- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- e2A-752-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00445-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- V. P.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1469-650/2015, iškeltoje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau AB) „Specializuotas transportas“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, nesumokėto darbo užmokesčio, kitų išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. P. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau ir darbo ginčų komisija, komisija) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovės AB „Specializuotas transportas“ 23 697,24 Eur nesumokėtą darbo užmokestį; 3) priteisti iš atsakovės 19 361,23 Eur delspinigius nuo nesumokėto darbo užmokesčio sumos; 4) priteisti laikotarpio nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vidutinį darbo užmokestį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-10-11 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovę technikos direktoriumi, nuo 2008-09-01 paskirtas teritorijų valymo padalinio vadovu, o 2014-11-04 darbo sutartis nutraukta ieškovo pareiškimu. Darbo ginčų komisijos 2014-12-19 sprendimu buvo atmestas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovės nesumokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. kasmėnesinius priedus, taip pat delspinigius ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką nuo darbo sutarties nutraukimo iki visiško darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo. Teigia, kad atsakovė visiškai su juo neatsiskaitė. Tvirtina, kad ieškinio senaties termino prašymo reikalavimui dėl darbo užmokesčio priedų priteisimo pradžia laikytina diena po darbo sutarties nutraukimo, t. y. 2014 m. lapkričio 5 d. Pabrėžia, kad komisijos sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, esą priedo prie atlyginimo skaičiavimo metodika (toliau ir metodika) nebuvo patvirtinta ir atsakovės taikoma. Pažymi, kad žodžiu ragino atsakovę sumokėti priedus. Ieškovo vertinimu, komisija nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad darbo sutarties pakeitimo tekste nėra įvardyta darbdavio pareiga mokėti kasmėnesinius priedus, o nurodyta aplinkybė, su kurios buvimu siejamas galimas priedų mokėjimas. Nurodė, kad priedo prie atlyginimo skaičiavimo metodika nebuvo patvirtinta kokiu nors lokaliniu teisės aktu. Pažymėjo, kad visą darbo laikotarpį ieškovas nekėlė jokių reikalavimų atsakovei dėl priedų darbo užmokesčio mokėjimo ir darbo sutartį nutraukė savo iniciatyva 2014-11-04 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš bendrovės vadovo asmeninės sąskaitos atlikti du mokėjimai neturi darbo užmokesčio prigimties. Teismo vertinimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių svarbių aplinkybių, lėmusių jo pasyvumą siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą, apeliantas (ieškovas) V. P. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės atkartoja savo ieškinio teiginius. Papildomai teigia, kad atsakovės priedų mokėjimo tvarką reglamentuojanti metodika buvo faktiškai taikoma ir jis nuolat žodžiu ragino darbdavį mokėti priedus. Tvirtina, kad teismo išvados klaidingos, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė AB „Specializuotas transportas“ prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad šalys nesusitarė dėl kintamo darbo užmokesčio dydžio, jo apskaičiavimo ir mokėjimo. Pabrėžia, kad kintamo darbo užmokesčio dalis ieškovui niekada nebuvo mokama ir ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Mano, kad ieškovas piktnaudžiauja teise į gynybą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (ieškovo) V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje keliamas darbo užmokesčio priedų mokėjimo klausimas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2006 m. spalio 11 d. dirbo pas atsakovę technikos direktoriumi. Darbo bendrovėje laikotarpiu darbo sutartis su ieškovu buvo keista šešis kartus ir 2008-09-01 ieškovas buvo paskirtas teritorijų valymo padalinio vadovu ir jam nustatytas 4350,00 Lt mėnesinis atlyginimas ir kasmėnesiniai priedai, priklausantys nuo darbo rezultatų.
Kolegija pažymi, kad darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbo sutarties pakeitimo tekste nebuvo nustatyta darbdavio pareiga ieškovui kas mėnesį mokėti tam tikro dydžio priedus. Kolegijos vertinimu, konkrečios darbo sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, darbo sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, ir šis faktas nustatomas, be kita ko, analizuojant darbo sutarties sąlygas. Aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios darbo sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi darbo sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė.
Kilus ginčui dėl darbo sutarties, darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros.
Byloje nėra duomenų, kad nuo 2008-09-01 darbo sutarties sąlygų pakeitimo atsakovė mokėdama ieškovui kasmėnesinį 4350 Lt darbo užmokestį papildomai mokėjo kasmėnesinius priedus, kurių mokėjimo galimybė buvo nustatyta darbo sutartyje. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovas nuo 2008-09-01 iki darbo sutarties nutraukimo reikalavo iš atsakovės šių priedų. Ieškovo skundo teiginiai, kad žinodamas, jog kasmėnesiniai priedai nebus nuolat mokami, jis nesutiktų nuo 2008-09-01 keisti darbo sutarties sąlygų dėl darbo apmokėjimo, yra deklaratyvūs, įvertinant tai, kad darbo sutartyje šalys nenustatė konkretaus priedų dydžio ir ieškovas daugiau nei šešerius metus šių priedų iš darbdavio nereikalavo.
Darbo sutarties pakeitimo teksto pažodinis aiškinimas, šalių (darbuotojo ir darbdavio) elgesys po šių pakeitimų padarymo, darbo užmokesčio mokėjimo tvarka leidžia daryti išvadą, kad darbdavys darbo sutartyje numatė galimybę skatinti darbuotoją (ieškovą), mokant priedus, priklausomai nuo darbuotojo, t. y. ieškovo darbo rezultatų (pavestų darbo funkcijų atlikimo kokybės ir pan.), o ne įsipareigojo kas mėnesį mokėti priedus, įvertinant bendrovės finansinius rodiklius (kasmėnesinį veiklos pelningumą) ir pan. Teisėjų kolegija tokias išvadas daro, įvertindama aplinkybes, kad bendrovė nuo minėtų ieškovo darbo sutarties pakeitimų padarymo iki darbo sutarties su ieškovu nutraukimo momento nuolat dirbo pelningai, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovui ir / ar kitiems bendrovės darbuotojams buvo nuolat mokamai priedai nuo įmonės gaunamo pelno, todėl tokių kintamų priedų nustatymui, nebuvo poreikio. Be to, atsakovės lokaliniai dokumentai: pvz., darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos sąlygos parodo, kad darbdavys juose nustatė iš esmės analogišką darbuotojų skatinimo galimybę, nurodydamas, jog už gerus darbo rezultatus visiems darbuotojams gali būti mokami priedai (komisijos bylos, 67 b. l., 2 punktas). Ieškovo darbo sutarties aiškinimas prieštarauja ir įmonės kolektyvinės sutarties 5.8 punktui, pagal kurį įmonės nuolatiniams darbuotojams, sėkmingai užbaigus metus ir esant pelnui, išmokamas atlyginimo priedas pagal metinius įmonės darbo rezultatus (komisijos bylos 79 b. l.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas (DK 93 str.) ir ji turi būti sudaroma raštu (DK 99 str. 2 d.), ir būtent joje nustatomos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas (DK 94 str. 1 d.), tarp jų: darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.) (DK 95 str. 3 d.), sprendžia, jog ieškovo pateikto jam elektroniniu paštu atsiųsto įmonės darbuotojų priedo prie fiksuoto mėnesinio darbo užmokesčio 2008–2009 m. kopija (komisijos bylos 13–15 b. l.) neįrodo, kad darbo sutarties šalys susitarė mokėti ieškovui priedą pagal šį dokumentą. Visų pirma, šis dokumentas nebuvo ieškovo ir atsakovės patvirtintas tokia pat tvarka kaip ir darbo sutartis (jos pakeitimai). Antra, jame nėra jokių duomenų, kad šis dokumentas yra skirtas apskaičiuoti ieškovo darbo užmokesčio kasmėnesinius priedus. Priešingai, iš elektroninio laiško teksto matyti, kad dokumente kalbama apie bendrovės 2008 m. rugpjūčio mėnesio veiklos rezultatus, o, kaip minėta, darbo sutartis su ieškovu buvo pakeista nuo 2008-09-01. Trečia, ieškovas neįrodė, kad du fizinio asmens 2008-10-30 ir 2009-01-29 atlikti mokėjimai į jo sąskaitą (komisijos bylos 16–17 b. l.), parodo faktišką atliktą darbo užmokesčio priedų mokėjimą. Ieškovui mokėjimus atliko ne darbdavys, ne įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, mokėjimo sumos nesutampa su ieškovui siųstame dokumente nurodytomis sumomis, mokėjimo paskirtys – „sąskaitos papildymas“, o ne „darbo užmokesčių priedų mokėjimas“ ar pan. Ketvirta, minėta, kad ieškovo darbo sutarties, įmonės kolektyvinės sutarties ir atsakovės lokalinių aktų sisteminė analizė leidžia teigti, jog darbo sutartyje buvo nustatyta galimybė skatinti ieškovą (taip pat kitus įmonės darbuotojus) mokant priedus, priklausomai nuo jo (jų) darbo rezultatų, o ne priklausomai nuo bendrovės finansinių rodiklių. Akivaizdu, kad prieš darbdaviui priimant sprendimą ieškovui išmokėti darbo užmokesčio priedą, turėjo būti įvertintas ieškovo darbo funkcijų atlikimas. Ieškovas nepateikė duomenų, kad darbdavys, puikiai įvertinęs jo darbą, nepagrįstai būtų atsakęs jį skatinti. Šešta, ieškovas nuolat užėmė bendrovėje vadovaujančias pareigas, laikinai (nuo 2007-09-11 iki 2007-11-19) buvo net bendrovės direktoriumi. Taigi privalėjo puikiai žinoti, kokia tvarka sudaromi darbo sutarties sąlygų pakeitimai ir kaip tiksliai sutartyje turėjo būti išreikštas šalių susitarimas nuolat mokėti darbuotojui priedus, taip pat žinoti, kaip tinkamai ir efektyviai darbuotojas gali apginti savo teises, darbdaviui galbūt netinkamai vykdant šalių susitarimą dėl atlyginimo už pavestų darbo funkcijų atlikimą. Kolegijos vertinimu, ieškovo elgesys teigiant, kad jis tikėjosi kas mėnesį gauti priedus, tačiau daugiau bei šešerius metus nereiškiant darbdaviui jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo tvarkos, neatitinka sąžiningo, protingo darbuotojo, užimančio vadovaujančias pareigas, elgesio.
Akivaizdu, kad jo ieškinio reikalavimai buvo pagrįstai teismo atmesti.
Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
Atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas, ne ji nepateikė teismui duomenų turėjus šias išlaidas (CPK 98 str. 1 d.).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.