Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Omega Investa OU ieškinį atsakovei V. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byla išnagrinėta ieškovės atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 268 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

Teismas, įvertinęs tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės 2019 m. vasario 19 d. sudarytą sutartį Nr. 4269099, sprendžia, kad savo esme minėta sutartis yra vartojimo kredito sutartis (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovės ieškinio pripažinimo priėmimo ir sutrumpintų motyvų surašymo, turi būti įvertinta, ar toks ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. vasario 19 d. atsakovė su pradiniu kreditoriumi AB „TF Bank“ sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 4269099, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovei 4 000,00 Eur vartojimo kreditą iki 2022 m. vasario 20 d., o atsakovė įsipareigojo jį grąžinti pradiniam kreditoriui sutartyje numatytomis sąlygomis. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų.

2018 m. rugsėjo 5 d. periodine paskolų portfelio pardavimo sutartimi pradinis kreditorius AB „TF Bank“ perleido reikalavimo teisę Omega Invest OU į atsakovės įsiskolinimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad apie reikalavimo perleidimą buvo informuota 2019 m. rugpjūčio 18 d. pranešimu. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad apie kredito sutarties nutraukimą atsakovė įspėta 2019 m. liepos 30 d. pranešimu. Ieškovė šio pranešimo į bylą nepateikė, pateiktame 2018 m. rugpjūčio 18 d. pranešime nėra minima, kas kredito sutartis buvo nutraukta anksčiau, todėl laikytina, kad vartojimo kredito sutartis yra nutraukta nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d.

Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsakovė neginčijo sutarties sąlygų, kredito suteikimo fakto ar kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo, taip pat neįrodinėjo aplinkybių apie gauto kredito grąžinimą. Atvirkščiai, atsakovė teismo posėdyje ne kartą pabrėžė, kad suteikto nėra grąžinusi. Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, ieškovei iš atsakovės priteistina 3 807,45 Eur negrąžinto kredito.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 9,90 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi bendra kredito suma. Minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Ieškovė reiškia reikalavimą dėl 367,62 Eur palūkanų priteisimo. Ieškovė nurodo, kad 367,62 Eur palūkanų sumą sudaro 120,80 Eur palūkanos, paskaičiuotos iki reikalavimo perleidimo (šis įvykis iš esmės sutampa su sutarties nutraukimo data), ir 246,82 Eur palūkanos, paskaičiuotos už 239 dienų laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. balandžio 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 18 d., nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra. Atsižvelgiant į aktualiausią Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, darytina išvada, kad atsakovės ieškinio reikalavimo dalies dėl pelno palūkanų, apskaičiuotų po sutarties nutraukimo, pripažinimas pažeidžia atsakovės kaip vartotojos teises, taigi prieštarauja viešajam interesui. Dėl nurodytų motyvų ieškovės reikalavimas dėl pelno palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteistina 120,80 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo, o reikalavimas priteisti 246,82 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas po sutarties nutraukimo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 64,00 Eur administravimo mokesčio. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.3.10 punkto, šalys susitarė dėl 16,00 Eur mėnesinio administravimo mokesčio (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Vartojimo kredito sutartyse numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti sutarties mėnesinį administravimo mokestį, kaip yra nurodyta jam skirtame individualiame paskolos grąžinimo grafike. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovei kas mėnesį mokėti administravimo mokestį, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 64,00 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki kredito sutarties nutraukimo, tenkintinas.

Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). CK 6.210 straipsnyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011 ir 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016). Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus, kurių dydis nustatomas sutartimi dėl netesybų (t. y. sutartinius nuostolius). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 73 punktas). Pažymėtina, kad sutarties 3.6 punkte numatytas maksimalus 180 dienų terminas, už kurį gali būti skaičiuojamos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už daugiau nei 180 dienų aiškiai prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis). Nepaisant to, kad atsakovė šią ieškinio reikalavimo dalį pripažino, tačiau toks visiškas šios reikalavimo dalies pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Už tai, kad atsakovė neįvykdė prievolės, t. y. negrąžino paskolos laiku, ieškovei iš jos priteisiama 359,30 Eur palūkanų už 180 dienų ((3 807,45 Eur negrąžinto kredito likutis + 64 Eur sutarties administravimo mokestis + 120,80 Eur mokėjimo palūkanų iki sutarties nutraukimo) × 0,05 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanos × 180 dienų) (CK 6.258 straipsnis). Ši įsipareigojimų nevykdymo palūkanų suma apima ir ieškovės negautų pajamų, apskaičiuotų kaip pelno palūkanos po sutarties nutraukimo, kompensavimą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 351,55 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė nurodo, kad patyrė 456 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 106 Eur žyminį mokestį ir 350 Eur už advokato padėjėjo pagalbą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos skirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Tenkinus ieškinio reikalavimus iš dalies, ieškovės reikalavimai patenkinti 92,57 procentais. Ieškovė nurodo, kad 350 Eur atstovavimo išlaidas sudaro 90 Eur už teismo įsakymo parengimą ir 260 Eur už ieškinio parengimą. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškimas dėl teismo įsakymo nebuvo teikiamas, todėl 90 Eur išlaidos už advokato pagalbą rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo negali būti laikomos pagrįstomis ir būtinomis šioje byloje, ieškovė į prašomą atlyginti bylinėjimosi išlaidų sumą nepagrįstai įtraukia kitoje byloje galimai patirtas atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 329,54 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, apskaičiuota nuo 366 Eur bylinėjimosi išlaidų (106 Eur žyminio mokesčio + 250 Eur teisinės pagalbos rengiant ieškinį išlaidų) sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Teismas šioje byloje patyrė 5,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Omega Invest OU, juridinio asmens kodas 10866568, 3 807,45 Eur (trys tūkstančiai aštuoni šimtai septyni eurai keturiasdešimt penki centai) negrąžintą kreditą, 120,80 Eur (šimtas dvidešimt eurų aštuoniasdešimt centų) mokėjimo (pelno) palūkanų, 64 Eur (šešiasdešimt keturi eurai) administravimo mokesčio, 359,30 Eur (trys šimtai penkiasdešimt devyni eurai trisdešimt centų) kompensuojamųjų palūkanų, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą ( 4 351,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 329,54 Eur (trys šimtai dvidešimt devyni eurai penkiasdešimt keturi centai) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,40 Eur (penki eurai keturiasdešimt centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Išaiškinti, kad procesinių dokumentų siuntimo išlaidos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.