Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kresko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-5582-823/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto ir lėšų areštas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto ir lėšų areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Ieškinys yra pagrįstas, o atsakovui ieškinio suma yra didelė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Kresko“ turto ir lėšų areštą. Skundžiama nutartimi buvo areštuota atsakovo turto už 186 421,28 Lt. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo UAB „Rekosta“ ieškinį, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 186 421,28 Lt skolos ir delspinigių pagal rangos sutartį, taikė minėtas laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad atsakovui pareikšto ieškinio suma yra didelė, o atsakovo turtinė padėtis ir gebėjimas įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą nėra žinoma.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos šalių argumentus, susijusius su aplinkybėmis, kurioms esant taikomos laikinosios apsaugos priemonės, pažymi, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis) preziumuojama ir tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, įvertinti asmens, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galimybes, t. y. ar būtent šiam asmeniui reikalaujama priteisti suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams ir kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis vertinant asmens galimybę atsiskaityti su ieškovu (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-26/2014; 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2526/2013 ir kt).

Kaip jau minėta, atsakovui byloje pareikštas reikalavimas dėl 186 421,28 Lt sumos priteisimo. Pagal atsakovo 2012 metų balansą atsakovo nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai sudaro 2 433 862 Lt (praeitais metais 3 733 256 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 378 245 Lt (praeitais metais – 3 684 404 Lt), pelnas – 44 617 Lt (praeitais metais 37 852 Lt), po vienerių metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų nenurodyta, per vienerius metus gautinos sumos – 2 080 273 Lt (praeitais metais – 2 146 801 Lt). Taigi, nors atsakovo turto bendra vertė 2011-2012 metų laikotarpiu sumažėjo, mažėjo taip pat ir per vienerius metus mokėtinos bei gautinos sumos, o tai rodo bendrą atsakovo veiklos apimčių mažėjimą. Nepaisant to, atsakovo veikla 2011-2012 metais buvo pelninga.

Įvertinus bylos duomenis galima daryti išvadą, kad iš karto sumokėti visą ieškinio suma – 186 421,28 Lt atsakovui, lyginant su jo turto verte ir pajamų srautais, būtų sudėtinga, t. y. gali susidaryti tam tikri laikini sunkumai, tačiau ši suma, lyginant ją su atsakovo balanso duomenis, nesant duomenų apie kitus atsakovo įsipareigojimus, nėra tokia didelė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo turto ir lėšų arešto – kiltų grėsmė ieškovui šioje byloje įvykdyti palankų teismo sprendimą.

Iš šioje byloje ieškovo pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko, atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų aplinkybių dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra ginčas dėl rangos sutarties vykdymo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ieškovo nurodytos ieškinyje sumos nesumoka dėl blogos finansinės padėties. Akivaizdu, kad tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovo nurodomos jam priteistinos iš atsakovo skolos priteisimo pagrindo. Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas yra nevykdanti ūkinės–komercinės veiklos įmonė, o iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad įmonė nėra nutraukusi ūkinės–komercinės veiklos ir ją vykdo.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir kitus duomenis apie atsakovą, kurių pagrindu būtų galima spręsti, ar egzistuoja grėsmė įvykdyti priimtą ieškovui palankų teismo sprendimą, o ne apsiriboti vien tik pareikšto ieškinio suma. Pažymėtina ir tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi vadovautis ir ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis), kuris be kita ko įpareigoja teismą siekti proceso dalyvių interesų balanso ir nevaržyti atsakovo laikinosiomis apsaugos priemonėmis daugiau nei būtina teisėtiems ieškovo interesams apsaugoti.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis 2014 metais UAB „Kresko“, kaip atsakovui, Lietuvos teismuose pirmąja instancija nagrinėjamos 2 civilinės bylos (nagrinėjama byla bei Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1614-819/2014 pagal ieškovo UAB „ISS Baltic“ ieškinį dėl 89 485,37 Lt skolos, 4 415,75 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo). 2013 metais UAB „Kresko“, kaip atsakovui, Lietuvos teismuose pirmąja instancija buvo nagrinėjamos 4 civilinės bylos, tačiau jose nepriimta teismų sprendimų, kuriais iš UAB „Kresko“ būtų priteistos tam tikros sumos (Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3972-560/2013 UAB „Rekosta“ ieškinys dėl 81 853,29 Lt skolos už pagrindinius darbus, 151 874 Lt skolos už papildomus darbus, 8 209,66 Lt delspinigių, 7,34 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo paliktas nenagrinėtu ieškovui neatvykus į teismo posėdį, UAB „Arstama“ ieškinį dėl 151 817,42 Lt skolos, 7,38 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo teismas atsisakė priimti (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1104-440/2013), ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Kresko“ iškėlimo Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1034-267/2013 atsisakė priimti, o Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-2356/2013 atsisakė iškelti UAB „Kresko“ bankroto bylą, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-19381-934/2013 nutraukta atsakovui UAB „Kresko” pilnai įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš UAB „Kresko” UAB „Gelsauga“ naudai buvo priteista 77 213,87 Lt skola, 8 512,30 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos bei 1 281 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Anksčiau nurodyti duomenys leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovas UAB „Kresko“ imasi priemonių, jog būtų atsiskaityta su kreditoriais. Pažymėtina, kad iš UAB „Kresko“ nėra priverstine tvarka išieškomos didelės sumos, ši įmonė vykdo teismo sprendimus, kuriais priteisiama tam tikra suma. Nors minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-19381-934/2013 iš atsakovo UAB „Kresko“ buvo priteista dvigubai mažesnė suma nei reikalaujama priteisti nagrinėjamoje byloje, tačiau atsakovas nedelsdamas įvykdė jam nepalankų teismo sprendimą net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (UAB „Kresko“ turto areštui). Todėl, siekiant nevaržyti atsakovo daugiau nei būtina (bet kokios laikinosios apsaugos priemonės suvaržo atsakovą, jų taikymas turi įtakos juridinio asmens kreditorių pasitikėjimui įmone), byloje nesant duomenų, kad atsakovas UAB „Kresko“ tyčia blogintų savo turtinę padėtį, turimą turtą perleidinėtų tretiesiems asmenims, vengtų atsiskaityti su kreditoriais, konstatuotina, kad šiuo metu nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog yra grėsmė įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą ir todėl ieškovo reikalavimams užtikrinti turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto ir lėšų areštas.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepripažintini pagrįstais ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyti argumentai, kuriais remdamasis ieškovas prašo netenkinti atskirojo skundo reikalavimo ir nepanaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad atsakovui teismuose yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – didelio masto atsakovo turto areštai. Ieškovas nurodo šias civilines bylas: Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-19381-934/2013, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-26339-819/2013, Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-9377-776/2013. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, kaip jau minėta, Vilniaus apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-19381-934/2013 nutraukta 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, kuria taip pat panaikintos 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-26339-819/2013, nors 2013 m. birželio 11 d. buvo išduotas teismo įsakymas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismo įsakymas neįsiteisėjo ir ieškovas UAB „ISS Baltic“ padavė ieškinį (ieškinys ginčo teisenos tvarka nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-1614-819/2014, kuri dar nėra išnagrinėta). Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-9377-776/2013 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovui teismo nustatytu terminu nepadavus ieškinio buvo panaikintas UAB „Arstama“ naudai 2013 m. lapkričio 14 priimtas teismo įsakymas bei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Akivaizdu, kad ieškovo argumentai, kiek jie susiję su atsakovo turto areštu teismuose nagrinėjamose bylose, tiek atskirojo skundo nagrinėjimo metu, tiek iš dalies jau ir atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo metu nebeaktualūs kaip ir prie atsiliepimo pridėtame Turto areštų registro išraše atsispindintis nebeaktualus atsakovo turto areštas Nr. 2013022649.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo procesų prieš atsakovą eigos analizė rodo, kad atsakovas neatsiskaito su kreditoriais tuomet, kai dėl atsiskaitymo tarp šalių yra kilęs ginčas. Nėra duomenų, kad atsakovas neatsiskaitytų pagal teismo priimtą sprendimą. Šios išvados nepaneigia ir kiti prie atsiliepimo į atskirąjį skundą ieškovo pridėti įrodymai, o būtent – publikacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ vykdytų viešųjų pirkimų, patys ikiteisminio tyrimo atlikimo bei atsakovo mokestinio patikrinimo atlikimo faktai, aplinkybė, kad atsakovo sąskaitose antstolis rado tik 50 000 Lt. Faktinis lėšų likutis veikiančios įmonės sąskaitoje neatspindi įmonės turtinės padėties, kadangi vykdanti veiklą įmonė nuolat vykdo ir lėšų apyvartą (gautas lėšas naudoja atsiskaitymams su kreditoriais).

Apibendrinant nutartyje nurodytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovo prašymą išsprendžiamas iš esmės, t. y. šis ieškovo prašymas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kresko“ turto ir lėšų areštą.

Nutartį siųsti byloje dalyvaujantiems asmenims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.