Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-327-815/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-15
Bylos Nr.: eA-327-815/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01761-2021-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė
Pareiškėjas: T. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. eA-327-815/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01761-2021-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas T. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VAT), 350 Eur neturtinės žalos ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija), 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už visas priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. sausio 20 d. jam tapo žinoma, jog Kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus darbuotoja (tarnautoja) R. S. paskleidė jį šmeižiančią informaciją, kuri dezinformavo valstybines institucijas ir tapo jo persekiojimo teisiniu pagrindu. Tarnautoja po pareiškėjo 2017 m. liepos 17 d. susitikimo su švietimo ir mokslo ministre perdavė VAT pareigūnui įrodymais nepagrįstą informaciją, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negalėjo veiksmingai kontroliuoti tokios informacijos apie jį perdavimo VAT pareigūnui proceso ir neturėjo realios ir veiksmingos galimybės skųsti viešojo administravimo subjekto R. S. veiksmų, nes apie juos nebuvo informuotas. Pareiškėjas 2021 m. sausio 24 d. ir 2021 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vyriausybės kanclerę, prašydamas pradėti administracinę procedūrą dėl R. S. veiksmų vykdant priskirtas jai pareigas ir atliekant funkcijas, tačiau procedūra nebuvo inicijuota, dėl to buvo užkirsta galimybė ginčą spręsti ne teismine tvarka. Pareiškėjo teigimu, viešojo administravimo subjekto R. S. veiksmai neatitiko įstatymo normų ir dėl to buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis. Atsakovo atstovų įsikišimas į pareiškėjo privatų gyvenimą, informacijos apie tai, kad pareiškėjas turi tam tikrą pavienį ar fiksuoto asmens rizikos požymį, perdavimas, jo stigmatizavimas sukėlė jam neigiamas pasekmes: pablogėjo pareiškėjo santykiai šeimoje, buvo pakenkta jo asmens dalykinei reputacijai, pažeista jo asmens garbė ir orumas, pareiškėjas buvo dvasiškai sukrėstas ir patyrė emocinius išgyvenimus. Tokiais neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala.

3. Pareiškėjas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai neteisėtai ir savavališkai įsikišo į jo asmenini? ir šeimynini? gyvenimą?, pasikėsino i? pareiškėjo orumą? ir psichinį neliečiamumą, taip, kaip kišimasis į privatų, asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, suprantamas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir taip, kaip žmogaus asmuo ir žmogaus orumas suprantamas pagal Konstitucijos 21 straipsnį, be kita ko, taip, kaip privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas suprantamas ir išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

4. Pareiškėjas nesutiko su Kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus tarnautojos R. S. veiksmais perduodant nepagrįstą ir šmeižiančią pareiškėją informaciją, teigdamas, kad R. S. negali įrodyti paskleistos apie pareiškėją informacijos pagrįstumo, kūrė prielaidas, galinčias ateityje pakirsti pasitikėjimą pareiškėju, proaktyviais veiksmais formavo ir suformavo neigiamą nuomonę apie pareiškėją ir pareiškėjo asmenybę. Dokumente nurodoma, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), tačiau viešojo administravimo subjektai nepateikė jokio įrodymo, kuris pagrįstų viešojo administravimo subjekto darbuotojos teiginius.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo akredituotoje sveikatos priežiūros įstaigoje 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo medicininiuose dokumentuose buvo neteisėtai padarytas įrašas apie pareiškėjo netinkamą ir susirūpinimą keliantį elgesį, kuris sveikatos istorijoje nebuvo laiku pasirašytas atsakingo asmens, be to, atsakingas asmuo laiku neuždėjo savo spaudo. Pareiškėjas darė išvadą, kad, pildant privalomą medicininę dokumentaciją, viešoji valstybinė įstaiga neteisėtai įsikišo į pareiškėjo privatų gyvenimą. Pildant pareiškėjo asmens istoriją buvo pažeisti sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. V84 6.8 punkto reikalavimai – poliklinikoje nustatyta tvarka pildyti privalomą dokumentaciją (popierinėse / elektroninėse versijose).

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) rizikos vertinimo procedūrų metu pareiškėjui taikyti prietaisai, priemonės ir metodikos yra suderinti su Sveikatos apsaugos ministerija ir patvirtinti įstatymo leidėjo. Neišsiaiškinta ir neištirta, koks subjektas yra pareiškėjo būsenai tirti taikytų metodikos priemonių ar prietaisų gamintojas. Pareiškėjo teigimu, jam buvo atliktas (duomenys neskelbtini) tyrimas, kuris iš esmės atitinka tam tikras medicininio psichologinio tyrimo procedūras (metodikas), todėl pareiškėjas reikalavo kreiptis į ekspertus dėl nuomonės (ekspertinės išvados) pateikimo.

7. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai įsikišo į jo privatų gyvenimą, stigmatizavo pareiškėją, perduodami informaciją, kad pareiškėjas turi tam tikrą pavienio ar fiksuoto asmens rizikos požymį, tačiau, pareiškėjas neturėjo galimybės į veiksmingą teisinę gynybą, negalėjo įgyvendinti teisės laiku kreiptis į teismą ir ginti savo teises, garbę ir orumą teisme. Atsakovo institucijos nepaisė kitų pareiškėjo asmens savybių ir tapatino pareiškėją išskirtinai su (duomenys neskelbtini) žmogumi.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visos rizikos vertinimo procedūros nevyko gyvai, jam nebuvo pasiūlytos teisinės gynybos priemonės, jis nebuvo supažindintas su tokiomis teisinėmis galimybėmis, nebuvo supažindintas su taikomų jam priemonių apimtimi ir terminu. Pareiškėjas neturėjo veiksmingos galimybės prieštarauti dėl jo sveikatos istorijoje daromų įrašų ir laiku apskųsti sveikatos priežiūros įstaigos veiksmus. Tarnyba pakirto pasitikėjimą pareiškėju ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, vertinant (duomenys neskelbtini), leidžia pareiškėją vertinti neigiamai, daryti išvadą, kad pareiškėjas „Netinkamas“ darbui, riziką ir susirūpinimą keliantis asmuo, kuris neprisitaiko psichosocialinėje aplinkoje. Tarnybos veiksmai (neveikimas) paneigia pareiškėjo privataus gyvenimo gerbimo apsaugą, pakerta pasitikėjimą pareiškėju visuomenės, akademinės, meno kūrėjų bendruomenių akyse, pažeidžia pareiškėjo moralinį ar psichinį neliečiamumą, pažeidžia pareiškėjo asmens garbę, orumą, kenkia pareiškėjo asmens dalykinei reputacijai.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjas nurodė, kad tvarkant, atskleidžiant ir platinant pareiškėjo asmens duomenis, Tarnyba sudavė pareiškėjui stiprų emocinį smūgį ir sukėlė jam neigiamus emocinius ir dvasinius išgyvenimus. Dėl netinkamų atsakovą atstovaujančių institucijų veiksmų, o būtent dėl dezinformacijos ir kompromituojančių pareiškėją duomenų paskleidimo, dėl nepagrįstai konstruojamo ar projektuojamo neigiamo pareiškėjo asmenybės „portreto“, dėl nepagrįstai pareiškėjui priskirto (duomenys neskelbtini) įvertinimo, nepagrįstai nustatyto susirgimo ((duomenys neskelbtini)) diagnozės, dėl klaidingų atsakovo darbuotojų padarytų išvadų apie pareiškėjo sveikatą, pareiškėjo motina pradėjo pergyventi ir jaudintis, pablogėjo pareiškėjo santykiai šeimoje. Pareiškėjo sutuoktinė bijo, kad atsakovo jėgos struktūros gali bet kada atvažiuoti pareiškėjo šeimos namų adresu ir atimti jam laisvę. Be to, pareiškėjo sutuoktinė abejoja, ar pareiškėjas sugebės baigti studijas, ar jis ateityje ras darbą, ar galės išlaikyti būstą, sumokėti mokesčius, prisidėti prie šeimos gerbūvio. Pareiškėjo šeimos sielvartas, stresas ir rūpestis peržengė ribą, todėl atsakovas turėtų atlyginti pareiškėjui sukeltą neturtinę žalą už sukeltas skriaudas. Pareiškėjas tvirtino, kad iki šiol yra išsigandęs ir realiai bijo kriminalinės žvalgybos pareigūnų, kurie pareiškėjui taikė slaptą kontrolę.

10. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovai privalėjo aiškiai pateikti jam informaciją apie tai, kas ir kodėl tvarko pareiškėjo asmens duomenis, nurodyti bent jau šią informaciją: kas tvarko, kodėl tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys, teisinį pagrindą, kas gaus duomenis, nurodyti duomenų apsaugos pareigūno kontaktinę informaciją, koks yra duomenų rinkimo teisėtas siekiamas tikslas (pagrindas), priemonės, kurios taikomos perduodant duomenis, kiek laiko bus saugomi duomenys? išaiškinti pareiškėjui asmens duomenų apsaugos teisės (t. y. teisė susipažinti su duomenimis, juos ištaisyti, ištrinti, apriboti jų tvarkymą, prieštarauti dėl duomenų tvarkymo, teisė į duomenų perkeliamumą ir pan.), paaiškinti, ar yra įstatyme arba sutartyje nustatyta pareiga teikti duomenis, jeigu duomenims bus taikomas automatizuotas sprendimų priėmimas pateikti informacija apie sprendimo loginį pagrindą, svarbą ir pasekmes. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovą atstovaujančios institucijos ir kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai peržengė protingą ribą, pasikėsino į jo psichinį neliečiamumą, garbę ir orumą, sukeldami perteklinį rūpestį, todėl jis buvo dvasiškai sukrėstas ir patyrė emocinius išgyvenimus. VAT atliko pareiškėjui (duomenys neskelbtini) tyrimą, perdavė pareiškėjo tyrimo duomenis (įskaitant asmens duomenis) atsakovo akredituotai sveikatos priežiūros įstaigai ir kitoms šalims, nesilaikant etinių įsipareigojimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismui nepateikta jokio Vyriausybės patvirtinto ar priimto teisės akto, kuriame būtų nustatyti kriminalinės žvalgybos mastai, todėl byloje nėra nei vieno Vyriausybės priimto ir patvirtinto teisės akto, kurio pagrindu remiantis jis buvo persekiojamas. Pareiškėjas darė išvadą, kad nebuvo jokio poreikio taikyti kriminalinę žvalgybą jo atžvilgiu.

11. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) direktoriaus 2017 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-14 patvirtinto Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) teisėtumo ištyrimo. Pareiškėjas nurodė, kad jam kyla pagrįstų teisinių abejonių dėl Aprašo teisėtumo. Pareiškėjo teigimu, Aprašas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Apraše nenumatyta, jog asmeniui galima įgyvendinti konstitucinę teisę skųsti VAT struktūrizuotą profesionalų sprendimą dėl asmeniui taikyto rizikos vertinimo ir rizikos vertinimo proceso veiksmų. Pavieniams asmenims taikomos rizikos vertinimo procedūros ir priimti sprendimai negali būti skundžiami teismui, todėl nepagrįstai apribojamos ir suvaržomos asmenų (įskaitant ir pareiškėjo) teisės ar laisvės. Be to, viešojo administravimo subjektai, gavę iš VAT apie asmenis surinktą informaciją ir duomenis, skatinami priimti sprendimus, įpareigojant viešąjį administravimo subjektą nuslėpti nuo asmens ir asmens šeimos narių faktą, kad konkrečiam asmeniui buvo taikomas rizikos vertinimas, įskaitant informacijos ir duomenų šaltinį, asmens duomenų valdytoją.

12. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašas neteisėtas todėl, kad neužtikrina (neįgyvendina) ir (arba) nepagrįstai apriboja tokias žmogaus (asmenų) teises ar laisves: 1) Asmenų teisę ar laisvę paduoti skundą priežiūros įstaigai (Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai); 2) Asmenų teisę ar laisvę į teisminę gynybą; 3) Asmenų teisę ar laisvę kreiptis į teismą. Įsakymas neteisėtas todėl, kad prieštarauja ir (arba) neatitinka konstituciniam teisinės valstybės principui: 1) tiek, kiek nenumato viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo apskundimo galimybės ar tvarkos; 2) tiek, kiek nenumato dėl asmenims atlikto identifikavimo, rizikos vertinimo proceso ir informacijos apie asmenį perdavimo tretiems viešojo administravimo subjektams apskundimo galimybės ar tvarkos, teisės kreiptis į teismą; 3) tiek, kiek piliečiai praranda teise? i? teismine? gynyba? nuo kėsinimosi i? Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintas ju? teises ir laisves; 4) tiek, kiek kiekvienas suinteresuotas subjektas praranda teise? įstatymų? nustatyta tvarka kreiptis i? teismą?, kad būtų? apginta pažeista ar ginčijama jo teise? arba įstatymu? saugomas interesas; 5) tiek, kiek Aprašas neįgyvendina Europos Sąjungos teisės, 2002 m. liepos 12 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje nuostatų, ir tiek, kiek Aprašas neįgyvendina 2016 m. balandžio 27 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB nuostatų, kitų Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos sutarčių.

13. Pareiškėjas pažymėjo, kad Apraše nenurodoma teisės akto paskelbimo ir viešinimo tvarka, nenumatoma protingų ir proporcingų siekiamam tikslui surinktos apie asmenis informacijos saugojimo terminų, nenumatoma, kokia tvarka vadovaujantis duomenų valdytojas turi sunaikinti (ištrinti) vertinto duomenų subjekto bylas ir (arba) sunaikinti (ištrinti) iš elektroninių duomenų sistemų ir (arba) apie pavienius asmenis surinktą informaciją ir pavienių asmenų duomenis, nenumatoma, kokiomis sąlygomis, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis bus perduodami apie asmenis surinkti duomenys trečiosioms šalims, nenumatoma, kad esanti informacija yra konfidenciali ir prieinama tik teisės aktuose nustatytais atvejais, nenumatomi elgesio rizikos vertinimo procesą vykdančių specialistų bendrieji ir specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, nenumatomos Tarnybos kontrolę ir priežiūrą vykdančio subjekto teisės ir pareigos, ataskaitų apie stebimus ir kontroliuojamus asmenis pateikimas kontrolę ir priežiūrą vykdančiam subjektui periodiškumas.

Atsiliepimas

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kanceliarijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 24 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Vyriausybės kanclerę, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vyriausybės kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės veiksmų 2017 m. liepos 17 d. švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu. 2021 m. vasario 12 d. Kanceliarija gavo pareiškėjo prašymą pradėti administracinę procedūrą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme numatyta tvarka, atsižvelgiant į jo 2021 m. sausio 24 d. prašyme pateiktą informaciją, kad tarnautoja R. S., išreikšdama neteisingą įsitikinimą ir paskleisdama nepagrįstą informaciją, veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nesilaikė pareiginių normų, dezinformavo VAT, proaktyviais veiksmais projektavo objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius, formavo neigiamą T. G. asmenybės charakteristiką, kūrė prielaidas, galinčias ateityje pakirsti pasitikėjimą T. G. Vyriausybės kanclerė, įvertinusi visas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo 3 punktu, pareiškėjui pateikė rašytinį atsakymą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl prašyme nurodytų aplinkybių nebus atliekamas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės kanclerės atsakyme dėl pareiškėjo prašymų buvo nurodyta ir šio atsakymo apskundimo tvarka bei terminai, tačiau pareiškėjas Vyriausybės kanclerės atsakymo į jo 2021 m. sausio 24 d. ir 2021 m. vasario 12 d. prašymus įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia Kanceliarijos tarnautojos veiksmus, kurie nebuvo tirti, nustačius, kad nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai. Atsakovas darė išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo iš naujo vertinti Kanceliarijos tarnautojos veiksmus.

16. Atsakovas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jam apie tarnautojos neteisėtus veiksmus tapo žinoma 2021 m. sausio 20 d., tačiau jokių objektyvių aplinkybių ir / ar duomenų (įrodymų), patvirtinančių tokį faktą, nenurodė ir nepateikė. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.) ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad tarnautoja, veikdama jai priskirtos veiklos srityje, įvertinusi susidariusią konkrečią situaciją 2017 m. liepos 17 d. Vyriausybės patalpose vykusio švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu, apie pareiškėjo netinkamą elgesį minėto susitikimo metu informavo VAT pareigūną. Tokiu tarnautojos pranešimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, juo buvo tik išdėstyta tarnautojos pozicija dėl tam tikrų aplinkybių – pareiškėjo elgesio traktavimo. Tokio pobūdžio veiksmai nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl, atsakovo teigimu, tarnautojos veiksmai negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovas nurodė, kad nėra jokio pagrindo pradėti pareiškėjo nurodomo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo išsprendimas neturės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

18. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama analogiška administracinė byla Nr. eI2-1647-541/2021 pagal tapačias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Tarnybai tapo žinomas 2017 m. birželio 29 d. dėl savo komunikacijos su Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku. Kitos susirūpinimą keliančios komunikacijos sulaukta 2017 m. liepos 17 d., kai jis dalyvavo susitikime su švietimo ir mokslo ministre ir sunkiai tramdė pyktį dėl suvoktos nuoskaudos. 2017 m. lapkričio 12 d. atsiuntė susirūpinimą keliantį laišką Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, kuriame prašė „išnagrinėti kreipimųsi ir prašymų turinį ir pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl nėra atsakoma iš esmės, tiksliai ir vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka“. Pareiškėjas teigė, kad valstybiniame universitete nėra užtikrinamos jo teisės, be kita ko, yra siūloma galvoti apie (duomenys neskelbtini).

19. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, taip pat kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios informaciją apie pavojų VAT saugomų asmenų ir objektų saugumui, privalėjo nedelsdamos apie tai pranešti VAT. Kriminalinės žvalgybos skyrius (toliau – ir KŽS) veikė ginčo laikotarpiu ir vienas iš jo uždavinių buvo smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš VAT saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymas. KŽS (duomenys neskelbtini), surinkusi visą gautą iš įvairių šaltinių informaciją ir vadovaudamasi Aprašu, atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu surašė 2017 m. lapkričio 14 d. informacinį raštą, kuriuo informacija apie pareiškėją buvo perduota (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) nebuvo konstatavusi jokio medicininio fakto, ji išskyrė tik kai kuriuos rizikos veiksnius, kurie buvo pastebėti, analizuojant persiųstą iš įvairių valstybinių institucijų medžiagą apie pareiškėją, ir šią informaciją perdavė kompetentingoms institucijoms, kad pastarosios imtųsi (jeigu tai būtina, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją) konkrečių veiksmų (priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio taikymo ir pan.). Atsakovas pabrėžė, kad nė viename dokumente nebuvo nustatyta ar užfiksuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę VAT saugomiems asmenims ar objektams.

20. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, nurodė, kad šiuo metu Tarnyba tvarko pareiškėjo asmens duomenis, vadovaudamasi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktais.

21. Atsakovas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad vien tik pasakymo apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes tai turėtų būti patvirtinta ar grindžiama tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyvaus ar objektyvaus pobūdžio įrodymais, tačiau pareiškėjas teismui jokių įrodymų nepateikė. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai apie Tarnybos veiksmus pakertant pasitikėjimą juo visuomenės, akademinės, meno kūrėjų bendruomenių akyse, pažeidžiant pareiškėjo moralinį ar psichinį neliečiamumą, pažeidžiant pareiškėjo asmens garbę ir orumą, kenkiant jo dalykinei reputacijai, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.

Atsiliepimas

22. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad savo atsiliepime buvo nurodęs tik teisinius pagrindus, kurie suteikia teisę Tarnybai, kaip institucijai, vykdyti kriminalinę žvalgybą, kad galėtų užtikrinti jai įstatymu pavestų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą, bet neminėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą. Tai buvo patvirtinta ir VAD 2020 m. birželio 1 d. rašte, kuriuo išsamiai ir argumentuotai, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą. VAT atsakingiems darbuotojams įvertinus visus gautus iš kitų institucijų laiškus ir raštus, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę VAT saugomiems asmenims ir objektams, tačiau buvo susirūpinta dėl kai kurių raštuose išsakytų teiginių ir buvo imtasi veiksmų, siekiant inicijuoti pareiškėjui galimai reikalingos pagalbos suteikimą.

23. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kokie būtent Tarnybos veiksmai pareiškėjui sukėlė baugulį, įbaugino pareiškėją ir jo šeimą, kaip Tarnybos pareigūnai pasikėsino į pareiškėjo asmens psichinį neliečiamumą, orumą, apribojo pareiškėjo ir jo šeimos teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Atsakovas pabrėžė, kad jokia slapta kontrolė ir kriminalinė žvalgyba pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdoma. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo teisėtumo yra nepagrįstas.

II.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamento paliko nenagrinėtą, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo iš Kanceliarijos atmetė.

25. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš Kanceliarijos 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas nustatė, kad VAD vyriausiasis specialistas perdavė informaciją apie pareiškėją KŽS pareigūnei. KŽS (duomenys neskelbtini), surinkęs visą gautą informaciją iš įvairių šaltinių, atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu buvo surašytas 2017 m. lapkričio 14 d. informacinis raštas ir informacija apie pareiškėją buvo perduota (duomenys neskelbtini).

26. Teismas susipažino su administracinės bylos Nr. eI2-1647-541/2021 medžiaga ir nustatė, kad pareiškėjas aptariamoje administracinėje byloje yra pateikęs analogišką reikalavimą Tarnybai, kaip ir šioje byloje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Tarnybos neturtinės žalos atlyginimą paliktinas nenagrinėtu, kadangi analogiškas reikalavimas jau yra nagrinėjamas teisme.

Atsiliepimas

27. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jį persekioja KŽS, teismas atkreipė dėmesį, jog atsiliepime Tarnyba nepatvirtino, kad ginčo metu Vyriausybės nustatytu mastu pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą, tačiau nurodė tik teisinius pagrindus, kurie suteikia teisę Tarnybai, kaip institucijai, vykdyti kriminalinę žvalgybą, kad galėtų užtikrinti jai įstatymu pavestų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą, bet neminėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą. Tai patvirtinta ir VAD 2020 m. birželio 1 d. raštas, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą. Nesant kitų pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų dėl jo persekiojimo, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu Tarnyba neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

Žemesnės instancijos teismas

28. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis dėl ekspertizės šioje byloje skyrimo, kadangi šis prašymas nepagrįstas. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunduose nurodomų aplinkybių ir argumentų, nukreiptų sveikatos priežiūros įstaigos atžvilgiu, kadangi joks konkretus reikalavimas medicinos įstaigai dėl veiksmų, darant įrašus pareiškėjo medicininiuose dokumentuose, šioje byloje nėra pareikštas.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Kanceliarijos 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, kad atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nurodęs, jog apie neteisėtus Kanceliarijos veiksmus jam tapo žinoma 2021 m. sausio 20 d. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, jog jam tapo žinomos skunde nurodomos aplinkybės tik 2021 m. sausio 20 d., teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl sužinojimo apie, jo manymu, pažeistas teises, priešingų tai paneigiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik 2021 m. sausio 24 d. ir 2021 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vyriausybės kanclerę su prašymais ištirti tarnautojos 2017 m. liepos 17 d. atliktų veiksmų teisėtumą. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjui apie jo pažeistas teises tapo žinoma tik 2021 m. sausio 20 d., todėl teismas netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį.

30. Teismas vadovavosi Vadovybės apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 3 ir 7 punktais, 14 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašymas patvirtina, jog tarnautoja veikė jai priskirtos veiklos srityje – užtikrino asmenų aptarnavimą Kanceliarijoje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu ir sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyti tarnautojos veiksmai nebuvo neteisėti. Tarnautoja veikė pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. apie netinkamą pareiškėjo elgesį su VAT saugomu objektu pranešė Tarnybai. Teismas konstatavo, kad tai, jog buvo perduoti tam tikri pareiškėjo asmens duomenys, remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, pareiškėjo teisių pažeidimo nesukėlė.

31. Teismas konstatavo, kad Kanceliarija neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Kanceliarijos tarnautoja, pranešusi VAT pareigūnui apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su švietimo ir mokslo ministre metu, veikė teisėtai, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgęs į tai, kad nėra nustatyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai), teismas darė išvadą, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

32. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo teisėtumo ištyrimo, teismas vadovavosi ABTĮ 114 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamas neturtinės žalos, kildinamos dėl Aprašo nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, atlyginimo, klausimas, todėl nėra jokio pagrindo spręsti dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

33. Kadangi netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas neturėjo pagrindo spręsti ir dėl 5 procentų metinių palūkanų iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo klausimo.

III.

34. Pareiškėjas T. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Aprašą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo su klausimu: Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatos, kuriuose numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teise? i? tai, kad būtų? gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė? ir komunikacijos slaptumas, kiekvienas turi teise? i? savo asmens duomenų? apsauga? (Chartijos 7 str. ir 8 str. 1 d.), nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių? taisyklių (Chartijos 8 str. 3 d.) draudžia Europos Sąjungos valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nenumatytų asmens teisės dėl galimo asmens duomenų pažeidimo kreiptis į nepriklausomą priežiūros instituciją, su siekiu įgyvendinti galimą pažeidimo tyrimą.

35. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai pašalino iš bylos atsakovą atstovaujančią įstaigą Sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir SAM) bei trečiąjį suinteresuotą asmenį Vilniaus miesto savivaldybę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-464-629/2021, kurioje konstatuota, kad argumentus dėl pareiškėjo įvardintų subjektų neįtraukimo atsakovo atstovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu apeliantas galės pateikti apeliaciniame skunde. Pareiškėjas tvirtina, kad, pašalindamas į bylą įtrauktus asmenis, teismas atliko pareiškėjo teises pažeidžiantį veiksmą. Pareiškėjas pažymi, kad, pildant privalomą medicininę dokumentaciją, atsakovo akredituota viešoji valstybinė įstaiga neteisėtai įsikišo į pareiškėjo privatų gyvenimą. Pildant pareiškėjo asmens istoriją, buvo pažeisti sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. V-84 6.8 punkto reikalavimai – poliklinikoje nustatyta tvarka pildyti privalomą dokumentaciją (popierinėse / elektroninėse versijose). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas motyvuotai dėl to nepasisakė. Pareiškėjas pažymi, kad vertino, jog turi būti keliamas SAM atsakomybės klausimas, prašant paaiškinti susiklosčiusią ministerijoje padėtį detaliau, tačiau teismas nemotyvavo, kodėl to daryti nereikia. Pareiškėjas nurodo, kad prašė teismo teisiškai įvertinti SAM veiklą viešojo administravimo įstatymo prasme ir pasisakyti apie SAM veiklą (veiksmus arba neveikimą). Pareiškėjas daro išvadą, kad į bylą reikėtų įtraukti atsakovo atstovą SAM ir trečiąjį suinteresuotą byloje asmenį Vilniaus miesto savivaldybę, taip pat būtina gauti nurodytų viešojo administravimo subjektų atsiliepimus į pareiškėjo skundą.

36. Pareiškėjo teigimu, Aprašas yra neteisėtas, prieštaraujantis Europos Sąjungos teisei ir Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, todėl yra pagrindas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad kėlė klausimą dėl Aprašo neatitikimo Chartijos nuostatomis, todėl teismas nepagrįstai netaikė ir nevertino atsakovo veiksmų (ne)atitikimo Chartijos nuostatomis. Pareiškėjas prašo įvertinti galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ESTT.

37. Pareiškėjas nurodo, kad administracinė byla Nr. eI2-1647-541/2021 nėra analogiška šiai bylai, joje dalyvauja kitos ginčo šalys, apeliacinės instancijos teismas kol kas nepriėmė jokio sprendimo minėtoje byloje, be to, nurodytoje byloje nekeliamas R. S. veiksmų neteisėtumo klausimas perduodant Tarnybai apelianto asmens duomenis, taip pat nėra keliami klausimai, susiję su SAM ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmais, skiriasi prašoma priteisti suma. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 105 straipsnio 4 punktą ir paliko pareiškėjo reikalavimą nenagrinėtu.

38. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė įgyvendinti ekspertizę, taip pat nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo skunduose nurodomų aplinkybių ir argumentų, nukreiptų atsakovo akredituotų ir Vilniaus miesto savivaldybės valdomų sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu, o teismo vertinimas, kad konkretus reikalavimas medicinos įstaigai dėl veiksmų, darant įrašus pareiškėjo medicininiuose dokumentuose, šioje byloje nėra pareikštas, yra klaidingas ir užkertantis pareiškėjo teisę į teisingą teismą, bylos nagrinėjimą iš esmės.

39. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime konstatavo, jog tarnautoja R. S. veikė pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. apie netinkamą pareiškėjo elgesį su VAT saugomu objektu pranešė Tarnybai. Tačiau teismas sprendime nenurodė ir nemotyvavo, kuo remiantis konstatuota, kad pareiškėjo elgesys buvo netinkamas. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nenurodė jokio pagrindo, kuris patvirtintų klaidingai teismo sprendime konstatuotą faktą, jog pareiškėjo elgesys buvo netinkamas. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino neteisėtų veiksmų definicijos būtina (reikalinga) apimtimi nagrinėjamo ginčo ribose, neteisingai taikė teisės normas, nenurodė jokių Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašyme nustatytų teisės normų, kurios suteiktų R. S. teisę tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis, perduoti jo asmens duomenis tretiesiems asmenims. Pareiškėjas pažymi, kad iš teismo sprendimo lieka neaišku, ar pareiškėjas turėjo teisę būti informuotas apie tvarkomus duomenis, ar turėjo teisę laiku (nesuėjus skundo padavimo senačiai) kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją su skundu dėl galimo asmens duomenų apsaugos pažeidimo, taip pat nėra aišku, kokia R. S. pareigybės aprašyme esančia ir įtvirtinta teisės norma remiantis ji perdavė pareiškėjo asmens duomenis, teismas nepagrįstai nevertino R. S. veiksmų Chartijos nuostatų šviesoje. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas bylą išnagrinėjo neatidžiai ir paviršutiniškai, priimtas sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis.

40. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad buvo perduoti tam tikri pareiškėjo asmens duomenys, nesukėlė jo teisių pažeidimo. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjo asmens duomenų perdavimas pažeidė Chartiją. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Europos Sąjungos teisės normų, nesivadovavo Teismų įstatymu, neįvertino, kad pareiškėjas negalėjo apskųsti R. S. veiksmų perduodant jo asmens duomenis todėl buvo neužtikrintos, nepagrįstai apribotos ir pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės: 1) pareiškėjo asmens teisė ar laisvė paduoti skundą priežiūros įstaigai (Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai); 2) pareiškėjo asmens teisė ar laisvė į teisminę gynybą; 3) pareiškėjo asmens teisė ar laisvė kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino R. S. veiksmų ne (atitikimą) Chartijos nuostatomis, nepagrįstai nevertino, kad atsakovo veikla, kai pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės paduoti skundą priežiūros įstaigai (Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai) neatitiko Chartijos 8 straipsnio 3 dalies. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenurodė teisės normos, kuria remiantis būtų pagrindžiamas teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Aprašo ištyrimo.

Atsiliepimas

41. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42. Atsakovas paaiškina, kad 2017 m. lapkričio 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir jame pateikiama informacija yra skirta naudoti priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio taikymo, bet galutinį vertinimą ir sprendimą turi priimti kompetentinga institucija, todėl tokio pobūdžio raštas nebuvo siunčiamas pačiam pareiškėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šį faktą patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-6199-535/2019, kurioje teismas padarė išvadą, kad minėtas raštas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes teikimas yra tik procedūros dalis, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-106-525/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos nevykdė, tai patvirtina ir VAD direktoriaus 2020 m. birželio 1 d. raštas, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą ir kuriame pareiškėjas informuotas, kad jo atžvilgiu nevykdė ir nevykdo kriminalinės žvalgybos, todėl pareiškėjo teiginiai apie jo persekiojimą neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kanceliarijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Atsakovas pažymi, kad teismo išvada, jog Kanceliarija neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir Kanceliarijos tarnautoja veikė teisėtai, yra pagrįsta, apelianto argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (iki 2020 m. liepos 1 d. – Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

45. Pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš VAD, nustatęs, kad administracinėje byloje Nr. eI2-1647-541/2021 pareiškėjas yra pareiškęs analogišką reikalavimą Tarnybai (ABTĮ 105 str. 4 p.). Teismas atmetė pareiškėjo skundo kitą dalį, konstatavęs, kad Kanceliarija neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

46. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

47. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė SAM ir Vilniaus miesto savivaldybės, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 15 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo priėmimo klausimą, pašalino iš administracinės bylos proceso atsakovo atstovu nurodytą SAM ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytą Vilniaus miesto savivaldybę. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-464-629/2021 atkreipė dėmesį, jog argumentus dėl pareiškėjo įvardintų subjektų neįtraukimo atsakovo atstovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu pareiškėjas galės pateikti apeliaciniame skunde ar atsiliepime į apeliacinį skundą, jeigu tokie procesiniai dokumentai bus teikiami. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais aptariamu klausimu, kadangi pareiškėjo patikslintame skunde jokie reikalavimai šioje byloje SAM nebuvo pareikšti, taip pat priimtas skundas nėra susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais ar neveikimu. Atsižvelgus į šias aplinkybes, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas turėjo pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir argumentų, nukreiptų atsakovo akredituotų ir Vilniaus miesto savivaldybės valdomų sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu. Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl ekspertizės skyrimo, kadangi toks prašymas yra nesusijęs su bylos dalyku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės paskyrimo.

48. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis–teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Nauju skundo dalyku nelaikytinas kitokios nei anksčiau reikalauta pinigų sumos nurodymas, pavyzdžiui, skirtingas žalos įvertinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, anksčiau inicijuotose administracinėse bylose nurodė skirtingą neturtinės žalos įvertinimą nei nagrinėjamoje byloje, tai iš esmės neturi teisinės reikšmės konstatuojant administracinių ginčų tapatumo faktą. Priešingas aiškinimas sudarytų galimybę pareiškėjui piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, kiekvieną kartą remiantis iš esmės tais pačiais argumentais, tačiau prašant atlyginti skirtingo dydžio neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-214/2010).

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. eI2-1647-541/2021 pareiškėjas, be kita ko, kėlė reikalavimą Tarnybai dėl neturtinės žalos, kurią kildino, kaip ir šioje administracinėje byloje, iš Tarnybos veiksmų atliekant pirminį rizikos vertinimą ir 2017 m. lapkričio 14 d. perduodant informaciją apie pareiškėją (duomenys neskelbtini), atlyginimo. Atsižvelgus į šios nutarties 48 punkte pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos abiejose bylose yra skirtingos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčas nėra tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, paliko nenagrinėtą tik pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą, kadangi analogiškas reikalavimas jau yra nagrinėjamas teisme. Kitą pareiškėjo skundo reikalavimą – dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kanceliarijos, teismas nagrinėjo. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad administracinėje byloje Nr. eI2-1647-541/2021 nebuvo keliamas R. S. veiksmų neteisėtumo klausimas, taip pat nėra keliami klausimai, susiję su SAM ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmais. Kaip minėta, teismui palikus nenagrinėtą tik pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, o kitą skundo dalį išnagrinėjus, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad bylose yra ne tos pačios ginčo šalys, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ABTĮ 105 straipsnio 4 punkto taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną (2022 m. sausio 26 d.) nebuvo priimtas galutinis sprendimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, kuris įpareigoja skundą palikti nenagrinėtą, jei yra nustatyta, kad teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

50. Vadovybės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, taip pat kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios informaciją apie pavojų VAD saugomų asmenų ir objektų saugumui, privalėjo nedelsdamos apie tai pranešti VAD. Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašymas (galiojęs 2017 m. liepos 17 d.) patvirtina, kad R. S. veikė jai priskirtos veiklos srityje – užtikrino asmenų aptarnavimą Vyriausybės kanceliarijoje.

51. Iš byloje esančio VAD Pastatų apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. liepos 18 d. tarnybinio pranešimo „Dėl susirūpinimą keliančio asmens“ matyti, kad jam vadovaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastato Pastatų apsaugos skyriaus pamainai, 12.50 val. į Vyriausybės priimamąjį atvyko T. G. Į priėmimą pas švietimo ir mokslo ministrę jis iš anksto sudarytame sąraše nebuvo įrašytas. 13.00 val. atėjo Vyriausybės Piliečių aptarnavimo skyriaus darbuotoja R. S. ir pranešė, kad papildo interesantų sąrašą ir įtraukia minėtą asmenį į priėmimą pas ministrę. Po priėmimo, 14.37 val. išvykus T. G., priėjo darbuotoja R. S. ir paaiškino, kad minėtas asmuo yra (duomenys neskelbtini).

52. Kaip matyti iš nutarties 51 punkte cituoto tarnybinio pranešimo, R. S. po pareiškėjo apsilankymo Vyriausybėje žodžiu pranešė VAD pareigūnui apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su švietimo ir mokslo ministre metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nutarties 50 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kanceliarijos tarnautoja veikė teisėtai, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančio Tarnybos K1 skyriaus vyriausiosios specialistės 2021 m. sausio 15 d. tarnybinio pranešimo bei Tarnybos K1 direktoriaus 2021 m. birželio 28 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo atliktas pareiškėjo pirminis rizikos vertinimas ir 2017 m. lapkričio 14 d. informacija apie pareiškėją perduota (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš minėtų tarnybinių pranešimo, šie veiksmai buvo atlikti ne dėl R. S. žodinės informacijos pateikimo VAD Pastatų apsaugos skyriaus vyriausiajam specialistui 2017 m. liepos 17 d., o 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 13 d. gautos informacijos iš atitinkamai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pagrindu.

53. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas paminėtą formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017). Kadangi šioje byloje nesprendžiamas neturtinės žalos, kildinamos dėl Aprašo nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu atlyginimo, klausimas, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir spręsti dėl Aprašo teisėtumo ištyrimo.

54. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

55. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

56. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo Aprašo nuostatas, dėl kurių teisėtumo jis abejoja, tačiau jos nėra taikytinos sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą. Be to, Aprašo konstitucingumo tyrimas nepatenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

57. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo bei apeliaciniame skunde tvirtina, jog yra faktinis ir teisinis tokio prašymo pagrindas.

58. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (ABTĮ 20 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, jis turi kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Teismų įstatymo 40¹ str.). Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

59. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Pareiškėjo prašyme kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą keliami klausimai sietini su asmens duomenų apsaugos teisiniu reguliavimu, kuris nenumatytų asmens teisės dėl galimo asmens duomenų pažeidimo kreiptis į nepriklausomą priežiūros instituciją, siekiant įgyvendinti galimą pažeidimo tyrimą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad toks prašymas yra siejamas su Aprašu, D. S. 2017 m. liepos 18 d. tarnybiniu pranešimu Nr. TP-2255, VAD 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 2S-196, sveikatos priežiūros įstaigos dokumentu. Pažymėtina, kad tokie klausimai nėra sprendžiami šioje byloje. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktinės aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėErnestas SpruogisSkirgailė Žalimienė