- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-380-267/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06326-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“
- Atsakovas
- V. P., M. Ž., R. P., R. B., G. P.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7498-883/2013 pagal ieškovės RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ ieškinį atsakovams V. P., M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. dėl pirkėjo teisių ir pareigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė restruktūrizuojama ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 1999-08-03 atsakovų sudarytą 1503/1720 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 8275, nuosavybės teisę į žemės sklypą pripažįstant ieškovei ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, priteisiant iš ieškovės atsakovams M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. šio sklypo kainą. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso arkinis garažas – dirbtuvės ir kombainų garažas, esantys (duomenys neskelbtini). Po pastatais esanti žemė pastatų įsigijimo metu 1993 metais priklausė valstybei. Žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai, atsakovas V. P. įsigijo 1999-08-03, nupirkus 1503/1720 dalis žemės sklypo iš atsakovų M. Ž., R. P., R. B. ir G. P.. Ieškovė rėmėsi LR Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad turėjo pirmenybės teisę pirkti privačią žemę po pastatais, nes jai nuosavybės teise priklauso pastatai ant ginčijamos žemės. Ši aplinkybė sandorio sudarymo metu atsakovams buvo žinoma, tačiau jie ieškovės atžvilgiu pasielgė nesąžiningai, nepasiūlė ieškovei pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės sklypo dalį, todėl prašė perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 1999-08-03 atsakovų sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 8275.
Atsiliepimas
Atsakovai V. P., R. P., R. B. ir G. P. su ieškiniu nesutiko ir atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad nagrinėjant ieškinio reikalavimą turi būti vadovaujamasis LR žemės įstatymo redakcija, galiojusia nuo 1999-07-23 iki 2000-05-24, kurios 18 straipsnio 4 dalis numatė, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Todėl ieškovė niekada neturėjo pirmumo teisės įsigyti žemės sklypo dalį, nes ieškovė yra juridinis asmuo, sutarties sudarymo metu ieškovei priklausantys pastatai net nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką, ieškiniams dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal žemės pirkimo – pardavimo sutartį taikomas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas. Taip pat nurodė, kad ieškovė ieškinį pareiškė kaip spaudimo priemonę atsakovui V. P., toks ieškovės elgesys ir veiksmai atitinka CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį pagrindą skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, todėl prašė ieškovei skirti maksimalią 20000 Lt baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, ar ieškovė, juridinis asmuo, pagal LR Žemės įstatymą, turėjo pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui, nes tik tokios teisės turėjimas galėtų suteikti ieškovui teisę ginčyti žemės perleidimo sandorį ir prašyti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad privačios žemės perleidimo sąlygas 1999-08-03 metais nustatė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė yra juridinis asmuo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo pirmumo teisės nuosavybės teise įsigyti ginčo žemės sklypo, todėl atsakovai M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. (pardavėjai), parduodami žemę atsakovui V. P. (pirkėjui), ir nepasiūlydami ją pirkti ieškovei, tuo metu galiojusio LR žemės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė, todėl ieškovė, neturėdama pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypą, negalėjo prašyti perkelti jai pirkėjo V. P. teisių ir pareigų.
Teismas, atmesdamas atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, nurodė, kad tiek 1964 m. CK 125 straipsnio 3 dalis, tiek 2000 m. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį pagal savo prigimtį yra analogiška pastato savininkų pirmenybės teisei pirkti žemės sklypą, ant kurio stovi pastatas, nes abiem atvejais siekiama tų pačių tikslų – užtikrinti pirmenybės teisę turinčių asmenų teisių apsaugą bei galimybę tinkamai ją įgyvendinti bei ją apginti. Todėl teismas darė išvadą, kad remiantis nurodytų CK normų analogija, pastatų savininko pirmenybės teisė pirkti žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai ir kuris reikalingas jų aptarnavimui, taip pat gali būti ginama per šiose normose nustatytą terminą ir jose nustatytu būdu, o būtent per 3 mėnesius teismo tvarka reikalaujant, kad būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės materialinis reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atmestas kaip nepagrįstas, sprendė, jog aplinkybės, susijusios su ieškinio senaties terminą reglamentuojančių normų taikymu, šalių ginčo išsprendimui įtakos neturi.
Pasisakydamas dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teismas nurodė, kad vien faktas, jog ieškovė pareiškė ieškinį, nepagrįstą teisiniais argumentais, savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovei nustato CPK 5 straipsnio 1 dalis bei garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.), todėl atsakovų prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
Ieškovė restruktūrizuojama ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7498-883/2013 panaikinti ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Žemės įstatymas numatė ieškovei, kaip ant sklypo stovinčių statinių savininkei, teisę pirmumo teise įsigyti parduodamą sklypą. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai siaurai aiškino Žemės įstatymo nuostatas, konstatuodamas, jog juridiniams asmenims pirmumo teisė įsigyti parduodamą žemę, ant kurios stovi juridiniam asmeniui priklausantys statiniai, nebuvo numatyta. Toks įstatymo nuostatų aiškinimas yra diskriminacinio pobūdžio, o taip pat dėl aukščiau nurodytų priežasčių pažeidžia ieškovės, kaip statinių savininko, teises ir teisėtus lūkesčius įsigyti sklypą, ant kurio stovi jam nuosavybės teise priklausantys statiniai. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisę gina ne tik nacionaliniai teisės aktai, tačiau ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios Papildomo protokolo 1 str. gina asmenų teisę į nuosavybę. Todėl teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo sprendime pateiktas nepagrįstai siauras Žemės įstatymo aiškinimas pažeidžia ir EŽTK Papildomame protokole įtvirtintą teisę į nuosavybę, o tai yra pagrindas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas V. P. prašo atmesti RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7498-883/2013 palikti nepakeistą, paskirti ieškovei RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 20000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesu, 50 procentų šios baudos sumokant atsakovui V. P., taip pat prašo priteisti iš ieškovės RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ atsakovo V. P. naudai patirtas 3025 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies redakcija nenumatė ieškovės, kaip juridinio asmens, pirmumo teisės įsigyti privačią žemę, o toks Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose. Atsakovo V. P. įsitikinimu, tiek pačios ieškovės elgesys nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tiek nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimas tik dar kartą patvirtina, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojasi nepagrįstai ir iš esmės pažeisdama kitų asmenų teises bei teisėtus interesus. Ieškovė ne tik pareiškė teisiniais ir faktiniais argumentais nepagrįstą ieškinį, tačiau taip pat neatvyko nei į vieną pirmosios instancijos teismo paskirtą posėdį, dėl ko bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo atitinkamai vilkinamas. Dar daugiau, ieškovė pateikė absoliučiai nepagrįstą prašymą sustabdyti civ. bylos Nr. 2-7498-883/2013 nagrinėjimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. B. ir R. P. prašo atmesti RŽUB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7498-883/2013 palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra juridinis asmuo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1999-08-03 ginčijamos sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos žemės įstatymas nesuteikė ieškovei pirmumo teisės įsigyti privačios žemės, laikytina pagrįsta bei teisinga. Todėl byloje buvo teisingai bei pagrįstai nustatyta, kad ieškovė apskritai neturėjo pirmumo teisės įsigyti žemės sklypą, todėl ir ieškovės subjektinė teisė nebuvo pažeista ir ieškinys atmestas kaip nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-17/2005 suformuota praktika.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl įstatymuose įtvirtintos pirmumo teisės pirkti žemę, kurią užima nuosavybės teise pirmumo teisę turinčiam asmeniui priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad juridiniai asmenys negali būti diskriminuojami, ir nuostata, kad tik piliečiai 1998 m. turėjo tokią pirmumo teisę, negali būti aiškinama siaurai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą teismo sprendimą, mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nagrinėjamą ginčą, todėl nekartodamas pirmosios instancijos teismo teisėtų ir pagrįstų motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.) su jais sutinka ir pasisako tik dėl esminių apeliantės apeliacinio skundo motyvų.
Visų pirma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 str. nuostatas, galiojusias sudarant ginčijamą 1999-08-03 atsakovų 1503/1720 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 8275 (1999-07-08 įstatymo Nr. VIII-1324 redakcija (Žin., 1999, Nr. 64-2075) galiojusi nuo 1999-07-23 iki 2000-05-24), kurio 4 dalyje nurodoma, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui.
Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad, kaip teisingai nurodo ir atsakovai savo apeliaciniuose skunduose, Lietuvos Aukščiausias Teismas jau yra suformavęs praktiką ieškovės ginčijamu klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija), todėl teismai privalo vadovautis kasacinio teismo įtvirtintu precedentu.
Kasacinis teismas, spręsdamas analogišką klausimą kaip ir šioje byloje, t. y. dėl juridinio asmens pirmumo teisės pirkti žemę (2002 m., galiojant analogiškai LR Žemės įstatymo 18 str. 4 d. nuostatai), ant kurios yra jo statiniai, konstatavo, kad pirmumo teisę įsigyti komercinės (ne žemės ūkio) paskirties žemę turėjo tik piliečiai, nuosavybės teise turintys toje žemėje pastatus ir įrenginius, o juridiniams asmenims ši pirmumo teisė nebuvo numatyta nė viename įstatyme (nei LR Konstitucijoje, nei Konstituciniame įstatyme, nei LR žemės reformos ar LR žemės įstatymuose) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2005), juo labiau kad šį įstatyme numatyta pirmumo teisė, pagal teisės doktriną, nėra imperatyvi, o jos dispozityvumas lemia tai, kad asmens, kuriam nuosavybės teise priklauso pastatai ant privačios žemės, teisės negali būti per daug sureikšmintos. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniame įstatyme (1996 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. I-1392 redakcija, galiojusi nuo 1998-02-02 iki 2003-04-09) (toliau – ir Konstitucinis įstatymas) buvo numatyta, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybėn pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatavimui reikalingus žemės sklypus gali būti leidžiama, be kita ko, nacionaliniams subjektams (Konstitucinio įstatymo 3 str. 1 p.). Šio įstatymo 6 str. 2 d. buvo numatyta, kad laikydamiesi šio įstatymo nustatytos tvarkos ir sąlygų, nacionaliniai subjektai gali įsigyti nuosavybėn savo tiesioginei veiklai skirtų esamų pastatų ir įrenginių eksploatacijai reikalingus ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, taip pat žemės sklypus tokių pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatacijai, išskyrus žemę, nurodytą šio įstatymo 7 straipsnyje. Kitą žemę, kuri yra būtina jų tiesioginei ūkinei veiklai Lietuvoje, šie subjektai gali tik nuomoti. To paties įstatymo 7 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo nustatyti subjektai negali įsigyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, žemė, ant kurios stovi ieškovės statiniai, ir kurią ieškovė siekia įgyti nuginčydama žemės pirkimo – pardavimo sutartį, yra žemės ūkio paskirties žemė (1 t., 7–10 b. l.). Atsižvelgiant į minėtas ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios Konstitucinio įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad 1999 metais sudarant 1503/1720 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė neturėjo ne tik pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet apskritai nebuvo subjektas, galintis tokią žemę įsigyti nuosavybėn.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė restruktūrizuojama ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ yra juridinis asmuo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo nei subjektinės, nei pirmumo teisės nuosavybės teise įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl atsakovai M. Ž., R. P., R. B. ir G. P., parduodami žemę atsakovui V. P. ir nepasiūlydami ją pirkti ieškovei, tuo metu galiojusio Lietuvos respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir ieškovės teisių nepažeidė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įstatymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apeliantės restruktūrizuojamos ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl atsakovo prašomos skirti ieškovei baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pažymėtina, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų nuspręsti, kad apeliantė byloje siekė ne apginti savo teises, o nesąžiningai daryti įtaką atsakovui, todėl esant šioms aplinkybėms, prašymas skirti ieškovei baudą atmestinas.
CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui pateiktus atsakovo V. P. rašytinius įrodymus, atsakovas už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 3025 Lt (24 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, tačiau taip pati į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (už atsiliepimą į apeliacinį skundą šiuo metu numatytas maksimalus 1500 Lt paslaugų dydis), įvertinusi apeliacinėje instancijoje nagrinėtų klausimų sudėtingumą, pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas, atsakovui V. P. priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 1200 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.). Viršijančios priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovo patirtos išlaidos vertinamos kaip neatitinkančios išlaidų kriterijų – būtinumo, pagrįstumo ir protingumo, ir nepaisant jų realumo, tai yra pernelyg didelis šalies išlaidavimas, tenkantis jai pačiai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės restruktūrizuojamos ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, j. a. k. 175706853, adresas: Šiaulių r., Žadžiūnų k., Gudelių g. 30, atsakovui V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.