- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- 2-7498-883/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06326-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- V. P., M. Ž., R. P., R. B., G. P.
- Trečiasis asmuo
- R. P.
- Kategorijos
- 2.1.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ ieškinį atsakovams V. P., M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. dėl pirkėjo teisių ir pareigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį perkėlimo; trečiasis asmuo R. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas restruktūrizuojama ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 1999-08-03 atsakovų sudarytą 1503/1720 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 8275, nuosavybės teisę į žemės sklypą pripažįstant ieškovui ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, priteisiant iš ieškovo atsakovams M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. šio sklypo kainą.
Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso arkinis garažas – dirbtuvės ir kombainų garažas, esantys (duomenys neskelbtini). Po pastatais esanti žemė pastatų įsigijimo metu 1993 metais priklausė valstybei. Žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai, atsakovas V. P. įsigijo 1999-08-03, nupirkus 1503/1720 dalis žemės sklypo iš atsakovų M. Ž., R. P., R. B. ir G. P.. Ieškovas remiasi LR Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad turėjo pirmenybės teisę pirkti privačią žemę po pastatais, nes jam nuosavybės teise priklauso pastatai ant ginčijamos žemės. Ši aplinkybė sandorio sudarymo metu atsakovams buvo žinoma, tačiau jie ieškovo atžvilgiu pasielgė nesąžiningai, nepasiūlė ieškovui pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės sklypo dalį, todėl prašo perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal 1999-08-03 atsakovų sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8275.
Ieškovo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą teismui nepateikė. Nenustatęs ieškovo atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje aplinkybių reikšmingumo ir atsižvelgęs į proceso operatyvumo, koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus, teismas bylą nagrinėja ieškovo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovai V. P., R. P., R. B. ir G. P. su ieškiniu nesutinka. Atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad nagrinėjant ieškinio reikalavimą turi būti vadovaujamasis LR žemės įstatymo redakcija, galiojusia nuo 1999-07-23 iki 2000-05-24, kurios 18 straipsnio 4 dalis numatė, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Todėl ieškovas niekada neturėjo pirmumo teisės įsigyti žemės sklypo dalį, nes ieškovas yra juridinis asmuo, sutarties sudarymo metu ieškovui priklausantys pastatai net nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, ieškiniams dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal žemės pirkimo –pardavimo sutartį taikomas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškovas apie ginčo sutartį žinojo ir turėjo žinoti nuo 1999-08-30, kai nuosavybės teisės perėjimas V. P. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškinio senatis dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal ginčo sutartį, suėjo dar 1999-11-30, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Sudarant ginčo sutartį, atsakovas V. P. nuosavybės teise valdė 1937 metais statytą akmeninį ūkinį pastatą – klėtį, todėl būtent V. P., kaip pilietis, turėjo pirmumo teisę pirkti pardavėjų nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui, todėl sutartis yra teisėta. Ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė ir nepateikė įrodymų, kad yra finansiškai pajėgus ir pasiruošęs sumokėti už žemės sklypą jo kainą. Ieškovas ieškinį pareiškė kaip spaudimo priemonę atsakovui V. P., toks ieškovo elgesys ir veiksmai atitinka CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį pagrindą skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, todėl ieškovui skirtina maksimali 20 000 Lt bauda.
Posėdžio metu atsakovas V. P. papildomai paaiškino, kad yra ūkininkas, vienas iš pirmųjų ūkininkų rajone, ir nuo 1989 metų ūkininkauja nuo seno P. giminei priklausiusioje žemėje Žadžiūnų kaime. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, atsirado galimybė atkurti nuosavybės teises į jo senelio V. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Teismo keliu susigrąžino atsakovo tėvo V. P. statytą akmeninį tvartą, kuris yra vertingas architektūriniu požiūriu, o dėl žemės grąžinimo procesas užtruko. Ginčo žemės sklypas buvo sugrąžintas išlikusiuose dokumentuose nurodytiems įpėdiniams. Šiaulių apskrities viršininko sprendimais V. P. antros eilės įpėdiniams G. P., G. V., R. B., R. P. ir L. P. paveldėtojai M. Ž., kaip bendrasavininkiams, buvo grąžintas ginčo žemės sklypas. Atsakovai, neketindami grąžintoje žemėje ūkininkauti, 1999-08-03 sutartimi savo nuosavybės teises perleido atsakovui V. P.. Ieškovui priklausantys pastatai buvo statomi 1990 – 1991 metais, iš keršto, kad nebūtų grąžinama žemė. Žadžiūnų ŽŪB žinojo apie atsakovams grąžinamą žemę, valdybos pirmininkas A. Š. raštu patvirtinimo suderinimą. Šių metu pradžioje ieškovas pardavė gerą savo bazę, atsiuntė registruotą laišką dėl žemės sklypo pirkimo. Ieškovas siekia supirkti žemės sklypus ir juos parduoti aukcione. Jeigu ieškovas turėjo pretenzijų, ginčyti sutartį galėjo per tris mėnesius, o ne po 14 metų, kai sklype yra pastatyti nauji pastatai.
Atsiliepimas
Atsakovė R. B. posėdžio metu pritarė atsakovo V. P. paaiškinimui, nurodė, kad iki 1960 m. pati gyveno Žadžiūnuose, ji yra ginčo žemės paveldėtoja ir savo žemės dalį perleido pusbroliui V. P., kuris ūkininkauja giminės žemėje. Iškeltu ieškiniui yra žlugdomas sėkmingai ūkininkaujantis V. P.. Senelio žemė atsakovams yra šventas dalykas, todėl jos nebūtų perleidusi niekam kitam iš svetimų, nes jokio materialinio suinteresuotumo neturi; svarbiausia, kad mamos tėviškė būtų pavyzdingai tvarkoma, nes tai yra šeimos relikvija.
Atsakovas G. P. posėdžio metu nurodė, kad pagrindinis giminės tikslas yra žemę laikyti vienoje vietoje, kad joje ūkininkautų brolis ir būtų puoselėjamas giminės vardas toje vietoje, todėl tikrai neparduotų žemės kitiems asmenims.
Atsakovas R. P. į posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (37 b. l.).
Atsakovei M. Ž. procesiniai dokumentai įteikti, dėl pensinio amžiaus ir didelių specialiųjų poreikių ji atvykti ir dalyvauti teismo posėdyje negali (104 b. l.).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje R. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1999-08-03 žemės pirkimo pardavimo sutarties pagrindu atsakovas V. P. nuosavybės teise įsigijo 1503/1720 žemės sklypo, esančio(duomenys neskelbtini), kuriam Šiaulių apskrities valdytojo sprendimais nuo 1999-06-21 nustatytas servitutas: teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti per sklypo dalį, naudotis žeme po ūkiniais pastatais; servituto naudotojai Gudelių ir Žadžiūnų ŽŪB (64 b. l.). Žemės sklype esantys pastatai: arkinis garažas – dirbtuvės ir kombainų garažas priklauso ieškovui ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 1993-06-01 Pajaus grąžinimo akto, kuriuo Gudelių žemės ūkio bendrovė perdavė Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei kombainų garažus, pastatytus 1990 m., ir arkinį sandėlį, pastatytą 1991 m., pagrindu (22–23 b. l.).
Byloje kilo ginčas, ar ieškovas, juridinis asmuo, pagal LR Žemės įstatymą, turėjo pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui, nes tik tokios teisės turėjimas galėtų suteikti ieškovui teisę ginčyti žemės perleidimo sandorį ir prašyti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.
Atsakovai, nesutikdami su ieškiniu, teigia, kad ieškovas 1999 metais neturėjo nuosavybės teisės į arkinį garažą - dirbtuves ir kombainų garažą, todėl apskritai negalėjo įgyti jokių teisių pagal LR žemės įstatymą. Kaip jau buvo minėta, arkinis garažas – dirbtuvės ir kombainų garažas, pastatyti 1990 – 1991 metais, priklauso ieškovui ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 1993-06-01 pajaus grąžinimo akto pagrindu; 1999-05-28 Šiaulių apskrities viršininko sprendimais ginčo žemės sklype Žadžiūnų ŽŪB (šiuo metu ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“) nustatytas servitutas leisti naudotis 4,10 ha žemės plotu po ūkiniais pastatais (8 b. l.). Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisė į minėtus pastatus ieškovui įregistruota tik 2005 metais, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi seni statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo registruojami LRV 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka.
Privačios žemės perleidimo sąlygas 1999-08-03 metais nustatė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Nagrinėjamu atveju ieškovas yra juridinis asmuo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo pirmumo teisės nuosavybės teise įsigyti ginčo žemės sklypo, todėl atsakovai M. Ž., R. P., R. B. ir G. P. (pardavėjai), parduodami žemę atsakovui V. P. (pirkėjui), ir nepasiūlydami ją pirkti ieškovui, tuo metu galiojusio LR žemės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad ieškovas, neturėdamas pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypą, negali prašyti perkelti jam pirkėjo V. P. teisių ir pareigų.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2003 m. sausio 23 d. įstatymu Nr. IX-1305 (nuo 2003 m. vasario 24 d.) pakeitus LR Konstitucijos 47 straipsnį, priėmus LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies konstitucinį įstatymą Nr. IX-1381 (nuo 2003 m. balandžio 9 d.) ir LR žemės įstatymą (nuo 2004 m. sausio 27 d.), buvo išplėstas subjektų, turinčių pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektui naudojimui pagal paskirtį, ratas. Be piliečių (fizinių asmenų), tokią teisę įgijo ir juridiniai asmenys. Privačios žemės įsigijimo pirmumo teise tvarka ir sąlygos yra numatytos LR žemės įstatymo 31 straipsnyje. Tačiau CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis teisės principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. Principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, reiškia, jog jis galioja tik ateičiai, t.y. civiliniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Dėl šios priežasties 2004 m. sausio 27 d. LR žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatos atgaline tvarka, t.y. sprendžiant dėl 1999 metų žemės perleidimo sandorio pirkėjo teisių klausimo, negali būti taikomos.
Atsakovai nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turi būti atmestas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Ginčo sandorio sudarymo metu galiojęs LR Žemės įstatymas nenumatė nei termino, nei tvarkos kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Termino kreiptis dėl pirmenybės teisės pažeidimo nenumato ir šiuo metu galiojančio LR Žemės įstatymo 31 straipsnis. Tačiau tiek 1964 m. CK 125 straipsnio 3 dalis, tiek 2000 m. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį pagal savo prigimtį yra analogiška pastato savininkų pirmenybės teisei pirkti žemės sklypą, ant kurio stovi pastatas (tai), nes abiem atvejais siekiama tų pačių tikslų – užtikrinti pirmenybės teisę turinčių asmenų teisių apsaugą bei galimybę tinkamai ją įgyvendinti bei ją apginti. Todėl galima daryti išvadą, jog remiantis nurodytų CK normų analogija pastatų savininko pirmenybės teisė pirkti žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai ir kuris reikalingas jų aptarnavimui, taip pat gali būti ginama per šiose normose nustatytą terminą ir jose nustatytu būdu, o būtent per 3 mėnesius teismo tvarka reikalaujant, kad būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Tokia nurodytų CK normų ir LR Žemės įstatymo nuostatų taikymo praktika jau yra suformuota LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista; jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-18 nutartis 3K-7-34/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovo materialinis reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atmestinas kaip nepagrįstas, todėl, teismo nuomone, aplinkybės, susijusios su ieškinio senaties terminą reglamentuojančių normų taikymu, šalių ginčo išsprendimui įtakos neturi.
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas prašymas skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovas V. P. nurodė, kad jau nuo 2013 m. sausio mėnesio ieškovas siekia įsigyti ginčo žemės sklypą, savavališkai išasfaltavo žemės sklype kiemo aikštelę, susitikimų metu daro psichologinį spaudimą. Nagrinėjamas ieškinys yra viena iš daromo spaudimo formų, o ieškovo reikalavimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kenkia gerai dalykinei atsakovo V. P. praktikai, reputacijai, kreditingumui ir finansiniam patikimumui prieš trečiuosius asmenis.
Piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys, subjektyviuoju – nusako asmens vidinį valinį santykį su konkrečia situacija, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.), pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme. Piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama ir tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šioje byloje nėra teisinių pagrindų konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pareikšdamas ieškinį, ieškovas nurodė faktinį ir teisinį (LR Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalis) ieškinio pagrindus, ieškinio reikalavimai dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo grindžiami įstatyme nustatyta teise pareikšti tokio pobūdžio ieškinį. Nustatyti, kokiu būdu galimai pažeistos ieškovo subjektinės teisės turėtų būti apgintos ir nurodyti konkrečią galimai pažeistos teisės gynimo būdą įtvirtinančią teisės normą, turi bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio dalyku. Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2013 ). Todėl vien faktas, kad ieškovas pareiškė ieškinį, nepagrįstą teisiniais argumentais, savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovui nustato CPK 5 straipsnio 1 dalis bei garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.).
Ieškovui pareiškus ieškinį, 2013-09-09 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pagal minėtą nutartį VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre įregistravo žymą – draudimą perleisti nuosavybės teisę atsakovo V. P. vardu įregistruotai 1503/1720 daliai ginčo žemės sklypo (24 b. l.).
CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi ieškinys šioje byloje yra atmestas, laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikintinos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą kaip bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Ar turėtos išlaidos yra būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo išlaidų ryšium su bylinėjimusi. Pagrįstos išlaidos negali būti aiškinamos vien kaip faktiškai išleistos lėšos. Iš esmės tai tik įrodymas, kad asmuo lėšas tikrai išleido. Ar patirtos išlaidos pagrįstos – asmens, prašančio jas priteisti, įrodinėjimo ir teismo vertinimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą, šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 str. 1 d. 8 p. Teismas, nagrinėdamas šių išlaidų priteisimo klausimą, turi įvertinti, ar šios išlaidos yra būtinos ir racionalios, ar jos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. mokėjimo dokumentais (PVM sąskaitomis-faktūromis, kvitais ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-21 nutartis 3K-3-502/2008). Teismas, taikydamas CPK 88 str., pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, koks išlaidų dydis turi būti atlygintas. Teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2013-06-03 atsakovas V. P. su UAB „Lexin auditas“ sudarė teisių paslaugų sutartį; už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir įrodymų rinkimą 2013-10-01 atsakovas sumokėjo 3600 Lt (88–92, 93, 98 b. l.). Byloje yra atsakovo 2013-07-02 V. P. sutartis su advokate A. M., kuriai už teisines paslaugas 2013-10-01 atsakovas sumokėjo 1210 Lt. (97, 99 b. l.). Tačiau kokias konkrečiai teisines paslaugas atliko advokatė šioje byloje, nenurodyta, todėl reikalavimas priteisti iš ieškovo 1210 Lt išlaidas, sumokėtas advokatei A. M., laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui V. P. teisines paslaugas teikė UAB „Lexin auditas“, į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, į bylos sudėtingumą ir apimtį, teismas sprendžia, kad teisines paslaugas teikiančios bendrovės darbo įkainiai neturėtų būti didesni, negu advokatų atstovavimo išlaidos. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsakovui V. P. iš ieškovo priteistina 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei iš ieškovo nepriteisiamos (CK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ , į. k. 175706853, 3000 Lt (trys tūkstančiai litų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2013-09-09 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - draudimą perleisti nuosavybės teisę atsakovo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu įregistruotai 1503/1720 daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.