Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. U. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016-06-01 nuosprendžio, kuriuo I. U. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 metams. Ši bausmė vadovaujantis BK 64¹ str. sumažinta 1/3 ir I. U. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, jos vykdymą, remiantis BK 75 str., atidedant 2 metams, įpareigojant I. U. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; šešis mėnesius neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Taip pat šiuo nuosprendžiu priteista iš I. U. 255,39 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui V. D. išmokėtos našlės pensijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. U. nuteistas už tai, kad jis 2015-03-27, apie 17.04 val. Utenos mieste, Vaižganto g., ties gyvenamuoju namu Nr. 40, vairavo motociklą Suzuki GSX-R 750, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės jį vairuoti, viršijo leistiną greitį mieste, važiuodamas ne mažesniu kaip 81,2 km/h greičiu, ir kelyje atsiradus kliūčiai – pėsčiajam, nesulėtino greičio ir dėl to nesugebėjo apvažiuoti atsiradusios kliūties, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 128 ir 129 punktų reikalavimus, kliudė pėsčiąjį A. D., kuris nuo kūno sumušimo su daugybiniais skeleto ir kaukolės kaulų lūžiais bei galvos smegenų sužalojimo mirė.

Skundu nesutinkama ir su teismo išvada dėl BK 40 str. 1 ir 3 d. įtvirtintos sąlygos – apelianto mamos R. U. neatitikimo laiduotojui keliamų reikalavimų. Nuteistasis mano, kad teismas netinkamai įvertino R. U. galimybes daryti teigiamą įtaką. Taip pat pažymi, kad R. U. taikytų administracinių nuobaudų galiojimas yra seniai pasibaigęs ir laikoma, jog jai nebuvo jos paskirtos. Apeliantas be kita ko nurodo ir kitą galimą tinkamą laiduotoją – jo seserį M. Z..

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, ką patvirtino pati teisėja L.Dumskienė 2016-04-28 priimdama nutartį nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo dėl kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje priimto jos sprendimo, įtakojusio klausimo dėl apelianto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendimą. Nors Panevėžio apygardos teismas 2016-05-02 nutartimi nepatvirtino L. Dumskienės nusišalinimo, apelianto manymu, minėtos teisėjos pareiškime dėl nusišalinimo išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ji šią bylą išnagrinėjo šališkai, turėdama išankstinę nuomonę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu neginčijama nuteistojo kaltė, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, civilinio ieškinio išsprendimas, tačiau teigiama apie, nuteistojo manymu, netinkamai išspręstą bausmės individualizavimo klausimą bei su tuo susijusius baudžiamojo proceso ir materialinės teisės normų pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus visos bylos apimtyje, neįžvelgia pagrindo nuteistojo skundo tenkinimui.

Apeliantas prašo apeliacinio skundo nagrinėjimą perduoti kitos apygardos teismui, šiam, jo teigimu, esant šališkam. Šis nuteistojo prašymas ir skundo teiginiai apie Panevėžio apygardos teismo šališkumą nepagrįsti. Nuteistasis minėto apeliacinės instancijos teismo šališkumą sieja su jo atžvilgiu priimtais ir jo vertinimu – jam nepalankiais sprendimais administracinio teisės pažeidimo byloje bei šioje baudžiamojoje byloje panaikinant Utenos rajono apylinkės teismo nutartį dėl viso teismo nušalinimo, nepatvirtinant teisėjos L. Dumskienės nutarties dėl nusišalinimo, atsisakant priimti skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti prokuroro prašymą baudžiamojo proceso užbaigimo atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pastarieji Panevėžio apygardos teismo sprendimai nėra teismo subjektyvios, išankstinės nuomonės apie nuteistojo asmenybę bei kaltę dėl skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos išraiška, juose pateikiamas objektyvus teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, kuris nesudaro pagrindo teismo šališkumui konstatuoti.

Analogiškai vertintini ir apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto kaltės, ar kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas, apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas bei jį netenkinančios bausmės paskyrimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Kaip minėta, nuteistasis nesutikdamas su jam paskirtąja bausme, teigia apie, jo nuomone, nepagrįstą BK 40 str. netaikymą jo atžvilgiu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantui bausmę paskyrė teisingai, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Nuosprendžio turinys patvirtina, kad apylinkės teismas svarstė apelianto skunde minimo BK 40 str. taikymo galimybę I. U. atžvilgiu ir argumentuotai atmetė ją, nurodydamas išsamius tokio sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl BK 40 str. netaikymo I. U. atžvilgiu nurodė apie laiduotojo netinkamumą ir pagrindo manyti, kad I. U. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nebuvimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais apylinkės teismo motyvais ir pabrėžia, kad BK 40 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį nėra kaltininko teisė net ir esant visoms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms. To nesąlygoja ir prokuroro bei nukentėjusiųjų išreikšta teigiama pozicija dėl I. U. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 40 str. 1 d. numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms: jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, kaip minėta, net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi BK 40 str. nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti atitinkamą sprendimą.

BK 40 str. 1 d. ir 3 d. įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Ši sąlyga turi savarankišką reikšmę, todėl konstatuojant ją būtinas išsamus šios sąlygos motyvavimas. Taigi, laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas. Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką, nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Be to, pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad I. U. pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs tik prašymus savo ir mamos R. U. vardu dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t., 59-63 b.l.), kuriuose teiginys, kad R. U. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką I. U., grindžiamas tik tuo, kad ji yra neteista, nepiktnaudžiauja alkoholiu, turi ilgalaikę, nuolatinę darbo vietą, kur charakterizuojama teigiamai, kitų duomenų byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, kurie paneigtų apylinkės teismo padarytas išvadas dėl duomenų apie laiduotoją ir jos galimybes daryti teigiamą įtaką kaltininkui nebuvimo. Be to, vertinant potencialios laiduotojos patikimumą apylinkės teismas, priešingai apelianto subjektyviam manymui, pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į R. U. charakterizuojančius duomenis dėl jos administracinio baustumo.

Apeliantas kartu su skundu pateikė prašymą dėl laidavimo ir kito asmens – jo sesers M. Z. vardu, tačiau iš I. U. pateiktųjų duomenų turinio nėra akivaizdi M. Z. galimybė daryti jam teigiamą įtaką. Nors minėtos potencialios laiduotojos M. Z. asmenybė galėtų atitikti tinkamo laiduotojo požymius ir jos asmenybė yra verta teismo pasitikėjimo – yra neteista, dirba valstybės tarnyboje ir darbdavio charakterizuojama teigiamai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nesugebės daryti teigiamos įtakos savo brolio I. U. atžvilgiu.

Pažymėtina, kad nuteistojo elgesys sistemingai pažeidinėjant Kelių eismo taisykles, ko pasekmė yra ir apkaltinamojo skundžiamo nuosprendžio priėmimas jo atžvilgiu, tęsiasi jau ilgą laiko tarpą ir nekinta (po nusikaltimo padarymo jau daugiau nei kartą nubaustas už KET pažeidimus). Nors M. Z. prašyme dėl laidavimo nurodė apie glaudų bendravimą su broliu ir jos teigiamą įtaką jam, tačiau nekintantis I. U. elgesys kelyje leidžia manyti apie sesers nežinojimą apie tokį brolio elgesį, kas paneigtų glaudų jų ryšį, o jai žinant – rodo jos negalėjimą daryti teigiamą įtaką I. U. elgesiui. Be to, nuteistasis ir jo sesuo gyvena atskirai, skirtingose gyvenamosiose vietovėse. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors M. Z. atitinka BK 40 str. 3 d. numatytų galimų laiduotojų kategorijai, bet su savo broliu kartu negyvena, I. U. yra savarankiškas, jo vertybių sistema susiformavusi, todėl būdama laiduotoja, M. Z. neturėtų galimybės nuteistąjį prižiūrėti ir daryti teigiamą, pakankamą įtaką jo elgesiui ateityje.

Nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog I. U. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs byloje esančius įrodymus, ją tinkamai motyvavo ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje ši BK 40 str. 2 d. 4 p. nurodyta sąlyga buvo įvertinta pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar kitus baudžiamojo proceso principus nėra.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog nenustatytos visos privalomos BK 40 str. numatytos sąlygos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog apylinkės teismas, neatleisdamas apelianto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 str. nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas I. U. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą jo veiksmuose, tinkamai įvertino I. U. asmenybę. Nuteistajam paskirta bausmė, kurios trukmė nustatyta mažesnė nei sankcijos vidurkis, be to, esant BK 64¹ str. sąlygoms jos dydis sumažintas vienu trečdaliu ir jos vykdymas atidėtas. Tokia apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta ir teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde nurodo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, jo manymu, sąlygojančias BK 40 str. taikymą jo atžvilgiu, tačiau jos apylinkės teismui buvo žinomos ir skiriant bausmę tinkamai įvertintos. Antrą kartą vertinti tas pačias aplinkybes nėra pagrindo. Jokių pažeidimų skiriant nuteistajam bausmę teisėjų kolegija nenustatė. Išvados dėl nuteistajam paskirtos bausmės tinkamumo nekeičia ir jo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo I. U. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. U. apeliacinį skundą atmesti.