Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.4.7; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.3; 1.1.8.8.; 1.1.9.6; 1.1.10.1.1; 1.2.14.1.2.4; 2.1.14.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4

2025 m. gegužės 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir N. K. D. paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę N. K. D. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. spalio 22 d. 14.30 val. iki 2024 m. spalio 23 d. 14.10 val. (viena diena) ir nuspręsta laikyti N. K. D. atlikusiu vieną laisvės atėmimo bausmės dieną.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 8 punktais, N. K. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, skiriant intensyvią priežiūrą – buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis 6 mėnesiams, nustatant, jog jis visomis savaitės dienomis (nuo pirmadienio iki sekmadienio) nuo 22.00 val. iki 6.00 val. privalo būti savo Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, jeigu tai nesusiję su darbu, ir skiriant įpareigojimus: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 71 straipsniu, N. K. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 MGL / BBND (3 000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bylos procesas dėl nukentėjusiosios K. Š. pareikšto civilinio ieškinio dėl 1 656,82 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. N. K. D. nuteistas už tai, kad 2024 m. gegužės 5 d. apie 4.30 val. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė didelės vertės svetimą turtą – K. Š. priklausantį automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 35 000 Eur vertės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. K. D. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendį pakeisti: „sušvelninti“ jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir, atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, netaikyti intensyvios priežiūros.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skyrė jam per griežtą bausmę. Teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis visiškai atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą, nors nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys buvo atlygintas jo (N. K. D.) iniciatyva, todėl procesas dėl ieškinio nutraukiamas. Mano, jog aplinkybė, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, turėtų būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir į ją turėtų būti atsižvelgta skiriant jam bausmę.

2.2. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendyje nurodydamas jį charakterizuojančius duomenis, nurodė, kad jis niekur nedirba, nors byloje yra jo darbdavio raštas apie tai, kad jį priima į darbą. Be to, jis teismui teikė prašymą dėl asmens dokumento grąžinimo, nes asmens dokumentas buvo reikalingas įsidarbinant.

2.3. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų, motyvuodamas tuo, kad jis kaltę pripažino tik teisiamojo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltės neneigė, tik pasinaudojo savo teise neduoti parodymų. Tokia įtariamojo teisė yra nekvestionuojama, ja pasinaudojus negali būti varžomos asmens teisės ar bloginama jo padėtis, nes, priešingu atveju, tai galėtų būti traktuojama, kaip vertimas duoti parodymus. Kartu pažymi, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo gynėjo, buvo išsigandęs ir pasimetęs, todėl ir pasinaudojo savo teise neduoti parodymų. Kita vertus, jo prisipažinimas nebūtų sustabdęs įrodymų rinkimo proceso, jis ikiteisminiam tyrimui netrukdė ir jokių neleistinų veiksmų neatliko.

2.4. Pasak apelianto, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes tokia baudžiamojo poveikio priemonė skiriama asmeniui, padariusiam smurtinį nusikaltimą, o jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie turtinių nusikaltimų. Be to, nukentėjusiajai padaryta žala yra visiškai atlyginta, todėl jam paskirta poveikio priemonė nėra nei teisinga, nei proporcinga, nei teisiškai pagrįsta.

2.5. Dėl intensyvios priežiūros nuteistasis mano, kad teismas per griežtai įvertino jo padarytą nusikaltimą, nes pirmiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti ir be intensyvios priežiūros. Iš teismui pateiktų dokumentų apie jo darbovietę matyti, kad darbas yra susijęs su turizmu, todėl „elektroninės priemonės nešiojimas“ sukels jam papildomų nepatogumų.

3. Atsiliepimų į nuteistojo skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo N. K. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis N. K. D. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo neginčija, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą – prašo skirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir netaikyti intensyvios priežiūros.

7. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas N. K. D. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad N. K. D. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. N. K. D. nusikalto būdamas anksčiau teistas už du tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, neišnykus teistumui (3 t., b. l. 4–9), o tai rodo, jog pastarasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Be to, nuteistasis yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (3 t., b. l. 11–16), nedirba (3 t., b. l. 18). N. K. D. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9. Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis N. K. D. prašo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą ir šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

10. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326-303/2019, 2K-57-1073/2024, 2K-283-697/2024).

11. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama ir tuo atveju, kai kaltininko valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino visą žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad visą N. K. D. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai K. Š. padarytą 1 656,82 Eur žalą pastarojo valia atlygino J. L. (3 t., b. l. 86), šį faktą teisiamajame posėdyje patvirtino ir pati nukentėjusioji (3 t., b. l. 91). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad žala nukentėjusiajai K. Š. pagal jos pareikštą civilinį ieškinį kaltinamojo N. K. D. iniciatyva buvo atlyginta, pagrįstai procesą dėl šio civilinio ieškinio nutraukė. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo N. K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą aplinkybę pripažįstant apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

12. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam N. K. D. skyrimo klausimą, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo skirti pastarajam minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad N. K. D. prisipažino padaręs nusikaltimą tik teisiamojo posėdžio metu dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, nusikaltimo išaiškinti nepadėjo. Sutiktina su nuteistojo teiginiu, kad įtariamasis turi teisę neduoti parodymų (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir ja pasinaudojus negali būti varžomos asmens teisės ar bloginama jo padėtis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis savo kaltę pripažino ne savanoriškai, o dėl surinktų įrodymų, nusikaltimo išaiškinti nepadėjo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išaiškinti N. K. D. padarytą nusikaltimą, buvo atlikta daug procesinių veiksmų, tyrimas užtruko, nes buvo skirtos net septynios užduotys specialistams, keturios iš jų buvo skirtos jau po pranešimo N. K. D. apie įtarimą įteikimo (1 t., b. l. 115–116, 124–125, 132–133, 148–149, 158–159; 2 t., b. l. 125–126, 143–144). N. K. D., žinodamas, kad jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, savo noru kaltės nepripažino, nenurodė, kad būtent jis pagrobė svetimą automobilį, t. y. visiškai nepadėjo išaiškinti nusikaltimo. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis ikiteisminiam tyrimui netrukdė, jokių neleistinų veiksmų neatliko. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai įtariamasis savo kaltę pripažįsta, ikiteisminis tyrimas atliekamas ir nusikalstama veika atskleidžiama greičiau, kartu įgyvendinamas ir ekonomiškumo principas. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo gynėjo, buvo išsigandęs ir pasimetęs, todėl ir pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, atkreipiamas dėmesys, kad prieš apklausiant N. K. D. kaip įtariamąjį, jam buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, įskaitant ir įtariamojo teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, taip pat buvo išaiškintos teisės, numatytos BPK 44, 50, 51, 52 straipsniuose (2 t., b. l. 176, 178). N. K. D. gynėjo nepageidavo, raštu nurodė, kad atliekant ikiteisminio veiksmus gynėjas jam nereikalingas (2 t., b. l. 178), todėl nuteistojo skundo argumentas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo savo teise neduoti parodymų dėl to, kad buvo išsigandęs ir pasimetęs, vertinamas kaip deklaratyvus.

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, kuri yra didesnė nei minimali už padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė (minimali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), tačiau mažesnė negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), nėra per griežta, švelninti šią bausmę, net ir įvertinus tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta aplinkybė, nėra pagrindo. Be to, nuteistajam paskirta bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta iki laisvės atėmimo 1 metams 8 mėnesiams ir šios bausmės vykdymas atidėtas.

15. Nesutiktina su nuteistojo N. K. D. teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas jį charakterizuojančius duomenis, nepagrįstai nurodė, jog jis niekur nedirba, nes byloje yra jo darbdavio raštas apie tai, kad jį priima į darbą, be to, jis teismui teikė prašymą dėl asmens dokumento grąžinimo, nes asmens dokumentas buvo reikalingas įsidarbinant. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog N. K. D. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsidarbino ir dirbo, o galimo darbdavio sutikimas įdarbinti asmenį (3 t., b. l. 87) negali būti vertinamas kaip oficialus įdarbinimas. Fakto, kad N. K. D. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nedirbo, nepaneigia ir aplinkybė, kad pastarasis teikė teismui prašymą grąžinti jam asmens dokumentą, nes „prieš tai gauta kopija netiko <...> dėl įsidarbinimo“ (3 t., b. l. 85).

16. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes tokia baudžiamojo poveikio priemonė skiriama asmeniui, padariusiam smurtinį nusikaltimą, o jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie turtinių nusikaltimų. Sutikti su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 71 straipsnyje, reglamentuojančiame įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimą, nenustatyta, už kokio pobūdžio nusikalstamas veikas gali būti skiriama ši baudžiamojo poveikio priemonė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam paskirta motyvuotai, ji yra individualizuota ir tinkama siekiant užtikrinti prevencijos tikslus bei atgrasyti nuteistąjį nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo. Tai, kad nukentėjusiajai N. K. D. nusikalstamais veiksmais padaryta žala yra visiškai atlyginta, nepagrindžia teiginio, jog skiriant apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismo parinkta baudžiamojo poveikio priemonė (įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą) atitinka pusiausvyrą tarp asmeninių kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją.

17. Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu nuteistasis N. K. D. pateikė duomenis, kad šiuo metu atlieka tarpininkavimo paslaugas (pardavinėja Kelionių agentūros parduodamas turizmo paslaugas), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas per griežtai įvertino jo padarytą nusikaltimą, ir nepagrįstai paskyrė jam intensyvią priežiūrą. Nors nuteistasis N. K. D. šiuo metu dirba ir yra suplanuota išvyką į užsienio valstybę, tačiau byloje nėra pateikta jokių patvirtinančių duomenų, kad elektroninio stebėjimo įtaiso dėvėjimas sukels jam papildomų nepatogumų vykdant darbines funkcijas užsienio valstybėse. Pagal BK 75 straipsnio 6 dalies nuostatas, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 6 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 8 dalį skirdamas BK IX skyriuje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytas pareigas, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti. BK 75 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo tvarką ir sąlygas nustato Probacijos įstatymas. Iš šių BK nuostatų išplaukia, kad, paskyręs asmeniui laisvės atėmimo bausmę ir nusprendęs atidėti jos vykdymą, teismas turi paskirti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) pareigą. Paskirdamas intensyvią priežiūrą, teismas turi nustatyti nuteistojo buvimo vietą ir laiką, tačiau baudžiamasis įstatymas nenurodo, kad teismas turi nustatyti intensyvios priežiūros vykdymo trukmę.

18. Probacijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad intensyvi probuojamojo priežiūra vykdoma tris mėnesius, išskyrus probuojamuosius, kuriems arešto bausmės vykdymas atidėtas. Atsižvelgdamas į probuojamojo rizikos lygį ir elgesį probacijos vykdymo metu, probacijos tarnybos direktorius arba jo įgaliotas probuotojas gali pratęsti jo intensyvios priežiūros vykdymą trims mėnesiams, tačiau bendras probuojamojo intensyvios priežiūros terminas negali būti ilgesnis už bausmės vykdymo atidėjimo ar likusios neatliktos bausmės laiką.

19. Nors pagal BK 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą Baudžiamasis kodeksas nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už BK nurodytas veikas, tačiau jų vykdymo tvarką įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kituose įstatymuose. Įstatymų leidėjas pasirinko intensyvios priežiūros termino nustatymo tvarką nustatyti Probacijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje ir pavesti šį terminą pratęsinėti probacijos tarnybos direktoriui arba jo įgaliotam probuotojui, o termino pratęsimą susiejo su probuojamojo rizikos lygiu ir elgesiu probacijos vykdymo metu – tai vertina Lietuvos probacijos tarnyba. Teismui nustačius intensyvios priežiūros terminą, nepagrįstai apribojama Probacijos įstatyme nurodyta probacijos tarnybos direktoriaus arba jo įgalioto probuotojo kompetencija ir paneigiama įstatymų leidėjo valia intensyvios priežiūros terminą susieti su probuojamojo rizikos lygiu ir elgesiu probacijos vykdymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-654/2024).

20. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, pagrįstai paskyrė nuteistajam N. K. D. intensyvią priežiūrą. Tačiau teismas, nustatydamas nuteistajam intensyvios priežiūros terminą, netinkamai taikė BK 75 straipsnio 8 dalį. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalys, kuriomis nustatytas šešių mėnesių N. K. D. paskirtos intensyvios priežiūros terminas, naikintinos (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

21. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

22. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis N. K. D.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi nuteistajam N. K. D. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas (3 t., b. l. 135). Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. balandžio 15 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš N. K. D. valstybės naudai priteisti 220,82 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

23. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo N. K. D. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas tik iš dalies, taip pat į tai, jog nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už N. K. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo N. K. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti N. K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BPK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis N. K. D. nustatytas šešių mėnesių intensyvios priežiūros terminas.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo N. K. D. valstybės naudai 220,82 (du šimtus dvidešimt eurų 82 ct) Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.