- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- 1A-159-557/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16428-2023-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas, Kristina Kakurinė, Lina Nainienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Linos Nainienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria G. J., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, esant nepakaltinamai, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad G. J. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y ji 2023-05-07 apie 10.58 val. Šilutės pl. 35, Klaipėdoje, viešoje vietoje, šalia PC ,,Banginis“, pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia smogė kumščiu J. M. į galvą, po to ši pargriuvo ant žemės, taip J. M. padarė poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje ir poodinę kraujosruvą galvos plaukuotos dalies kaktinėje – smilkininėje srityse, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu G. J. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024-04-22 nutartį ir paskirti jai priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą.
2.1. Nurodo, jog teismas teisingai pripažino, kad ji, būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, tačiau, apeliantės nuomone, nebuvo pakankamai pagrindų taikyti jai stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
2.2. Remiantis BK 98 straipsnio 3 dalimi, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.
2.3. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato BK 98 straipsnis, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
2.4. Apeliantės teigimu, teismas atsižvelgė tik į psichiatrijos ekspertizės išvadas (skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akte rekomenduojama G. J. taikyti būtent tokią priverčiamąją medicinos priemonę, nes ji yra pavojinga aplinkiniams, visiškai nepažįstamuose asmenyse mato grėsmę), tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog teismo posėdžio metu psichiatrė ekspertė L. Š. parodė, kad ekspertizės metu jos, G. J., psichikos būsena buvo labai bloga, nes ji nesilankė pas gydytoją, nesigydė, tačiau vartojant vaistus galima tikėtis pagerėjimų. Spręsdamas klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo būtinumo teismas turėjo įvertinti ne tik sveikatos būklę ir socialinį pavojingumą nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir konkrečias sąlygas ir galimybes užtikrinti medicinos gydymą. G. J. nurodo, kad šiuo metu jos psichinės sveikatos būklė yra žymiai geresnė, ji lankosi psichosocialinės veiklos centre „Nauja pradžia“, kur gauna psichologinę pagalbą (pažyma pridedama), vartoja vaistus, nuo 2024-05-13 suplanuotas gydymas VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro dienos stacionare (pridedamas medicinos dokumentų išrašas / siuntimas) ir mano, kad jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – yra perteklinė ir nepagrįsta.
3. Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
6. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galbūt pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).
7. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nusprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).
8. Nusprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. A. K. prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, nusprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).
9. Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).
10. Iš byloje esančio 2023-11-27–2023-12-27 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-231/2023 matyti, kad G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), dėl kurio nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu G. J. negali adekvačiai suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas parodymų (nerekomenduojama atlikti su ja proceso veiksmus ir jai dalyvauti teismo posėdyje ir). G. J. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 144–147).
11. 2024-04-09 pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo G. J., apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Š. patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir nurodė, jog ekspertizės metu G. J. būsena buvo išreikšta (po įvykio ji buvo stacionarizuota, tada jos psichikos būsena buvo labai bloga). G. J. seniai serga ta liga (liga yra kelių formų, viena iš jų yra nepertraukiama), yra būtinas nuolatinis vaistų vartojimas su nuolatiniu stebėjimu (nuolatos vartojant vaistus galima tikėtis pagerėjimų, tačiau negydant liga progresuoja, be to, galimas paūmėjimas net ir vartojant vaistus). Paskutinį kartą ji buvo gydyta 2023 m., vėliau pas gydytojus nesilankė, nesigydė, visiškai neturi kritikos savo būsenai ir yra pavojinga aplinkiniams (visiškai nepažįstamuose asmenyse mato grėsmę). G. J. 10 metų gyvena su draugu (jis taip pat turi sutrikimą), su mama santykių nepalaiko.
12. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė būdama nepakaltinama, ir paskyrė jai BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį G. J. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertės rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimus, kad G. J. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo.
13. G. J. padarė tyčinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pavartodama prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Iš ekspertizės akto matyti, kad G. J. psichinės sveikatos sutrikimai stebimi nuo 1999 m. ir nuo to laiko ji buvo periodiškai gydoma (1999-03-02–1999-03-30 nustatyta diagnozė: (F21) šizoafektinis sutrikimas; 1999-11-02–199-11-17 pakartotinai gydyta stacionare su ta pačia diagnoze (šizotipinis sutrikimas); 2000-08-29–2000-09-25 vėl gydyta stacionare, diagnozė pakeista į (F20.0) paranoidinę šizofreniją, pakartotinai stacionare dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimų, kurių metu stebėtas sutrikęs elgesys, neadekvatus afektas, mąstymo sutrikimai, G. J. gydyta 2002-10-14–2002-11-15, 2009-06-20–2009-07-27, 2010-03-06–20210-04-08, 2010-07-03–2010-08-04, 2011-08-25–2011-09-06, 2012-11-19–2012-12-12, 2014-01-29–2014-03-26, 2015-08-25–2015-09-08, 2020-10-31–2020-11-25, 2020-12-12–2020-12-26. Pakartotinai stacionariniam gydymui ji buvo stacionarizuota į RKLPF 2023-05-08 (kitą dieną po įvykio), kur dėl paranoidinės šizofrenijos buvo gydyta iki 2023-05-26, vėliau nukreipta į dienos stacionarą, pakartotinai gydyta po mėnesio (nuo 2023-06-21 iki 2023-07-05) (b. l. 145). Išanalizavus G. J. medicininę dokumentaciją, išsiaiškinta, kad: „G. J. psichikos sutrikimas manifestavo 19 m. psichozine simptomatika, neadekvačiu elgesiu. Nuo 2000 m. stebint ryškius emocijų, valios, motyvacinės sferos, mąstymo sutrikimus diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Dinamikoje stebimi gana dažni ligos paūmėjimai su progresuojančia negatyvia simptomatika. Iš karto po byloje nagrinėjamo įvykio G. J. buvo gydyta psichiatrijos stacionare dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo, psichikos būsenoje stebėta išreikšta psichozinė simptomatika, neadekvatus afektas bei elgesys, ryškūs mąstymo sutrikimai. Nepaisant 2 stacionarinių gydymų, reikšmingo psichikos būsenos pagerėjimo pasiekti nepavyko. Ekspertizės metu psichikos būsenoje stebima lėtiniam psichikos sutrikimui – paranoidinei šizofrenijai būdingi išreikšti mąstymo, emocijų, valios sutrikimai (paralogiškas, dezorganizuotas, rezonuojantis mąstymas, santykio kliedesiai, įtakojantys tiriamosios afektą ir elgesį, emocinis blankumas, afekto nestabilumas, neadekvatumas, apatoabulinė simptomatika, dezorganizuota veikla, sutrikusi socialinė adaptacija). Vertinant tiriamosios pasakojimą, byloje nagrinėjamą įvykį, savo veiksmų motyvaciją, akivaizdu, kad tiriamosios elgesys, situacijos vertinimas buvo neadekvatus, nulemtas kliedesinių išgyvenimų. Apibendrinat ekspertizės metu atlikto psichologinio įvertinimo duomenis, kontakte G. J. įsitempusi, dirgdama pateikia liguistą jai inkriminuojamos veikos aplinkybių interpretaciją. Kontakto ir psichologinio vertinimo duomenys nurodo lėtiniam psichikos sutrikimui būdingus išreikštus mąstymo asociacijų bei operacijų sutrikimus ir iškreipta logika grindžiamus sprendimus, dėl ko jos realybės ir kitų žmonių motyvų suvokimas yra sutrikęs. Atsižvelgiant į išdėstytus duomenis, G. J. jai inkriminuojamos veikos padarymo metu ir šiuo metu diagnozuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (F20.0) paranoidinė šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), dėl psichikos būsenos G. J. jai inkriminuojamos veikos metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, adekvačiai suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas parodymų. Atsižvelgiant į tai, kad tiriamosios psichikos būsenoje šiuo metu stebima išliekanti psichozinė simptomatika įtakojanti jos elgesį ir emocijas, tai, kad tiriamoji nėra kritiška savo būsenos atžvilgiu, G. J. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje (Rokiškio PL).“ (b. l. 147).
14. G. J. skundo argumentas, kad nebuvo pakankamai pagrindų jai taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prieštarauja ne tik minėto ekspertizės akto Nr. 85TPK-231/2023 išvadoms, bet ir teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimams teisiamajame posėdyje apie dabartinę G. J. sveikatos būklę, išsamiai paaiškinant, kodėl šiuo momentu jai yra būtinas ir reikalingas stacionarus gydymas. Nors, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, apklausta teisme ekspertė L. Š. nurodė, kad vartojant vaistus galimas pagerėjimas, ir, pasak G. J., ji gydosi – lankosi psichosocialinės veiklos centre „Nauja pradžia“, kur gauna psichologinę pagalbą, vartoja vaistus, nuo 2024-05-13 suplanuotas gydymas VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro dienos stacionare (prie apeliacinio skundo pateiktoje Psichosocialinės veiklos centro „Nauja pradžia“ 2024-05-09 pažymoje Nr. S-89 nurodoma (b. l. 191), kad G. J. paslaugos šiame centre teikiamos jau 3 metus ir per tą laiką nekilo jokių konfliktinių situacijų. VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2024-05-10 medicinos dokumentų išraše nurodoma (b. l. 192), kad G. J. šiame centre gydosi nuo 2004-05-10 (t. y. 20 metų), stacionariai gydyta 2024 m. balandžio mėn., suplanuotas stacionarus gydymas gegužės mėn.) ir šiuo metu jos psichinės sveikatos būklė yra žymiai geresnė, tačiau, kaip matyti iš ekspertizės akte užfiksuotų G. J. paaiškinimų ekspertinio tyrimo metu, nors ji ir pripažino serganti, tačiau į klausimą, kuo pasireiškia jos liga, atsakė „Išsigijimu, gera nuotaika“, be to, nurodė, jog pas psichiatrą nesilankė, nes jai „nereikia“ (b. l. 146 –147). Kaip patvirtino teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Š., G. J. konstatuotas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija – yra sisteminis, ji visiškai neturi kritikos savo ligai, pas gydytojus nesilankė ir savanoriškai nesigydė ir yra pavojinga aplinkiniams (t. y. nurodė: „Liga gali paūmėti net vaistų vartojimo fone. Negydant liga progresuoja. G. J. yra pavojinga aplinkiniams. Ji jaučia grėsmę. J. visiškai nepažystamuose asmenyse mato grėsmę.“ (b. l. 179), ir jai rekomenduojama gydytis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
15. Nurodyti duomenys pagrindžia, kad G. J. yra pavojinga, ambulatorinis gydymas ir stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jai nėra efektyvus, savo smurtinį elgesį vertina nekritiškai. To nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktas VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2024-09-02 medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodoma, kad G. J. būklė yra sunki, prieš 2 savaites skirti papildomi vaistai, kuriuos jai duoda draugas su maistu, po ko stebima teigiama dinamika savijautoje. Šiuo aspektu apeliantės abejonės dėl jai paskirtos priverstinės stacionarinės medicininės priemonės taikymo būtinumo atmestinos kaip nepagrįstos, nepaneigiančios ekspertizės akto išvadų ir teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimų, kad G. J., kuri nėra kritiška savo ligai, gydymuisi, kartu ir padarytai smurtinei nusikalstamai veikai, stacionarus stebėjimas šiuo metu yra būtinas.
16. Aptartų duomenų visumos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. J. ligos pobūdis, jos padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumas, jos pačios socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jai turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
17. Be to, pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.
18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės G. J. paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, G. J. apeliacinį skundą atmesti.