Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.7.2.2.3., 1.2.7.6. (N)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2010-06-30 maudant nukentėjusįjį) – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2010-06-30 lovoje) – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams ir dviem mėnesiams;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2010-07-31) – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2010-08-31) – laisvės atėmimo bausme šešeriems metams ir keturiems mėnesiams;

pagal BK 153 straipsnį – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnį, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. maudydamas ir pasisodinęs jį ant kėdės, rankomis dirgino L. B. lytinį organą.

Be to, A. S. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. atsigulęs pas L. B. į lovą, ranka dirgino jo lytinį organą.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. atsigulęs pas L. B. į lovą, numovė jo trumpikes ir nusimovęs savo trumpikes pats, liepė L. B. liesti jo lytinį organą, sakydamas: „Imk mano varpą ir čiupinėk“, dėl to L. B. prisilietė prie jo varpos ranka, o A. S. ranka dirgino L. B. lytinį organą, po to, L. B. pasakius, kad jam tai nepatinka, A. S. ranka toliau dirgino savo lytinį organą mažamečio L. B. akivaizdoje.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo, kieme pastatytoje palapinėje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. atsigulęs šalia L. B. ranka dirgino jo lytinį organą.

A. S. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, užrakinęs kambario duris, kad T. A. neišeitų, žinodamas, kad nukentėjusysis T. A., gim. 1999-10-11, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, lietė rankomis per rūbus T. A. lytinį organą bei rodė jam savo lytinį organą.

Iš tikrųjų A. S. nepadarė nė vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Ant L. B. trumpikių A. S. spermos pėdsakai galėjo atsirasti dėl to, kad Laimonas rytais ateidavo pas juos su V. B. į lovą. Laimonas galėjo matyti A. S. nuogą šiam būnant neblaiviam. 2010 m. vasarą yra miegojęs su Laimonu ir jo draugais Andriumi, Eimantu ir Tomu kieme stovėjusioje palapinėje.

Nuteistojo teisme duotus parodymus apie jo buvimą nurodytu laiku Vokietijoje galėtų patvirtinti ir liudytojai D. M., E. Z.. Jie turi būti šioje byloje apklausti kaip liudytojai, nes paties nuteistojo nurodytos jį teisinančios aplinkybės yra labai svarbios.

Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo prisipažinęs iš dalies kaltu dėl tyrėjos grasinimų suimti. Nepaneigti A. S. parodymai apie tai, jog ikiteisminio tyrimo metu jam teko dalinai pripažinti kaltę dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto poveikio. A. S. buvo paaiškinta, kad priešingu atveju jam gali būti taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, nepaisant buvusio gana griežto įtarimo, A. S. tikrai buvo paskirtos ženkliai švelnesnės kardomosios priemonės.

Ydinga yra tokia teismo praktika, kai teisminio nagrinėjimo metu perskaitomi įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (nors teisme kaltinamasis tų parodymų teisingumą ir paneigia), o po to dar apklausinėjamas tuos parodymus fiksavęs tyrėjas. Negalima tikėtis tyrėjo objektyvumo ir nešališkumo, nes paprastai jis būna suinteresuotas išimtinai kaltinimo naudai procesinis asmuo. Panašiai įvyko ir šiuo atveju. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas labai daug dėmesio skyrė ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos užrašytų A. S. parodymų daliai, kurioje jis buvo prisipažinęs iš dalies kaltu. Po to teismas dar rėmėsi ir teisme liudytoja apklaustos tyrėjos parodymais. Tačiau A. S. paprastai, įtikinamai ir logiškai paaiškino tą jo parodymų dalį - tokius parodymus pasirašė siekdamas išlikti laisvas, nors jais save ir apkalbėjo.

Nuosprendyje kaip pagrindinis įrodymų šaltinis yra akcentuojami būtent mažamečių liudytojų, taip pat ir nukentėjusiųjų, parodymai, tačiau juos vertindamas teismas pakankamai neatsižvelgė į tai, jog tie asmenys dėl savo mažametystės yra nesubrendę žmonės. Pažymėtina ir tai, kad pagrindinio įrodymų šaltinio – nukentėjusiojo L. B. parodymai bylos procese buvo nenuoseklūs. Taip pat byloje nėra paneigti A. S. parodymai apie tai, jog jį kaltinančius parodymus davę asmenys (V. B., L. B., T. A. ir kt.) turėjo interesą jį apkalbėti. Taigi, byloje nėra neginčijamų tiesioginių A. S. kaltės įrodymų, o nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis.

Net jeigu ir būtų pagrindas A. S. šioje byloje pripažinti kaltu, jo veika nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu turėjo būti vertinama ne pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, o pagal BK 153 straipsnį. Taigi kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Aptardamas BK 150 straipsnio nuostatas gynėjas teigia, kad jeigu ir būtų pagrindas tvirtinti, jog A. S. atliko jam inkriminuotus fizinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu, tai tuos veiksmus teismas įvertintino per griežtai ir todėl neteisingai. Tokie veiksmai, kaip nukentėjusiojo lytinio organo lietimas, glostymas, kiti nuosprendyje konstatuoti tariami nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu priskirtini tvirkinamojo pobūdžio veiksmams.

Be to, byloje netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos ir todėl, kad tęstinė veika buvo įvertinta kaip atskiros nusikalstamos veikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2011, 2K-84/2011, 2K-7-96/2012, 2K-670/2007 ir kt.) yra konstatavęs, jog neteisingai taikomas baudžiamasis įstatymas tais atvejais, kuomet nusikaltimas, būdamas pagal savo pobūdį, kėsinimosi objektą, dalyką ir kitas bylos aplinkybes, viena tęstine veika, vis tik yra vertinamas kaip atskiros nusikalstamos veikos.

Jeigu būtų pagrindas pripažinti, kad nuteistasis A. S. atliko jam inkriminuotus faktinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį L. B., tai kvalifikuojant tuos jo veiksmus būtina įvertinti, jog jie atlikti prieš vieną ir tą patį asmenį, jie atlikti pakankamai glaustame laike, o ir tų pačių veiksmų pobūdis yra iš esmės vienodas. Darytina išvada, kad kaltininkas tokiu atveju veikė vieninga tyčia. Todėl yra pagrindas visus šioje byloje nusikalstamais pripažintus nuteistojo veiksmus prieš nukentėjusįjį L. B. ne tik kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį, bet ir tuos veiksmus vertinti kaip vieningą tęstinę veiką.

Jeigu ir būtų pagrindas L. S. laikyti kaltu, tai bausmės klausimas išspręstas neteisingai, nes nuteistajam paskirta baudžiamųjų įstatymų reikalavimų neatitinkanti per griežta bausmė. BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą nuo 3 iki 13 metų, tačiau nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį teismas nepakankamai įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Byloje nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Be to, atsižvelgtina į tai, kad A. S. neteistas, jau turi daugiau kaip 50 metų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Byloje nėra duomenų, kad jis vestų nenormalų gyvenimo būdą, dar neseniai dirbo pagal darbo sutartį. Tačiau esant Lietuvoje bedarbystei paskutiniuoju metu jis dirba atsitiktinius darbus. Nors seksualinis prievartavimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, vis tik A. S. padarytos pagrindinės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumas, palyginus su rūšiniu seksualinio prievartavimo pavojingumu, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, yra mažesnis. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, laikytina, kad bausmė A. S. gali būti sušvelninta iki įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos minimalios bausmės dydžio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-142/07, 2K-115/2009, 2K-P-218/2009, 2K-251/2010, 2K-236/2010, 2K-543/2010, Nr. 2K-94/2011 ir kt.). Būtina sąlyga teismui vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2009, 2K-439/2010 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė.

Visuma duomenų, gautų apklausus nukentėjusiuosius L. B., T. A., liudytojus G. K., A. D., E. D., E. S., R. A., R. R., V. B., taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad A. S. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo L. B. seksualinio prievartavimo ir nukentėjusiojo T. A. tvirkinimo.

Nuteistasis A. S. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2010 m. birželio mėnesį buvo išvykęs dirbti į Vokietiją, grįžo į Lietuvą birželio pabaigoje, po 3-4 dienų išvažiavo dirbti į Vilnių, Kaune nebuvo visą vasarą, grįžo rugsėjo mėnesį. Be to, jų namuose nėra vonios, L. B. mama prausdavo vonelėje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. S. taip pat tvirtino, jog nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nurodė, jog nustatytomis aplinkybėmis vaiko maudyti neįmanoma, liudytojų nurodytu laiku jis buvo Vokietijoje. Nuteistojo teigimu, vaikai jį apkalba.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose ypatingą reikšmę byloje surinktų įrodymų grandinėje turi seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko. Nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje. Mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi. Šioje byloje mažametis nukentėjusysis pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas du kartus. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo L. B. parodymus minėtų apklausų metu, matyti, jog pirmos apklausos metu nukentėjusysis nedavė parodymų dėl A. S. nusikalstamų veiksmų prieš jį, tačiau antros apklausos metu L. B. parodė, kad A. S. 2010 m. vasarą, t. y. du kartus birželio mėnesį, vieną kartą liepos mėnesį ir vieną kartą rugpjūčio mėnesį, tris kartus namuose ir vieną kartą palapinėje, prieš jo valią ranka dirgino jo lytinį organą jį tampydamas ir vieną kartą ranka dirgino savo lytinį organą jo akivaizdoje prieš jo valią. Nukentėjusysis L. B. nurodė, jog parodymų nedavė dėl to, kad A. S. jam liepė niekada niekam nieko nesakyti, jis A. S. bijojo dėl pastarojo grasinimų. Be to, A. S. jam sudavė smūgį ranka po to, kai jis pasakė, jog pasiskųs mamai. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam gyvenant globos centre ir pas globėją, A. S. skambino telefonu ir liepė nieko nesakyti, nes bus blogai (t. 1, b. l. 41-43). Įvertinus mažamečio nukentėjusiojo parodymus visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, matyti, jog nukentėjusiojo L. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Aplinkybę, kad su nukentėjusiuoju A. S. bendravo telefonu, patvirtino pats A. S., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad jam buvo uždrausta bendrauti su L. B., tačiau su juo (L. B.) nuolat bendravo telefonu. Tai, kad A. S. su L. B. bendrauja telefonu, patvirtino ir liudytoja V. B., teisme parodžiusi, jog A. S. ir ji (V. B.) su L. B. bendrauja telefonu, bei liudytoja E. J., parodžiusi, kad girdėjo, kaip A. S. su L. B. susitarė, kad pastarasis sakys tai, ką jie kalbėjo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino mažamečio nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgė į L. B. amžių, į jo santykius su nuteistuoju bei į tai, kad jam buvo daromas poveikis, ir pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais antrą kartą apklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šie ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiojo L. B. duoti parodymai išsamūs, jis apklaustas dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos atstovei, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Be to, vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti į jo amžių ir psichologinius ypatumus. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nagrinėjamas įvykis buvo 2010 m. birželio – rugsėjo mėnesiais, tuo metu nukentėjusiajam buvo tik dešimt metų (gim. 2000-01-14). Nukentėjusysis L. B., vartodamas pagal savo amžių bei patirtį jam suprantamas sąvokas, išsamiai nurodė A. S. su juo atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir aplinkybes, kurių, jei nebūtų turėjęs tokios patirties, nebūtų galėjęs išsigalvoti ir taip tikroviškai apibūdinti, būdamas dešimties metų amžiaus. Nukentėjusiojo parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais.

Minėtus nukentėjusiojo L. B. parodymus patvirtina ir kiti teismo ištirti įrodymai. Apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojai A. D. ir E. D. parodė, jog jie iš L. B. žino, kad A. S. jam tampydavo lytinį organą, pastarasis du kartus tą patį siūlė padaryti ir A. D. bei vieną kartą E. D. (t. 1, b. l. 74-75, 81-83). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas G. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis girdėjo, kaip gulint palapinėje A. S. siūlė pačiulpti bei patampyti L. B. lytinį organą, pastarasis su tuo sutiko, o iš draugo E. D., miegojusio kartu palapinėje, žino, kad tą naktį A. S. čiulpė ir tampė L. B. lytinį organą (t. 2, b. l. 119). Liudytoja E. S. teisme parodė, kad ji iš sūnaus A. D. žino, jog A. S. 2-3 kartus siūlė sūnui patampyti jo lytinį organą, sūnus jai taip pat sakė, jog iš L. B. žino, kad A. S. tampė jo lytinį organą. Apie tai liudytoja informavo vaikų klasės auklėtoją (t. 2, b. l. 119-120). Teisme apklausta liudytoja R. A. patvirtino E. S. parodymus ir nurodė, kad apie A. S. seksualinę prievartą prieš A. D. ir L. B. sužinojo ir E. S.. Liudytoja taip pat parodė, kad kalbant su L. B., pastarasis patvirtino, jog A. S. maudydamas jį lietė, jis (L. B.) taip pat patvirtino, kad su draugais nakvojo palapinėje (t. 2, b. l. 138). Aplinkybę, kad A. S. su vaikais miegojo palapinėje ir maudydavo L. B., teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja V. B. (t. 2, b. l.120-121).

Be to, apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažamečio nukentėjusiojo T. A. parodymus dėl nuteistojo veiksmų, patvirtino liudytoja E. S., teisiamojo posėdžio metu taip pat parodžiusi, kad L. A. jai pasakojo, jog A. S. seksualiai priekabiauja prie vaikų (t. 2, b. l. 119-120). Ikiteisminio tyrimo metu L. A. apklaususi liudytoja R. R. taip pat parodė, kad L. A. nurodė, jog iš sūnaus sužinojo, kad A. S. siūlė patampyti jam lytinį organą (t. 2, b. l. 138-139). Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas G. K., teisiamojo posėdžio metu parodęs, jog iš klasės draugo žino, kad A. S. lietė lytinį organą ir T. A. (t. 2, b. l. 119).

Taigi, minėtų liudytojų parodymai sutampa tiek su nukentėjusiojo L. B., tiek ir su nukentėjusiojo T. A. parodymais apie jiems žinomas aplinkybes dėl nuteistajam A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Šių įrodymų visuma rodo, jog A. S. seksualiai prievartavo mažametį L. B. bei tvirkino mažametį T. A.. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas, vertindamas mažamečių parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jie dėl savo mažametystės yra nesubrendę žmonės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji L. B. ir T. A. bei liudytojai A. D. ir E. D. buvo apklausti laikantis nepilnamečio liudytojo apklausai keliamų reikalavimų. Jų parodymai iš esmės nuoseklūs, neprieštarauja kitų liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Be to, nuteistojo gynėjo argumentus dėl nepilnamečių liudytojų parodymų, visų pirma paneigia pačių nukentėjusiųjų išsamūs bei vienodi parodymai. Kaip jau minėta, tokius jų parodymus patvirtino ir liudytojai G. K., E. S., R. A., V. B., R. R.. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad paties nuteistojo parodymai viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu A. S. parodė, jog gali būti, jog būdamas neblaivus siūlė berniukams liesti jo lytinius organus, kad kuriam nors iš jų palietė ir pats (t. 2, b. l. 4), antrą kartą apklaustas kaip įtariamasis A. S. pripažino savo kaltę ir nurodė, kad jo biologiniai ar spermos pėdsakai ant L. B. dėvimų drabužių galėjo atsirasti, kai būdamas neblaivus siūlė nukentėjusiajam liesti jo lytinį organą, neprisimena, ar jį lietė, tačiau taip galėjo būti. Liesti L. B. lytinį organą arba jo draugų lytinius organus galėjo tik būdamas neblaivus. 2010 m. vasarą miegojo su L. B. ir jo draugais kieme stovėjusioje palapinėje, kai V. B. buvo lūžusi ranka, L. B. nuprausdavo jis (t. 1, b. l. 7). Vėliau gi apklaustas kaip įtariamasis A. S. kaltės dėl jam pareikštų įtarimų neprisipažino (t. 1, b. l. 12). Tą patį nurodė ir apklaustas dar kartą kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 16). Teisiamojo posėdžio metu A. S. kaltę taip pat neigė, tačiau patvirtino antros apklausos metu duotus parodymus, nurodydamas, kad protokolas surašytas teisingai (t. 2, b. l. 116).

Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. S. parodymais, kuriais jis pats save apkalbėjo, siekdamas būti nesuimtu. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apelianto skundo argumentais, pažymi, kad, dėl duomenų pripažinimo įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įrodymus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Pagal šio straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje ir paklausė, ar jis patvirtina savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Apygardos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi apklaustas teisiamajame posėdyje jis davė parodymus, kurie iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. S. parodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio negrindė išimtinai jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas šiuos parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui, o galutines išvadas padarė įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų, tarp jų ir tiesiogiai apklausiant A. S. teisiamajame posėdyje, įrodymų visumą.

Nuteistojo gynėjo skunde nurodoma, kad L. B. A. S. apkalbėjo paveiktas globėjos, T. A. jį apkalbėjo dėl to, kad atsiėmė pastarojo iš L. B. pavogtą dviratį, taip pat nurodoma, jog ir V. B. turėjo interesą jį apkalbėti. Tokie apelianto skundo teiginiai nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė E. J. parodė, jog tai, kad L. B. buvo seksualiai prievartaujamas, sužinojo tik apklausos metu, poveikio nukentėjusiajam nedarė, nes iki tol bylos aplinkybių nežinojo (t. 2, b. l. 118-119).

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino A. S. K atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio bei tvirkinamuosius veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalyje seksualinis prievartavimas apibrėžtas kaip lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistojo veiką prieš nukentėjusįjį L. B. kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį. Tenkinti šio apelianto prašymo nėra pagrindo. BK 153 straipsnyje numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teisės teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu siekiant sukelti susijaudinimą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną, demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą ir kitokiais būdais. Tačiau šioje byloje aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. S., tenkindamas lytinę aistrą, rankomis dirgino L. B. lytinį organą, liepė liesti jo lytinį organą, t. y. seksualiai prievartavo L. B., pasinaudodamas jo bejėgiškumu dėl mažametystės.

Tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog A. S. tenkino lytinę aistrą su mažamečiu L. B. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš liudytojų A. D., E. D., G. K. ir paties nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad tikslaus įvykio laiko jie neprisimena, visi parodė, jog buvo vasara. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. S. tvirtino, jog 2010 metų birželio mėnesį jis buvo išvykęs į Vokietija, į Lietuvą grįžo paskutinėmis birželio dienomis. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti liudytojai E. Z. bei D. M.. Pastarieji patvirtino nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad A. S. 2010 m. gegužės 10 ar 12 d. išvyko į Vokietiją, grįžo birželio pabaigoje. Teisėjų kolegija, vertindama tokius parodymus, atsižvelgia į tai, jog minėtų liudytojų parodymų paneigti nėra galimybės. Tai reiškia, kad nukentėjusysis negalėjo būti seksualiai prievartaujamas kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku, t. y. 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Dėl išdėstytų argumentų nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas, nustatant, kad nusikalstamas veikas A. S. padarė 2010 m. birželio mėn. pabaigoje. Taigi, byloje yra nustatyta, jog A. S. 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. maudydamas ir pasisodinęs jį ant kėdės, rankomis dirgino L. B. lytinį organą. Be to, A. S. 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, žinodamas, kad nukentėjusysis L. B., gim. 2000-01-14, yra mažametis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su L. B. prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. atsigulęs pas L. B. į lovą, ranka dirgino jo lytinį organą.

Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą.

Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. S. keturias veikas dėl mažamečio L. B. seksualinio prievartavimo be pagrindo kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus, o ne kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. birželio mėn. pabaigoje ir laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Skundžiamame nuosprendyje teismas, A. S. nusikalstamas veikas kvalifikuodamas atskirai, nurodė, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. S., atlikęs vieną seksualinį prievartavimą, po kiek laiko pasitaikius progai dar tris kartus seksualiai prievartavo nukentėjusįjį.

Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą. Be to, pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis ją nuo pavienės nusikalstamos veikos, yra vieningas kaltininko sumanymas (vieninga tyčia), kuris apjungia keletą veiksmų. Atskirų kategorijų bylose, iš jų ir dėl nusikaltimų seksualinei laisvei, tęstinėms nusikalstamoms veikoms gali būti taikomi papildomi reikalavimai, kaip antai, lytinės aistros tenkinimas su vienu nukentėjusiuoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2007).

Pagal doktrininį įstatymo aiškinimą vieninga tyčia yra tada, kai asmuo, prievartaudamas nukentėjusįjį pirmą kartą, suvokia, jog ir ateityje seksualiai prievartaus šį nukentėjusįjį. Jei asmuo, atlikęs seksualinį prievartavimą, po kiek laiko pasitaikius progai vėl sumano seksualiai prievartauti nukentėjusį asmenį, tokia veika jau laikoma pakartotiniu nusikaltimu ir kvalifikuojama atskirai.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2010 m. birželio mėn. pabaigoje ir laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. A. S. seksualiai prievartavo nukentėjusįjį L. B. ne vieną kartą, dažniausiai toje pačioje vietoje ir tokiu pačiu būdu. Iš esmės tapatūs nusikalstami veiksmai prieš tą patį nukentėjusįjį nebuvo vienas nuo kito labai nutolę laiko atžvilgiu. Byloje nustatyta, jog tie veiksmai buvo atliekami sistemingai. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių vieningo sumanymo buvimą bei patvirtinančių staigios ir vis naujos tyčios susiformavimą kiekvienu seksualinio prievartavimo atveju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos šios aplinkybės rodo, jog nusikalstamas veikas, padarytas prieš mažametį, jungė vienas sumanymas ir vieninga tyčia, nes, seksualiai prievartaudamas nukentėjusįjį prieš jo valią pirmą kartą, nuteistasis suvokė, kad tai darys ir ateityje. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistajam A. S. inkriminuotos keturios seksualinio prievartavimo veikos turi būti vertinamos ir kvalifikuojamos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, t. y. ne kaip nusikaltimų daugetas, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nes ji atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius.

Teisėjų kolegija nuteistajam A. S. bausmės dydį dėl mažamečio seksualinio prievartavimo nustato, remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais sutinka, todėl jų nekartoja, tik su tomis išlygomis, kad nuo 2010 m. birželio mėn. pabaigos iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuteistasis tyčia padarė ne keturis atskirus, bet vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija už mažamečio seksualinį prievartavimą skiria bausmę, artimą sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui. Bausmių subendrinimui taikomas bausmių apėmimo būdas.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog A. S. neteistas, 53 metų amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra pagrindas dar labiau švelninti bausmę. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, palyginus su rūšiniu seksualinio prievartavimo pavojingumu, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, yra mažesnis. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis A. S. sistemingai seksualiai prievartavo mažametį, nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuteistasis A. S. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nesigaili, savo poelgio kritiškai nevertina, kaltu taip pat neprisipažįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeisti.

A. S., pripažinto kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl keturių nusikalstamų veikų (dėl mažamečio seksualinio prievartavimo 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, 2010 m. birželio mėn. pabaigoje, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 31 d.), kvalifikuoti kaip tęstinę veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 153 straipsnį jas apimant ir galutinę subendrintą bausmę A. S. paskirti laisvės atėmimą 6 (šešiems) metams ir šešiems mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.