- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-17
- Bylos Nr.
- 2-2356/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00394-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“, KRESKO "Rekosta"
- Kategorijos
- 106.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Kresko“. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai delsia apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Nr. REK13013 dėl 40 285,33 Lt apmokėjimo už atliktus remonto darbus pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. Statybos darbų rangos sutartį, todėl manytina, kad yra arba gali būti nemokus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Rekosta“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Kresko“.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnio 5 dalis įpareigoja kreditorių, pateikusį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pridėti prie pareiškimo tokio reikalavimo pagrįstumą įrodančius dokumentus, t. y. pakankamus įrodymus, neginčijamai patvirtinančius skolos buvimą ir sudarančius pagrindą reikalavimui iškelti bankroto bylą reikšti. Teismų praktikoje paprastai kreditorinių piniginių reikalavimų dydis laikomas nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismo įsakymu, taip pat dokumentais, rodančiais skolininko skolos pripažinimą ir pan. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad ieškovo ieškinys atsakovui dėl skolos, kuri nurodyta pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas (civilinė byla Nr. 2-3972-560/13). Nutartis įsiteisėjusi. Minėtoje byloje atsakovas UAB „Kresko“ nesutiko su pareikštais turtiniais reikalavimais, o teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Rekosta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad UAB „Kresko“ yra sėkmingai veikianti verslo įmonė, kurios turto vertė yra visiškai pakankama pareikštos apimties reikalavimo įvykdymui. 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą, nustatęs, kad atsakovo atžvilgiu nėra vykdomi išieškojimai trečiųjų asmenų naudai (civilinė byla Nr. 2-1899/2013). Kadangi pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kresko“ grindžiamas tik prielaidomis apie galimą atsakovo nemokumą, o bankroto bylos iškėlimo stadijoje kreditorinio reikalavimo pagrįstumo teisminis tyrimas negalimas, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo laikyti ieškovą turinčiu procesinio reikalavimo teisę ir procesinį subjektiškumą civilinėje byloje, sprendžiant dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teigdamas, kad ieškovas neturi subjektiškumo, teismas rėmėsi neįsiteisėjusia nutartimi, be to, aplinkybė, kad ieškinys paliktas nenagrinėtas, vien formaliu pagrindu (į posėdį neatvykus šaliai), dar nereiškia, jog kreditorius prarado reikalavimo teisę.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo reikalavimas tik prielaidos, nes atsakovas ginčija jo reikalavimus civilinėje byloje. Teismas neįvertino, kad atsakovas su reikalavimu dėl atsiskaitymo už pagrindinius darbus visiškai sutiko.
3. Teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nurodydamas, kad reikalavimas gali būti grindžiamas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismo įsakymu, dokumentais, rodančiais skolininko skolos pripažinimą. Pažymi, kad pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas neatsiskaitė, jog dalį skolos pripažino ir žadėjo sumokėti. Pateiktieji įrodymai iš esmės leidžia teismui bent jau preliminariai vertinti, jog kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas ir sudaro pagrindą nagrinėti kreditoriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Teismas itin formaliai pasirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo nutarties dalimi, nurodydamas, kad nėra vykdomi išieškojimai iš atsakovo, kad atsakovas sėkmingai veikianti įmonė. Šiuos argumentus paneigia naujai gauti įrodymai – išrašas iš Turto arešto aktų registro.
5. Nurodo, kad atsitiktinai iš kitų kreditorių sužinojo, kad atsakovas už skolas kitiems kreditoriams turi ketinimų perleisti turtą, o toks atsiskaitymas su kreditoriais pažeidžia ĮBĮ tikslus.
Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas pateikė prašymą dėl naujų įrodymų – teismo nutarties, VĮ Registrų centro ir Turto arešto aktų registro išrašo, priėmimo. Nurodo, kad prasidėjus apeliaciniam procesui buvo gauti nauji įrodymai, patvirtinantys, jog pagal apelianto ieškinį Vilniaus apygardos teisme atsakovui iškelta civilinė byla dėl skolos priteisimo ir 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas už 186 421,28 Lt sumą (civilinė byla Nr. 2-5582-823/2013). Be to, nagrinėjamoje byloje iš ieškinyje nurodytos sumos atsakovas nėra sumokėjęs 9 077,85 Lt, o ieškinyje buvo nurodyta, kad reikalavimo dydis bus tikslinamas vėliau. Prašo atsižvelgti, kad atsakovas nėra atsiskaitęs už didelę sumą, atsakovui jau yra taikyti turto areštai ir dėl kitų kreditorių reikalavimų, todėl labai tikėtina, kad atsakovas nemokus. Pažymi, kad teismų praktikoje nėra suformuota taisyklės, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, priima ir vertina apelianto pateiktus rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus – Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties, VĮ Registrų centro duomenų bei Turto arešto aktų registro išrašo kopijas (CPK 314 str.).
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi ieškovas, kuris yra kreditorius, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas – skolininkas, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą, bei tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, t. y. kreditoriai, prisidėję prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
Bankroto bylos iškėlimą atsakovui inicijavo kreditorius UAB „Rekosta“ (ieškovas), nurodęs, kad atsakovas nepagrįstai delsia sumokėti 40 285,33 Lt pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. REK13013 už atliktus Mažeikių geležinkelio stoties pastato remonto darbus pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. Statybos darbų rangos sutartį.
Apeliantas teisus, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuotos taisyklės, kad tik tas kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-719/2007, 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1015/2013, kt.). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, nes vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Tuo tarpu aplinkybė, kad teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditorinio reikalavimo tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1047/2013). Nagrinėjamu atveju, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovas savo reikalavimo teisę atsakovui grindžia statybos rangos sutartimi ir sutarties pagrindu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, pagal kurias nepilnai atsiskaityta; prie pareiškimo pridėjo Statybos darbų rangos sutartį, dokumentų, darbų perdavimo-priėmimo aktus, gamybinių pasitarimų protokolus, PVM sąskaitas faktūras, pažymas apie atliktų darbų vertę, atliktų darbų aktus ir kt. bei mokėjimo nurodymus, patvirtinančius dalinį atsiskaitymą (ĮBĮ 5 str. 5 d.).
Nurodyta teismų praktika bei faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog bankroto bylos iškėlimo stadijoje kreditorinio reikalavimo pagrįstumo teisminis tyrimas negalimas, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi, kuria ieškinys dėl skolos priteisimo paliktas nenagrinėtas, ir todėl padarė neteisingą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo laikyti ieškovą turinčiu procesinio reikalavimo teisę ir procesinį subjektiškumą civilinėje byloje, kurioje sprendžiama dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste bei atsižvelgiant į ekonomiškumo ir proceso koncentruotumo principus išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovo UAB „Rekosta“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Kresko“ iškėlimo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, įgyvendindamas ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, pranešė atsakovui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per nustatytą terminą nebus padengtas 40 285,33 Lt įsiskolinimas (6 b. l.). Atsakovas nustatytu terminu su ieškovu neatsiskaitė, todėl pastarasis kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teisės aktai nedraudžia įmonei, kuriai inicijuota bankroto byla, atsiskaityti su kreditoriumi ir vėliau, t. y. kreditoriui jau pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindas, kai įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, gavęs ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime nurodytą 40 285,33 Lt sumą sumokėjo ieškovui (155 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, atsakovui bankroto bylą kelti atsisakytina.
Apeliantas, pateikęs papildomus paaiškinimus bei įrodymus, argumentuoja, kad atsakovas visgi nėra atsiskaitęs su ieškovu ir yra skolingas didelę pinigų sumą, todėl pagal apelianto ieškinį Vilniaus apygardos teisme atsakovui iškelta civilinė byla Nr. 2-5582-823/2013 dėl 186 421,28 Lt skolos priteisimo, kurioje 2013 m. rugsėjo 23 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto už ieškinio sumą areštas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors asmuo pats pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau CPK yra nustatyti tam tikri ribojimai. CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias nustatęs teismas atsisako priimti ieškinį, viena iš jų – teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). Vadinasi, ieškovas, vadovaudamasis CPK ir ĮBĮ nuostatomis, turi teisę pasirinkti vieną iš galimų alternatyvių savo teisių gynimo būdų: kreiptis į teismą ir reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka ar inicijuoti skolininkui bankroto bylos iškėlimą. Nagrinėjamos bylos situacijoje, dėl 186 421,28 Lt atsakovo skolos ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą ir jį įgyvendina ginčo teisenos tvarka, todėl tuo pačiu metu inicijuoti teisminį ginčą dėl skolos priteisimo ir prašyti kelti atsakovui bankroto bylą nebegali.
Išdėstytos aplinkybės lemia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimą ir klausimo išsprendimą iš esmės priimat ieškovo UAB „Rekosta“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kresko“ bei atsisakant atsakovui UAB „Kresko“ iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 3 d. 1 p., CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“.
Atsisakyti iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“.