- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2K-236/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Gintaras Goda, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- G. V.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 litų) dydžio bauda, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutarties, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. V. nuteista už tai, kad 2006 m. liepos 19 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-01075-03 dėl Darbo partijos apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, Generalinės prokuratūros patalpose Vilniuje, Smetonos g. 4, nuo 11.05 val. iki 13.00 val. apklausiama kaip liudytoja ir būdama įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai, kad ant 2006 m. vasario 9 d. kasos išlaidų orderio, pieštuku pažymėto Nr. 98, kuriame yra rankraštinis įrašas: „Šalčininkams kurui 02-14 d. , susitikimas“ bei eilutėje „gavėjo parašas„ ir ant 2006 m. balandžio 15 d. kasos išlaidų orderio, pieštuku pažymėto Nr. 106, kuriame yra rankraštinis įrašas: „Vairas" Šiaulių raj. Ir Klaipėdos raj. 2500x2“ bei eilutėje „gavėjo parašas“, pateiktų jai susipažinimui, rankraštiniai tekstai pildyti ne jos ranka, o gavėjo parašai tik panašūs į jos. 2006 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2516-(06) konstatuota, kad nurodytuose kasos išlaidų orderiuose įrašus įrašė ir eilutėje „gavėjo parašas“ pasirašė G. V.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad jos byloje pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis garantuojama kaltinamojo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą nepriklausomo ir bešališko teismo. Ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, apklausiama kaip liudytoja, ji du kartus nurodė, jog kasos išlaidų orderiuose gavėjo grafoje esantys parašai yra panašūs į jos, bet negalinti pasakyti, ar tai ji pasirašė. Galimybę pasirašyti šiuose orderiuose kasatorė siejo su juose nurodytų pinigų sumų gavimu. Apklausų metu akcentas buvo kreipiamas į pinigų gavimą, o kasatorė jų nėra gavusi, todėl ir abejojo savo parašų tikrumu. Be to, ji jautė grėsmę, nes bijojo būti patraukta atsakomybėn kartu su kitais Darbo partijos nariais byloje, kurioje vyko ikiteisminis tyrimas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jos nurodytų aplinkybių tinkamai netyrė, jų nevertino. Apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti neišsamiai, skundo atmetimo motyvai formalūs, neatitinkantys bylos faktinių aplinkybių. Nutartyje yra formuluotės, perkeliančios įrodinėjimo naštą kasatorei, todėl pažeistos BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įtvirtina nuostatas, kad teismai privalo pašalinti visus prieštaravimus byloje, pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti visus byloje surinkus įrodymus, o šios nuostatos nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ar vienpusį. Tai reiškia, kad tokie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai pripažįstami esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Kasatorė nurodo, jog teismai netinkamai aiškino BPK normų, reglamentuojančių liudytojo apklausą, taikymą, ir jos nurodytas aplinkybes vertino šališkai. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas asmuo apie save ir savo elgesį privalo liudyti tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo nustatytomis veikomis, kurių padarymas apklausiamajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatos draudžia versti duoti parodymus prieš save. Ši asmens teisių apsaugos kryptis įtvirtinta teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje 2K–510/2007 konstatuota, kad teismų padaryta teisinga išvada, jog H. K. ir R. J. buvo apklausiami liudytojais, nors apklausų metu turėjo būti laikomi įtariamaisiais. Esant tokiai situacijai konstatuojamas principo nemo tenetur, t. y. draudimo versti duoti parodymus prieš save, pažeidimas. Taigi kasatorės apeliacinio skundo argumentas, kad Darbo partijos byloje Nr. 06–1–01075–03 ji nepagrįstai buvo apklausta liudytoja, nes Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pagrindu apklausos metu turėjo būti laikoma įtariamąja, atmestas be pagrindo. Teismas pažymėjo, kad iš jos apklausos liudytoja protokolo matyti, kad ji buvo apklausinėjama dėl neteisėto piniginių lėšų panaudojimo, tačiau tai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, sprendžiant jos kaltumo dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimą. Jos argumentai, kad apklausų metu buvo sutelkusi dėmesį į klausimus dėl neteisėto lėšų panaudojimo ir gynėsi nuo įtarimo dėl dalyvavimo neteisėtose finansinėse operacijose Darbo partijos buhalterijoje, jos neatleido nuo pareigos sakyti tiesą visais apklausiamais aspektais. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai, kasatorės manymu, prieštarauja jau minėtoms Konstitucijos ir BPK nuostatoms, yra pateikti izoliuojant juos nuo konkrečių ir reikšmingų jos apklausos liudytoja Darbo partijos byloje aplinkybių. Ta aplinkybė, kad Darbo partijos byloje ji nebuvo traukiama ar patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nėra lemianti vertinant apklausos procedūros teisėtumą, nes tokį faktą lėmė jos teisės duoti parodymus prieš save ignoravimas. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad liudytojos N. S. parodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis kasatorei, buvo duoti kitoje byloje apklausiant ją įtariamąja ir jų pagrindu kasatorė buvo apklausiama kaip liudytoja, nebuvo jos bylos tyrimo dalyku, tuo pažeidžiant BPK 1 ir 10 straipsnių, 20 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Būtent šie parodymai apkaltino kasatorę neteisėtais veiksmais Darbo partijos veikloje. Be pagrindo atmesdamas šiuos skundo argumentus, teismas perkėlė kasatorei įrodinėjimo pareigą. Padaręs esminius BPK pažeidimus, teismas netinkamai pritaikė BK 235 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jos veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Kasatorė pažymi, kad nebuvo padariusi teisės pažeidimų, nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, turi du mažamečius vaikus, jos elgesys, kurį teismai pripažino nusikaltimu, jokių sunkių ar tęstinių pasekmių nesukėlė, todėl teismai be pagrindo netaikė jai BK 36 ir 37 straipsnių nuostatų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistosios G. V. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, ištyrė įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistosios apeliacinį skundą patikrino šio nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė, nutartyje konstatavo, kad nuteistosios veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Byloje dėl Darbo partijos padarytų nusikalstamų veikų finansų sistemai G. V. apklausta kaip liudytoja ir yra liudytojų sąrašuose. Ši byla užbaigta ir perduota teismui. Byloje įtarimai G. V. nei iki jos apklausos liudytoja, nei po jos apklausos liudytoja nebuvo pareikšti. G. V. ir pati nenurodo, už kokių veiksmų atlikimą jai galėjo būti pareikšti įtarimai. Kasaciniame skunde nurodydama, kad neigė pasirašiusi jai parodytuose kasos išlaidų orderiuose, nes jautė grėsmę, ji pripažįsta juos pasirašiusi. Be to, kasaciniame skunde ji visiškai nemini, kad dviejuose orderiuose ne tik pasirašė, bet savo ranka užpildė kitas grafas, o tai yra nurodyta 2006 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadoje, konstatuota nuosprendyje bei nutartyje. Dėl šių aplinkybių byloje N. S. buvo apklausta liudytoja, o ne įtariamąja, ir jos apklausos aspektus aptarė apeliacinės instancijos teismas. Nurodydama, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 36 ir 37 straipsnių nuostatų, G. V. dar kartą pripažįsta padariusi nusikaltimą, nes jo pavojingumo visuomenei praradimą ir mažareikšmiškumą pripažįsta tik teismas. Prokurorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau išnagrinėjo tris analogiškas bylas dėl melagingų parodymų davimo Darbo partijos byloje ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K–287/2008, Nr. 2K–183/2009 bei Nr. 2K–500/2009 pasisakė, kad grėsmės liudytojui būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn yra tik pačių kasatorių prielaidos, kurios prieštarauja objektyviems bylos duomenims.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Teismo nešališkumo principas, kaip viena iš svarbių teisingo bylos išnagrinėjimo užtikrinimo garantijų, iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Kasatorė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nušalinimų teismui nereiškė. Skunde nėra sukonkretinta, kuris iš bylą nagrinėjusių teismų ir kodėl buvo šališkas. Vien kasatorės nesutikimas su byloje teismų duotu įrodymų vertinimu teisės taikymo požiūriu negali būti laikomas pakankamu argumentu, sudarančiu pagrindą spręsti klausimą dėl teismo galimo šališkumo.
Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Kasatorės teiginiai dėl Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 332 straipsnio nuostatų pažeidimų yra deklaratyvūs. Tam tikri iš jų netgi netikslūs, nes suredaguoti taip, kad išreiškia nuomonę, prieštaraujančią bendram kasacinio skundo kryptingumui. Antai kasatorė rašo, kad buvo ignoruojama jos teisė duoti parodymus prieš save. Bandymas remtis nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K–510/2007 neteisingas, nes ši nutartis priimta byloje dėl visiškai skirtingų faktinių aplinkybių ir negali būti laikoma precedentu šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apklausos metu nebuvo jokio teisinio pagrindo apklausti G. V. kaip įtariamąją. Ji apklausta kaip liudytoja byloje, kurioje įtarimai pareikšti kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog liudytoju apklausiamo asmens nepagrįsti, prielaidomis paremti įtarimai, kad jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, neatleidžia jo nuo liudytojo pareigos duoti teisingus parodymus. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K–287/2008, priimtoje byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytas nuostatas. Tokios pačios išvados dėl atitinkamų BPK nuostatų taikymo padarytos ir paskesnėse kasacinėse nutartyse Nr. 2K-183/2009 bei Nr. 2K-500/2009.
Apeliacinio skundo argumentų atmetimas nesudaro pagrindo teigti, kad šis skundas neišnagrinėtas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, jeigu nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas nuo įstatymo reikalavimų ir susiklosčiusios jų taikymo praktikos nenutolo. Vien tik kasatorės išsakytas nesutikimas su jos apeliacinio skundo atmetimo motyvais neduoda pagrindo teigti, kad nutartis surašyta pažeidžiant BPK 332 straipsnio 2, 3 ar 5 dalių reikalavimus.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį
Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti išsamūs ir rišlūs įrodymų vertinimo motyvai. Šiuo požiūriu tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įgyvendintos tinkamai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, išsamiai įvertino jų visetą bei padarė logiškas išvadas, kad nuteistosios nusikalstami veiksmai atitinka BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. V. davė melagingus parodymus tyčia, yra pagrįstos, taigi padarytos veikos kvalifikacija yra teisinga. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra aptarta kiekviena iš kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kasatorės laikomų neišnagrinėtomis. Kasatorės nesutikimas su jai nepalankiomis teismų sprendimuose konstatuotomis aplinkybėmis ir pateiktomis išvadomis neteikia pagrindo šiuos sprendimus naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios G. V. kasacinį skundą atmesti.