Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Sodininkų bendrijos „Avietynas“ ieškinį atsakovams R. P., D. V., A. B., Z. B., M. M., J. M., R. R., V. J. bei UAB „Omnistata“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui dėl atsakovo narystės bendrijoje pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jis ex officio negali pripažinti juridinio asmens sprendimų negaliojančiais, kadangi jie gali būti nuginčyti tik suinteresuotiems asmenims teikiam ieškinį. Atsakovai turėjo teisę pasirinkti, kaip gintis nuo ieškinio, ir ta aplinkybė, kad atsakovai nereiškė priešieškinio, siekdami nuginčyti ieškovės sprendimą, savaime nereiškia, kad neturi būti tikrinamas tokio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Dėstydama argumentus atsiliepime į ieškinį, atsakovė nurodė, kad ieškovės 2014-03-08 sprendimas yra neteisėtas, išdėstė argumentus, kuriais grindžia tokią poziciją, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl tokių argumentų;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1991-11-25 buvo įsteigta Sodininkų bendrija „Avietynas“, kuri valdo jos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus, juos naudoja bei vykdo jų prižiūrą, taip pat atstovauja Bendrijos narių ekonominius ir kitus teisėtus interesus (T. 1, b.l. 62-64). 2011-08-09 SB „Avietynas“ teritorijoje buvo išsidėstę 198 žemės sklypai (T. 4, b.l. 1), o Bendrijos teritoriją juosia aštuonios gatvės, t.y. (duomenys neskelbtini), kuriose ir yra išsidėstę Bendrijos teritorijai priklausantys žemės sklypai (T. 1, b.l. 58; T. 8, b.l. 14). 2011-08-09 buvo sušauktas visuotinis Bendrijos narių susirinkimas, kurio metu Bendrijos nariai nutarė įrengti pagrindinę Pilaitės Sodų gatvę su asfalto danga ir apšvietimu (4.1 darbotvarkės klausimas); tuo pačiu buvo nutarta Pilaitės Sodų gatvės įrengimui ir apšvietimui įvesti vienkartinį 434,43 Eur (1 500,00 Lt) dydžio tikslinį mokestį sklypų savininkams – sodo gyventojams, kuris turėjo būti įmokėtas į Bendrijos sąskaitą iki 2011-10-01, nustatant, kad sklypų savininkai, dirbantys ir prižiūrintys sklypus sezono metu, vienkartinį tikslinį mokestį, skirtą kelių priežiūrai, rekonstrukcijai, atstatymui turėtų įmokėti į Bendrijos sąskaitą prieš statybų pradžią (4.2 darbotvarkės klausimas). Tuo pačiu minėto susirinkimo metu buvo nutarta Bendrijos nario mokestį nuo 2,90 Eur (10,00 Lt) už arą per metus padidinti iki 5,79 Eur (20,00 Lt) už arą per metus (5.2 darbotvarkės klausimas) (T.1, b.l. 20-24).Vadovaudamasi minėtu Bendrijos narių sprendimu, Bendrija 2011-09-18 su rangovu UAB „Kerista“ pasirašė Rangos darbų sutartį Nr. 2, pagal kurią rangovas įsipareigojo pagal pateiktą projektą įrengti Pilaitės Sodų gatvės pagrindą (T. 8, b.l. 16-17). UAB „Kerista“ 2011-10-28 išrašė Bendrijai PVM sąskaitą-faktūrą Serija KER Nr. 0004611 bendrai 106 962,55 Lt sumai (T. 8, b.l. 20), kurią Bendrija apmokėjo 2011-10-06 ir 2012-02-27 mokėjimais (T. 8, b.l. 30-31). Taip pat nustatyta, kad Bendrija 2013-09-26 su rangovu VšĮ „Mano miestas“ pasirašė Projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo parengti Bendrijos teritorijoje esančių gatvių apšvietimo projektą (T. 8, b.l. 21-26). 2014-07-15 Bendrija su rangovu UAB „Elmava“ pasirašė Rangos sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo pagal Bendrijos pateiktą projektą atlikti bendrijos gatvių apšvietimo tinklus už 199 018,98 Lt (įskaitant PVM) kainą (T. 8, b.l. 27-28). Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrija 2014-10-10, 2014-10-12 ir 2015-01-13 mokėjimais sumokėjo rangovui UAB „Elmava“ pagal sutartį iš viso 101 183,82 Lt sumą (T. 8, b.l. 32-34). 2014-03-08 buvo sušauktas pakartotinis visuotinis Bendrijos narių susirinkimas, kurio metu balsavime dalyvavusių Bendrijos narių dauguma nutarė patikslinti 2011-08-09 susirinkimo protokolo formuluotę, išdėstant ją taip: „1 500,00 Lt vienkartinį infrastruktūros mokestį mokėti nuo sklypo; mokestis turi būti sumokėtas iki 2014-04-30“ (6.1 darbotvarkės klausimas) (T. 1, b.l. 29-31, 46-51). Ieškovės teigimu, atsakovai savo pareigas vykdė netinkamai, dėl ko ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš ieškinyje nurodytų atsakovų infrastruktūros mokestį, nario mokestį bei kitus ieškinyje nurodytus mokesčius Bendrijai. Atsakovai pateiktais atsiliepimais su minėtu Bendrijos narių susirinkimo sprendimu nesutiko bei teigė, jog toks sprendimas yra niekinis, todėl ieškinys ir reikalavimai priteisti infrastruktūros ir kitus mokesčius yra nepagrįsti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovės D. V. atžvilgiu tenkino visiškai ir priteisė ieškovei Sodininkų bendrijai „Avietynas“ iš atsakovės D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 20,85 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovų A. B. ir Z. B. atžvilgiu tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovų A. B. ir Z. B. solidariai 593,72 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei lygiomis dalimis 22,13 Eur bylinėjimosi išlaidų; priėmė ieškovės Sodininkų bendrijos „Avietynas“ atsisakymą nuo ieškinio, pareikšto atsakovų A. B. ir Z. B. atžvilgiu, dalyje dėl 573,45 Eur skolos priteisimo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; ieškinį atsakovo V. J. atžvilgiu tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo V. J. 70,38 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 2,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, o likusioje dalyje ieškovės ieškinį atsakovo V. J. atžvilgiu atmetė; ieškinį atsakovų R. P. ir UAB „Omnistata“ atžvilgiu atmetė; priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio, pareikšto atsakovų M. M., J. M. ir R. R. atžvilgiu ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė bei priteisti ieškovei iš atsakovų J. M. ir R. R. lygiomis dalimis 2,80 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovo V. J. priešieškinį tenkino visiškai: pripažino, kad V. J. narystė Sodininkų bendrijoje „Avietynas“ pasibaigė 2012-11-21; priteisti atsakovui V. J. iš ieškovės 41,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovei UAB „Omnistata“ iš ieškovės 640,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžino ieškovei 12,60 Eur žyminio mokesčio; grąžino ieškovei Sodininkų bendrijai „Avietynas“ 12,91 Eur žyminio mokesčio. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad Bendrijos susirinkimo sprendimas nėra nuginčytas, todėl yra galiojantis bei privalomas ir vykdytinas visiems Bendrijos nariams. Sprendime dėl ieškinio reikalavimų kiekvienam iš atsakovų pasisakė atskirai.

Dėl atsakovės D. V. apeliacinio skundo reikalavimų.

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovė D. V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės D. V. priteista 289,62 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ieškovės ieškinį atsakovės D. V. atžvilgiu atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 8, b. l. 144-150). Skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl nepagrįstai tenkino reikalavimą atsakovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.).

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydama aukščiau minėtus teiginius, apeliantė nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Skunde nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą yra visiškai nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kiekvienas sodo sklypo savininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, šioje yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013).

Byloje nustatyta, kad atsakovei D. V. nuosavybės teise priklauso 0,0640 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (T. 2, b.l. 54-55). Minėtas atsakovei priklausantis sklypas yra Bendrijos teritorijoje (T. 2, b.l. 56). Apeliantė fakto, kad ji yra SB „Avietynas“ narė, neginčija (CPK 12 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė nėra pilnai sumokėjusi vienkartinio infrastruktūros mokesčio, sumokėdama tik dalį šio mokesčio, t.y. 144,81 Eur (500,00 Lt), todėl privalo sumokėti likusią mokesčio dalį, t.y. 289,62 Eur (1 000,00 Lt). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė turi pareigą dalyvauti savo įnašu tiek išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės objektus, tiek juos kuriant ar gerinant. Apeliantė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, jog minėti bendrijos pastangomis sukurti nauji bendrojo naudojimo objektai Bendrijai ir jos teritorijoje esančių sklypų savininkams nepriklauso, tačiau nepateikia jokių šį savo teiginį pagrindžiančių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog byloje yra pateiktas SB „Avietynas“ bendrojo naudojimo objektų aprašas, iš kurio matyti, kad į Bendrijos bendrojo naudojimo objektų aprašą, be kita ko, yra įtraukti įrengti Pilaitės Sodų gatvės pagrindai bei asfaltuota danga, taip pat įtraukti gatvių apšvietimo kabeliai ir atramos (T. 8, b.l. 38). Minėtas aprašas SBĮ 7 str. 4 d. nustatyta tvarka nėra užginčytas ar paneigtas, o įrodymų, kad Bendrijos teritorijoje esantys keliai yra perduoti savivaldybei taip pat byloje nepateikta (CPK 178 str.), todėl apeliantės reikalavimus paneigia byloje esantys nenuginčyti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės SB „Avietynas“ ieškinio reikalavimų atsakovės D. V. atžvilgiu, visapusiškai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantei nurodytina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmos instancijos teismas tam tikrus įrodymus įvertino ne atsakovei palankia linkme, negali būti pagrindas teiginiui, jos teismas šių įrodymų apskritai nevertino ar juos vertino ne atsakovės D. V., o ieškovės SB „Avietynas“ naudai. Tais pačiais motyvais atmestinas ir apeliantės skundo argumentas, kad Pilaitės Sodų gatvę nuosavybės ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, šis turtas nepriklauso bendrijos nariams, bei argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar nustatytas 1 500 Lt infrastruktūros mokestis atitiko interesų derinimo principą.

Skunde apeliantė taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis ex officio negali pripažinti juridinio asmens sprendimų negaliojančiais, kadangi jie gali būti nuginčyti tik suinteresuotiems asmenims teikiam ieškinį. Pasak apeliantės, atsakovai turėjo teisę pasirinkti, kaip gintis nuo ieškinio, ir ta aplinkybė, kad atsakovai nereiškė priešieškinio, siekdami nuginčyti ieškovės sprendimą, savaime nereiškia, kad neturi būti tikrinamas tokio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai.

Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Būtent ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas, užtikrinti visišką ginčo išsprendimą, byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir teisės į teisingą teismą įgyvendinimą (CPK 12, 13, 17 straipsniai, 42 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė SB „Avietynas“ ieškiniu prašė priteisti skolas iš atsakovų šiems nevykdant pareigos sumokėti bendrijos narių 2011 m. rugpjūčio 9 d. susirinkimo įvesto vienkartinio 1500 Lt infrastruktūros mokesčio bei nario mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog įstatymų leidėjas tikslingai juridinių asmenų valdymo organų priimamų sprendimų ginčijimo pagrindus atskyrė nuo sandorių negaliojimo pagrindų. Pagal CPK 2.82 str. 4 d., juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu CK ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos. Minėtos nuostatos suponuoja išvadą, jog juridinių asmenų valdymo organų priimami sprendimai, teismo tvarka gali būti pripažįstami negaliojančiais tuo atveju, jeigu suinteresuoti asmenys dėl to pareiškia ieškinį. Byloje teismo taip pat nebuvo konstatuota sprendimo prieštaravimų imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Nagrinėjamu atveju apeliantė D. V. savarankiško reikalavimo dėl ginčo sprendimo pripažinimo negaliojančiu nepareiškė, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ieškovės SB bendrijos „Avietynas“ sprendimų negaliojančiais ir sprendime nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų dėl ieškovės sprendimų neteisėtumo.

Dėl apeliantės SB „Avietynas“ apeliacinio skundo reikalavimų.

Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė SB „Avietynas“ prašė panaikinti sprendimą tose dalyse, kuriose jis buvo atmestas atsakovų R. P., UAB „Omnista“ ir V. J. atžvilgiu bei minėtose dalyse ieškinį tenkinti visiškai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 8, b. l. 154-167). Skunde nurodė, jog atsakovo R. P. laisva valia mokėtas Bendrijos narystės mokestis sudaro pagrįstą pagrindą atsakovą laikyti Bendrijos nariu, be to, atsakovas turi pareigą prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų sukūrimo nepriklausomai nuo to, ar jis yra laikomas Bendrijos nariu, ar nėra. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovui R. P. nuo 1997-05-29 nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį priklauso 0,0714 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (T. 1, b.l. 55-57). Minėtas atsakovui priklausantis sklypas yra Bendrijos teritorijoje (T. 1, b.l. 58). Apeliantės teigimu, atsakovas yra Bendrijos narys, tačiau yra nesumokėjęs bendrijos nario mokesčio už 2009-2014 metus ir vienkartinio infrastruktūros mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – SBĮ) 21 straipsnis numato, kad bendrijos nariu gali būti mėgėjų sodo teritorijos, kurioje įsteigta bendrija, sodininkas. Bendrijos nario teises ir pareigas sodininkas įgyja nuo įstojimo į bendriją dienos, išskyrus atvejus, kai sodininkai nariais tampa nuo bendrijos įregistravimo. Į bendriją įstojama ir iš jos išstojama bendrijos įstatų nustatyta tvarka. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog narystė bendrijoje yra grindžiama laisva valia ir niekas negali būti verčiamas prieš savo valią stoti į bendrijas ar kitokius susivienijimus. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad atsakovui R. P. priklausantis žemės sklypas yra Bendrijos teritorijoje, per se nereiškia, jog dėl šios aplinkybės atsakovas automatiškai tampa Bendrijos nariu. Įstojimo į bendriją tvarką nustato Bendrijos įstatų 31 p., pagal kurį prašymas priimti į Bendrijos narius paduodamas Bendrijos valdybai, kuri posėdyje svarsto sodininko prašymą dėl priėmimo į bendrijos narius; stojantis į Bendriją sodininkas privalo sumokėti Bendrijos narių susirinkimo nustatyta tvarka ir nustatyto dydžio stojamąjį nario mokestį; priimti į Bendriją nariai registruojami Bendrijos narių registravimo knygoje. Byloje nėra duomenų, jog R. P. būtų atlikęs aukščiau nurodytuose ieškovės įstatuose paminėtus veiksmus, todėl apelianto teiginys, kad atsakovo narystę patvirtina jo mokamas Bendrijos nario mokestis, laikytinas neįrodytu ir nepakankamu konstatuoti, jog atsakovas yra SB „Avietynas“ narys (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, jog vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pareigą mokėti tam tikras įmokas Bendrijai turi ne tik bendrijos nariai, bet ir ne bendrijos nariai, kuriems priklausantys sklypai randasi bendrijos teritorijoje. Įmokas bendrijai sodininkas ne bendrijos narys gali mokėti, jei jis naudojasi tam tikrais objektais, kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik sodininkų bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamas įmokas už šių objektų naudojimą, t.y. turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Aukščiau išdėstytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog aplinkybė, kad žemės sklypo savininkas moka tam tikrus mokesčius Bendrijai, savaime nepadaro jo Bendrijos nariu, kuria kyla ir kitos Sodininkų bendrijų įstatyme numatytos teisės ir pareigos.

Skunde apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl atsakovės UAB „Omnistata“, teigdama, jog bendrijos valdymo organo priimti sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto sukūrimo atsakovei yra privalomi ir vykdytini, be to, atsakovė turi pareigą prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų sukūrimo nepriklausomai nuo to, ar jis yra laikomas Bendrijos nariu, ar nėra. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog atsakovei UAB „Omnistata“ nuo 2005-05-05 nuosavybės teise priklauso 0,0320 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir 0,0320 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (T. 7, b.l. 64-67). Abu minėti atsakovei priklausantys sklypai yra Bendrijos teritorijoje (T. 1, b.l. 58). Apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jos reikalavimas dėl 240,96 Eur narystės mokesčio už 2005-2014 metus priteisimo iš atsakovės UAB „Omnistata“, tačiau skundžia tą sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas dėl 868,86 Eur infrastruktūros mokesčio priteisimo.

Byloje nebelikus ginčo dėl to, jog atsakovė UAB „Omnistata“ nėra Sodininkų bendrijos „Avietynas“ narė, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Omnistata“ nėra Bendrijos teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų bendraturtė, todėl ji pripažintina Bendrijos teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų naudojimo subjekte. Kaip jau minėta, įmokas bendrijai sodininkas ne bendrijos narys gali mokėti, jei jis naudojasi tam tikrais objektais, kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik sodininkų bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamas įmokas už šių objektų naudojimą, t.y. turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008).

SBĮ 7 straipsnio 5 dalis numato, kad asmenys, kurie mėgėjiško sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą mėgėjiško sodo teritorijoje, privalo sudaryti su bendrija sutartis dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais sąlygų, tvarkos ir kainų. Už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais ne bendrijos nariai atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Nagrinėjamoje byloje apeliantė SB „Avietynas“ neįrodė, jog su atsakove UAB „Omnistata“ tokia sutartis yra sudaryta, todėl konstatuotina, jog ieškovė nepagrįstai atsakovei siuntė sąskaitas ir reikalavo sumokėti infrastruktūros mokestį (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, jog teigdama sąskaitas atsakovei, ieškovė SB „Avietynas“ privalėjo jose aiškiai nurodyti, kokios konkrečiai paslaugos UAB „Omnistata“ buvo suteiktos ir už kokį konkrečiai bendrijai priklausantį bendrojo naudojimo turtą bei kokiais įkainiais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė to nepadarė, konstatuotina, jog atsakovė UAB „Omnistata“ neturi pagrindo apmokėti jos pateiktų sąskaitų.

Galiausiai, skunde apeliantė nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl reikalavimo atsakovui V. J.. Pasak apeliantės, atsakovui priklausančio žemės sklypo buvimo Bendrijos teritorijoje yra įrodyta tinkamai, todėl atsakovo pareiga Bendrijai yra galiojanti. Aplinkybė, kad registre atsakovo žemės sklypo paskirtis nurodyta ne sodo žemės, savaime nėra pagrindas teigti, jog atsakovui priklausantis žemės sklypas yra eliminuojamas iš Bendrijos teritorijos ir kad jis neteko bendraturčio statuso. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės skundo argumentais nesutinka.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovui V. J. nuo 2000-06-14 nuosavybės teise priklauso 0,0808 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (T. 6, b.l. 74-75). Minėtas atsakovui priklausantis sklypas yra Bendrijos teritorijoje (T. 1, b.l. 58). Byloje atsakovas neneigė aplinkybės, jog jis anksčiau buvo Bendrijos narys, tačiau nurodė, kad 2012 m. kai buvo pakeista atsakovui priklausančio žemės sklypo paskirtis iš žemės ūkio į kitą, atsakovo narystė Bendrijoje pasibaigė.

Kaip jau minėta, SBĮ 21 straipsnyje reglamentuota, jog bendrijos nariu gali būti mėgėjų sodo teritorijos, kurioje įsteigta bendrija, sodininkas. Sodo sklypas – tai mėgėjų sodo teritorijoje pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas (SBĮ 2 str. 2 d.). Taigi, remiantis minėtais apibrėžimais, darytina išvada, kad sodininkų bendrijos nariais gali būti sodininkai, užsiimantys mėgėjiška sodininkyste.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-11-21 viešame registre buvo įregistruotas faktas apie atsakovui V. J. priklausančio žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties pakeitimą iš žemės ūkio (sodų) į kitą, skirtą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybai (T. 6, b.l. 74-75, 76-78). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog atsakovui pakeitus jam priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtį į kitą (gyvenamosios teritorijos) paskirtį, laikytina, jog atsakovas nebeatitiko sodininko, užsiimančio mėgėjiška sodininkyste, apibrėžimo, todėl atsakovas faktiškai nebegalėjo būti sodininkų bendrijos nariu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovo V. J. narystė SB „Avietynas“ pasibaigė 2012-11-21.

Atitinkamai atsakovui V. J. nuo 2012-11-21 nesant SB „Avietynas“ nariu, jam netaikomos ir SBĮ 22 str. 4 d. 4 p. bei Bendrijos įstatų 23.4 p., nuostatos, numatančios, jog Bendrijos narys privalo mokėti Bendrijos nario mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas ginčo atveju privalo sumokėti nario mokestį tik už 2011-2012 metus. Akcentuotina ir tai, jog 2014-03-08 priimant sprendimą dėl infrastruktūros mokesčio rinkimo atsakovas jau nebebuvo Bendrijos narys, todėl jam negali kilti pareiga kaip nariui mokėti šį mokestį, tačiau jam kyla pareiga mokėti už naudojimąsi Bendrijos teritorijoje esančiais bendrojo naudojimo objektais.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktus apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Atsakovė UAB „Omnistata“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad patyrė 350 Eur advokato atstovavimo išlaidų (T. 9, b. l. 6). Atsakovas V. J. 2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, jog patyrė 968 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Atmetus ieškovės SB „Avietynas“ ir atsakovės D. V. apeliacinius skundus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš abiejų apeliantų, t.y. po 175 Eur iš kiekvieno apelianto atsakovės UAB „Omnistata“ naudai ir po 484 Eur iš kiekvieno apelianto atsakovo V. J. naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Sodininkų bendrijos „Avietynas“, į. k. 125266814, 175 Eur išlaidų už advokato pagalbą atsakovės UAB „Omnistata“, į.k. 126405380, naudai ir 484 Eur išlaidų už advokato pagalbą atsakovo V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovės D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 175 Eur išlaidų už advokato pagalbą atsakovės UAB „Omnistata“, į.k. 126405380, naudai ir 484 Eur išlaidų už advokato pagalbą atsakovo V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.