Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutarties.

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 6500 Lt, t. y. 1882,53 Eur, (50 MGL) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. 2008 m. birželio 28 d. – 2012 m. balandžio 4 d. laikotarpiu, būdamas UAB „VIT“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos uhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagal kurias ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio tapatumą; šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2010 m. lapkričio mėn., UAB „ŽA“ atlikus asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt, t. y. 28 551,17 Eur, (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt, t. y. 9767,16 Eur, (be PVM) ir, pateikus UAB „VIT“ šių darbų atlikimo aktą, V. P. jo nepatvirtino, bet jo pagrindu išrašė 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIT Nr. 00135, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus (asfaltuota danga) ir pėsčiųjų–dviračių tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus atliko UAB „VIT“, ir nurodė buhalterei J. B., kuri nieko nežinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, įtraukti ją į UAB ,,VIT“ 2011 m. lapkričio mėn. buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „VIT“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus.

Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalį – juridinio asmens vadovui už tai, kad jis įvykdė įstatymais ir civiline sutartimi nustatytą prievolę jungtinės veiklos partneriui išrašyti sąskaitą už statybos rangos santykių pagrindu atliktus darbus. Be to, pasak nuteistojo, jo veikoje nėra visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių – pirmiausia tyčios (apskritai galimybės žinoti, ar subrangovas pateiks jo vadovaujamai bendrovei sąskaitą), o kompetentingos institucijos nenustatė mokestinių prievolių nevykdymo ir žalos valstybei padarymo fakto ir civilinio ieškinio byloje nepareiškė. Teismai nepakankamai ištyrė susiklosčiusią teisinę situaciją, neatribojo civilinių ir administracinių (mokestinių) teisinių santykių nuo baudžiamosios atsakomybės, kurios pagrindas – pavojingos ir baudžiamajam įstatymui prieštaraujančios nusikalstamos veikos buvimas. Todėl nagrinėjamu atveju kyla pagrįstas klausimas ir dėl paties nusikalstamo įvykio buvimo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. spalio 12 d. tarp UAB „VIT“, kurios vadovu kasatorius tuo metu buvo, ir AS „ME“ buvo sudaryta bendrosios jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys įsipareigojo laiku ir tinkamai atlikti statybos rangos darbus statybos objektuose Mažeikių rajone Sedoje, Plinkšiuose, Bugeniuose ir kartu prisiėmė solidarią atsakomybę už su perkančiąja organizacija „MV“ sudarytos rangos sutarties sėkmingą vykdymą. Įgyvendinant šią bendrosios jungtinės veiklos sutartį, 2011 m. spalio 7 d. UAB „VIT“ ir subrangovas UAB „ŽA“ sudarė subrangos sutartį Nr. 11 1007/01 dėl kelio asfalbetonio ir betono plytelių grindinio Plinkšiuose ir Bugeniuose. Taigi subrangos santykiai, susiklostę tarp UAB „VIT“ ir subrangovo (kuris iniciavo ikiteisminį tyrimą šioje byloje), kyla ir iš jungtinės veiklos sutarties. Kai vykdydama šią sutartį UAB „VIT“ susidūrė su finansiniais sunkumais, ši bendrovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2012 m. vasario 21 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-1010-460/2012) jai (UAB „VIT“) iškėlė restruktūrizavimo bylą. AS „ME“ 2012 m. sausio 31 d. raštu nuo 2012 m. kovo 1 d. nutraukė jungtinės veiklos sutartį. Dėl to subrangovas, dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo matydamas sunkią UAB „VIT“ finansinę padėtį, tiesiogiai nepateikė savo reikalavimų bei juos pagrindžiančių dokumentų ne tik UAB „VIT“ ar Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka restruktūrizavimo administratoriui ir restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, o laisva valia pasirinko PVM sąskaitą faktūrą už 2011 m. lapkričio mėnesį atliktus darbus pateikti AS „ME“, taip pat nesikreipė į teismą dėl UAB „VIT“ skolos, nepasinaudojo antstolio pagalba įteikiant šiai restruktūrizuojamai bendrovei dokumentus. Taigi subrangovas, reikalaudamas solidarios atsakomybės, pats pasirinko reikalavimą dėl atliktų darbų vėliau teikti AS „ME“, tačiau tai nepanaikino UAB „VIT“ pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme ir kituose teisės aktuose. Kasaciniame skunde pažymima, kad tarp jungtinės veiklos sutarties partnerių UAB „VIT“ ir AS „ME“ bei subrangovo UAB „ŽA“ buvo kilęs civilinis ginčas dėl subrangovo reikalavimo priteisti skolą solidariai iš abiejų – UAB „VIT“ bei AS „ME“ – ir šiuo klausimu buvo priimti teismų sprendimai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3000-535/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2237-464/2013).

Kasatoriaus manymu, tai, kaip teismai aiškino ir taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, prieštarauja baudžiamosios atsakomybės paskirčiai. BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą. Buhalterinė apskaita šio straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1, 5 punktai). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad dėl BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsirastų šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Pasak kasatoriaus, tai, kad UAB „VIT“ išrašė aptariamą sąskaitą, nereiškia, jog negalima nustatyti jos veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, šių padarinių buvimas, jo manymu, nėra įtikinamai įrodytas. Išrašant šį dokumentą vykdyta sutartinė prievolė jungtinės veiklos partneriui AS „ME“ ir užsakovui UAB „MV“ bei mokestinė prievolė valstybei. Tačiau UAB „VIT“ vadovas buvo nuteistas už tai, kad įmonė fiksavo darbų atlikimą (kai tai ir turėjo daryti pagal sutartį ir įstatymą) bei deklaravo PVM. Kasatorius teigia, kad nei UAB „VIT“, nei jis, kaip šios įmonės vadovas, neturėjo tikslo apgaulingai tvarkyti apskaitą ir taip vengti kokių nors prievolių vykdymo.

Pagal kaltinimą subrangovui UAB „ŽA“ nepateikus sąskaitos faktūros, kasatorius (V. P.) turėjęs surašyti laisvos formos dokumentą, tačiau PVM sąskaita faktūra į buhalterinę apskaitą neįtraukta dėl to, kad jos iš subrangovo negavo, ir tai nereiškia, kad ją UAB „VIT“ vengė gauti, juolab kad negalėjo įpareigoti subrangovą UAB „ŽA“ sąskaitas ir atliktų darbų aktus teikti tiesiogiai tik UAB „VIT“ ar sąskaitą teikti AS „ME“. Apskritai subrangovas neturėjo tikslo pateikti sąskaitos UAB „VIT“; šią aplinkybę patvirtina kreipimasis į AS „ME“ ir tai, kad PVM sąskaitą faktūrą pateikė būtent AS „ME“.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisingai vertino civilinės apyvartos subjektų veiksmus ir iš to kylančius mokestinius padarinius. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolės susijusios su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.975 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančių dalyvių atsakomybė yra solidari (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), subrangovas išreiškė savo valią dėl jo atliktų darbų susidariusios skolos atlyginimo reikalauti iš AS „ME“, jai išrašant sąskaitą už atliktus darbus, už kuriuos sumokėjo perkančioji organizacija. Taigi, užfiksavus faktiškai atliktus darbus, UAB „VIT“ privalėjo išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaityti šias faktiškai įvykdytas ūkines operacijas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį, t. y. kilo pareiga išrašyti ir PVM sąskaitą faktūrą. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmenų pareiga apskaičiuoti ir sumokėti PVM, esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, o esant tokiai situacijai, kai ataskaitiniu mokestiniu laikotarpiu buvo atlikti darbai ir jų atlikimas buvo užfiksuotas statybos procesą reglamentuojančiuose dokumentuose, UAB „VIT“ neturėjo teisės neužfiksuoti darbų atlikimo ir mokestine prasme.

Kasatoriaus įsitikinimu, jeigu jis būtų padaręs kokią nors žalą, tai turėtų atsakyti civiline ar administracine tvarka, tačiau teismai neteisingai pritaikė jam baudžiamąją atsakomybę už neva valstybės finansiniams interesams padarytą žalą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis). Taip pat neteisingai nustatytas jungtinės veiklos partnerių ir jų subrangovo tarpusavio prievolių įvykdymo momentas, lėmęs išvadą esą „negalima nustatyti įmonės įsipareigojimų“. Pagal sutarties su AS „ME“ sąlygas, jeigu ši patirtų kokias nors išlaidas, jos būtų kompensuojamos šiai bendrovei išrašant sąskaitą. Taip pat klaidingai suprastas ūkinės komercinės veiklos kompleksiškumas – kaltinimas grindžiamas prielaida, tarsi UAB „VIT“ santykius turėjo tik su UAB „ŽA“ ir įsipareigojimų jam neapskaitė, tačiau pagal jungtinės veiklos sutartį tiek, kiek vieno partnerio įsipareigojimai subrangovui mažėjo, tiek atitinkamai sutarties užbaigimo metu koregavosi gautinos sumos iš kito partnerio. Be to, neatsižvelgta į bendrą kontekstą – jeigu sąskaitą gavusi AS „ME“ įsitrauktų ją į apskaitą ir tą patį padarytų UAB „VIT“, tai mokestine prasme tos pačios sąnaudos ir PVM būtų atskaityti du kartus (taip valstybei būtų daroma žala, nors to nebuvo).

Esminę reikšmę šioje byloje turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą kasatoriaus padaryta veika yra tokia pavojinga, kad už ją būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę ir kyla klausimas dėl ATPK 173¹ straipsnio (Apskaitos taisyklių pažeidimas) taikymo, tačiau teismai dėl to nepasisakė, inkriminuotos veikos pavojingumo išsamiai neanalizavo.

Kasatoriaus įsitikinimu, veika nėra ir negali būti vertinama kaip pavojinga valstybės finansų sistemai ir atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesiekė dirbtinai padidinti įmonės sąnaudų ir išvengti mokesčių, o PVM sąskaita faktūra jungtinės veiklos partneriui AS „ME“ išrašyta nepagrįstai, už faktiškai atliktus ir statybos dokumentuose aktuotus darbus.

Kasatorius daro išvadą, kad UAB „VIT“ negavus iš subrangovo sąskaitos už atliktus darbus ir dėl to negalint savo išrašytos PVM sąskaitos faktūros įtraukti į buhalterinę apskaitą, negali kilti ir šios įmonės atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu tarp šalių buvo susiklostę civiliniai santykiai, todėl kilęs civilinis ginčas dėl tarpusavio įsipareigojimų vykdymo turėjo būti sprendžiamas taikant CK nuostatas.

Kasatoriaus manymu, teismai tinkamai neidentifikavo ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nenurodė, kuo pasireiškė jo apgaulė tvarkant apskaitą, todėl jo veiksmuose nėra kaltės. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokiais veiksmais pasireiškė kasatoriaus tyčia, kai statybos darbams vadovavo statybos vadovas T. K., skaičiavęs atliktus darbus ir teikęs duomenis buhalterijai. Be to, PVM sąskaitą faktūrą pasirašė ne kasatorius, o buhalterė, kuri teisme parodė, kad PVM sąskaitą faktūrą išrašė statybos darbų vadovo, bet ne kasatoriaus nurodymu.

Pagal kasacinio teismo praktiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas laikomas nusikaltimo vykdytoju ir atsako tik tada, jeigu sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-454/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-363/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-334-677/2015). Taigi, pasak kasatoriaus, jis neatliko jokių veiksmų, kurie būtų susiję su sąmoningu buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimu buhalterei.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismų sprendimuose neanalizuota, kas buvo atsakingas už statybos darbus, ar subrangovo nurodyti darbai yra atlikti, ar statybos darbų žurnale jie užfiksuoti tinkamai ir teisėtai, ar šie darbai yra analogiški nurodytiems kitame darbų priėmimo perdavimo akte. Nesant kasatoriaus parašo ant PVM sąskaitos faktūros ir parodymų, kad būtent jis nurodė buhalterei ją išrašyti, iš anksto žinodamas, kad darbus atliko kita įmonė, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Kasatorius daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamoje byloje, atlikus UAB „VIT“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Padaryti pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai aprašyti 2012 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadoje, kurioje konstatuota, kad jeigu UAB „ŽA“ atliko asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo ir pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt (be PVM), kuriuos įrašė į 2011 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą, pateiktą bendrovei „VIT“, ir nepatvirtinta, kad darbai atlikti, tai bendrovė „VIT“ į 2011 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktą ir atliktų darbų akto pagrindu išrašytą 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą VIT 00135 įrašė kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus (asfaltuota danga) ir pėsčiųjų–dviračių tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus, iš viso už 155 170,44 Lt (be PVM), kuriems neturėjo įsigijimo dokumentų.

UAB „VIT“ direktorius V. P. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodančias, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodančias, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbų (asfaltuota danga) ir pėsčiųjų–dviračio tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbai nepagrįsti darbų įsigijimo apskaitos dokumentais ir neįrašyti į apskaitą. Dėl į apskaitą neįrašytų atliktų darbų įsigijimo ūkinių operacijų, pateisinančių UAB „VIT“ atliktus darbus iš viso už 155 170,44 Lt, tyrimo metu negalima nustatyti šios bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus.

Prokuroro teigimu, atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad teismai neatribojo civilinių ir administracinių (mokestinių) teisinių santykių nuo baudžiamosios atsakomybės. Už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį, ir administracinė atsakomybė pagal ATPK 173¹ straipsnį. Baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės atsakomybės atriboja BK 222 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – visiškai ar iš dalies negalėjimas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. V. P. apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą kilo šie baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „VIT“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus), todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasatoriui V. P. inkriminuoti apgaulingo apskaitos tvarkymo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, kaip UAB „VIT“ direktorius, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 7 dalies nuostatas, reikalaujančias visas ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o jei nėra gautas tai patvirtinantis dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio tapatumą; į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; V. P., nepatvirtinęs UAB „ŽA“ pateikto darbų atlikimo akto dėl šios bendrovės atliktų darbų – asfaltbetonio dangos ir grindinio atstatymo Bugeniuose už 98 581,48 Lt (28 551,17 Eur) be PVM ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt (9767,16 Eur) be PVM, šio akto pagrindu 2011 m. lapkričio 24 d. išrašė sąskaitą faktūrą, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad kelio dangos ir pėsčiųjų–dviračio tako atstatymo darbus – iš viso už 155 170,44 Lt (be PVM), atliko UAB „VIT“, ir nurodė buhalterei J. B. (nežinojusiai apie jo nusikalstamus ketinimus) įtraukti minėtą sąskaitą faktūrą į UAB „VIT“ buhalterinę apskaitą. Dėl tokių tyčinių V. P. veiksmų tapo negalima iš dalies nustatyti UAB „VIT“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus. Pažymėtina, kad minėti darbai buvo atlikti vykdant 2010 m. spalio mėn. sudarytas sutartis: bendrosios jungtinės veiklos sutartį tarp AS „ME“ ir UAB „VIT“ ir subrangos sutartį tarp UAB „VIT“ (užsakovo) ir UAB „ŽA“ (subrangovo), tačiau tai, kad ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai kyla sutarčių pagrindu, nereiškia, kad ūkio subjektai (šiuo atveju – ir sutarčių šalys) ar vienas iš jų neprivalo vykdyti Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintų reikalavimų. BK 222 straipsnyje numatytos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo – esmė – tyčinis teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos pažeidimas, sukėlęs šiame straipsnyje nurodytus padarinius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ūkio subjekto UAB „VIT“ direktorius V. P., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), taip pat už įmonės finansinių ataskaitų pateikimą (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnis), pirmiau nurodytais veiksmais sąmoningai pažeidė kaltinime nurodytus Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio. Taigi kasatoriui taikyta baudžiamoji atsakomybė nekyla iš to, kaip jis vykdė sutartinius įsipareigojimus, šioje byloje nebuvo sprendžiamas ir sutarties šalių ginčas dėl galimų tarpusavio įsipareigojimų nevykdymo (skolų) ar PVM mokesčių (ne)mokėjimo valstybei klausimas, todėl šie kasaciniame skunde keliami klausimai – kaip argumentai, kuriais grindžiamas skundas, – atmestini. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas – valstybės finansų sistema bendrąja prasme suponuoja tai, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti teisingai ir tinkamai, kaip to reikalauja teisės aktai, reguliuojantys buhalterinės apskaitos santykius. Pagrindinis ir tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra buhalterinės apskaitos tvarka. Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, be kita ko, įpareigoja už buhalterinę apskaitą` atsakingiems subjektams į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, šias ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais ir t. t. Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla, kai atsiranda BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme –nusikalstamų padarinių buvimą. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – V. P. veikai taikytas tinkamai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodinėdamas jo tyčios ir BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimą. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) pažeidimai iš esmės yra tik deklaruojami, kasatoriaus teiginiai apie tai prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos kasatoriaus ginčijamos faktinės aplinkybės: tyčiniai veiksmai, kuriuos jis padarė sąmoningai, ir tai atskleidžia veikos padarymo būdas, iš dalies – paties V. P. paaiškinimai, taip pat šių veiksmų padariniai, t. y. tai, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima nustatyti UAB „VIT“ 2011 metų turto ir įsipareigojimų dydžio – tai grindžiama specialisto išvada bei kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuteistojo apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus, nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir padarė motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o išnagrinėti įrodymai patikimai patvirtina nuteistojo kaltumą. Teisėjų kolegija neturi būtinybės pakartoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų ir konstatuoja, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, o nutarties turinys – BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.