- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-128-843/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38799-2021-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,
teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 5 d. 22 val. iki 2021 m. lapkričio 6 d. 2 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su S. Š. dėl dingusio benzininio pjūklo metu, sudavė nukentėjusiajam S. Š. rankomis, kojomis, kietu buku daiktu ir daiktu, turinčiu briaunas, daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė daug sužalojimų smūgių vietose. A. M. nukentėjusiajam S. Š. sudavė kietu buku daiktu, tai yra rankomis ar kojomis, mažiausiai 8 smūgius į galvą ir padarė sužalojimus viršutinėje lūpoje; mažiausiai 4 smūgius daiktu ar įrankiu, kurio traumuojančiame paviršiuje yra atsikišę bukos briaunos savybių paviršiai, į galvą ir padarė muštines žaizdas kaktoje ir kairėje pakaušio pusėje; mažiausiai 9 kartus spyrė bei smūgiavo daiktu, kurio traumuojančiame paviršiuje yra atsikišusios bukos briaunos, į nugarą ir padarė sužalojimus krūtinėje ir nugaroje su šonkaulių abipusiais lūžiais; 1 kartą spyrė į pilvą ir padarė plonosios žarnos pasaito plyšimą. S. Š. mėginant prisidengti nuo suduodamų smūgių, sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių į rankas ir padarė sužalojimus rankose. Nuo A. M. suduotų smūgių griūdamas S. Š. patyrė kairio žastikaulio skeveldrinį atvirą lūžį su kairio alkūnkaulio lūžiu bei masyvia kraujosruva aplinkiniuose audiniuose. Kairės rankos atviras žastikaulio lūžis, plonžarnės pasaito plyšimas bei daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Dėl daugybinių kūno sumušimų ir žaizdų galvoje, kairėje rankoje, odos nubrozdinimų bei minkštųjų audinių sumušimų ir kraujosruvų minkštuosiuose audiniuose galvoje, krūtinėje, nugaroje, rankose, abipusių šonkaulių, kairio žastikaulio ir alkūnkaulio lūžių, plonžarnės pasaito plyšimo tai komplikavosi vidiniu kraujavimu, trauminiu šoku ir, išsekus širdies veiklai, S. Š. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu suduodamas daugybinius smūgius ir taip padarydamas daug kūno sužalojimų, A. M. itin žiauriai nužudė S. Š.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. prašo jam sušvelninti bausmę. Skundą grindžia šiais argumentais.
2.1. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendžiu ir skirta bausme. Byla buvo „sufabrikuota“ pagal tyrėjos E. J. pareikštą jam kaltinimą. Tyrimo metu jis davė parodymus, kurie nebuvo įrašyti. Kaltinimus jis pasirašė neperskaitęs. Buvo remtasi tik liudytojos R. K. parodymais. Jis visur savo kaltę pripažino, o teismas nurodė, kad jis jos nepripažino.
2.2. Jis savo parodymuose yra nurodęs, jog S. Š. jį puolė ir jis jį pastūmė gindamasis, kad neišdraskytų akių. Kai S. Š. jį puolė antrą kartą, jis jo neatstūmė, o griuvo kartu. Visi S. Š. sužalojimai galėjo būti tik nuo pastūmimo. Mano, kad jam turėjo būti pritaikytas kitas straipsnis, nes jis gynėsi. Teismas neapklausė jo prašomą liudytoją daktarę A. žmoną (R. L.), nes nukentėjusysis krito ant hidroforo virtuvėje dieną prieš įvykį, susilaužė šonkaulius.
2.3. Nebuvo įvertinta, kad jis gailisi dėl nutikusio įvykio. Prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti ir į tai, kad jis neturi tėvų, brolio, savo šeimos, niekas jo neremia. Jis blogai mato ir turi problemų su skrandžiu. Dirbo 18 metų, tačiau negalėjo pasisamdyti advokato, nes buvo suimtas ir negalėjo dirbti.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, tačiau kartu nurodo argumentus, kuriais remdamasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl jo veiksmų apimties bei kaltės, taip pat ir su bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, ginčijamo nuosprendžio, apeliacinio skundo ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, juos vertino laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai A. M. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tinkamai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą bausmę.
Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant A. M. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir būtinosios ginties
5. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014).
6. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teigia, kad visur pripažino savo kaltę, o ginčijamame nuosprendyje teismas nurodė priešingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme pradėjus įrodymų tyrimą, nuteistasis nurodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, tačiau 2022 m. rugsėjo 19 d. teisiamajame posėdyje poziciją pakeitė ir tvirtino kaltinimų nepripažįstantis. Duodamas parodymus teismui jis nepripažino dalies jam inkriminuotų faktinių aplinkybių: neigė, kad sudavė tiek smūgių, kiek nurodoma kaltinime, tvirtino, kad gynėsi, o visi S. Š. sužalojimai galėjo būti tik nuo pastūmimo. A. M. nurodė, kad įvykio dieną atėjo pas S. Š. į namus. Ten buvo ir pažįstama kaimynė. Jam davė pinigų ir jis iš parduotuvės atvežė degtinės, alaus, šampano, saldainių, cigarečių. Gėrė visi trys. Moteris gėrė mažiau, nei jis su S. Š. Vakarop jis (A. M.) užsnūdo prie stalo, nes apgirto. Kai pabudo, norėjo eiti namo. S. Š. miegojo kitame kambaryje ir atsikėlęs puolė jį (A. M.), įsikibo į pečius, šaukė ant jo (A. M.), nesuprato dėl ko. Tuo metu jie buvo prieangyje. Jis (A. M.) vieną kartą stipriai pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko šis atsitrenkė į duris, po to atsikėlė ir antrą kartą puolė, vėl įsikibo. Tą kartą jis nuvirto kartu su nukentėjusiuoju ir jie vėl atsitrenkė į virtuvės duris. Nukentėjusiojo jis nemušė nei rankomis, nei kojomis. Šis galėjo susidaužyti galvą virsdamas į spinteles ar į duris. Niekas kitas sužalojimų negalėjo padaryti. Jis pats (A. M.) susibraižė rankas į prikritusius stiklus, radęs rankšluostį, jas nusivalė. Manė, kad S. Š. nugriuvęs prisitrenkė, pagulės ir atsikels, todėl paliko jį gulėti ant grindų ten pat, prieangyje prie virtuvės. Išeidamas užtrenkė duris, rankšluostį numetė kieme. Kad S. Š. negyvas, sužinojo ryte iš kaimyno. Pjūklą buvo pavogęs ne S. Š., o jo draugas, jokio konflikto nebuvo, nes nebuvo dėl ko. Jam atėjus S. Š. nebuvo sumuštas, tačiau prieš kelias dienas buvo virtęs ant hidroforo ir skundėsi, kad yra susilaužęs ar susitrenkęs, sunkai atsikeldavo (t. 3, b. l. 52–54, 117). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo apklaustas ne kartą ir jo duoti parodymai nebuvo nuoseklūs. 2021 m. lapkričio 7 d. vykusios pirminės apklausos metu jis su pareikštu įtarimu nužudžius S. Š. nesutiko, neigė, kad šis mirė dėl jo veiksmų. Nurodė, kad S. Š. yra jo draugas, su kuriuo kartu vartodavo alkoholį. Penktadienį (2021 m. lapkričio 5 d.) užėjo pas jį į namus. Ten dar buvo moteris. Jie trise vartojo jo atsineštą alų. Po to jis važiavo į parduotuvę, kur pirko dar alkoholio. Grįžus vėl gėrė trise, niekas daugiau užsukęs nebuvo. Apie 17 val. išėjo su S. Š. į koridorių parūkyti, tarp jų kilo konfliktas dėl benzininio pjūklo. Jie susistumdė, bet jis S. Š. nemušė, šis nukritęs nebuvo, kraujo nematė. Po to jis išvažiavo namo. Jo vertinimu S. Š. mirė sava mirtimi (t. 2, b. l. 172–175). Tą pačią dieną vykusio parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu A. M. nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, papildomai teigė, kad jam į krūtinę pastūmus S. Š., šis atsitrenkė alkūne į durų stiklą, nuo ko šis sudužo. Dėl įvykio vietoje ant durų rastos dėmės, panašios į kraują, nuteistasis nieko negalėjo paaiškinti (t. 2, b. l. 178–186). 2021 m. lapkričio 8 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo, A. M. teismo posėdyje kaltę pripažino, nurodė, kad susipyko su S. Š., pastūmė jį į duris, išdužo stiklai, nukentėjusysis nuvirto. Dar porą kartų smogė į krūtinę, tačiau nuo to S. Š. nenukrito. Gulinčio jo nespardė, į galvą nesmūgiavo. Tiek smūgių, kiek nurodyta, nesudavė (t. 2, b. l. 149–150). 2021 m. lapkričio 12 d. vykusios papildomos apklausos metu A. M. nurodė sutinkantis su pareikštu įtarimu. Davė parodymus, kad visų aplinkybių negali nurodyti dėl išgerto alkoholio, tačiau nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Atsimena, kad koridoriuje pradėjo pyktis su S. Š. dėl malkų supjovimo, kalbėjo apie pjūklą, jis (A. M.) sakė, kad pavogė tą pjūklą, turi kitą, bet jo neduos. Jie susistumdė. Jis (A. M.) pastūmė nukentėjusįjį į krūtinę, šis griuvo ant šono, trenkėsi į kambario duris, dužo stiklai. S. Š. atsistojo ir tada jis vėl stūmė jį į krūtinę, tik į kitą pusę. S. Š. atsitrenkė į virtuvės duris, nugriuvo. Tada jis koja iš šono spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į pilvo sritį. Avėjo „kedus“. Dar kumščiu trenkė į pilvą, į galvą. Grumtynės vyko apie 5 minutes. Dėl kraujo nieko negali pasakyti, nes koridoriuje šviesos nedegė. Jis matė savo kruvinas ranką, galvojo, kad įsipjovė. Ją aprišo rastu rankšluosčiu, kurį vėliau numetė lauke. Ėjo ieškoti prieš tai namuose buvusios moters, bet nerado, pagalvojo, kad ji išėjo. Taip pat nurodė, kad buvo atnešęs S. Š. stirnos kulšį. Jokio pykčio neturėjo, gailisi, kad taip nutiko (t. 2, b. l. 188–191). 2022 m. kovo 1 d. papildomos apklausos metu nuteistasis nurodė, kad su įtarimais sutinka, išskyrus tai, kad sudavė tiek daug smūgių, kad nuo jų S. Š. mirė. Konkrečiai kiek smūgių ir į kur sudavė negalėjo nurodyti. Dėl streso ir girtumo ne viską prisimena. Papildomai teigė, kad prieangyje nukentėjusysis jį puolė, jis norėjo išeiti, bet S. Š. jo nepaleido, todėl pastūmė jį į krūtinę. S. Š. nukrito į kambario pusę, vėl pakilo ir jį puolė, todėl jis (A. M.) jį dar kartą pastūmė. Tuomet S. Š. nukrito į virtuvę, dužo durų stiklai. Pamena, kad ant grindų buvo nukritę abu. Jokio įrankio nenaudojo arba to nepamena. Išeidamas spyrė gulinčiam S. Š. į pilvą (t. 2, b. l. 196–196). Taigi, A. M. pozicija dėl pareikštų įtarimų/kaltinimų nužudžius S. Š. baudžiamojo proceso eigoje buvo dviprasmiška, o jo duoti parodymai – prieštaringi ir nenuoseklūs. Nuteistasis taip pat patvirtino, kad tiek įvykio dieną, tiek po jos jis vartojo daug alkoholinių gėrimų. 2021 m. lapkričio 6 d., 16.12 val., jam buvo nustatytas 2,64 promilių girtumas (t. 1, b. l. 171). Atsižvelgusi į visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija negali vertinti A. M. parodymų kaip patikimų įrodymų, todėl vadovausis tik ta jo parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, dėl kurių patikimumo teismui abejonių nekilo.
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad ikiteisminio tyrimu metu duotus parodymus jis pasirašė neskaitęs, kad tyrėja E. J. kaltinimą „sufabrikavo“, nebuvo įrašyti visi jo parodymai. Tokie apelianto teiginiai yra neįtikinantys ir nepagrįsti. Aplinkybę, jog nuteistasis parodymus pasirašė jų neskaitęs, paneigia paties nuteistojo rankraštiniai įrašai protokoluose, patvirtinantys, kad nuteistasis protokolus perskaitė, jo žodžiai surašyti teisingai (t. 2, b. l. 175, 181, 191, 199). Be to, tokius nuteistojo paaiškinimus paneigė apklausas atlikusios tyrėjos liudytojos E. J. parodymai, kuriais ji patvirtino, kad protokolus surašė iš nuteistojo žodžių, juos nuteistasis perskaitė ir pasirašė (t. 3, b. l. 133–134). Pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais nenustatyta. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad 2021 m. lapkričio 7 d. vykusioje pirminėje apklausoje ir parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistojo gynėjas nedalyvavo. Nuteistajam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau šis jo atsisakė (t. 2, b. l. 168, 176). Atliekant šiuos proceso veiksmus nuteistasis kaltės nepripažino, apart pastūmimo, nenurodė jokių savo smurtinių veiksmų, tačiau iš esmės tokios pačios pozicijos, dalyvaujant gynėjui, jis laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu. Todėl pagrindo išvadai, kad į minėtų proceso veiksmų protokolus nebuvo įrašyti visi jo parodymai, nėra. Tai, kad sudavė nukentėjusiajam ir smūgius rankomis bei koja, A. M. nurodė papildomų apklausų metu, dalyvaujant gynėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas jokių pastabų apklausos protokoluose neįrašė, abu parašais patvirtino, kad protokolai surašyti teisingai. Įvertinusi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija nesivadovauja pirmiau minėtais apelianto teiginiais, nes jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai.
8. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, to neneigia ir nuteistasis, kad 2021 m. lapkričio 5 d. alkoholį name, esančiame (duomenys neskelbtini), vartojo A. M., S. Š. ir R. K. Pastaroji yra vienintelė to vakaro įvykių tiesioginė liudytoja. Ji nurodė, kad A. M. buvo atėjęs pas S. Š. ryte, jie trise gėrė alkoholį. Nuteistasis dar kartą buvo atėjęs pavakaryje, S. Š. prašymu atnešė nuo kelio stirną. Po to jis atėjo vakare, apie 22–23 val. Ji buvo kambaryje, pažino jį iš balso. A. M. trankė, spardė duris, reikalavo įleisti. S. Š. nenorėjo, tačiau nuteistajam pradėjus belstis į langus, atidarė duris. Nuteistasis iš karto pradėjo reikalauti atiduoti pjūklą, vadino S. Š. vagimi. Ji labai išsigando ir pasislėpė kitame kambarėlyje. S. Š. sakė, kad nieko nevogė, tik davė supjaustyti malkas. Kilo triukšmas, nuteistasis šūkavo, kad „kas šįvakar pasitaikys, tai visiems paleisiu žarnas“. Ji girdėjo triukšmą koridoriuje, jis didėjo ir pasigirdo virtuvėje. Nukentėjusysis prašė jo nestumdyti, o nuteistasis vis šūkavo, kad paleis žarnas, ką sutiks kelyje, pabiro stiklai. Ji pagalvojo, kad nuteistasis išėjo ir paleido į langą akmenį. Po kelių minučių vėl buvo didelis trenksmas ir biro stiklai. Pagalvojo, kad dar kartą metė. Po to viskas nurimo, ji girdėjo tik smulkių stiklų traškėjimą. Galvojo, gal S. Š. renka stiklus į kibirą. Lyg kas vaikščiojo po virtuvę. Kambarėlyje prabuvo valandą, gal daugiau. Labai bijojo išeiti. Pravėrusi duris į koridorių pamatė gulintį S. Š., pajudino, pakalbino, bet jis nereagavo. Kalbėjo tyliai, nes bijojo, gal nuteistasis yra kažkur šalia. Buvo išdaužtas ne lauko, o koridoriaus durų stiklas. Tuomet ji nubėgo pas D. V., papasakojo, kas įvyko, prašė skambinti S. Š., tikėjosi, kad šis atsilieps, bet D. V. neskambino (t. 3, b. l. 56–58). Vertinant R. K. parodymus, svarbu pažymėti, kad jie buvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė tokias pačias incidento aplinkybes (t. 1, b. l. 99–101, 110–114).
9. Minėtuose liudytojos R. K. parodymuose nurodytos aplinkybės atitinka ir nuteistojo 2021 m. lapkričio 12 d. duotus parodymus. Šie R. K. bei A. M. parodymai, juose įvardyta įvykių seka, atitinka ir įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolų duomenis, juose fiksuotą S. Š. kūno buvimo vietą (prieškambaryje), stiklo šukių buvimo vietas (prieškambaryje, prie kambario durų ir prie virtuvės durų, jose išdaužti stiklai), dėmių, panašių į kraujo, buvimo vietas (prieškambaryje ant spintelės ir grindų, virtuvėje ant grindų, ant minkštasuolio), netoli S. Š. namų rastas rankšluostis su dėmėmis, panašiomis į kraujo (t. 1, b. l. 15–17, 44–54). Šiuos įrodymus, taip pat A. M. 2021 m. lapkričio 12 d. duotus parodymus apie jo smurtinių veiksmų prieš S. Š. eigą (pastūmimai, atsitrenkimai į duris, nukritimai), jo įvardytas nukentėjusiojo kūno vietas, į kurias buvo smūgiuota, taip pat kuo tai buvo padaryta, atitinka dalį specialisto išvadoje Nr. M 1021/2021(02) (t. 1, b. l. 67–74) konstatuotų S. Š. padarytų sužalojimų, taip pat joje įvardytą galimą jų atsiradimo mechanizmą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad S. Š. mirties priežastis – daugybiniai kūno sumušimai su žaizdomis galvoje, kairėje rankoje, odos nubrozdinimais bei minkštųjų audinių sumušimais bei kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose galvoje, krūtinėje, nugaroje, rankose su abipusiais šonkaulių, kairio žastikaulio ir alkūnkaulio lūžiais, plonžarnės pasaito plyšimu. Tai komplikavosi vidiniu kraujavimu, trauminiu šoku ir mirtimi išsekus širdies veiklai. S. Š. kūne konstatuota daug sužalojimų ir nuo šių sužalojimų žmogus mirė. Sužalojimai galvoje – muštinės žaizdos kaktoje, viršutinėje lūpoje, kairėjo pakaušio pusėje, padaryti suduodant mažiausiai 12 smūgių kietu buku daiktu. Muštinės žaizdos kaktoje ir kairėje pakaušio pusėje padarytos 4 smūgiais daiktu ar įrankiu, kurio traumuojančiame paviršiuje yra atsikišę bukos briaunos savybių paviršiai. Likę sužalojimai atspindi tik bendruosius traumos kietu, buku daiktu požymius ir galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant rankomis ar (ir) spardant. Sužalojimai krūtinėje ir nugaroje su šonkaulių abipusiais lūžiais padaryti suduodant mažiausiai 9 smūgius kietu buku daiktu. Dalis sužalojimų, ypač dešinėje nugaros pusėje, galėjo būti padaryti daiktu ar įrankiu, kaip ir žaizdos galvoje. Šonkaulių lūžiai greičiausiai išsivystė nuo spyrių koja. Plonosios žarnos pasaitas plyšo nuo 1 smūgio ir labiausiai tikėtina nuo spyrio į priekinę pilvo sieną. Sužalojimai rankose padaryti mažiausiai 11 smūgių. Kairio žastikaulio skeveldrinis atviras lūžis su kairio alkūnkaulio lūžiu bei masyvia kraujosruva aplinkiniuose audiniuose greičiausiai išsivystė nuo vienintelio poveikio ir krentant ant sulenktos per alkūnę rankos. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad specialisto išvadoje įvardyta daugiau kūno sužalojimų, galimai padarytų smūgiuojant, nei nurodė A. M. 2021 m. lapkričio 12 d. apklausoje, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad jis pats patvirtino visų įvykio aplinkybių neatsimenantis dėl girtumo. Paminėtina ir tai, kad 2021 m. lapkričio 7 d. vykusios apžiūros metu A. M. smakro apatinėje dalyje užfiksuotas įbrėžimas, ant dešinės rankos pirštų užfiksuoti nubrozdinimai, ties kairiu petimi – kraujosruva, o ant A. M. marškinėlių, džemperio ir batų užfiksuotos rusvos spalvos dėmės, panašios į kraujo dėmes (t. 2, b. l. 31–43, 50–59, 61–71).
10. Liudytojos R. K. parodymus patvirtino ir liudytojas D. V., kuris nurodė, kad naktį, apie 2 val., pas jį į namus atėjo išsigandusi R. K., kuri pasakė, jog pas S. Š. namuose vyksta muštynės, bildesys, susistumdymas. Ryte nuėjo pažiūrėti ir koridoriuje rado S. Š. lavoną (t. 3, b. l. 59). Nukentėjusiosios R. K. parodymai patvirtina, kad R. K. įvykio aplinkybes jai atpasakojo analogiškai. Liudytojas A. G. parodė, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį (iš 2021 m. lapkričio 5 d. į lapkričio 6 d.), kiek po vidurnakčio, pas jį į namus atėjo A. M. ir liko miegoti. Kitą rytą jie nuėjo pas kaimynę išgerti. A. M. 3–4 kartus skambino S. Š., bet pastarasis nekėlė ragelio. Tada paskambino D. V. ir paprašė nueiti pažiūrėti. Šis pamatė žuvusį žmogų. Tai išgirdęs A. M. susiėmė už galvos, sakė, kad neteko draugo, tačiau nesakė kodėl (t. 1, b. l. 135–136; t. 3, b. l. 115–116). Šios liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad S. Š. būklė jau ryte kėlė A. M. susirūpinimą, buvo prašoma kaimyno nueiti pažiūrėti. Tai neatitinka nuteistojo teiginių teismui apie jo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu mastą (tik pastūmė, nuo ko asmuo nukrito), tačiau atitinka kitus pirmiau paminėtus įrodymus.
11. Apelianto iškeltą versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas, atsitrenkdamas į spinteles ar duris, kad kelios dienos iki tol buvo susižalojęs krisdamas ant hidroforo, paneigia jau minėta teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1020/2021(02) bei ją atlikusio eksperto Ąžuolo Sutkaus teisiamajame posėdyje duoti paaiškinimai. Kaip minėta, specialistas pateikė savo išvadas apie nustatytų kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmą, kurie iš jų tikėtinai atsirado smūgiuojant, o kurie – krentant. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pats nuteistasis neneigia du kartus pastūmęs nukentėjusįjį, dėl ko šis krito, buvo išdaužti stiklai, tokiu būdu savo smurtinius veiksmus susiedamas ir su nustatytais padariniais, kilusiais dėl nukentėjusiojo kritimo. Specialisto išvada bei jo paaiškinimai taip pat patvirtina, kad sužalojimai dilbiuose, plaštakose dažniausiai susiformuoja, kai žmogus pasyviai mėgina gintis, dengtis rankomis nuo patiriamų smūgių, tokie sužalojimai būdingi savigynai. Sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą, keliolika – keliasdešimt minučių iki mirties. Specialiųjų žinių reikalaujančio tyrimo metu nustatyta, kad sužalojimai S. Š. buvo padaryti daugiau kaip 30 smūgių. Šie duomenys paneigia A. M. argumentus, kad nukentėjusiojo mirtį lėmę sužalojimai atsirado jam griūnant dėl nuteistojo pastūmimo įvykio dieną ar kelios dienos anksčiau, jam krentant ant hidroforo. Tokias išvadas papildomai patvirtina ir liudytojos R. K. parodymai, kuri nurodė, kad prieš įvykį bendraujant su S. Š. šis nesiskundė sveikata. Nukentėjusioji R. K. taip pat patvirtino, kad jos brolis S. Š. buvo kritęs, tačiau gerokai anksčiau, porą savaičių iki įvykio. Dėl to nieko nesusilaužė, tik susitrenkė.
12. Jokie objektyvūs duomenys nepagrindžia ir nuteistojo A. M. teiginių, kad jis veikė gindamasis. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-90-746/2017, Nr. 2K-163-303/2017 ir kt.).
13. Vertinant paminėtą A. M. versiją, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad jis pats pirminių apklausų metu nenurodė, kad veikė gindamasis. Tokie duomenys pateikti tik 2021 m. kovo 1 d. vykusios apklausos metu bei teisme. Nuteistasis taip pat neįvardijo jokių neva buvusio S. Š. puolimo priežasčių. Liudytojos R. K. parodymai patvirtina, kad įvykio vakarą būtent nuteistasis atėjo pas S. Š. nusiteikęs agresyviai, trankė duris, langus, reikalavo jį įleisti. Liudytoja įvykių nematė, tačiau girdėjo, kad vos nukentėjusiajam atidarius duris, nuteistasis iš karto reikalavo atiduoti pjūklą, vadino S. Š. vagimi, sakė, kad kažkam „paleis žarnas“. Kilo triukšmas, iš pradžių koridoriuje, o vėliau virtuvėje, pabiro stiklai. Nukentėjusysis prašė jo nestumdyti, o nuteistasis vis šūkavo, kad „paleis žarnas“. Liudytojos nurodyta girdėtų įvykių eiga prieštarauja nuteistojo teiginiams apie tai, kad ne jis, o pats S. Š. jį puolė. Atkreiptinas dėmesys, kad, pasak liudytojos, slėptuvėje ji išbuvo ilgą laiką bijodama būtent A. M., o ne S. Š. Jau minėta specialisto išvada patvirtina, kad ant nukentėjusiojo kūno rasta sužalojimų, kurie yra būdingi savigynai. Taip pat nustatyta, kad sužalojimai S. Š. buvo padaryti daugiau kaip 30 smūgių. Nuteistojo keltą būtinosios ginties versiją papildomai paneigia ir tai, kad, pagal surinktus įrodymus, A. M. ir S. Š. gerai pažinojo vienas kitą. Paties nuteistojo teigimu, jis žinojo, kad nukentėjusysis yra ligotas, sunkiai vaikšto, rankos buvo sutrauktos. Specialisto išvadoje nustatyta, kad S. Š. buvo diagnozuota abipusė koksartrozė, žmogus vaikščiojo sunkiai, su lazda. Šie duomenys leidžia spręsti, kad nuteistasis suvokė, jog S. Š. dėl savo sveikatos būklės nėra pajėgus kelti jam realų ir akivaizdų pavojų. Tai netiesiogiai patvirtina ir nukentėjusiosios R. K. parodymai apie tai, kad jos brolis buvo ramus, nekeldavo prieš nieką rankos. Įvertinus šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. M. nužudė S. Š. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
14. Byloje surinktų įrodymų visumos pakanka daryti išvadą, kad tiriamo įvykio dieną vienintelis asmuo, smurtavęs prieš S. Š., buvo A. M. Nenustatyta kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus apelianto prieš S. Š. panaudotą smurtą. Specialisto išvadoje konstatuota, kad S. Š. mirties priežastis yra daugybiniai kūno sumušimai ir žaizdos galvoje, kairėje rankoje, odos nubrozdinimai bei minkštųjų audinių sumušimai ir kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose galvoje, krūtinėje, nugaroje, rankose, abipusiai šonkaulių, kairio žastikaulio ir alkūnkaulio lūžiai, plonžarnės pasaito plyšimas. Esant nustatytoms aplinkybėms, galima spręsti, kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys. Daugybiniai S. Š. sužalojimai, jų padarymo mechanizmas rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Apeliantas, suduodamas daugybę smūgių rankomis, kojomis, nenustatytu daiktu nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, suvokė itin žiaurų nukentėjusiojo gyvybės atėmimo būdą.
15. Apibendrindama pateiktą įrodymų analizę, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė teisingai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, juos įvertino vadovaudamasis įstatymu. Skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, surinktų įrodymų pakako pirmosios instancijos teismo padarytoms apkaltinančioms išvadoms pagrįsti. Sprendžiant dėl A. M. kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties nuteistojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvadose bei apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, kiti rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė nuosprendžio išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo išvadų pagrįstumu nėra teisinio pagrindo.
16. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tuomet, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-253/2011, Nr. 2K-146/2014, Nr. 2K-235-222/2016, Nr. 2K-316-1073/2018, Nr. 2K-84-628/2022).
17. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas itin žiaurų nužudymo būdą, atsižvelgė į tai, kad S. Š. kūne konstatuoti sužalojimai padaryti daugiau kaip 30 poveikių (galvoje sužalojimai padaryti mažiausiai 12 smūgių, krūtinėje ir nugaroje – mažiausiai 9 smūgiais, plonosios žarnos pasaitas plyšo nuo 1 smūgio, sužalojimai rankose padaryti mažiausiai 11 smūgių). Muštinės žaizdos kaktoje ir pakaušyje, sužalojimai krūtinėje ir nugaroje su šonkaulių abipusiais lūžiais padarytos smūgiais daiktu ar įrankiu, kurio traumuojančiame paviršiuje yra atsikišę bukos briaunos savybių paviršiai. Šonkaulių lūžiai greičiausiai išsivystė nuo spyrių koja. Plonosios žarnos pasaitas plyšo nuo labiausiai tikėtina spyrio į priekinę pilvo sieną. Kairio žastikaulio skeveldrinis lūžis su kairio alkūnkaulio lūžiu bei masyvia kraujosruva aplinkiniuose audiniuose išsivystė nuo vienintelio poveikio ir krentant. Kiti sužalojimai rankose atspindi bendruosius traumos kietu buku daiktu požymius. Po šių brutalių smurtinių veiksmų nuteistasis S. Š. paliko gulėti įvykio vietoje nesuteikęs jokios pagalbos. Esant tokių aplinkybių visumai spręstina, kad toks itin žiaurus A. M. elgesys peržengia paprasto nužudymo ribas bei pagal savo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius atitinka kvalifikuojančio požymio, tai yra nužudymo „itin žiauriai“, turinį. A. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Dėl bausmės
18. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, prašė ją sušvelninti. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas A. M. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
19. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje, kurio 1–3 dalių nuostatos įpareigoja teismą skirti bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas taip pat vadovaujasi bausmės paskirtimi ir teisingumo principu.
20. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikalstamą veiką A. M. įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir teisėjų kolegija su tokia pozicija sutinka. Kaip jau buvo minėta, A. M. baudžiamojo proceso eigoje buvo nurodęs, kad savo kaltę pripažįsta, visgi šią savo poziciją keitė, duodamas parodymus teisme savo smurtinių veiksmų nepripažino. Apeliantas skunde akcentuoja, kad jis gailisi, tačiau jokio kritinio požiūrio į savo veiksmus jis neišsakė. Priešingai, savo parodymais jis siekė sumenkinti, pateisinti savo veiksmus, perkelti atsakomybę dėl kilusių padarinių pačiam S. Š., tokiu būdu siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Todėl nei A. M. prisipažinimas nusikaltus, nei jo išreikštas deklaratyvus gailėjimasis, nevertintini kaip nuoširdūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
21. A. M. padarė smurtinį, baigtą, tyčinį nusikaltimą, kuriuo buvo sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Tokia veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Bylos duomenimis A. M. nusikaltimą įvykdė iš anksto jo neplanavęs. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad A. M., būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirbo, buvo teistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, yra nevedęs, piktnaudžiauja alkoholiu (t. 2, b. l. 85–91, 97–106). Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, o būtent, kad jis neturi savo šeimos, nėra kas juo rūpinasi, iš dalies yra lemtos ir jo paties pasirinktu pirmiau minėtu gyvenimo būdu. Duomenų, kad dėl sveikatos būklės A. M. negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, byloje nėra.
22. Įvertinusi paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. M. skirta mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė jas atitinka, nėra per griežta, yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės paskirtį bei teisingumo principą. Ji yra tinkamai individualizuota, ją švelninti teisinio pagrindo nėra.
Dėl proceso išlaidų
23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, teiktos A. M., išlaidų suma yra 91,67 Eur. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme.
24. Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą. Gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo inicijuotas apeliacinės instancijos teismo, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. A. M. šiuo metu laikomas įkalinimo įstaigoje, kur atliks ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Jis turto neturi, niekur nedirba, darbinių pajamų negauna. Duomenų, kad jis gauna kitokių teisėtų pajamų, byloje nėra. Įvertinusi šių nuteistojo turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. M. nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.
Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.