Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. B. (M. B.)) dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymi, kad anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje VAAT nustatė, o LVAT patvirtino, kad pareiškėjui statiniams eksploatuoti gali būti suformuotas ir grąžintas ne didesnis nei 0,3 ha ploto žemės sklypas. Remiantis atsakovės pateikta preliminaria žemės sklypo schema, neįskaitant skundžiamu Įsakymu suformuoto žemės sklypo, prie pareiškėjo statinių yra dar 3 960 kv. m. (2 000 kv. m + 1 960 kv. m), 0,3960 ha, grąžintinos žemės. Net ir tuo atveju, jei bus nustatyta, kad pareiškėjui prie statinių turi būti suformuotas maksimalaus 0,3 ha dydžio žemės sklypas, tai esamos žemės užteks tokiam sklypui suformuoti ir dar liks 0,0960 ha kitam, pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui natūra grąžintinam, žemės sklypui suformuoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reiškiamas reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl to, jog juo suformuotas žemės sklypas gali sutrukdyti suformuoti žemės sklypą pareiškėjo statiniams eksploatuoti, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nepagrįstas. Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš bylos rašytinių įrodymų teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas J. B. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, taip pat – pretendentas atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų B. ir J. B. (pareiškėjo tėvų) nuosavybės teise valdytą žemę, į kurią patenka ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), namų valdos žemės sklypas. Kartu atkurti nuosavybės teises į žemę pretenduoja ir M. B. Abu pretendentai jau pateikė atitinkamus prašymus.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2005 m. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nurodė, kad du pretendentai pageidauja atkurti nuosavybės teises. Paprašė suformuoti naudojamos namų valdos žemės sklypą ir atskirame žemės sklype suformuoti ir likusią natūra grąžintiną žemę. Savivaldybės administracija 2007 m. kovo 28 d. priėmė įsakymą, kuriuo 2002 m. kovo 28 d. Valdybos sprendimą pripažino netekusiu galios, o vietoj nustatyto 0,6750 ha, nustatė 0,3861 ha namų valdos plotą.

NŽT Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 7 d. suformavo žemės sklypą ir patvirtino kadastro duomenų bylą, atkūrė J. B. nuosavybės teises į 0,3861 ha žemės, grąžinant natūra naudojamą tokio paties dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

VAAT administracinėje byloje Nr. eI-1333-642/2017 pagal M. B. (kito pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą) skundą 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu panaikino 2014 m. sausio 7 d. NŽT sprendimą. Nustatė, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai ir suformuotas didesnis nei 0,3 ha ploto namų valdos žemės sklypas. LVAT 2019 m. kovo 19 d. administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 J. B. apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. A30-1865/19 suprojektuotas laisvoje natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje 2340 kv. m ploto sklypas (duomenys neskelbtini) (ne namų valdos) ir patvirtintas šio žemės sklypo planas. Šis dokumentas perduotas NŽT 2019 m. gruodžio 16 d.

Nesutikdamas Įsakymu, pareiškėjas jį skundžia teismui.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį po okupacijos nekilnojamąjį turtą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas. Minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo patikslinto skundo teiginiais dėl valstybės išperkamos iš piliečių žemės, nes žemės sklypas skundžiamu Įsakymu buvo suformuotas turint tikslą jį natūra grąžinti pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, o ne valstybei išpirkti, todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas šiuo atveju netaikytinas.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu Įsakymu suformuotas žemės sklypas ir žemės sklypas, kuris bus suformuotas namų valdai eksploatuoti, „dengiasi“ ir šiuo metu nėra aiškumo dėl to, kokio dydžio namų valdos žemės sklypas gali būti formuojamas statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), eksploatuoti. Šiuo atveju pareiškėjas, pasisakydamas dėl žemės sklypo, skirto namų valdai, dydžio remiasi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 674V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, kuriuo buvo suformuotas 6750 kv. m žemės sklypas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pastarasis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas negalioja, nes panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 4 punktu.

Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu paminėti, kad tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens kilęs ginčas dėl prie pareiškėjo naudojamų statinių formuotino žemės sklypo dydžio buvo išspręstas VAAT administracinėje byloje Nr. eI-1333-643/2017. Sprendime, priimtame 2017 m. gegužės 16 d., teismas padarė išvadą, kad jei Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas, natūra gali būti grąžinamas naudojamas žemės sklypo plotas ne didesnis kaip 0,3 ha. Remdamasi tuo, taip pat kitais argumentais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad NŽT Vilniaus skyrius pareiškėjui nepagrįstai suformavo 0,3861 ha ploto namų valdos žemės sklypą, todėl panaikino sprendimus, kuriais šis žemės sklypas buvo suformuotas ir atkurtas pareiškėjui. Pareiškėjui pateikus apeliacinį skundą, LVAT 2019 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Vėliau LVAT atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-69-415/2019 konstatavo, kad prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipos taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

Taigi, įsiteisėjusiais VAAT ir LVAT sprendimais nustatyta, jog pareiškėjui statiniams eksploatuoti gali būti suformuotas bei atkurtas ne didesnis nei 0,3 ha žemės sklypas tik nustačius, kad jis tokį plotą naudoja statiniams eksploatuoti. Priešingu atveju, statiniams eksploatuoti turi būti formuojamas mažesnis žemės sklypas.

Atsižvelgiant į minėtus VAAT ir LVAT sprendimus bei į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde rėmėsi negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 674V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjo argumentai, kad skundžiamu Įsakymu suformuotas žemės sklypas ir žemės sklypas, kuris bus suformuotas namų valdai eksploatuoti, „dengiasi“ ir šiuo metu nėra aiškumo dėl to, kokio dydžio namų valdos žemės sklypas gali būti formuojamas statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), eksploatuoti – nepagrįsti.

Pabrėžtina, jog skundžiamas įsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu, tad jam taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 8 straipsnis) (redakcija galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 2 d.). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektusm dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Tuo tarpu visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė skundžiamo teisės akto panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 91 straipsnyje. Be to, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas iš esmės, minėtą įsakymą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Priimant skundžiamą įsakymą buvo laikomasi visų pagrindinių procedūrų, todėl naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Įsakymo nėra teisinio pagrindo. Darytina pagrįsta išvada, kad Įsakymas – teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.