Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams S. J., V. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo V. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų matyti, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. priėmė nuosprendį atsakovę S. J. ir A. Š. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė po 90 MGL dydžio, t. y. 11700,00 Lt (3388,55 Eur) baudą, o baudžiamąją bylą S. J. ir A. Š. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal LR BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2014 m. lapkričio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-871-309/2014. Šiuo nuosprendžiu buvo pakeistas Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis; tenkintas Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir nuspręsta iš nuteistųjų A. Š. ir S. J. bei atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės bankrutavusios UAB „S“ solidariai valstybės naudai priteisti 152876,80 Lt (44276,18 Eur) padarytos turtinės žalos atlyginimo; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiui, Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė vykdomuosius raštus dėl žalos išieškojimo solidariai iš A. Š., S. J. ir BUAB „S“ į valstybės biudžetą. Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-4-457/2014 dėl priteistos 152876,80 Lt (44276,18 Eur) turtinės žalos atlyginimo VMI prie FM 2016 m. rugpjūčio 31 d. pateikė antstolio V. D. kontorai vykdymui, nepraleidus įstatyme numatyto termino. VMI prie FM 2017 m. vasario 28 d. gavo antstolio V. D. 2017 m. vasario 21 d. raštą, kuriame nurodyta, kad atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, pradėtoje pagal Joniškio apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-4-457/2014, patikrinus skolininkės S. J. turtinę padėtį nustatyta, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimi Nr. 2-2845 ir sutartimi Nr. 2-2847 atsakovė S. J. padovanojo atsakovui V. J. jai bei sutuoktiniui V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise garažą, esantį Telšiuose, Palangos g. 47B-16, bei asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių Telšiuose, Tilžės g. 14. Šios informacijos pagrindu bei iš VĮ Registrų centro gavusi 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarčių kopijas, susitikslinusi informaciją, ieškovė 2018 m. vasario 27 d. pateikė teismui ieškinį dėl minėtų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Pirma sąlyga reiškia, kad actio Pauliana institutas gali būti taikomas kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali naudoti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi iki visiško prievolės įvykdymo. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias LR CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo momentu. Todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio matyti, kad Telšių apskrities VMI civilinis ieškinys buvo pareikštas kaltiems asmenims dėl 2006 metais LR BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybės biudžetui, t. y. išvengtos prievolės sumokėti 151861,09 Lt Gyventojų pajamų mokesčio ir 1015,71 Lt įmokų į Garantinį fondą. Minėtu nuosprendžiu konstatuota, jog dėl nuteistųjų A. Š., S. J. ir BUAB „S“ neteisėtų veiksmų buvo padaryta turtinė žala valstybės biudžetui 151861,09 Lt dėl nesumokėto Gyventojų pajamų mokesčio ir 1015,71 Lt dėl nesumokėtų įmokų į Garantinį fondą. Įvertinus šias aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu VMI prie FM turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę S. J..

Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (LR CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas aiškindamas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje viena nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje Nr. 3K-3-167/2012). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Nagrinėjamu atveju, ginčijami sandoriai pažeidė kreditorės VMI prie FM teises, nes jų pagrindu sumažėjo atsakovės S. J. turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas vertė, ir dėl sumažėjusios vertės neužtenka kreditorės finansiniams reikalavimams patenkinti. Po ginčijamų sandorių sudarymo atsakovė S. J. jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų nebeturi, lėšų į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas taip pat nėra, išskaitymai iš darbo užmokesčio neatliekami, nes atsakovė nedirba. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė S. J., žinodama apie savo prievoles valstybei, civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-457/2014 pasirašė ginčijamas dovanojimo sutartis, kuriomis jai nuosavybės teise ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas atiteko atsakovui V. J. ir taip ji pablogino savo turtinę padėtį, dėl to yra pažeisti VMI prie FM kaip kreditorės interesai.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė S. J. privalėjo sudaryti ginčijamas dovanojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Būtinybe sudaryti sutartį traktuojami ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ar kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju atsakovė S. J. laisva valia sudarė neatlygintinus sandorius, iš jų negavo jokių pajamų, kurias būtų galėjusi panaudoti kredito padengimui, ir atlikusi ginčijamus sandorius, pažeidė kreditoriaus interesus, nors šių sandorių sudaryti ji neprivalėjo. Atsakovų atliepime į patikslintą ieškinį išdėstyti argumentai (atsiliepimo į ieškinį 39 punktas), kuriuos patvirtino ir jų atstovas teismo posėdžio metu, absoliučiai nėra susiję su neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio, kaip actio Pauliana sąlyga, nes šioje byloje nekyla ginčas dėl atsakovo V. J. privalėjimo atsiskaityti su Sodra pagal taikos sutartį. Nustatytas faktas yra tas, kad atsakovė S. J. nebuvo įpareigota jokių įstatymų, teismo sprendimų, ikisutartinių susitarimų ar t.t. ir neprivalėjo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimis padovanoti savo turto atsakovui V. J..

Ketvirtoji actio Pauliana sąlyga yra ta, kad turi būti nustatyta, jog skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (LR CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčijami dovanojimo sandoriai yra neatlygintini sandoriai, todėl būtina nustatyti tik skolininkės, t. y. atsakovės S. J. nesąžiningumą ir nebereikia nustatinėti penktos actio Pauliana sąlygos – atsakovo V. J. nesąžiningumo. LR CK 6.67 straipsnis reglamentuoja nesąžiningumo prezumpcijos atvejus. Kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais (LR CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Teismų praktikoje pažymima, jog nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turi teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 48 punktas). Šalys neginčija aplinkybės ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartys yra sudarytos tarp artimų giminaičių – motinos ir sūnaus, todėl šiuo atveju atsakovės S. J. nesąžiningumas preziumuojamas. Jokių įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją, atsakovė S. J. nepateikė. Atsakovų atstovas nurodo, kad sudarydama ginčijamus sandorius atsakovė nesiekė išvengti piniginės prievolės ieškovei ir pagal 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui su kreditore Sodra, todėl toks elgesys negali būti vertinamas nesąžiningu. Tokie atsakovų atstovo argumentai atmestini, nes V. J. padovanotas nekilnojamasis turtas buvo parduotas tik taikos sutarties, sudarytos su Sodra, įpareigojimų įvykdymui ir tai neįrodo atsakovės S. J. sąžiningumo. Iki Sodros ieškinio pareiškimo atsakovai nesiėmė jokių sąžiningų veiksmų tam, kad būtų realizuotas turtas ir atsiskaityta su kreditoriais. Teismo vertinimu, atsakovė S. J., žinodama apie galimas prievoles (pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje) valstybei bei tai, kad ji neturi kito turto prievolėms įvykdyti, sudarydama dovanojimo sandorį su savo sūnumi, elgėsi nesąžiningai, priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (LR CPK 175, 185 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties

LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: 1) informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, 2) informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013). Ieškovė nurodo, kad apie atsakovės S. J. turtinę padėtį ir sudarytus dovanojimo sandorius sužinojo 2017 m. vasario 28 d., gavusi antstolio V. D. raštą ir būtent nuo šios datos prašo skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovų atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, argumentuodama tuo, jog ieškovė turėjo galimybę ir privalėjo domėtis atsakovės turtine padėtimi, vykdymo proceso eiga. Nurodo, kad ginčijami sandoriai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 2014 m. rugpjūčio mėn., hipotekos registro duomenys yra vieši, todėl ieškovė (valstybės institucija), kuri turi teisę naudotis visais valstybės registrais, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šiuos sandorius. Be to, pasak atsakovų, antstolis V. D. paiešką Nekilnojamojo turto registre apie skolininkę S. J. atlikdavo nuolat nuo 2015 m. liepos 23 d., nes vykdė išieškojimą ir pagal Sodros pateiktą vykdomąjį dokumentą. Užklausos buvo atliktos ir 2016 m. rugpjūčio 31 d., kai antstoliui V. D. buvo pateiktas vykdyti vykdomasis raštas išieškotojos VMI prie FM naudai.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė apie skolininkės turtinę padėtį ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytas dovanojimo sutartis buvo informuota 2017 m. vasario 28 d. antstolio V. D. raštu. Atsakovų atstovo teiginiai, kad antstolis V. D. apie S. J. turtinę padėtį ir dovanojimo sandorius žinojo daug anksčiau, nes vykdė kitus vykdomuosius dokumentus jos atžvilgiu, nepatvirtina to, kad šią informaciją turėjo žinoti ir ieškovė. Būtent ieškovės atstovė nurodė, kad iki vykdomojo rašto pateikimo vykdymui, VMI prie FM darbuotojai neturėjo jokio įstatyminio pagrindo tikrinti S. J. duomenų apie turtą viešuose registruose. Pažymėtina, kad VMI prie FM neturi privilegijuotos padėties kitų asmenų atžvilgiu ir negali be jokio teisėto pagrindo tikrinti privačius asmens duomenis. Vykdyti vykdomuosius dokumentus ir išsiaiškinti turtinę padėtį yra antstolio funkcijos. Ieškovė kaip išieškotoja turi pareigą domėtis vykdymo eiga ir galimai, prasidėjus vykdymo procesui, ji galėjo anksčiau sužinoti apie atsakovų sudarytus sandorius, tačiau, kaip minėta, vien sužinojimo apie sudarytus sandorius data yra nepakankama, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Iš 2017 m. vasario 21 d. antstolio V. D. rašto matyti, kad šis informuoja ieškovę apie dovanojimo sutartis ir įvertina tokių sutarčių sudarymą kaip skolininkės S. J. siekį apsunkinti išieškojimą iš jos turto ar padaryti išieškojimą neįmanoma. Būtent antstolis pasiūlo ieškovei apsvarstyti galimybę kreiptis į teismą ir įstatymo nustatyta tvarka ginčyti skolininkės sandorius. Teismo vertinimu, būtent nuo šio momento ieškovė gavo informaciją, kad sudarytomis dovanojimo sutartimis buvo pažeisti jos, kaip kreditorės interesai. Byloje nustatytų faktų pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovės teisė reikšti actio Pauliana ieškinį atsirado nuo šio rašto duomenų gavimo (2017 m. vasario 28 d.), ieškinys teismui pateiktas 2018 m. vasario 27 d., taigi pagrindas konstatuoti LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino praleidimą byloje nenustatytas (LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetą, matyti, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę S. J., 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytos dovanojimo sutartys pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises, atsakovė S. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių bei juos sudarydama buvo nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl ieškinio reikalavimai dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkintini ir yra pagrindas spręsti dėl restitucijos taikymo (LR CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija, tai yra viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (LR CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (LR CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnio).

Byloje nustatyta, kad ½ dalį ginčijamais sandoriais įgyto turto atsakovas V. J. 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. T3GP-8635 perleido ir nuosavybės teisė į šį turtą nuo 2017 m. spalio 13 d. priklauso D. G., todėl restitucijos taikymas natūra nėra įmanomas ir reikalinga spręsti dėl restitucijos ekvivalento pinigais. Piniginis ekvivalentas, apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžintinas turtas sunaikintas ar perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (LR CK 6.147 straipsnis).

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarčių matyti, kad pagal vidutinę rinkos vertę šių sandorių sudarymo metu ½ dalies garažo vertė – 1214,96 Eur, ½ dalies gyvenamojo namo vertė – 27803,52 Eur, ½ dalies ūkinio pastato vertė – 748,67 Eur, ½ dalies šiltnamio vertė – 110,35 Eur, ½ dalies kiemo statinių vertė – 353,33 Eur, ½ dalies žemės sklypo vertė – 3287,18 Eur, iš viso atsakovės S. J. atsakovui V. J. perleisto turto vertė yra 33518,01 Eur. 2017 m. rugsėjo 11 d. UAB “V” suteikė S. J. konsultacijas dėl galimos turto pardavimo kainos rinkoje. Iš konsultacijų aprašų matyti, UAB “Verslavita” nurodė preliminarias nekilnojamojo turto kainas, pagal kurias ½ dalies dovanojimo sandoriais perleisto turto vertė svyruotų nuo 36000 Eur iki 39000 Eur, tačiau įmonė nurodė, kad konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas bei kiti susiję normatyviniai dokumentai. 2018 m. gegužės 15 d. UAB “Verslavita” atliko ginčijamomis dovanojimo sutartimis perleisto turto retrospektyvinį vertinimą ir nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. ½ dalies turto vertė yra 35300 Eur. Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės Sodros ieškinį atsakovams S. J., V. J. dėl tų pačių 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytų ir šioje byloje ginčijamų dovanojimo sutarčių nuginčijimo. Šalys bylą baigė taikos sutartimi, kurios 8 punktu atsakovas V. J., siekdamas išvengti priverstinio išieškojimo nukreipimo į ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą įsipareigojo šį turtą parduoti savo pasirinktam pirkėjui, o taikos sutarties 2 punkte šalys aptarė turto vertinimo procedūrą. 2017 m. spalio 2 d., vykdydamas taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovas V. J. ½ dalį dovanojimo sutarčių pagrindu įgyto turto perleido už 26500 Eur. Iš gautos sumos buvo panaudota atsiskaitymui sumokant už S. J. 24319,83 Eur įsiskolinimą Sodrai, o gautų pajamų dalis, likusi padengus įsiskolinimą panaudota atsiskaitymams: 271,74 Eur – Telšių 3-iajam notarų biurui; 1459,19 Eur – antstolio V. D. kontorai, 135,00 Eur už pastato energetinį sertifikatą, 100,00 Eur už turto vertinimą (konsultaciją) ir 75,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas į VMI prie FM biudžeto surenkamąją sąskaita.

Atsakovai, sudarydami ginčijamus dovanojimo sandorius jų vertę nustatė pagal VĮ Registrų centro informaciją (vidutinę rinkos vertę), nors iš UAB “V” atlikto retrospektyvinio vertinimo matyti, kad turto vertė sandorių sudarymo dieną buvo netgi didesnė už VĮ Registrų centro 2014 m. rugpjūčio 21 d. nustatytą vertę. Įvertinus tai, kad atsakovas V. J. LR CK 6.147 straipsnio 2 dalies pagrindu turi atlyginti didžiausią turto vertę, ieškovė pagrįstai prašo piniginį ekvivalentą skaičiuoti nuo 33518,01 Eur sumos. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas V. J. iš pardavus turtą gautos 26500 Eur sumos sumokėjo atsakovės S. J. 24319,83 Eur įsiskolinimą Sodrai, todėl restitucijos piniginis ekvivalentas šiuo atveju sudaro 9198,18 Eur. Atsakovų argumentai, kad iš piniginio ekvivalento sumos turėtų būti išskaičiuotos ir kitos sumokėtos sumos notarų biurui, antstoliui, už pastato energetinį sertifikatą ir t. t., yra nepagrįsti, nes šios išlaidos laikytinos asmeninėmis atsakovės S. J. prievolėmis, tiesiogiai nesusijusiomis su prievolių Sodrai vykdymu. Įvertinus nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas dėl restitucijos taikymo, priteisiant 9198,18 Eur sumą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal LR CPK 83 straiposnio 1 dalies 1 punktą. Actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę, todėl actio Pauliana ieškinys žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo atveju žyminis mokestis byloje skaičiuotinas nuo 9198,18 Eur sumos ir sudaro 207 Eur (LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškinį patenkinus iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas 207 Eur žyminis mokestis (LR CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 268, 270 straipsniais,

nusprendė:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-2845), sudarytą tarp S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal kurią buvo dovanota S. J. ir V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusi negyvenamoji patalpa-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-2847), sudarytos tarp S. J. ir V. J., dalį, pagal kurią V. J. buvo padovanota S. J. ½ dalis nuosavybės teise priklausančio šio turto: pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kitų statinių - inžinerinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir priteisti iš V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) restitucijos piniginį ekvivalentą – 9198,18 Eur (devynis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis Eur 18 ct) sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752.

Priteisti iš S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis žyminį mokestį 207 Eur (du šimtus septynis Eur) valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.