Alytaus apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nukentėjusiajai D. L., ekspertei Laurai Andriuškevičienei, gynėjai advokatei Jolantai Vienažindytei,

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. L., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, vedęs, nedirbantis (nustatytas neįgalumas), neteistas, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kaltinamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

G. L. 2020 m. lapkričio 7 d. apie 6 val., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose adresu (duomenys neskelbtini) sudavė savo sutuoktinei D. L. savadarbiu musių mušikliu ne mažiau du smūgius į galvą bei kairę ranką, šiais veiksmais padarė nukentėjusiajai D. L. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl paviršinės muštinės žaizdos kaktos kairėje pusėje, kraujosruvos odoje ir poodyje kairiame dilbyje. Tokiais veiksmais jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Tai, kad G. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. L. parodymais nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 7 d. ryte, apie 6 val., dėl asmeninių nesutarimų kilo konfliktas tarp sutuoktinių, konflikto metu kaltinamasis G. L. sudavė nukentėjusiąjai mediniu savadarbiu musių mušikliu du smūgius į kaktą, ar sudavė smūgį į kairę ranką nukentėjusioji negalėjo pasakyti, neatsimena. Suduotais smūgiais kaltinamasis sužalojo nukentėjusiąjai kaktą, iš padarytos žaizdos bėgo kraujas, nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad apžiūrint nusikaltimo padarymo vietą gyvenamajame name, rastas nusikaltimo įrankis – medinis savadarbis musių mušiklis, kuris sulaužytas, nukentėjusioji nurodė, kad būtent juo G. L. smūgiavo jai į kaktą ir mušiklis lūžo. Specialisto išvadoje konstatuota, kad D. L. buvo padaryti sužalojimai – muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, kraujosruva odoje ir poodyje kairiame dilbyje, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, šie sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Specialisto išvadoje pažymėta, kad sužalojimų padarymo galimybė griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių mažai tikėtina. Policijos pareigūno M. R. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pagal pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje nuvykus pranešėjo nurodytu adresu į (duomenys neskelbtini), rasta nukentėjusioji D. L. su aiškiai matomais sužalojimais (kraujuojanti žaizda, patinimas), moteris nurodė, kad ją sumušė sutuoktinis savadarbiu mušikliu, kuriuo sudavė smūgius jai į kaktą ir kairę ranką. Visi šie duomenys, įvertinus juos visumoje, patvirtina, kad G. L. panaudojo fizinį smurtą prieš sutuoktinę D. L. ir savo smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tokie G. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos objektyviuosius požymius.

Taigi, nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog G. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tačiau atlikus byloje ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, nustatyta, kad G. L. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga psichikos liga, t. y. jam konstatuota (duomenys neskelbtini), sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur (duomenys neskelbtini), dėl to jis veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, G. L. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Teismo posėdyje dalyvavusi teismo psichiatrė ekspertė Laura Andriuškevičienė patvirtino ekspertizės akto išvadas, kad tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, tiek ir šiuo metu G. L. konstatuojama (duomenys neskelbtini), sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur ir kad jam rekomenduojamas stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, nes būtinas jo stebėjimas ir gydymas ilgesnį laiką stacionaro sąlygomis.

BK 17 straipsnis numato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad G. L. savo veiksmais realizavo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius, nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti. Nepakaltinamas asmuo, kuris negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, nes toks asmuo nėra laikomas ir negali būti teismo pripažintas kaltu. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis numato, kad jeigu įrodyta, jog asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, jam teismas, remdamasis BK 98 straipsniu, gali taikyti vieną iš šių priverčiamųjų medicinos priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. BK 98 straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl labai svarių priežasčių, t. y. jei įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti ir todėl tokį asmenį reikia sulaikyti ir izoliuoti. Taigi, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, yra itin svarbu tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims.

Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę teismo ekspertai nustatė, kad G. L. įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga (duomenys neskelbtini), sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur (duomenys neskelbtini), ir dėl to jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai rekomendavo taikyti G. L. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismo posėdžio metu teismo psichiatrė ekspertė Laura Andriuškevičienė patvirtino byloje duotą išvadą ir rekomendacijas, nurodė, jog tyrimo metu buvo stebimas žymus G. L. visų pažintinių procesų (suvokimo, dėmesio, atminties, mąstymo) pažemėjimas, specifiškas organiniams CNS pakenkimams, bendras pažintinio funkcionavimo įvertis yra vidutinio sunkumo pažintinio sutrikimo ribose (MMSE – 16 balų); G. L. 2012-2020 metų laikotarpiu 18 kartų gydytas psichiatrijos stacionare, paskutinį kartą nuo 2020 m. spalio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d., konstatuotas psichoorganinis sindromas, pažintinių funkcijų sutrikimas, nepakankama kritika, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, epilepsiniai sindromai; ambulatoriniuose įrašuose atsispindi gydymosi režimo nesilaikymas, kritikos būklei stoka; veikos padarymo metu jo elgesys buvo impulsyvus, agresyvus, todėl jam reikalingas ilgalaikis ir kvalifikuotas gydymas stacionare, kur kartu bus užtikrintas ir susilaikymas nuo psichoaktyvios medžiagos (alkoholio). Taigi, byloje nustatyta, kad G. L. serga (duomenys neskelbtini) ir pagal ekspertų rekomendacijas jam reikalingas priverstinis gydymas stacionaro sąlygomis. Teismas pažymi, kad byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės ir posėdyje išvadą pateikusios teismo psichiatrės rekomendacijos dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies G. L. turi ypatingą svarbą, tačiau vien jų buvimas neatleidžia teismo nuo pareigos vertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, būtent G. L. ligos ir jos gydymo pobūdį, padarytos veikos pavojingumą bei paties asmens socialinį pavojingumą. Duomenų, kad anksčiau G. L. buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, byloje nėra. Jis eilę kartų gydytas psichiatrijos stacionare, į kur kreipdavosi, kai būklė pablogėdavo (atsirasdavo nerimas, baimė, įtampa, bloga nuotaika), bet ekspertinio tyrimo metu jo aktyvios psichopatologijos, kliedesių nekonstatuota, stebimas (duomenys neskelbtini) sindromas, regresuojanti asmenybė, kritikos savo būklei nebuvimas. Apie tai, kad G. L. yra socialiai pavojingas, kad jo elgesys neprognozuojamas, ekspertizės akte nepažymėta, to nenurodė ir posėdyje išvadą teikusi ekspertė. G. L. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, susijusi su fizinio smurto prieš sutuoktinę panaudojimu, pagal pavojingumo pobūdį yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Vertinant asmens pavojingumą, teismas atsižvelgia į tai, kad nors anksčiau G. L. buvo teistas, bet teistumas yra išnykęs, duomenų, kad dėl jo yra pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, byloje nėra. Jis baustas administracine tvarka, tačiau padaryti nusižengimai nėra susiję su fizinio smurto panaudojimu. Nukentėjusioji D. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji neturi pretenzijų G. L. dėl jo elgesio, teigė, kad jie ir toliau gyvena kartu (gyvena vienkiemyje), G. L. padeda jai buityje, dirba ūkio darbus, su kaimynais nekonfliktuoja, teigiamai reaguoja į sutuoktinės priminimus gerti jam paskirtus vaistus. Pasak nukentėjusiosios G. L. nėra agresyvus, anksčiau prieš ją nesmurtavo. Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad G. L. elgesys prieš baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą ir po jos (yra praėję jau daugiau kaip 7 mėnesiai) nekėlė pastovaus pavojaus jo paties ar aplinkinių asmenų gyvybei ar sveikatai. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad G. L. priverstinis gydymas gali būti taikomas ir ne stacionare, o ambulatorinėmis sąlygomis, nes pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vykdomas asmens ambulatorinis stebėjimas šiuo atveju yra pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti, todėl G. L., kuris padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką nepakaltinamumo būsenoje, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 1 punktas). Teismas pažymi, kad taikant šios rūšies priverčiamąją medicinos priemonę, G. L. bus teikiamos specializuotos ambulatorinės asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, laikantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų psichikos sveikatos priežiūros principų, t. y. atitikties psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento poreikiams, jo teisių apsaugos, kompleksiškumo ir bendradarbiavimo su socialinių paslaugų įstaigomis principų, siekiant padėti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam asmeniui sustiprinti psichikos sveikatą, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo. Tuo atveju, jei G. L. vengs ambulatorinio gydymo, pagal sveikatos priežiūros įstaigos teikimą gali būti sprendžiama dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į griežtesnę. Teismas taip pat pažymi, kad jis nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 2 dalis).

Bylos ikiteisminio tyrimo metu G. L. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 84–86) panaikintina nutarčiai įsiteisėjus.

Daiktas, turintis reikšmės baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai tirti ir nagrinėti – savadarbis mušiklis, kuris šiuo atveju yra BK uždraustos veikos įrankis, konfiskuotinas ir kadangi tai menkavertis daiktas jis sunaikintinas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai). Daiktas saugomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje pagal 2020 m. lapkričio 9 d. kvitą Nr. 004552 (1 t., b. l. 35, 36).

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš kalto asmens 18,80 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 58–59). Ieškinyje nurodyta, kad nukentėjusioji D. L. buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos yra 18,80 Eur. Žalą, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas turi atlyginti nukentėjusiąją sužalojęs ir už jos gydymo išlaidų atsiradimą atsakingas asmuo. Prie ieškinio pareiškimo pridėtas gydymo paslaugų išrašas patvirtina, kad 2020 m. lapkričio 7 d. Alytaus apskrities S. Kudirkos centrinėje ligoninėje D. L. dėl jai nustatytos galvos žaizdos buvo teikiamos chirurgo paslaugos, kurių kaina 18,80 Eur (1 t., b. l. 60).

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Taigi, vadovaujantis BPK 109 straipsnio nuostatomis, baudžiamajame procese gali būti sprendžiama dėl žalos, kuri padaryta asmens nusikalstamais veiksmais.

Pavojinga veika, padaryta nepakaltinamo asmens, nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, kadangi nėra visų jos sudėties elementų, todėl negali būti keliamas klausimas dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės. BK 2 straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, taigi, jis nėra kaltinamasis, ir todėl baudžiamojoje byloje nėra galimybės spręsti klausimo dėl jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Nustačius tokias aplinkybes, baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, kartu išaiškinant, kad tai neužkerta kelio civiliniam ieškovui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ir vadovaujantis Civilinio kodekso normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2011, 2016 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsniu, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, Baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu,

nutaria:

pripažinti, kad G. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti G. L. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje saugomą savadarbį musių mušiklį konfiskuoti ir sunaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 18,80 Eur žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Išaiškinti, kad nutartį vykdanti sveikatos priežiūros įstaiga privalo pateikti teismui išvadą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, jos rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Išvada teikiama laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos, o teisiamajame posėdyje nedalyvavusiam G. L. per 20 dienų nuo nutarties nuorašo jam išsiuntimo dienos, gali būti apskųsta Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nutartį priėmusį teismą.