Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Arijus“ ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 8 191,46 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2008-09-22 darbo sutartį atsakovas pradėjo dirbti jo bendrovėje vairuotoju-ekspeditoriumi, su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurios pagrindu atsakovui buvo perduotos materialines vertybės, įskaitant ir kuro kortelę (duomenys neskelbtini), priskirtą krovininiam automobiliui (duomenys neskelbtini), su tik pačiam atsakovui žinomu PIN kodu. Nuo 2010-01-09 atsakovas išvyko į komandiruotę, kurios metu Roterdamo mieste, paėmęs krovininį automobilį . (duomenys neskelbtini), su kuro kortele, iki pat krovininio automobilio perdavimo momento kitam darbuotojui, t. y. iki 2010-03-06, pylėsi kurą. Patikrinus atsakovo pateiktas kuro ataskaitas, paaiškėjo, kad jos nesutampa su kuro įpylimo į vilkiko bakus ataskaitomis. Teigia, kad atsakovas, laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-03-06, pasinaudojo jam perduota kuro kortele ir prisipylė 3636,35 litro dyzelinio kuro, dėl to padarė 8 191,46 Lt nuostolių. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2010-03-10. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-28 nuosprendžiu atsakovą nuteisė pagal BK 178 straipsnio 1 dalyje ir priteisė iš atsakovo 8 191,46 Lt žalos atlyginimą. Klaipėdos apygardos teismas 2012-06-11 nuosprendžiu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-28 nuosprendį, atsakovą išteisino, o civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Mano, kad atsakovas privalo atlyginti visą žalą, kadangi žala padaryta neteisėtais veiksmais, tyčia ir su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-02-11 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 8 191,46 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8 191,46 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-07-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 846 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad žalos padarymo metu šalis siejo darbo santykiai, su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovas pažeidė darbuotojo pareigą dirbti dorai ir sąžiningai, disponuodamas ieškovui priklausančia kuro kortele, įsipylė kuro 2 686,35 litro daugiau, nei buvo sunaudota atliekant darbo funkcijas krovininiu automobiliu „. (duomenys neskelbtini), todėl yra kaltas dėl padarytos ieškovui žalos. Pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovui patikėta kortele buvo pasinaudota, dėl ko ieškovui atsirado žala. Atsakovas žalą ieškovui padarė tyčia, įrodymų, kad žala ieškovui atsirado ne dėl jo kaltės nėra. Teismas konstatavo, kad yra visos žalai atsirasti būtinos teisinės aplinkybės: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis DK 257 straipsnio 5 dalimi sumažinti priteistos žalos dydį, neviršijant DK 254 straipsnio nustatytos darbuotojo materialinės atsakomybės ribos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai ištyrė ir įvertino rašytinius įrodymus, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai. Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė visą žalos atlyginimą. Pasirašytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nėra detalizuota už kokias vertybes atsakingas darbuotojas ir kokios materialinės vertybės buvo perduotos, todėl įrodymų, kad ieškovas perdavė darbo priemones, taip pat ir kuro kortelę, nėra. Ieškovas nevykdė DK 256 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos ir neužtikrino sąlygų, kad žala neatsirastų, nors privalėjo, todėl žalos atsiradimą iš dalies lėmė ieškovo nerūpestingumas ir lokaliais teisės aktais aiškiai nesureguliuotos kuro pylimo tvarkos užsienyje, nebuvimas. Įrodymų nėra, kad žala ieškovui padaryta tyčia, todėl teismas turėjo sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, tinkamai aiškino, vertino jos nuostatas. Kuro kortelė atsakovui buvo perduota ir žalos atsiradimo laikotarpiu buvo patikėta atsakovui. Kuro pylimo tvarka užsienyje buvo reglamentuoja įmonės lokalių teisės aktų, su jais atsakovas buvo supažindintas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas žalą įmonei padarė tyčia, todėl pagrindo sumažinti atsakovo padarytos žalos dydį nėra.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Pažymėtina, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-25 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamas teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Darbo teisėje viena turtinės atsakomybės rūšių – materialinė atsakomybė, kurios sąlygas ir dydį (ribas) nustato darbo įstatymai (DK 4 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui (darbdavys darbuotojui arba darbuotojas darbdaviui) neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245, 253-255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Esant visų šių sąlygų visumai, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2003-03-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003; 2004-01-08. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis Nr. 3K-3-446/2009).

Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 straipsnio 1 dalis). Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Kaip matyti iš bylos duomenų su atsakovu, dirbusiu pas ieškovą vairuotoju-ekspeditoriumi buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovas buvo suteikęs atsakovui darbui reikalingas priemones, įrankius, įrangą: krovininį automobilį . (duomenys neskelbtini), kuro kortelę (duomenys neskelbtini) šio automobilio kuro įsipylimui, ir kitas priemones, darbuotojui reikalingas naudotis darbe.

Apeliaciniu skundu atsakovas sutinka, kad turi atlyginti ieškovui padarytą materialinę žalą, tačiau ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad negali atsirasti visiška materialinė atsakomybė dėl ieškovo patirtos žalos, nes visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nėra detalizuota už kokias vertybes atsakingas atsakovas ir kokios materialinės vertybės jam buvo perduotos. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konkrečių materialinių vertybių išvardijimo visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nurodyti nereikia, kadangi, esant materialinių vertybių judėjimui, to praktiškai užfiksuoti aptariamoje sutartyje gali būti net neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Kaip matyti iš visiškos materialinės atsakomybės sutarties turinio, atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigojo: tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams materialines vertybes ir imtis priemonių, neleidžiančių žalai atsirasti; tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatytąja tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Ta aplinkybė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nebuvo detalizuota kokios materialinės vertybės atsakovui buvo perduotos nepaneiga fakto, kad atsakovui kitais vidaus teisės aktais buvo perduotos materialinės vertybės. Byloje pakankamai pateikta įrodymų pagrindžiančių, kokios materialinės vertybės atsakovui buvo perduotos, t. y. atsakovui buvo perduotas automobilis (duomenys neskelbtini) bei šiam automobiliui priskirta kuro kortelė (duomenys neskelbtini), su tik pačiam atsakovui žinomu PIN kodu, žalos atsiradimo laikotarpiu kuro kortelė buvo pas atsakovą, taigi jis privalėjo saugoti ir buvo atsakingas už jam patikėtas materialines vertybes. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad žalos atsiradimą iš dalies lėmė ieškovo nerūpestingumas ir lokaliais teisės aktais aiškiai nesureguliuotos kuro pylimo tvarkos užsienyje, nebuvimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo vietiniais (lokaliniais) norminiais teisės aktais buvo reglamentuota kuro pylimo tvarka užsienyje, su šiais vidaus teisės aktais atsakovas buvo supažindintas, su jais sutiko pasirašytinai. Ieškovas rūpinosi savo turtu, siekdamas užtikrinti galimos materialinės žalos atlyginimą, sudarydavo su įmonės darbuotojais visiškos materialinės atsakomybės sutartis, išaiškindavo ir supažindindavo darbuotojus su darbo tvarkos taisyklėmis, saugaus elgesio su jiems patikėtu materialinių vertybių saugojimo, priėmimo, perdavimo instrukcijomis ir kitais vietiniais (lokaliniais) teisės aktais, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas nevykdė DK 256 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos.

Apeliantas teigia, kad žala ieškovui nebuvo padaryta tyčia, todėl teismas turėjo sumažinti atlygintinos žalos dydį. Pagal DK 253 straipsnio 1 punkto nuostatą, darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo). Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, tačiau ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje (DK 254 straipsnis). DK 255 straipsnyje nustatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei – žala padaryta tyčia (1 punktas), jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (3 punktas). Su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuriai esant darbuotojo kaltė preziumuoja. Ši sutartis atitinka tiek formai, tiek turiniui keliamus reikalavimus, dėl to ji yra galiojanti ir pagal ją atsakovui kyla visiška materialinė atsakomybė dėl jam perduotų materialinių vertybių neišsaugojimo (DK 255 straipsnio 3 punktas). Atsakovas pažeidė darbuotojo pareigą dirbti dorai ir sąžiningai, tausoti ir saugoti bendrovės jam perduotas materialines vertybes ir imtis priemonių neleidžiančių žalai atsirasti. Atsakovas netinkamai vykdė įmonės lokalinius norminius teisės aktus, pažeidė darbdavio vidaus tvarkos taisykles, kurios jam buvo žinomos, t. y. laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-03-06 vykdydamas darbo funkcijas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pasinaudodamas, jam perduoda ieškovui priklausančia kuro kortele, prisipylė 3636,35 litro kuro daugiau, nei galėjo sunaudoti atlikdamas darbo funkcijas krovininiu automobiliu (duomenys neskelbtini), dėl ko ieškovas patyrė 8 191,46 Lt žalą. Atsakovas suprato ir suvokė, kad jis yra materialiai atsakingas už darbdavio jam perduotas materialines vertybes ir turėjo jas naudoti sąžiningai ir saugoti, kad jomis nepasinaudotų kiti asmenys. Atsakovas, atlikdamas tokius veiksmus suvokė, kad būtent jo neteisėtas veikimas sukels neigiamus padarinius - žalą ieškovui. Įrodymų, kad ne dėl jo, o kitų trečiųjų asmenų veiksmų buvo padaryta žala ieškovui, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepaneigė įstatyme įtvirtintos prezumpcijos ir neįrodė, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (CPK 178 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovo pareiga atlyginti visą žalą atsirado dėl to, kad ieškovui žala padaryta tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas) ir taip pat dėl to, kad su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį ir sumažinti žalos dydį. DK 257 straipsnio 5 dalis numato, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį. Tačiau įstatymas numato išimtį, kada atlygintinos žalos dydis negali būti sumažintas, o būtent, tokiu atveju, kai žala padaroma tyčia. Kadangi jokie įrodymai, patvirtinantys atsakovo sunkią turtinę padėtį, į bylą nėra pateikti, be to, nenustatytos aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą, kurioms atsakovas nebūtų galėjęs užkirsti kelio, jeigu būtų laikęsis vidaus norminių aktų, saugojęs jam patikėtą kuro kortelę, sąžiningai ja naudojęs, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo mažinti priteistą žalos atlyginimo dydį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą atlygintinos ieškovo bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas turėjo 1 815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija LR teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius, todėl jos mažintinos ir ieškovui iš atsakovo priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-11 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ieškovui 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.