Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir I. S. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pažymi, jog institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu bei Tvarka. Nuosavybės teisių atkūrimo į rėžiniuose kaimuose turėtą žemę yra vykdomas Tvarkos 106¹ punkte nurodyta tvarka, t. y. natūra grąžinti žemės sklypai nustatyta tvarka grąžinami pretendentams, turintiems teisę į nuosavybės teisų atkūrimą į buvusiame rėžiniame kaime turėtą žemę, proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jei pretendentai nesusitaria dėl žemės sklypų dalių pasidalinimo.

Paaiškina, kad vadovaujantis CK, Žemės įstatymo 22 straipsniu ir žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“, servitutai sandoriu nustatomi tik suformuotiems žemės sklypams. Vadovaujantis Tvarkos 106¹ punktu Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą nustatyti servitutus sprendžia tuomet, kai iš savivaldybės administracijos direktoriaus gauna patvirtintą detalųjį planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Taigi, nesant nustatyta tvarka suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo, nėra ir objekto, dėl kurio būtų sudaromas sandoris dėl servituto nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, jog pareiškėjai (mirusios pareiškėjos J. S. įpėdiniai) yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą – žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje.

Remiantis NŽT Vilniaus miesto skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 548 esančia dokumentacija, nustatyta, kad pil. B. S. (duomenys neskelbtini) mirė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalimi piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro 2013-11-12 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, mirus pil. B. S., jo turtą paveldėjo ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo mirusiojo sutuoktinė J. S. ir mirusiojo sūnus I. S. (paveldėjimo teisės liudijimas taip pat buvo išduotas ir 1993-01-28).

Pareiškėjai G. S. ir I. S., kaip pareiškėjos J. S. (mirusios (duomenys neskelbtini)) turtinių teisių perėmėjai, turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pagal įstatymo normas paveldėti pretendento vardu atkurtus sklypus ir / ar pinigines kompensacijas.

Pil. B. S. (miręs) yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (atkūrimo byla Nr. 548), jam tenkantis atkurti žemės plotas yra 0,0853 ha ir į buvusios savininkės M. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (byla Nr. 548-1), kur jam likęs neatkurtas žemės plotas yra 0,0027 ha.

Nacionalinė žemės tarnyba vykdydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka) priskirtas funkcijas, tam, kad būtų įgyvendintas nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, 2014 m. birželio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. vasario 10 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), pakartotinai 2019 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į VMSA Miesto plėtros departamentą (šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius) su prašymu pateikti informaciją dėl galimybės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suprojektuoti sklypus grąžinimui natūra laisvoje (neužstatytoje) ir valstybės išperkamai žemei nepriskirtoje teritorijoje.

VMSA Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius 2020-03-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl informacijos pateikimo apie buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją“ informavo, kad šiuo metu laisvoje žemėje yra suprojektuoti du papildomi natūra grąžinti žemės sklypai. Parengus šių sklypų kadastrinius matavimus, visa medžiaga nustatyta tvarka bus perduota Vilniaus miesto skyriui. Likusi žemė valstybės išperkama.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020-09-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime“ informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsniu ir žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“, servitutai sandoriu nustatomi tik suformuotiems žemės sklypams ir kad vadovaujantis Tvarkos 106¹ punktu Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą nustatyti servitutus spręs tuomet, kai iš savivaldybės administracijos direktoriaus gaus patvirtintą detalųjį planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

Šioje byloje ginčijamu VMSA Raštu informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad „Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių 2022 m. sausio 12d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. S. skundo prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ 44.3 papunkčio rekomendacijas, informuoja, kad iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose laisvoje (neužstatytoje) žemėje suprojektuoti visi grąžintini natūra žemės sklypai. Sklypų suformavimo dokumentai nustatyta tvarka perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo ir šių žemės sklypų grąžinimo natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise klausimus. Informuojame, kad iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra. Atsižvelgdami į tai, pažymime, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir atlyginimo už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, klausimus pagal kompetenciją prašome spręsti kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.“

Įgyvendinus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. A30-617/21 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. A30-678/21 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, 2021 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. A30-1417/21 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, 2021 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. A30-1085/21 „Dėl sklypo tarp (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ ir 2021 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. A30-1450/21 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ suprojektuotus žemės sklypus, esančius prie (duomenys neskelbtini) - 0,1723 ha, prie (duomenys neskelbtini) - 0,1850 ha, prie (duomenys neskelbtini) - 0,0663 ha, prie (duomenys neskelbtini) - 0,1013 ha, prie (duomenys neskelbtini) - 0,1637 ha, (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bei atsižvelgiant į pirmiau minėtą Raštą), pareiškėja buvo informuota, kad tolimesnė nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pil. B. S. bus vykdoma atlyginant pinigais už likusį neatkurtą žemės plotą.

Pareiškėjai ginčija VMSA Raštą (Sprendimą), kuris jų vertinimu, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teigia, jog Savivaldybės administracija 2022 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą, o jo pagrindu NŽT toliau nori vykdyti atkūrimą išmokant piniginę kompensaciją, nepriklausomai nuo to, kad yra laisvas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), kuris gali būti atkurtas pretendentams, tik jam reikia suprojektuoti privažiavimą. Nurodo, kad jokiais objektyviais duomenimis, išskyrus Administracijos nuomonę, nėra paneigta galimybė projektuojamam žemės sklypui turėti privažiuojamąjį kelią. Teigia, jog Savivaldybė žino apie laisvą žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), tačiau sąmoningai neatlieka jai pavestų funkcijų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 106¹ punkte reglamentuota tvarka, kuria privaloma vadovautis atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Šioje teisės nuostatoje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėto žemės sklypo ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, įsakymu paskiria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus, atsakingus už natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribų projektavimą. Šios ribos projektuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. Suprojektuotas natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, prie žemės sklypo turi būti privažiuojamasis kelias arba projektuojamas siūlomas nustatyti kelio servitutas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad privažiavimo į plotą nėra, kuris, kaip nustatyta Nutarimo 106¹ punkte, turėtų būti suprojektuotas, arba suprojektuotas siūlomas nustatyti kelio servitutas.

Teismas pažymi, jog vadovaujantis teisiniu reguliavimu, reikalavimas, kad prie žemės sklypo būtų privažiuojamasis kelias arba kelio servitutas, yra imperatyvus, taigi, pritartina atsakovo teiginiui, jog Savivaldybės administracija negali nepaisyti aplinkybės, kad prie grąžintino natūra žemės sklypo nėra privažiavimo ar kelio servituto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas - Nacionalinę žemės tarnybą ir jos teritorinius padalinius - žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ją natūra (žr. pvz., 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Servitutas yra daiktinė teisė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK 4.113 straipsnyje nurodyta, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalies nuostatas servituto nustatymo pagrindai yra: 1) įstatymai, 2) sandoriai, 3) teismo sprendimas ir 4) įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, minėti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės servitutams. Sandoriu nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose yra išvardinti atvejai, kada servitutas yra nustatomas administraciniu aktu, Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius. Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės patikėtiniai turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tik tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu, tai yra servitutai gali būti nustatomi sandoriu (notariškai patvirtinta sutartimi), jeigu jie nepatenka į minėtoje Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Vadovaujantis CK, Žemės įstatymo 22 straipsniu ir žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“, servitutai sandoriu nustatomi tik suformuotiems žemės sklypams.

Vadovaujantis Tvarkos 106¹ punktu Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą nustatyti servitutus sprendžia tuomet, kai iš savivaldybės administracijos direktoriaus gauna patvirtintą detalųjį planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

Taigi, pritartina atsakovės teiginiui, jog nesant nustatyta tvarka suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo, nėra ir objekto, dėl kurio būtų sudaromas sandoris dėl servituto nustatymo. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjų reikalavimas dėl Rašto panaikinimo yra nepagrįstas.

Taip pat pareiškėjai prašo teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas – Vilniaus miesto savivaldybės mero 2024 m. sausio 2 d. potvarkis Nr. 955-/24 „Dėl žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo proceso Vilniaus miesto savivaldybėje pabaigos“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, gero administravimo ir atsakingo valdymo principams.

ABTĮ 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai: 1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

Taigi būtent pareiškėjai, prašydami ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas.

Kita vertus pažymėtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

LVAT, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą <...> (LVAT 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-327-815/2023).

LVAT yra išaiškinęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas tais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; kt.).

Pareiškėjai šioje byloje ginčija 2022 m. vasario 22 d. Raštą, kuriuo Savivaldybė informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose laisvoje (neužstatytoje) žemėje suprojektuoti visi grąžintini natūra žemės sklypai. Sklypų suformavimo dokumentai nustatyta tvarka perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo ir šių žemės sklypų grąžinimo natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise klausimus. Taip pat informavo, kad iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra. Taigi, atitinkamai darytina išvada, kad šioje byloje nėra tiesiogiai taikomas Potvarkis ar jo dalis, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į LVAT dėl Potvarkio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, gero administravimo ir atsakingo valdymo principams netenkintinas, nes nėra susijęs šia konkrečia administracine byla.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Administracija priėmė pagrįstą ir teisėtą Raštą. Teisinio pagrindo panaikinti Raštą remiantis pareiškėjų skundo argumentais nėra, todėl šis reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, atmestinas reikalavimas ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų skundas atmetamas, nėra pagrindo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas ir teismas dėl pareiškėjų teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų G. S. ir I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.