ir kuriems nepilnamečiai nukentėjusieji pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Iš nukentėjusiosios D. K. parodymų matyti, jog ji 2015 m. sausio 1 d. nuėjo pas tetą L. J. ir jai bei vėliau atvykusiems V. K. bei E. K. papasakojo apie tai, kad Naujųjų metų naktį E. S. jai liepė filmuoti kaip jis mylisi su motina. Šių nukentėjusiosios D. K. parodymų teisingumą patvirtina liudytojų L. J. , V. K. bei E. K. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. J. parodė, kad jos sesuo S. K. gyveno su E. S. . Jos dukra D. K. 2015 m. sausio 1 d. atėjo pas ją į namus ir ėmė verkti. D. K. jai papasakojo, kad prie jos priekabiauja E. S. . D. K. pasakė, kad jie šventė Naujuosius metus, išgėrė alkoholio, kai viskas pasibaigė, E. S. atėjo nuogas į jos kambarį ir ėmė ją kviesti pas save. Ji nesutiko, tačiau E. S. jai liepė eiti su juo ir liepė filmuoti, kaip jis lenda prie motinos, kuri girta miegojo. D. K. sakė, kad visa tai filmavo. Ji tą patį papasakojo ir pas ją atvykusiems dėdei ir tetai. Palikę D. K. namuose, jie visi nuvažiavo pas seserį S. K. . Atvažiavus pas seserį ši buvo neblaivi. Tarp jų kilo ginčas. E. S. jiems pasakė, kad čia jo namai, kad jis kur nori ten nuogas vaikšto. E. S. nesigynė, kad vaikščiojo namuose nuogas. Taip pat E. S. sakė, kad jis prie mergaičių nelenda, o jos pačios prie jo lenda. Vykstant žodiniam konfliktui, sesuo S. K. sakė, kad daug kartų E. S. sakė, kad jis iš viso su jom nekalbėtų. Mano, kad D. K. atėjusi pas ją 2015 m. sausio 1 d. negalėjo meluoti, nes jos būsena buvo labai bloga (t. 1, b.l. 172-173, t. 2, b.l. 122-123, t. 3, b.l. 32-34). Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad po Naujųjų metų jam paskambino sesuo L. J. ir pasakė, kad yra problemų su seserimi S. K. . Atvykus pas seserį L. J. jie kalbėjosi su D. K. , ši jiems papasakojo, kad namuose E. S. vaikšto nuogas, kad buvo atėjęs pas ją į kambarį. Kvietė ją ateiti, nes norėjo parodyti ką jis su motina daro. Taip pat liepė, kad ji tai nufotografuotų ar nufilmuotų. Nuvykus pas seserį E. S. pripažino, kad jis liepė D. K. filmuoti ar fotografuoti kaip jis mylisi su motina. Liudytojas apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jo ankščiau duoti parodymai dėl filmavimo yra teisingi, tačiau praėjus tokiam laiko tarpui jau konkrečiai visų detalių nebeatsimena (t. 1, b.l. 175, t. 2, b.l. 124, b.l. 31-32). Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja E. K. parodė, kad 2015 m. sausio 1 d. ji su vyru nuvyko pas L. J. , pas ją buvo D. K. . D. K. jai pasirodė išsigandusi. Ji jiems papasakojo, kad E. S. buvo atėjęs pas ją į kambarį nuogas ir liepė jai filmuoti kaip jis mylisi su motina. Po to jiems nuvykus pas S. K. , E. S. pripažino, kad buvo nuėjęs pas D. K. nuogas. Sakė, kad taip pasielgė dėl girtumo ir kvailumo. Liudytoja apklausta apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jos parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme yra teisingi, tačiau praėjus tokiam laiko tarpui jau konkrečiai visų detalių nebeatsimena (t. 1, b.l. 177, t. 2, b.l. 124-125, t. 3, b.l. 31). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojų L. J. , V. K. bei E. K. , kuriems nukentėjusioji tiesiogiai papasakojo apie neteisėtus E. S. veiksmus, parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dėl esminių aplinkybių sutapo, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Taigi aptarti minėtų liudytojų parodymai patvirtina aukščiau aptartų nukentėjusiosios D. K. parodymų nuoseklumą. Be to, tos aplinkybės, kad 2015 m. sausio 1 d. į S. K. namus buvo atvykę nurodyti liudytojai neneigė nei nuteistasis E. S. , nei liudytoja S. K. .
8.1.3. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstai apygardos teismas nukentėjusiosios D. K. parodymus vertino kaip išsamius, nuoseklius ir realistiškus. Juolab, kad ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-138/2015 nurodyta, kad remiantis gautais tyrimo rezultatais nustatyta, jog bendrieji nukentėjusiosios D. K. gebėjimai atitinka jos amžių, yra tolygiai pasiskirstę. Pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo sutrikimų jai nenustatyta. Padidintas polinkis fantazuoti, padidintas įtaigumas jai nėra būdingas. Nukentėjusioji pagal savo galimybes bandė priešintis įtariamojo veiksmams, tačiau nepalaikanti aplinka tokį vaiko elgesį apribojo, slopino. Taip pat jame konstatuota, kad nukentėjusiajai nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Objektyvių duomenų, kad D. K. nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo metu būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Ambulatorinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės metu nustatytas potrauminio streso sutrikimas (F431). Konstatuoti sutrikimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje nagrinėjamų įvykių (tvirkinamųjų veiksmų) (t. 1, b.l. 104-111). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog sveikatos sutrikdymas D. K. yra nustatytas kompetentingų subjektų, todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Taigi priešingai nei teigia apeliantas ekspertizės akte nurodyta, kad D. K. konstatuoti sutrikimai yra atsiradę būtent dėl byloje nagrinėjamų įvykių (tvirkinamųjų veiksmų) (t. 1, b.l. 104-111). Taip pat ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. 2016 m. vasario 4 d. rašte nurodė, jog tvirkinamųjų bei seksualinio prievartavimo veiksmų visuma lėmė nukentėjusiajai D. K. konstatuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b.l. 113). Be to, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų ligoninės filialo epikrizės Nr. 15-2PS-5122 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad D. K. mąstymo suvokimo sutrikimų nepastebėta. Taip pat psichologo išvadose nurodyta, kad D. K. pati pokalbio neinicijuoja, bet pasidalina savo traumine patirtimi, šiuo metu jaučiamais rūpesčiais dėl negyvenimo savo artimoje aplinkoje, santykiais su artimaisiais ir pan. (t. 1, b.l. 119-120).
8.1.4. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. K. parodė, kad ji nenori kalbėti apie tai kaip E. S. prie jos lysdavo. Jis prie jos lindo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio, gal 3 ar 4 kartus. Jis ateidavo pas ją naktį į kambarį. Kai jis ateidavo naktį, būdavo visiškai nuogas. Ji miegodavo, o jis atsiguldavo šalia po antklode ir pradėdavo ją rankomis glostyti. Glostydavo jai kojas, sėdmenis, krūtinę. Bandė nurengti jos drabužius. Ji iš karto pradėdavo priešintis. Tai trukdavo apie 2 minutes ir jis išeidavo. Šauktis pagalbos nebandė, nes buvo beprasmiška. Visi miegodavo ir negirdėdavo. Ji su seserimi miegodavo viename kambaryje. Jai atrodo, kad sesuo kartais matydavo kaip E. S. prie jos lenda, bet ji nusisukdavo ir apsimesdavo, kad miega. Apie tai jos motina žino, nes ji kalbėjosi su jos draugės motina, kuriai ji buvo apie tai papasakojusi. Ji motinai liepė pasirinkti, tačiau motina pasakė, kad negali be E. S. gyventi. Todėl ji išsikraustė gyventi į mokyklos bendrabutį. Kai ji apie tai papasakojo kitiems žmonėms, E. S. jos atsiprašė. Jis sakė, kad taip bandė pajuokauti ar, kad ją sumaišė su motina (t. 1, b.l. 16-19). Nukentėjusioji E. K. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologui, nurodė, kad ji visą tiesą parašys. Nukentėjusioji užrašė, kad patėvis su ja nepadoriai elgdavosi. O kai būdavo girtas netgi priekabiaudavo. Taip pat nukentėjusioji atsakinėdama į pateiktus klausimus parašė, jog liesdavo ją kai buvo girtas, bandė nurengti, bučiuodavo jai kaklą, laikydavo ir nepaleisdavo. Nukentėjusioji nurodė, jog ji nenori atsiminti, kada ir kaip su ja elgdavosi patėvis. Apie tuos įvykius daug kas žino, nes ji pasakė draugėms, mokyklos socialinei darbuotojai. Taip pat ir namuose visi žino. Nukentėjusioji teigė, jog paskutinis kartas buvo gal 2014 m. gruodžio mėnesį. Nukentėjusioji užrašė, jog jai miegant jis būdamas girtas atėjo pas ją į kambarį, jis buvo be drabužių. Ji buvo lovoje, patėvis prie jos atsigulė ir pradėjo ją liesti, bučiuoti jai kaklą, bandė ją nurengti, bet ji jį atstūmė ir pabėgo. Ji yra mačiusi E. S. tiek su drabužiais, tiek ir be drabužių. E. S. taip pat jai rašinėjo SMS žinutes, kuriose rašė ir tai, kad nori su ja permiegoti. Nukentėjusioji nurodė, kad E. S. bandė jas papirkti, jis sakė, kad joms sumokės, kad jos viską pamirštų (t. 1, b.l. 25-28). Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. K. parodymais, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnei, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo iš esmės vienodi ir nuoseklūs. Be to, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų ligoninės filialo epikrizės Nr. 15-2PS-4755 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad E. K. mąstymo suvokimo bei atminties ar dėmesio sutrikimų nepastebėta (t. 1, b.l. 61-62). Tai, kad nukentėjusioji E. K. atsisakė vykti į ekspertinę įstaigą dėl jai paskirtos psichiatrinės psichologinės ekspertizės atlikimo (t. 1, b.l. 29-30), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl E. S. jos atžvilgiu atliktų tvirkinamo pobūdžio veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios E. K. atsisakymą vykti į ekspertinę įstaigą, lėmė natūralūs žmogiškieji motyvai, tai yra, kad ji jau pasakojo apie įvykio aplinkybes ir daugiau nenori nieko pasakoti ir nepasakos (t. 1, b.l. 40), tokios aplinkybės nevertintinos kaip savaime rodančios nukentėjusiosios E. K. parodymų neatitikimą tikrovei.
8.1.5. Esant tokių aplinkybių visumai, netikėti pirmiau aptartais nuosekliais nukentėjusiosios E. K. parodymais apie E. S. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo. Juo labiau, kad nukentėjusiosios E. K. parodymų teisingumą taip pat patvirtina liudytoja N. G. bei nukentėjusioji D. K. . Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja N. G. parodė, kad 2015 m. sausio mėnesio pradžioje į socialinio pedagogo kabinetą buvo atėjusi E. K. , kuri jai papasakojo apie tai, kad kartais kai motina su patėviu vartoja alkoholį, kai ji eina miegoti, naktį pas ją į lovą ateina patėvis ir ją liečia rankomis (t. 2, b.l. 121). Tai, kad E. K. E. S. siuntė seksualinio turinio SMS žinutes patvirtino nukentėjusioji D. K. , kuri asmeniškai skaitė jas E. K. mobiliojo ryšio telefone (t. 1, b.l. 71-75). Taigi šios liudytojos ir nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės dėl E. S. tvirkinamojo pobūdžio elgesio E. K. atžvilgiu ir SMS žinučių rašymo visiškai atitinka nukentėjusiosios E. K. duotus parodymus. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad E. K. tokio pobūdžio SMS žinutes galėjo rašyti bet koks kitas asmuo jos telefone įvardintas „Enrikas“, kadangi liudytoja S. K. apklausta ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad 2014 m. gruodžio mėnesį, jai paskambino I. O. ir paprašė pas ją ateiti pasikalbėti apie E. K. . Nuėjus pas I. O. ji jai pasakė, kad E. K. nenori grįžti į namus, nes ten yra E. S. . I. O. jai padavė E. K. telefoną, kad ji paskaitytų ten esančias SMS žinutes. Ten buvo susirašinėjimas su „Enriku“. Atsiųstose SMS žinutėse buvo siūloma atlikti seksualinio pobūdžio bei fizinio sąlyčio veiksmus. Ji su E. S. kalbėjosi apie SMS žinutes. Jis jai sakė, kad čia nieko baisaus, jis pajuokavo (t. 1, b.l. 149-150). Liudytoja S. K. apklausta pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog ji kabėjo su E. S. apie E. K. rašytas SMS žinutes, klausė kodėl jis taip rašo vaikams. Jis atsakė, kad neatsimena, kad rašė tokias SMS žinutes. Vėliau jis pasakė, kad čia nieko baisaus (t. 2, b.l. 139). Be to, ir pats nuteistasis E. S. apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis E. K. rašė įžeidžiančio turinio SMS žinutes, nes ji jam nepatiko. SMS žinutėse jis ją vadino necenzūriniais žodžiais (t. 2, b.l. 120).
8.1.6. Kaip nurodyta pirmiau 4.2.4. punkte išdėstytais argumentais, nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų D. K. ir E. K. parodymais. Taip pat teismas nuosprendį grindė tik dalimi nukentėjusiųjų parodymų, kurie patvirtino kaltinimus, tačiau nesirėmė kita dalimi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos paneigė I. B. ir A. K. . Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiųjų duoti parodymai nesutapo dėl visų jų nurodytų teiginių tai yra, kad E. K. nenurodė, jog būtų girdėjusi, kad D. K. liepė jam išeiti, kad E. K. nėra mačiusi, jog E. S. lysdavo prie D. K. , kad D. K. nenurodė, jog jis ateidavo pas jas į kambarį kiekvieną dieną, nors tokias aplinkybes E. K. pasakojo savo draugei, nėra pagrindas nukentėjusiųjų parodymus apie įvykių aplinkybes bei E. S. jų atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus vertinti kaip nenuoseklius bei prieštaringus ir dėl to nepatikimus, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokiais atvejais sprendžiama, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėse detalėse prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors nuteistajam ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ir nagrinėjamu atveju buvo lyginama bei analizuojama išdėstyta nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų esmė, o ne atskiros jų dalys, patvirtinančios kaltinimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai, kuriuos papildomai išanalizavo ir apeliacinės instancijos teismas, dėl visų esminių aplinkybių sutampa, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, be to, kaip matyti juos patvirtino bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, taip pat D. K. apie tiriamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes iš dalies papasakojo ir psichologinės, psichiatrinės ekspertizės atlikimo metu.
8.1.7. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijama apygardos teismo išvada dėl liudytojos S. K. parodymų pripažinimo nepatikimais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo dalimi liudytojos S. K. parodymų ir pagrįstai pripažino, kad liudytoja duodama tokius parodymus (kad jai niekada niekas nesakė, jog E. S. lenda prie D. K. ir E. K. ; kad E. K. jai sakė, kad nenorėjo E. S. taip apkalbėti, kad 2014 m. sausio 31 d. ji nesimylėjo su E. S. ) bando sušvelninti savo sugyventinio ir vieno iš savo vaikų tėvo E. S. padėtį. Juo labiau, kad abi nukentėjusiosios parodė, kad ir po to kai visiems tapo žinoma apie E. S. elgesį, liudytoja S. K. toliau gyveno ir bendravo su nuteistuoju bei mergaitėms sakė, kad E. S. myli ir nenori, kad jų mažasis brolis liktų be tėčio. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir liudytojos V. K. parodymai, kadangi ji patvirtino, jog nematė tiriamų įvykių, nes tuo metu namuose negyveno. O dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo išsakė tik savo nuomonę, kad nukentėjusiosios galėjo sumeluoti (prigalvoti), tačiau taip pat teigė, kad gal kažkiek tiesos ir yra jų pasakojimuose. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teisme, liudytoja V. K. teigė, jog apie filmavimą jai sakė D. K. (t. 1, b.l. 170, t. 2, b.l. 122). Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog liudytoja V. K. parodė, kad E. K. atsisakė savo parodymų, kadangi ji nenorėjo kad vyktų teismas. Šioje dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio pobūdžio nagrinėjamose baudžiamosiose bylose nukentėjusieji vaikai yra dažnai veikiami artimos aplinkos, taip pat jų parodymams labai didelę įtaką turi suaugusieji, su kuriais nukentėjusieji bendrauja ir, kurie siekia sumenkinti įvykio aplinkybes. Tai, kad nukentėjusiosioms ir mažamečiams liudytojams I. B. bei A. K. , kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 128-129, b.l. 137-141) šiuo atveju galėjo būti daroma įtaka patvirtino netgi liudytoja S. K. , kuri parodė, jog ji kalbėjo mergaitėms, kad apribos jos teises į vaikus, kai jos papasakojo vaikų teisėms apie tą įvykį. Kai D. K. reikėjo važiuoti duoti parodymus ji pasakė, kad bijo, kad jos iš motinos neatimtų. O ši jai atsakė, kad taip gali nutikti (t. 2, b.l. 139). Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusioji E. K. pasakė, kad nenori, jog vyktų teismas, o ne atsisakė savo parodymų todėl, kad jie melagingi, būtent dėl artimoje aplinkoje daromos įtakos.
8.1.8. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nuteistojo prašymų apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų R. G. , Č. T. ir B. V. parodymai, kadangi minėtų liudytojų parodymai esminėse aplinkybėse nesutapo ir su paties nuteistojo E. S. bei liudytojos S. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios teisme duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. G. parodė, kad atsimena, jog iš 2013 m. į 2014 m. sutiko Naujuosius metus pas S. K. , tai buvo paskutinis kartas, kai jis pas S. K. sutiko Naujuosius metus, nes kitus dvejus metus Naujuosius metus sutiko kitur. Iš 2014 m. į 2015 m. pas S. K. Naujųjų metų nesutiko. 2015 metais ir 2016 metais Naujuosius metus sutiko pas draugės E. M. tėvus, Ignalinos rajone. Paskutinį kartą pas S. K. švenčiant naujuosius metus, apie dvyliktą valandą jie buvo lauke, po valandos grįžo namo. B. V. su savo drauge A. S. išvažiavo prie eglutės, o jis liko namuose. Žiūrėjo televizorių, turėjo alaus, nemiegojo iki pusės trijų, nes draugas B. V. jam rašė SMS žinutes, kvietė jį į lauką prie eglutės. Jis niekur nėjo, liko miegoti pas E. S. . Jis buvo E. S. ir S. K. kambaryje. Po to jis užmigo ir nežino ką E. S. veikė su S. K. . Kai jis atsibudo kambaryje miegojo S. K. ir E. S. . Bute dar buvo suaugusiųjų, bet jie miegojo kituose kambariuose. Buvo sugrįžęs B. V. su savo drauge A. S. , kada jie grįžo nežino, bet iš jų pasakojimų suprato, kad jie grįžo paryčiais. Atsikėlę dar visi pabendravo, kiti išėjo namo, o jis liko pas E. S. . Vėliau pas E. S. tą dieną buvo užėję S. K. giminaičiai ir jie E. S. liepė išeiti iš namų. Atvykus S. K. giminaičiams jie visi kalbėjosi virtuvėje, o jis buvo E. S. kambaryje, tai yra tame kambaryje kuriame ir miegojo. S. K. giminaičiai jį matė, jie sveikinosi su juo (t. 3, b.l. 34-36). Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai E. K. , V. K. ir L. J. iš dalies paneigė tokius liudytojo R. G. parodymus, kadangi jie apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad 2015 m. sausio 1 d. būdami pas seserį S. K. jie R. G. nematė ir su juo nesisveikino. Liudytojas V. K. taip pat parodė, jog nuvykus pas seserį S. K. jis matė kambarį, kuriame yra kompiuteris ir jame suaugusių žmonių nebuvo. Įėjus į butą, kambaryje su kompiuteriu niekas nežaidė (t. 3, b.l. 32, 36). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas Č. T. parodė, kad pas S. K. jis sutiko 2015 metus, o gal ir 2016 metus, dabar jau nebeatsimena. Švenčiant Naujuosius metus dvyliktą valandą buvo išėję į lauką. Po to grįžo namo, D. K. pasakė, kad jai buvo bloga, ją pykino. Jis pats to nematė. Jie dar sėdėjo prie stalo, kur jis ir užmigo. Jį pažadino pusbrolis E. S. ir nuvedė miegoti jį į kitą kambarį, kur miegojo B. V. su savo drauge A. S. . Neatsimena kelintą valandą nuėjo miegoti, nes buvo girtas. Neatsimena kelintą valandą ryte išėjo namo (t. 3, b.l. 36-37). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas B. V. parodė, kad jis pas E. S. šventė Naujuosius metus iš 2014 metų į 2015 metų. Po Naujųjų metų sutikimo apie pirmą valandą nakties jis su drauge išvažiavo pas jos tėvus. Apie trečią – ketvirtą valandą nakties jie grįžo pas E. S. į butą, kur jie ir nakvojo. Grįžę pas E. S. nuėjo miegoti. Jis su drauge miegojo buto gale, kairėje pusėje esančiame kambaryje. Su jais kambaryje dar miegojo Č. T. . Ryte atsikėlę apie dvyliktą valandą išėjo namo (t. 3, b.l. 58-60). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. K. parodė, kad sutikus Naujuosius metus, gal apie 1.00 val. nakties ji nuėjo miegoti. Kai ji nuėjo miegoti, jos sugyventinis ir D. K. dar nėjo miegoti. D. K. žiūrėjo televizorių, o E. S. sėdėjo prie salo su draugais. Kas vyko vėliau nieko nežino, nematė (t. 1, b.l. 146-147). Pirmosios instancijos teisme liudytoja S. K. parodė, kad kai ji ėjo miegoti, R. G. , B. V. su drauge, E. S. pusbrolis Č. T. buvo pas juos namuose. B. V. su drauge ir Č. T. miegojo viename kambaryje, R. G. miegojo tame kambaryje, kur sutiko Naujuosius metus, o jie miegojo pas vaikus (t. 2, b.l. 138). Taigi iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, jog minėtų asmenų parodymai tarpusavyje nesutampa, yra nenuoseklūs, prieštaringi (skirtingai nurodomos aplinkybės dėl metų kuriais buvo švenčiami Naujieji metai pas S. K. ; skirtingai nurodomas laikas kada nuteistasis ir liudytojai nuėjo miegoti bei kokiuose kambariuose ir kokie asmenys miegojo; skirtingai nurodomi asmenys, kurie po Naujųjų metų sutikimo buvo bute ir kokiu laiku jie buvo), todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesivadovauja ir vertina juos kaip siekį padėti E. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad minėtų liudytojų parodymai iš dalies nesutapo ir su paties nuteistojo E. S. parodymais, kurie dėl svarbių aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad po Naujųjų metų šventimo draugams išsiskirsčius jis dar šiek tiek pabuvo ir nuėjo miegoti. Su juo vėliau atsigulė ir S. K. (t. 2, b.l. 60). O pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, jog 2014 m. gruodžio 31 d. su S. K. miegoti nuėjo panašiai vienodu laiku. Gal jis su draugais dar pasėdėjo prie stalo. Per Naujuosius metus svečiai miegojo pas juos bute (t. 2, b.l. 120-121). Taigi pats nuteistasis duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, vieną kartą teigė, jog draugai po Naujųjų metų šventimo iš jo buto išėjo. Kitą kartą teigė, jog liko miegoti pas juos bute. Taip pat iš aukščiau aptartų parodymų matyti, jog nuteistojo parodymai nesutapo ir su liudytojos S. K. parodymais. Nuteistasis E. S. teigė, kad jis su S. K. miegojo kambaryje kur buvo švenčiami Naujieji metai, tuo tarpu S. K. teigė, jog jie miegojo vaikų kambaryje.
8.1.9. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiosios per tokį ilgą laiko tarpą koks yra nurodytas nusikalstamų veikų aprašyme, apie jo neva atliktus veiksmus būtų pasipasakojusios kitiems asmenims ir būtų bandžiusios apsiginti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos tiek nukentėjusiosios Dalia ir E. K. , tiek liudytojai E. K. , V. K. ir L. J. mergaičių motinai S. K. sakė, kad E. S. tvirkina jos vaikus, tačiau kaip matyti ji nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išsiaiškintos nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės. O ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2015 m. balandžio 10 d. gavus Visagino savivaldybės administracijos vaiko teisų apsaugos skyriaus pranešimą, nors iš bylos medžiagos matyti, kad apie tiriamus veiksmus nukentėjusiųjų motinai buvo žinoma dar 2014 m. gruodžio mėnesį. Taip pat tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-138/2015 tiriamojoje dalyje nurodytos aplinkybės, jog D. K. ne kartą bandė sakyti motinai apie įtariamojo (šiuo metu nuteistojo) seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau moteris nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant apsaugoti vaiką (t. 1, b.l. 109).
8.1.10. Apeliantas taip pat teigia, jog nusikalstamų veikų aprašyme nurodytų veiksmų jis negalėjo atlikti, kadangi tuo metu bute gyveno aštuoni asmenys. Jeigu jis būtų taip elgęsis tai tikrai būtų matę kartu gyvenantys asmenys. Tokius nuteistojo parodymus iš esmės paneigia nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusioji D. K. teigė, kad E. S. pas jas į kambarį ateidavo naktį ir jis ateidamas pasišviesdavo tik telefonu (t. 1, b.l. 71-75). Nukentėjusioji E. K. nurodė, kad E. S. būdamas girtas pas ją į kambarį ateidavo naktį. Tuo metu visi miegodavo ir negirdėdavo (t. 1, b.l. 16-19, 25-27). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad E. S. seksualinę prievartą bei tvirkinamuosius veiksmus atliko būdamas girtas naktimis, kai visi miegodavo. Be to, eidamas pas mergaites pasišviesdavo tik telefonu. Taigi nuteistasis elgdavosi atsargiai, tai yra jis specialiai siekė ir turėjo galimybę išvengti kitų buto gyventojų įtarimų apie daromas nusikalstamas veikas, todėl vien tai, kad bute dar būdavo trys mažamečiai vaikai ir mergaičių motina nepatvirtina, kad kiti kartu gyvenantys asmenys galėjo naktimis E. S. matyti nuogą einantį pas mergaites ar kažką girdėti.
8.1.11. Taigi išdėstytais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje yra visiškai įrodyta. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis E. S. būdamas suaugęs žmogus atliko prieš nepilnametes D. K. ir E. K. seksualinio tvirkinimo veiksmus, kurie atitiko sudėtis nusikalstamų veikų numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje.
9. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. S. paskirtos baudžiamųjų įstatymų, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios bausmės, tiek nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.