Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Zooming digital” (procesinių teisių perėmėjo - UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“), atsakovės R. V. ir atsakovo R. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Zooming Digital“ (procesinių teisių perėmėjo - UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“) ieškinį atsakovams R. V., R. V. ir R. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas R. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2.Nurodo, jog 2010 m. įmonės turtą sudarė 61 546 Lt, o įsipareigojimai – 70 321 Lt. Lyginant šiuos skaičius su 2012 m. balanso duomenimis, įmonės įsipareigojimai išaugo iki 87 654 Lt, o įmonės turtas sumažėjo iki 26 976 Lt. Taigi atsakovams laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, išaugo ne tik finansiniai įsipareigojimai, bet ir akivaizdžiai sumažėjo įmonės turtas;

3. Pažymi, jog didžiausią dalį įmonės turto (20 171, 58 Lt) sudaro BUAB „Lokantera“ debitorinis įsiskolinimas BUAB „Zooming Digital“ naudai, kuris 2014-03-19 bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimo buvo nurašytas į beviltiškas skolas;

4. Jeigu atsakovai dar 2010 m. pabaigoje – 2011 m. pradžioje būtų kreipęsi dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, būtų buvusi reali galimybė išieškoti skolas iš UAB „Lonkantera“, kuri tuo laikotarpiu buvo veikianti įmonė;

5. Prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovams, uždraudžiant atsakovams juos bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant juos atsakovams saugoti ir naudotas, o nustačius, kad atsakovai tokio turto neturi ar turi nepakankamai, areštuoti ir jų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, iš viso areštuojant turto 76 235, 34 Lt sumai.

Atsakovė R. V. pridėjo prie atsakovo R. V. apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovų ir akcininko civilinės atsakomybės, susijusios su juridinio asmens organams ir dalyviams nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, taikymo. Apeliaciniais skundais skundžiamos teismo sprendimo dalys, kuriomis ieškinio reikalavimai patenkinti atsakovų R. V. ir R. V. atžvilgiu. Atsakovas R. M. sprendimo neskundžia. Ieškovas taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ir priteista žalos, solidariai priteistinos iš atsakovų, suma. Teisėjų kolegija teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į apeliantų apeliacinių skundų argumentus (CPK 320 str.), kuriuose keliami klausimai dėl įmonės akcininko, vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų nustatymo, jų atžvilgiu taikytos solidarios atsakomybės bei žalos, padarytos bankrutavusiai bendrovei ir jos kreditoriams.

Bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi UAB „Zooming Digital“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“. Bankroto bylą bendrovei iškėlė kreditorius – BDUAB „Baltijos garantas“ (t.1, b.l.10). UAB „Zooming Digital“ buvo įregistruota 2008-09-01, įmonės vienintele akcininke nuo 2008-09-01 buvo atsakovė R. V.; atsakovas R. V. ėjo bendrovės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2008-08-28 iki 2010-05-11; laikotarpiu nuo 2010-05-12 iki 2011-08-01 bendrovės vadovas pareigas ėjo atsakovas R. M.; 2011-08-02 bendrovės vadovu vėl buvo paskirtas atsakovas R. V., kuris šias pareigas ėjo iki 2012-04-06 (t.1, b.l.9, 113-114).

Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi buvo ieškovas BUAB „Zooming Digital“ šios civilinės bylos procese pakeistas jo teisių perėmėju UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“.

Dėl atsakovės R. V. apeliacinio skundo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai pritaikytu solidariosios atsakomybės institutu. Nurodo, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neiniciavimo negali būti solidari. Kasacinio teismo jurisprudencijoje jau yra susiformavusi nuostata, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra visiškai tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-244/2009, 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei teisme bei vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012 ). Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari.

Taigi, nors ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ši pareiga pagal jau paminėtą įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą, t. y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Be to, tokią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui ar savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Todėl žala, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais šių asmenų veiksmais: įmonės vadovo atsakomybė turi būti atribota nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės vėlgi turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, jų veiksmų teisėtumą, t. y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-163-464/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvardijo faktinių bei teisinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo galima nuspręsti, kad žalą bendrovės vadovas ir akcininkas padarė bendrais veiksmais, dėl ko jiems taikytina būtent solidarioji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl bendrovės vadovų ir dalyvio solidariosios atsakomybės taikymo grindė tuo, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek ir akcininkui, kadangi jie geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Tačiau toks motyvas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepakankamas solidarios atsakomybės institutui taikyti. Ieškovo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiu metu duoti paaiškinimai, jog apeliantė, veikdama kaip vienintelė įmonės akcininkė, 2010-04-30 bei 2011-08-01 sušaukusi visuotinius akcininkų susirinkimus ir juose svarsčiusi reikšmingus klausimus dėl bendrovės vadovų R. V. ir R. M. paskyrimo ir atleidimo iš vadovo pareigų, turėjo pareigą domėtis bei visas galimybes žinoti apie tikrąją įmonės finansinę padėtį ir galėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat nepatvirtina jos ir atsakovų – bendrovės vadovų veiksmų bendrumo, kuris sąlygotų solidariosios atsakomybės taikymo galimybę.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atskirai neįvertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės apimties, atsižvelgiant į subjektų (vadovų bei akcininko) skirtingas funkcijas, galimai skirtingą kaltės formą, ir ieškinį dėl jų solidarios atsakomybės patenkindamas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 6.6 str., 6.279 str. 4 d.) ir tai sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 330 str.).

Dėl apeliantės R. V., kaip juridinio asmens dalyvio, civilinės atsakomybės sąlygų

Nors ieškinyje ieškovas teigė, jog atsakovams apie tai, kad UAB „Zooming Digital“ yra nemoki pagal 2010 m. balanso duomenis buvo žinoma 2010-12-31, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė, jog 2010 m. konstatuoti bendrovės nemokumo nebuvo pagrindo, tačiau jau 2010 m. bendrovė veikė nuostolingai; įvertinęs 2012 m. balanso duomenis, sprendė, kad atsakovai, tame tarpe ir apeliantė, apie įmonės nemokumą žinojo jau 2011 m. pradžioje, tuo tarpu bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusią žalą teismas susiejo su dėl savalaikio bankroto bylos neiniciavimo 2011 m. išaugusia bendrovės skolų suma. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nustatytą žalos sumą solidariai ne tik iš bendrovės vadovų, bet ir dalyvės – apeliantės, nurodė, jog CK 2.4 straipsnio 3 dalis įtvirtina pareigą kiekvienam asmeniui, kuris verčiasi verslu, tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu. Teismas nustatė, kad apeliantė, turėdama jai ABĮ bei bendrovės įstatuose nustatytą teisę tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę ir bendrovės veiklos ataskaitą (Įstatų 5.2. 7 p., ABĮ 58 str. 2 d.), bendrovės finansinės atskaitomybės netvirtino nuo 2010 m., tokiu būdu elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, ir toks neveikimas sąlygojo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės nepateisinamo neveikimo, nesidomėjimo įmonės finansine padėtimi, nepaisant to, jog, kaip teigia apeliantė, ji atliko tik formalų vaidmenį bendrovės veikloje ir turėjo minimalią galimybę daryti įtaką bendrovės veiklai, kadangi visus bendrovės valdymo reikalus tvarkė bendrovės vadovas – jos sūnus R. V., pagrįsta, tačiau teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą apeliantei solidariai su įmonės vadovais taikytinas civilinės atsakomybės institutas, nesutinka. Kaip jau buvo paminėta, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato ir įmonės vadovo, ir savininko pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ši pareiga pagal įmonės vadovo ir savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, jog nepaisant aplinkybės, kad bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčiusius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla būtent įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-163-464/2015).

Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti momentą, nuo kada apeliantei, kaip įmonės dalyvei, atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos pirmiausiai nevykdant įmonėms vadovams (atsakovams R. V. ir R. M.), geriausiai žinojusiems įmonės ūkinę bei finansinę situaciją, ir kuria dalimi jos neveikimas lėmė kreditorių nuostolių padidėjimą ar naujų nuostolių jiems padarymą.

Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus bendrovės balansus už 2010 m., 2011 m., įvertinęs juose nurodytų bendrovės turto ir per vienerius metus mokėtinų sumų santykį, sprendė, kad 2010 m. bendrovė dar nebuvo nemoki, tačiau kadangi 2010 m. veikė nuostolingai, 2011 m. pradžioje atsakovams turėjo būti žinoma apie jos nemokumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo įmonės faktinio nemokumo momento akcininkų (įmonės dalyvių) bei kreditorių interesai paprastai išsiskiria (nesutampa), tačiau jos vadovo (valdymo organo) bendrąją pareigą veikti įmonės interesais pakeičia pareiga prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-453/2014). Todėl tokia pareiga kasdienei įmonės veiklai vadovaujančiam, įmonės dokumentais disponuojančiam jos vadovui paprastai atsiranda anksčiau. Nagrinėjamos bylos atveju kilus suinteresuotų asmenų ginčui dėl momento, nuo kada ieškovo įmonė tapo nemokia ir kada apeliantė jau privalėjo pradėti bankroto procedūrą, kaip ir sprendžiant dėl jo neveikimo padarinių (ieškinyje reikalaujama žalos atlyginimo dėl to, kad laiku neinicijuotas bankrotas), turėtų būti tikėtinai nustatyta, ne tik kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, kada įmonė jau nebeatsiskaitinėjo su savo kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų, nebeteikė paslaugų, nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio, bet ir kada apie tokią būseną bei jos vadovo pasyvumą, neinicijuojant bankroto, tapo žinoma (ar turėjo būti žinoma) apeliantei. Pažymėtina, jog ieškovas, teigdamas, kad jau nuo 2010-12-31 apeliantei, kaip bendrovės akcininkei, turėjo būti žinoma apie bendrovės nemokumą, nepateikė jokių aukščiau nurodytas aplinkybes pagrindžiančių objektyvių duomenų. Apeliantės žinojimą apie bendrovės nemokumą ieškovas iš esmės grindė bendrovės balanso duomenimis, tačiau kaip matyti iš teismo nutarties, kuria buvo iškelta UAB „Zooming Digital“ bankroto byla, 2010 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ „Registrų centras“ nebuvo pateikti (t.1, b.l.10), pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog apeliantė nevykdė pareigos tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2010 m., todėl tikėtina, jog 2010 m. finansinės atskaitomybės duomenys apeliantei 2010-12-31 nebuvo žinomi. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų (II – VIII t.) matyti, jog įmonė 2010 m. – 2011 m. pirko paslaugas ir nuomojosi patalpas. Šie duomenys patvirtina, jog apeliantė turėjo pagrindą manyti, jog bendrovė veiklą vykdo ir nėra jos nutraukusi. Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nors bendrovės vadovui – atsakovui R. V. buvo bendrovės bankroto proceso skirtos baudos už dokumentų ir turto neperdavimą (t.1, b.l.11, 12), tačiau patįslintame ieškinyje ieškovas nurodė, jog vis dėlto dalis įmonės apskaitos dokumentų administratoriui buvo perduota (t.1, b.l.78), taigi administratorius turėjo galimybę įrodinėti minėtas aplinkybes. Kadangi ieškovas neįrodė, kad būtent apeliantės, kaip įmonės dalyvės, pasyvus elgesys, jos nesidomėjimas įmonės veikla bei jos nesikreipimas (neidentifikuotu momentu) į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apsunkino įmonės kreditorių padėtį, sumažino /eliminavo jų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t.y. ieškovas nepagrindė apelianto civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio) egzistavimo, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės solidariosios civilinės atsakomybės taikymo, skundžiamas sprendimas dalyje dėl apeliantės R. V. pakeistinas ir jai pareikštas ieškinys atmestinas. Tai konstatavus, dėl kitų skundo argumentų (priteistos žalos dydžio nepagrįstumo), kaip teisiškai neaktualių, nepasisakytina.

Dėl ieškovo ir atsakovo R. V. apeliacinių skundų

Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, būtina konstatuoti, kam ir kokias pareigas šis asmuo turėjo, t.y. atsakomybės subjektas yra asmuo, padaręs žalą dėl tam tikrų pareigų pažeidimo. Kaip minėta, ieškinio reikalavimai visų apeliantų atžvilgiu buvo grindžiami įstatyme nustatytos pareigos numatytiems subjektams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu.

Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas (atsakovas R. V.) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė žalą bendrovei ir jos kreditoriams, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o atsakovo kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Taigi, atsakovo civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti reikšminga nustatyti momentą, kada atsirado pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą, ar ši pareiga buvo pažeista, o konstatavus pareigos pažeidimą, kokią žalą tai sąlygojo kreditoriams. Kaip minėta, ieškovas ieškinyje nurodė, jog pareiga UAB „Zooming Digital” vadovams ir akcininkei inicijuoti bankroto bylos iškėlimą kilo 2010-12-31, kadangi iš 2010 m. balanso matyti, jog įmonės prisiimti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turimo turto (ĮBĮ 2 str. 8 p.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2010 m. į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 61 546,00 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 70 321,00 (b. l.15), nesutiko su ieškovo teiginiu, jog įmonė jau 2010 m. buvo nemoki. Įvertinęs jau po bankroto bylos bendrovei iškėlimo 2012 m. sudarytą balansą už 2011 m., teismas nustatė, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 26 976,00 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 87 564,00 Lt (b. l. 13). Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2011 m. pradžioje įmonė buvo nemoki, nes per 2011 m. laikotarpį įmonės įsipareigojimai ženkliai išaugo ir jau tris kartus viršijo įmonės balanse įrašyto turto vertę. Atitinkamai teismas konstatavo, kad atsakovams jau 2011 m. pradžioje kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovai suprato arba turėjo suprasti, jog įmonės mokumo atstatyti nepavyks. Byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia apeliacinės instancijos teismui sutikti su ieškovo pozicija, jog bendrovė nemoki buvo jau 2010 m. ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Zooming Digital” iškėlimo kilo 2010 m. pabaigoje, kuomet buvo sudarytas tų metų balansas. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog bendrovei bankroto byla keliama, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus. Nors bendrovės balansas už 2010 m. sudaro formalų pagrindą konstatuoti bendrovės nemokumą, tačiau pažymėtina, jog pateikti į bylą bendrovės apyvartos žiniaraščiai (t.2, b.l. 2-46), PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, kad įmonė 2011 m. dar vykdė veiklą – pirko paslaugas ir nuomojosi patalpas (t.2, b.l. 47-227, t.3, b.l. 1-102). Šie duomenys, kolegijos vertinimu, patvirtina apeliantų A. V., R. V. atsiliepimo ieškiniui argumentus, jog bendrovė nepaisant patiriamų nuostolių, 2010 – 2011 m. vykdydami veiklą stengėsi ištaisyti susiklosčiusią nepalankią finansinę situaciją, pagerinti bendrovės mokumą. Tačiau 2011 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog apeliantas R. V., kaip bendrovės vadovas, kuris tiesiogiai dalyvauja bendrovės kasdienėje veikloje, santykiuose su kreditoriais, turėjo suprasti, kad įmonės finansinė padėtis tapo beviltiška ir nemokumo bendrovei nepavyks išvengti: 2011 m. bendrovės turto vertė sumažėjo nuo 61 546,00 Lt iki 26 976,00 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo 17 243,00 Lt suma; bendrovės nuostoliai žymiai padidėjo ir sudarė 51 813 Lt sumą, kai tuo tarpu 2010 m. bendrovė patyrė 17 219 Lt nuostolių. Taigi tikėtina, kad apeliantui R. V. apie bendrovės finansinės padėties beviltiškumą turėjo būti žinoma 2011 m. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apie bendrovės nemokumą atsakovai turėjo žinoti minėtų metų pradžioje, tačiau nurodytu laikotarpiu buvo aktualūs 2010 m. finansinės atskaitomybės duomenys. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. pabaigoje vienas iš bendrovės kreditorių iniciavo bankroto bylą bendrovės atžvilgiu, tikėtina, kad apie nepasiteisinusius bendrovės finansinės veiklos 2011 m. rezultatus ir faktinį bendrovės nemokumą apeliantui, kaip bendrovės vadovui, turėjo būti žinoma anksčiau nei finansinių metų pabaigoje, t.y. anksčiau nei kreditorius pradėjo inicijuoti bendrovei bankroto bylos iškėlimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas 2011 m. pažeidė savo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, paaiškėjus įmonės nemokumui (IBĮ 8 str. 1 d.). Apelianto R. V. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neaptarė vienos iš atsakomybės sąlygų – žalos atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantas nurodo, kad bankroto administratorius neapskundė bankrutuojančios įmonės sandorių ir byloje nėra duomenų, kad sandoriai būtų pripažinti neteisėtais, taip pat byloje nėra duomenų ir apie tai, ar sudaryti sandoriai įmonės veiklos metu buvo nuostolingi pačiai bendrovei (ABĮ 22 str. 8 d.). Ieškovas įrodinėdamas dėl atsakovų neteisėto neveikimo padarytos žalos dydį, neteikė atskirų duomenų apie apelianto, kaip bendrovės vadovo, sudarytų sandorius, jų neginčijo, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala nebuvo įrodyta. Ieškovas teigė, jog dėl atsakovų savalaikio bankroto bylos bendrovei neiniciavimo padaryta žala lygi bendrovės kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų bankroto byloje sumai – 76 235, 34 Lt. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas žalą apskaičiavo taikydamas 2010 ir 2011 m. mokėtinų sumų ir įsipareigojimų skirtumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga apeliantui R. V. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2011 m. ir per 2011 m. įmonės įsiskolinimai kreditoriams išaugo 17 243,00 Lt suma Lt, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju apeliantas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo. Kadangi apeliantas R. V. nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos atsiradimo, konstatuotina, jog kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta. Egzistuojant apelianto atsakomybės sąlygoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo teisę į 17 243, 00 Lt žalos atlyginimą.

Dėl apelianto (ieškovo) argumento, jog vien skolų išaugimo pripažinimas žala yra neteisingas ir nesąžiningas kitų kreditorių atžvilgiu, kadangi nebuvo ir nėra atsiskaityta ne tik su naujai atsiradusiais kreditoriais, tačiau su visai kreditoriais, egzistavusiais dar 2010 m., todėl laikytina, kad atsakovų padaryta žala lygi visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 76 235, 34 Lt, pažymėtina, kad administratorius nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog atsakovai – bendrovės vadovai turėtų visa apimti atsakyti už bendrovės įsipareigojimus kreditoriams. Apelianto (ieškovo) pateikti argumentai dėl bendrovės debitorinių įsiskolinimų beviltiškumo savaime nepatvirtina bendrovės vadovų pareigos atsakyti visa bankroto bylos patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.

Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė ydingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl apeliantės R. V. solidariosios civilinės atsakomybės taikymo, todėl, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas šios atsakovės atžvilgiu pakeistinas, tuo tarpu ieškovo ir atsakovo R. V. apeliacinių skundų argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamu teismo sprendimu nustatytos civilinės atsakomybės apimties taikymo atsakovų R. V. ir R. M. atžvilgiu, todėl nurodytoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo prašė areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovams juos bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, taip pat įkeisti, paliekant teisę atsakovams juos saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovai tokio turto neturi ar turi nepakankamai, areštuoti jų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, iš viso areštuojant atsakovų turto 76 235, 34 Lt sumai, nes minėtų priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomas bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Teisėjų kolegijai pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovui išlieka reikalavimo teisė į atsakovus R. V. ir R. M. 17 243, 00 Lt (4 993, 92 Eur) sumoje, tačiau vien tai, kad ieškovo reikalavimai iš dalies buvo patenkinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nesudaro pagrindo teigti, jog egzistuoja grėsmė įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar neįvykdymui, tuo tarpu kitų aplinkybių ar argumentų, kurie pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ieškovas nepateikė (CPK 144 str.), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus apeliantės R. V. apeliacinį skundą ir ieškinį jos atžvilgiu atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme –574 Lt (166, 24 Eur) priteistinos iš atsakovų R. V. ir R. M., po 83, 12 Eur iš kiekvieno. Atsakovei R. V. iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 000 Lt (579, 24 Eur) advokato atstovavimo išlaidų. Minėtos išlaidos pagrįstos, neviršija Teisingumo ministro įsakymu „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomenduojamų maksimalių atlygių dydžių, todėl priteistinos.

Patenkinus atsakovės R. V. apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš bylą pralošusios šalies (CPK 98 str.). Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jokių šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį atsakovės R. V. (a.k(duomenys neskelbtini) atžvilgiu atmesti.

Sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje atsakovų R. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir R. M. (a.k(duomenys neskelbtini) atžvilgiu palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteistinos žalos ir bylinėjimosi išlaidų, ją išdėstant taip:

„Priteisti solidariai iš atsakovų R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. M. (a.k(duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ (j.a.k.302652787) naudai 17 243,00 Lt (4 993, 92 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt tris eurus, 92 centus)) ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (4 993, 92 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-02-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovų R. V., R. M. į valstybės biudžetą 574,00 Lt (166, 24 Eur (šimtą šešiasdešimt šešis eurus, 24 centus)) bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno po 83, 12 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus, 12 centų).

Priteisti atsakovei R. V. (a.k(duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ (j.a.k.302652787) 579, 24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 24 centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.“