- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-11
- Bylos Nr.
- 1A-239-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03400-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- V. A.
- Nukentėjusysis
- V. Z.
- Advokatai
- Raimondas Garlauskas, Aurelija Vingrienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės ir Nijolės Žimkienės,
dalyvaujant prokurorui Gaudentui Balčiūnui (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį: 1) bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo pradžios atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą; 3) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Į bausmės laiką įskaitytas V. A. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. vasario 1 d. 23.20 val. iki 2021 m. vasario 2 d. 15.01 val. (viena diena).
Iš V. A. nukentėjusiojo V. Z. naudai priteista 2 000 (du tūkstančiai) Eur nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti. Iš V. A. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos naudai priteista 537,59 (penki šimtai trisdešimt septyni eurai penkiasdešimt devyni centai) Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent: jis, 2020 m. sausio 30 d. apie 20.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), prie buto durų Nr. (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui su V. Z., pastarajam tyčia su kumščiu trenkė į veidą, nuo ko pastarasis nukrito ant grindų, po ko užlipęs ant V. Z., pastarajam pradėjo laužyti ranką ir su kumščiais sudavė tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į dešinės ir kairės pusės šonus, tuo nukentėjusiajam V. Z., pagal 2021 m. vasario 4 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį dešinės akies vokų kraujosruva su akies obuolio sumušimu bei dešiniųjų VIII-X-o šonkaulių lūžius, kas kvalifikuojama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį ir, nustačius BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytas būtinosios ginties sąlygas, jį išteisinti. To nenustačius, apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, sumažinti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę iki 9 (devynių) mėnesių ir panaikinti paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose arba nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei sumažinti nukentėjusiajam V. Z. priteistinos neturtinės žalos atlyginimą iki 500 (penkių šimtų) Eur.
Šalies argumentai
2.1. Skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai – liudytojų, kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymai, vaizdo ir garso įrašai bei kiti bylos duomenys – leidžia pripažinti, kad nuteistojo V. A. veiksmuose buvo būtinosios ginties požymiai.
2.2. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, kadangi šis, 2021 m. sausio 30 d. apie 20.00 val., adresu Vilniuje, Šaltkalvių g. 8, 2-ame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje elgėsi įžūliai, trikdė gyventojų ramybę ir rimtį, grasino kaltinamajam ir kitiems asmenims fiziniu susidorojimu, su savimi turėjo kitų asmenų žalojimui skirtus daiktus: plaktuką ir dujų balionėlį, skirtą savigynai. Ikiteisminis tyrimas 2021 m. birželio 15 d. nutarimu nutrauktas pažymint, kad V. Z. veiksmuose galima įžvelgti administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl medžiaga dėl šių aplinkybių buvo perduota spręsti įgaliotai institucijai dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo V. Z. atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad V. Z. įvykio dieną padarė ir ANK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, už ką buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Apelianto vertinimu, šie nukentėjusiojo veiksmai tiesiogiai sąlygojo nuteistojo reakciją į V. Z. elgesį, jo daromus teisės pažeidimus ir dėl to nukentėjusiojo atžvilgiu V. A. panaudojo fizinę jėgą. Apelianto vertinimu, visos šios aplinkybės turi prejudicinę galią ir teismas, priimdamas procesinį sprendimą, turėjo vadovautis minėtais duomenimis, tačiau jų reikšmės nusikaltimo padarymui ir būtinosios ginties sąlygų buvimui neanalizavo, taigi nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas.
2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas byloje esančius liudytojų parodymus vertino selektyviai, o ne kaip visetą ir taip pažeidė įrodymų vertinimo principus, todėl teismo išvada, jog surinkti įrodymai paneigia nuteistojo gynimosi versiją nuo pavojingų V. Z. veiksmų, iš esmės yra neteisinga. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis V. Z. negalėjo paaiškinti savo veiksmų, tiksliai neatsiminė savo įvykio dieną pasakytų žodžių, o apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu tik neigė, kad provokavo V. A. ar šiam reiškė kokius nors priekaištus. Apeliantas pabrėžė, kad byloje apklaustos A. B., L. A. ir R. S. taip pat nurodė, kad V. Z. elgesys nuteistojo atžvilgiu buvo netinkamas, agresyvus bei keliantis pavojų V. A. ir kitiems jų aukšto gyventojams. Liudytojų parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad būtent V. Z. inicijavo konfliktą, savo veiksmais išprovokavo apeliantą panaudoti prieš V. Z. galimai perteklinę fizinę jėgą.
2.4. Skunde nurodoma, kad teismas klaidingai sprendė, kad apeliantas savo kaltės nepripažino, nors kaltę V. A. pripažino iš dalies ir nurodė, kad neturėjo tyčios padaryti V. Z. nustatytus sužalojimus, o tik siekė sutramdyti neblaivų asmenį ir nutraukti šio pavojingą elgesį. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. Z. veiksmų grėsmę patvirtina šio siekis bet kokiu būdu „paaiškinti“ apeliantui, kas jis toks yra, bandymas pasiekti V. A. jo bute, veržimasis į nuteistojo ir jo šeimos kambarį. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino priimdamas nuosprendį.
2.5. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam V. Z. nurodyti sužalojimai buvo padaryti dėl paties V. Z. veiksmų, siekiant ištrūkti iš V. A. gniaužtų, galimai ir dėl apelianto panaudotos per didelės fizinės jėgos. Todėl labiau tikėtina, kad minėtų šonkaulių lūžiai galėjo atsirasti ne nuo smūgių rankomis, o dėl stipraus V. Z. prispaudimo prie grindų.
2.6. Apeliantas pabrėžia, kad V. Z. aktyviais veiksmais kėsinosi į apelianto garbę ir orumą, jo ir jo šeimos narių saugumą. Nukentėjusysis negalėjo paaiškinti kokiu tikslu su savimi įvykio metu turėjo dujų balionėlį, o bylos nagrinėjimo metu teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Kaip teigia apeliantas, aplinkybė, kad konflikto metu nukentėjusysis turėjo daiktą, skirtą ne tik gintis, bet ir žaloti kitus, reiškia, kad jo veiksmai buvo pavojingi ir kėsinimasis į kitų asmenų saugumą, ramybę ir sveikatą, buvo realus. Apeliantas pažymėjo, kad teismas jo parodymus vertino kaip gynybinę poziciją, tačiau nukentėjusiojo parodymus laikė visiškai teisingais, kas verčia abejoti teismo išvadomis. Teismo išvados dėl konflikto iniciatoriaus yra neobjektyvios, kadangi teismas dėl minėtos aplinkybės rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, o kitų asmenų parodymus atmetė. Apelianto nuomone, byloje esantys duomenys pagrindžia tai, kad jis turėjo teisę priešintis V. Z. veiksmams, t. y. panaudoti fizinę jėga ir sulaikyti nukentėjusįjį nuo tolimesnių jo neteisėtų veiksmų atlikimo bei perduoti V. Z. atvykusiems policijos pareigūnams.
2.7. Skunde pažymima, kad vien tai, jog nukentėjusysis buvo stipriai apgirtęs, nesumažino keliamos grėsmės ir galimybės panaudoti plaktuką ir kartu su savimi turėtą dujų balionėlį. Pabrėžė, kad V. Z. apibūdinamas kaip asmuo, kuris išgėręs tampa agresyvus, piktas ir priekabus, todėl V. A., gindamasis nuo šių V. Z. veiksmų, neviršijo būtinosios ginties ribų.
2.8. Teismui nepripažinus buvusios būtinosios ginties situacijos, turėtų būti pripažinta tai, jog yra nuteistojo V. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y., kad jo veiksmams įtakos turėjo pačio nukentėjusiojo provokuojantis ar rizikingas elgesys. Apeliantas pabrėžia, kad būtent V. Z. veiksmai nulėmė konfliktą ir apelianto reakciją į tuos veiksmus bei tolimesnį fizinės jėgos panaudojimą. Pripažinus minėtą aplinkybę kaip V. A. atsakomybę lengvinančią, paskirta laisvės apribojimo bausmė turėtų būti sumažinta iki 9 (devynių) mėnesių. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis yra vedęs bei dirbantis, augina mažametį vaiką, naikintinas teismo paskirtas įpareigojimas dėl neatlygintinio darbo.
2.9. Apelianto nuomone, teismo V. Z. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė. Priteisiant analogiškus ieškinius teismų praktikoje tiesiogiai nukentėjusiems asmenims priteisiamos neturtinės žalos dydis vyrauja nuo 145 Eur iki 7 240 Eur, taip pat pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo elgesį ir jo įtaką žalos atsiradimui, todėl priteistas žalos atlyginimas mažintinas iki minimalaus.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
3. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. A. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis. V. A. prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sumažinti jam paskirtą bausmę, panaikinti paskirtą įpareigojimą bei sumažinti nukentėjusiajam V. Z. priteistinos neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur.
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. prašo pripažinti, kad jo veiksmuose buvo būtinosios ginties požymiai, o to nepripažinus – jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi joje esančius surinktus duomenis bei apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, kad apelianto prašymas yra nepagrįstas, o būtinosios ginties ar skunde nurodytos V. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo nepagrindžia jokie baudžiamojoje byloje esantys duomenys.
6. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-71-895/2018).
7. Nuteistasis V. A. nurodo, kad byloje esantys įrodymai sudaro pagrįstą pagrindą pripažinti, jog jo veiksmuose yra būtinosios ginties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog, priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti objektyviai ir visapusiškai, juos siejant į loginę, nuoseklią, nenutrūkstamą faktų grandinę, kuri neabejotinai įrodo, kad nagrinėjamu atveju V. A. veiksmuose pagrįstai nebuvo nustatyti būtinosios ginties požymiai.
8.1. Pažymėtina, jog paties nuteistojo V. A. parodymai dėl esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių proceso metu keitėsi ir nebuvo nuoseklūs. 2021 m. sausio 31 d. apklausos metu jis nurodė, kad įvykio dienos vakare išgirdo jų buto aukšte kažką garsiai rėkiantį ir po to, kai L. A. atidarė jų buto duris, jis pamatė neblaivų V. Z., kurį L. A. iš pradžių bandė nuraminti pati. Jai nepavykus to padaryti, nuteistasis išėjo į koridorių, nes norėjo V. Z. apraminti pats. Po to, kai nukentėjusysis bandė jį pastumti, V. A., nenaudodamas fizinio smurto, V. Z. paguldė ant grindų ir jį laikydamas skambino policijai. Apklaustas 2021 m. vasario 2 d. jokių savo žmonos veiksmų nepaminėjo, o teigė, kad V. Z. pats keturis kartus apramino, po ko šis išėjo iš savo kambario nešinas plaktuku, atidarė V. A. buto duris ir pradėjo jį provokuoti. Nukentėjusiajam suėmus nuteistąjį už atlapų, šis delnu stipriai trenkė V. Z. per veidą, dėl ko jis nugriuvo ant žemės. Atsisėdęs ant nukentėjusiojo, V. A. kartais ant jo „pašokdavo“, kad jis būtų ramiai, gal rankos delnu 1-2 kartus trenkė nukentėjusiajam į šoną. 2021 m. balandžio 8 d. apklausos metu nuteistasis vėlgi nieko nesakė dėl savo žmonos veiksmų, nurodydamas, jog V. Z. pradėjo plaktuku daužyti į V. A. buto duris, jas atidarė, ko pasėkoje V. A. jį išstūmė į koridorių. V. Z. įsikibo jam į atlapus, dėl ko V. A. jį pats pargriovė ant grindų ir prispaudė, gal tris kartus spustelėjo nukentėjusįjį savo svoriu, nes šis bandė jam suduoti. 2021 m. gruodžio 9 d. nuteistasis paaiškino, jog nukentėjusysis daužė į sieną plaktuku, todėl L. A., atidariusi duris, išstūmė V. Z., po ko V. A. jį vedė namo ir tuo momentu nukentėjusysis pradėjo jam grasinti ir užsimojo. Dėl tokių V. Z. veiksmų jis nukentėjusįjį „šveitė“ į žemę, vėliau atsisėdo ant jo ir kai nukentėjusysis pradėdavo muistytis, prispausdavo jį stipriau. Teismo posėdžio metu nuteistasis taip pat nurodė, kad apie plaktuką iš pradžių nieko nenurodė, kadangi nenorėjo pakenkti kaimynui, o jo parodymai yra tarpusavyje skirtingi dėl to, jog policijos pareigūnai darė jam spaudimą, o įvykio metu jam buvo sukilęs adrenalinas, todėl jis negalėjo tinkamai sudėlioti sakinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. A. parodymai, nors ir yra pakankamai detalūs dalyje dėl bendros nagrinėjamo įvykio eigos, tačiau yra nenuoseklūs dėl bylos aplinkybių, turinčių esminę reikšmę pagrindžiant bei vertinant būtinosios ginties situacijos buvimą nagrinėjimo įvykio metu, todėl yra vertintini itin kritiškai.
8.2. Apeliaciniame skunde V. A. ginčija teismo rėmimąsi nukentėjusiojo V. Z. parodymais, kadangi šis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai neatsiminė įvykio dieną pasakytų žodžių, o teismo posėdyje tik neigė tai, kad provokavo V. A.. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo duoti parodymai dėl esminių bylos aplinkybių išliko itin detalūs ir nuoseklūs viso proceso metu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde. Nuo pat pirminės apklausos 2021 m. vasario 1 d. V. Z. teigė, kad įvykio vakarą buvo neblaivus ir susitikęs V. A. koridoriuje jam pasakė, kad būsto nuomininkai turi daugiau teisių nei savininkai, ko pasėkoje V. A. tapo agresyvus bei pribėgo prie V. Z. ir kumščiu trenkė jam į akį. Dėl to nukentėjusysis nukrito ant grindų, tuomet V. A. pradėjo kumščiais daužyti per šonus, dėl ko nukentėjusiajam lūžo šonkauliai. Priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, vien aplinkybės, jog V. Z. pirmosios apklausos metu tiksliai neprisiminė savo pasakytų žodžių, o teismo posėdžio metu neigė provokavęs nuteistąjį, nereiškia, kad V. Z. parodymai yra neteisingi ar neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus nepagrįstai laikė teisingais.
8.3. Apeliantas taip pat nurodo, jog proceso metu apklaustų A. B., L. A. bei R. S. parodymai patvirtina, kad V. Z. elgesys nuteistojo atžvilgiu buvo netinkamas, agresyvus ir pavojingas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš liudytojų A. B. ir R. S. parodymų, nei viena iš šių liudytojų iš esmės nematė nagrinėjamo įvykio pradžios. Apklausta 2021 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio metu A. B. parodė, kad būdama kambaryje išgirdo triukšmą ir išėjusi į koridorių pamatė, kad V. Z. guli ant žemės, o V. A. laiko jį prispaudęs prie žemės. A. B. pradėjus situaciją filmuoti, V. A. nustojo smūgiuoti, tačiau iki to momento buvo sudavęs kelis smūgius V. Z. į viršutinę kūno dalį. Kai liudytoja nefilmuodavo, V. Z. buvo mušamas toliau. R. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tapačias įvykio aplinkybes nurodytoms V. A. ir L. A., o apklausta teismo posėdžio metu nurodė, kad išėjusi iš savo namų pamatė kaip V. A. paguldė V. Z. ant grindų ir laikė jį prispaudęs, taip pat teigė, kad V. Z., gulėdamas ant grindų, nuolat keikėsi. Liudytoja nurodė nemačiusi, kad V. A. būtų sudavęs kokius nors smūgius V. Z.. Nors vien ta aplinkybė, kad santykiai tarp R. S. ir V. A. šeimos yra kaimyniški, neleidžia daryti išvadų dėl šios liudytojos suinteresuotumo bylos baigtimi, tačiau aptarti R. S. parodymai iš esmės nepaneigia kitų medžiagoje esančių įrodymų dėl konflikto priežasties ir eigos. Kaip yra matyti iš A. B. ir R. S. parodymų, jos konflikto pradžios nematė, todėl jų parodymai nepagrindžia apeliacinio skundo motyvų, jog jų duoti paaiškinimai patvirtina netinkamą V. Z. elgesį V. A. atžvilgiu.
8.4. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu L. A. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kurias pirminės apklausos metu nurodė V. A.. Teisiamojo posėdžio metu L. A. teigė, jog įvykio dieną ji prašė V. Z. nusiraminti, tačiau po kiek laiko jis pradėjo vėl triukšmauti, bandė brautis į jų kambarį, ko pasėkoje V. A. jį parvertė ant žemės. Nurodė nemačiusi kaip nukentėjusysis nuvirto, nes stovėjo už vyro, tačiau matė kaip V. Z. koridoriuje prieš tai buvo išsitraukęs dujų balionėlį ir grasino „nupurkšti“ V. A.. Liudytojos teigimu, jos vyras jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o tik laikė jį prispaudęs prie grindų ir užlaužęs šiam ranką. Nematė, kad V. Z. būtų sužalotas, tačiau šiam pasikėlus nuo grindų matė ant jo veido nubrozdinimus. Liudytoja taip pat teigė, kad V. Z. turėjo plaktuką, tačiau šio daikto vėliau niekas nerado. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nei vienas kitas liudytojas, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, be paties nuteistojo, neminėjo apie plaktuko panaudojimą įvykio metu. Apie šią aplinkybę neminėjo nei V. A. su L. A. tuo metu, kai skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, taip pat kai bendravo su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais – ši aplinkybė atsirado tik vėlesnių V. A. tyrimo eigoje atliktų apklausų metu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad V. A. ir L. A. nurodytos aplinkybės eigoje buvo koreguojamos ir derinamos prie nuteistojo pasirinktos gynybinės pozicijos, kas lemia pagrįstą abejonę nurodytų aplinkybių atitikimu objektyviai tikrovei. Pažymėtina, jog tiek L. A. nurodė, kad iš pradžių policijos nekvietė, kadangi V. Z. yra jų kaimynas, o V. A. teigė, kad apie plaktuką anksčiau nenurodė dėl to, kad nenorėjo jų kaimynui daryti nemalonumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teiginiai yra labiau skirti pagrįsti nuteistojo ir liudytojos parodymų kitimą proceso eigoje, ypač atsižvelgus į tai, kad V. A. ir L. A. kitų svarbių aplinkybių, t. y., apie nukentėjusiojo turėtą dujų balionėlį, apie tai, kad nukentėjusysis bandė brautis į butą, iš karto nepaminėjo, o nuteistojo nurodyta aplinkybė dėl plaktuko ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino ir minėtas daiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnų rastas nebuvo. L. A. parodymų patikimumu verčia abejoti ir liudytojos N. M. teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog L. A., būdama koridoriuje pasakė „pamokyk tu jį, aš pridengsiu“.
8. Priešingai skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. A. kaltės grindė ne tik išimtinai nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais juos patvirtinančiais duomenimis. Iš 2021 m. vasario 4 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) yra matyti, jog V. Z. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs dešinės akies vokų kraujosruva su akies obuolio sumušimu bei dešiniųjų VIII-X-o šonkaulių lūžiai, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais 4-7 parų laikotarpyje iki apžiūros, t. y. galimai užduotyje nurodytu laiku (1 t., b. l. 26-28). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos antrojo būrio vyriausiojo patrulio R. R. 2021 m. sausio 30 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog įvykio dieną vizualiai buvo matoma, kad V. Z. veidas yra sužalotas, o asmuo skundėsi ir skausmais ties šonkaulių sritimi (1 t., b. l. 128). Liudytojų R. S., A. B. ir N. M. parodymai taip pat iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kadangi liudytojos nurodė išgirdusios triukšmą (galimai smūgių ar grumtynių garsus) ir, išėjusios į koridorių, pamatė V. A. sėdintį ant V. Z.. Apklaustos teismo posėdžio metu liudytojos N. M. ir A. B. paaiškino, jog V. A. smūgiavo V. Z. į viršutinę kūno dalį, kas patvirtina ne tik nukentėjusiojo duotus parodymus, tačiau iš dalies patvirtina ir V. A. parodymus, jog nuteistasis galimai smogė 1-2 kartus nukentėjusiajam į šoną tuo metu, kai buvo jį prispaudęs prie grindų. Pabrėžtina, kad ir L. A. parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kadangi liudytoja nurodė, jog V. Z. pakilus nuo grindų ant jo veido matėsi nubrozdinimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas neteisingai vertino V. Z. parodymus, nepagrįstai pripažindamas juos atitinkančiais įvykio aplinkybes.
9. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad V. Z. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nurodant, kad jo veiksmuose galima įžvelgti ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo (past. – nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) požymius, taip pat neįvertino fakto, jog konstatuota, kad nukentėjusysis įvykio dieną padarė ir ANK 227 straipsnio 2 dalyje (past. – ginklo, šaudmenų nešiojimas, gabenimas, kai tai daro neblaivus (nuo 1,51 promilės iki 2,5 promilės) asmuo) numatytą administracinį nusižengimą.
10.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas ir bylos medžiaga toje dalyje buvo perduota spręsti įgaliotai institucijai dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo V. Z. atžvilgiu nereiškia, kad asmuo bus pripažintas kaltu padaręs tam tikrą administracinį nusižengimą ir prejudicinės galios, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju neturi. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ANK 481 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, kas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankama konstatuoti būtinosios ginties situacijos buvimą nagrinėjamo įvykio metu. Vien tai, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, kėlė triukšmą ar pasakė griežtesnę pastabą dėl nuomininkų veiksmų V. A. jokiais būdais nepateisina agresyvios nuteistojo reakcijos bei nukentėjusiajam suduotų smūgių.
10.2. Kaip matyti iš 2021 m. sausio 30 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 128), įvykio vietoje buvo nustatytas ir su šiuo įvykiu nesusijęs administracinis nusižengimas, numatytas ANK 227 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl to, jog V. Z., būdamas neblaivus, su savimi turėjo dujų balionėlį. Kaip teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusysis, dėl to jo atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, o baudą už jį jau yra sumokėjęs. Bylos medžiagoje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų abejoti šiuo paaiškinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši aplinkybė patvirtina būtinosios ginties situacijos buvimą ir būtent dėl to apeliantas panaudojo fizinę jėgą siekdamas apsaugoti save ir šeimos narius. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats faktas, kad nukentėjusysis įvykio metu su savimi turėjo dujų balionėlį, nereiškia, kad jo turėjimas kėlė apeliantui realų pavojų ar kad nukentėjusysis kėsinosi jį panaudoti prieš V. A.. Pabrėžtina ir tai, kad apelianto teiginių dėl to, jog V. Z. grasino jį „nupurkšti“ nepatvirtino kiti proceso metu apklausti liudytojai – tik L. A. paminėjo, jog V. Z. buvo balionėlį išsitraukęs iš kišenės koridoriuje ir su juo ten stovėjo. Nors V. Z. pripažino, kad įvykio metu turėjo dujų balionėlį, tačiau taip pat teigė, kad dujų balionėlio nei karto nenaudojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant išvardintoms aplinkybėms, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y., jog konfliktas kilo dėl V. A. agresyvios reakcijos į jam pasakytus žodžius, o ne nuteistajam ginantis nuo V. Z. tariamai jam keliamos grėsmės ir pavojaus.
10. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma, nenustačius BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinosios ginties sąlygų, pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir sumažinti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę iki 9 (devynių) mėnesių ir panaikinti paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose arba nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu yra laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, t. y. lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-210-697/2020). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusio asmens elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-21-942/2016). Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, jog konfliktas nagrinėjamu atveju iš esmės kilo būtent dėl agresyvios V. A. reakcijos į V. Z. jam pasakytą pastabą apie nuomininkų turimas teises, t. y., kad nuomininkai turi daugiau teisių nei savininkai. Teismo vertinimu, tokie nukentėjusiojo veiksmai iš esmės neatitinka provokuojančio arba rizikingo elgesio nustatymui keliamų reikalavimų, kadangi tokio ar artimo pobūdžio pastaba nebuvo pagrindas išprovokuoti smurtinės V. A. reakcijos. Todėl minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo pagrįstai nenustatyta nagrinėjamu atveju.
11. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog apeliantas savo kaltės nepripažino. Kaip matyti iš 2021 m. vasario 2 d. nuteistojo apklausos, jis iš esmės visiškai prisipažino ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl įvykio. Tačiau 2021 m. balandžio 8 d. apklausos metu V. A. nurodė, kad dėl įtarimo prisipažįsta iš dalies, o apklaustas 2021 m. gruodžio 9 d. teisiamajame posėdyje teigė, kad jo atlikti veiksmai buvo savigyna ir sutramdymas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia V. A. pozicija negali būti laikytina kaltės pripažinimu, kadangi jo pozicija dėl jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo proceso metu keitėsi – nors V. A. antrosios savo apklausos metu prisipažino ir gailėjosi dėl savo veiksmų, tačiau vėliau šią nuostatą pakeitė bei laikėsi pozicijos, jog jo veiksmai buvo savigyna. Manytina, kad tokia jo pozicijų kaita leidžia pagrįstai abejoti apelianto nuoširdumu. Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra nustatomas tuomet, kai asmuo pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai jis daro neverčiamas byloje surinktų įrodymų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-21-942/2016, 2K-115-648/2016, 2K-194-942/2017). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. A. nepripažino kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas V. A. pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatuoja, kad, skirdamas nuteistajam V. A. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, nusikalstama veika padarytą žalą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai kad apeliantas yra vedęs bei dirbantis, augina mažamečius vaikus bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl nėra pagrindo mažinti apeliantui paskirtos bausmės ar naikinti teismo paskirtą įpareigojimą dėl neatlygintinio darbo.
13. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamos V. Z. patirtų sužalojimų priežastys. Skunde teigiama, kad didesnė tikimybė, jog šonkaulių lūžiai atsirado ne dėl V. A. suduotų smūgių rankomis, o dėl stipraus V. Z. prispaudimo prie grindų. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikslūs V. A. veiksmai, dėl kurių kilo minėti sužalojimai, veikos kvalifikacijai įtakos neturi, kadangi tiek suduoti smūgiai, tiek prispaudimas prie grindų, buvo atlikti nuteistojo V. A..
14. Apeliantas taip pat prašo sumažinti V. Z. priteistinos neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. Z. civilinį ieškinį buvo pateikęs 4 000 Eur sumai (1 t., b. l. 97-99), kuriame nurodė, kad buvo sumuštas, jam buvo sulaužyti šonkauliai, dėl šių sužalojimų jautė skausmą ir gydėsi ligoninėje, padarinius jaučia iki šiol, taip pat patyrė ir tam tikrus nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, jautėsi pažemintas bei pradėjo bijoti, jog V. A. vėl jo atžvilgiu panaudos fizinį smurtą. Apylinkės teismas, įvertinęs V. Z. padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą, kitas svarbias aplinkybes ir remdamasis vyraujančia teismų praktika, motyvuotai nusprendė, jog 2 000 Eur suma geriausiai atspindi V. Z. patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus bei yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms atlyginti. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir V. Z. sukeltus sužalojimus bei kitus išgyvenimus, apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai apylinkės teismo išvadai. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad šiems sužalojimams atsirasti įtakos turėjo nukentėjusiojo elgesys įvykio metu, t. y., kad sužalojimai kilo būtent dėl V. Z. muistymosi, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus objektyviais bylos duomenimis.
15. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas V. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir iš dalies patenkinęs nukentėjusiojo V. Z. civilinį ieškinį, įstatymų nepažeidė, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, o teisingai ir pagrįstai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.