- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-06
- Bylos Nr.
- 2A-38-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02046-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- I. D., A. D.
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Andrutė Kalinauskienė, Rita Kisielienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovėms I. D. ir A. D. dėl įsiskolinimo už buto nuomą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2011 m. balandžio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovių I. D. ir A. D. 1.850,64 Lt skolą, kurią sudaro 1 767,90 Lt buto nuompinigių ir 82,74 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklauso butas, esantis Pylimo g. 61-42, Vilniuje, kuris patikėjimo teise valdomas ieškovo. Šiame bute nuo 1988 m. spalio 24 d. deklaruotos ir faktiškai gyvena atsakovės. Buto nuomos sutartis su atsakovėmis nesudaryta, tačiau tarp ieškovo ir atsakovių yra susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Atsakovės už buto nuomą nemokėjo nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., todėl susidarė 1 767,90 Lt įsiskolinimas, kurį prašo priteisti iš atsakovių. Taip pat už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. priskaičiuotina 82,74 Lt delspinigių, kurie priteistini iš atsakovių.
Atsakovė I. D. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ji rašytinę sutartį dėl buto nuomos buvo sudariusi su UAB „Senamiesčio ūkis“, kuris jai jokių pretenzijų nereiškia. Nei su ieškovu, nei su savivaldybe jokia rašytinė nuomos sutartis nėra sudaryta, o įstatymų leidėjas nenumato galimybės kildinti nuomos santykius iš apsigyvenimo patalpose fakto. Ieškovas ginčo butą laiko socialiniu būstu ir reikalauja mokėti socialinį nuomos mokestį, tačiau nepateikia įrodymų, nuo kada neprivatizuoto buto statusas pakeistas į socialinį. Atsakovės nuomone, buto statusas yra nepakitęs, nes savivaldybė jo iš valstybės nėra įgijusi teisėtu pagrindu. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teisę rinkti socialinį nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo butu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš atsakovių I. D. ir A. D. ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai 1767,90 Lt skolą už buto nuomą ir 82,74 Lt delspinigių (viso 1850,64 Lt), 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovės bute Pylimo g. 61-42, Vilniuje gyvena nuo 1988 metų. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą šio buto savininku yra Vilniaus miesto savivaldybė, butas turi socialinio būsto statusą pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Ieškovas šį butą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, todėl jis yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Nors atsakovė I.D. ir tvirtina, kad ji neturi pareigos mokėti ieškovui nuomos mokesčio, nes nesudarė su juo rašytinės nuomos sutarties, tačiau pripažino, kad yra nuomos sutarties šalis ir kurį laiką mokėjo nuomą UAB „Senamiesčio ūkis“. Jai taip pat buvo išaiškinta, kad ieškovas perėmė butų nuomą, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės žinojo apie pareigą mokėti buto nuompinigius, bet nuomos mokesčio ieškovui nemokėjo. Atsakovės už laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2011-03-31 įsiskolino ieškovui 1767,90 Lt buto nuompinigių, ką patvirtina ieškovo pateiktos pažymos. Kadangi atsakovės nevykdė prievolės laiku mokėti ieškovui buto nuomos mokestį, joms priskaičiuotini delspinigiai pagal LR įstatymą „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalį bei procesinės palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė I. D. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nestabdė šios civilinės bylos nagrinėjimo, nors buvo informuotas, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme apeliantė yra užginčijusi Vilniaus miesto savivaldybės teisę vadintis ginčo buto savininke. Teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp atsakovių ir ieškovo ar savivaldybės egzistuotų teisiniai nuomos santykiai, kurie kyla iš sandorio (CK 6.1 ir 6.2 str.), o ne iš konkliudentinių veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės neigtų savo prievolę mokėti nuomos mokestį neterminuotos sutarties šaliai – nuomotojui UAB „Senamiesčio ūkis“, bet jos neigia tokią prievolę ieškovui, su kuriuo nesudarytas sandoris. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad ginčo buto statusas – socialinis būstas. Apeliantė taip pat nesutinka, kad teisiniai nuomos santykiai ir iš to išplaukianti jos prievolė mokėti yra kildinama iš fakto, kad ji tiesiog gyvena ginčo bute. Ji mano, kad gyvenamosios patalpos priskiriamos socialinio būsto fondue ne remiantis LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis, kaip nurodė teismas, bet pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, iš kurios matyti, jog ginčo butas niekaip negali būti priskirtas socialiniam būstui, nes jis nėra įgytas nei už savivaldybės, nei už valstybės tam tikslui skirtas lėšas. Teismas, kaip ir ieškovas, nepagrįstai laikydamas ginčo butą socialiniu, vadovaudamasis tariamais protingumo kriterijais ir nepagrįstai priteisdamas atsakovėms prašomą sumą, pažeidė LR Konstituciją ir valstybės tarptautinius įsipareigojimus teisės į būstą užtikrinimo srityje. Atsakovė ginčo buto neprivatizavo, tačiau ji nėra ir socialiai remtina.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė A. D. sutiko su apeliaciniu skundu, palaikė apeliantės I. D. apeliacinio skundo argumentus, nesutiko su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovės argumentai dėl ginčijamo sprendimo nepagrįstumo, tarp atsakovės ir ieškovo kilusių teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl teisėtai ir pagrįstai ieškinį tenkino. Atsakovė neturi reikalavimo teisės ginčyti teisinės registracijos buto, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl teismas neturėjo pagrindo stabdyti bylą dėl atsakovės kreipimosi į administracinį teismą. Atmestinas apeliantės argumentas, kad nuomos sutartis negalioja, nes ji nesudaryta raštu, kadangi nagrinėjamu atveju sutarties formos nesilaikymas nedaro gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties negaliojančia. Byloje surinkta pakankamai daug duomenų, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovių yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, t.y. atsakovės naudojasi savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir už tai joms yra skaičiuojamas nuomos mokestis (CK 6.576 str.). Be to byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuomos mokestį turi teisę gauti ieškovas, o ne UAB „Senamiesčio ūkis“, kaip teigia apeliantė. Ieškovas neturi duomenų apie sudarytą nuomos sutartį su apeliantės nurodytu asmeniu, jos teismui nepateikė ir atsakovės. Apeliantės motyvai, kuriais ji grindžia nuomos mokesčio nemokėjimą, nagrinėjamoje byloje nėra svarbūs, kadangi byloje nereiškiamas būsto statuso reikalavimas. Pareiga mokėti nuomos mokestį atsakovėms kyla iš nuomos santykių CK 6.576 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė ieškovo pateiktą naują įrodymą – 1999 m. birželio 10 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 1548-01 nuorašą.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog apeliantė (atsakovė) I. D. 2011 m. gruodžio 15 d. mirė (b.l. 124). Dėl palikimo priėmimo fakto (pagal turto apyrašą), 2012 m. vasario 13 d. pateikdamos pareiškimus, į Vilniaus miesto 30-ą notarų biurą kreipėsi mirusiosios įstatyminės įpėdinės: dukros A. D. ir M. K. (b.l. 125). Paveldėjimo teisės liudijimas joms neišduotas (b.l. 125, 129, 132, 136, 139). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. protokoline nutartimi A. D. ir M. K. įtrauktos į bylą mirusios apeliantės I. D. procesinių teisių perėmėjomis, joms pranešta apie apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą, tačiau teisių perėmėjos į teismą neatvyko, byla nesidomėjo. Viena iš teisių perėmėjų – A. D. yra bendraatsakovė nagrinėjamoje byloje, atsiliepimu į apeliacinį skundą jį palaikė ir palaikė jame išdėstytus argumentus (b.l. 117).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės I. D. (jos teisių perėmėjų) apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo atsakovių skolos dydį ieškovui, t.y. apeliantės teigimu, jos skola ieškovui galėtų sudaryti tik 360,45 Lt, o ne 420,10 Lt. Tačiau tokio teiginio patvirtinimui apeliantė nepateikė jokių įrodymų. Tuo tarpu iš ieškovo kartu su ieškiniu pateikto buto, esančio Architektų g. 172-19, Vilniuje, suvestinio apyvartų žiniaraščio matyti, jog ieškovas apskaičiavo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. atsakovės susidariusi skola yra būtent 420,10 Lt. Įrodymų, paneigiančių šiuos ieškovo paskaičiavimus, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai šią sumą priteisė iš atsakovės.
Kitu apeliacinio skundo argumentu atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą bylą Nr. 1-2806-142111, kurioje užginčyta Vilniaus miesto savivaldybės teisė vadintis ginčo buto savininke, o ieškovo patikėtine, prašant panaikinti įrašus apie tai Nekilnojamojo turto registro duomenų banke, todėl, apeliantės teigimu, vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punktu, teismas privalėjo nagrinėjamą civilinę bylą sustabdyti. Tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrįsto pagrindo, nes atsakovė iš esmės neturi reikalavimo teisės ginčyti teisinės registracijos buto, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nes tik pati savivaldybė, kaip buto savininkė, turėtų teisę ginčyti jai priklausančio nekilnojamojo daikto registraciją, t.y. spręsti klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto registracija Nekilnojamojo turto registre. Teisinė buto registracija Nekilnojamojo turto registre gali sukelti pasekmes tik nekilnojamojo daikto savininkui. Tuo tarpu apeliantė yra tik buto nuomininkė, todėl teisinės registracijos panaikinimas nesukels jai jokių teisinių pasekmių. Be to Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyti duomenys yra teisėti ir pagrįsti, kol jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu nuosavybės teisė gali būti įgyjama C) 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais. 1999 m. birželio 10 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1548-01, kurio pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, yra galiojantis, nenuginčytas ir pagrįstas. Todėl netgi teisinės registracijos panaikinimas automatiškai nereikštų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į butą Pylimo g. 31-42, Vilniuje praradimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą apeliantės nurodytu pagrindu.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nėra įrodymų, jog tarp atsakovių ir ieškovo ar savivaldybės egzistuotų nuomos teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tokių santykių egzistavimą. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. CK 6.579 straipsnis nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Įstatymas įsakmiai nenumato, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis laikoma negaliojančia, jeigu ji nesudaryta raštu. Taigi nagrinėjamu atveju sutarties formos nesilaikymas nedaro gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties negaliojančia. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų (nuomos mokesčio skaičiuoklė atsakovėms, pažyma apie gyvenamosios vietos deklaravimą ginčo bute, procesinių dokumentų įteikimas adresu Pylimo g. 31-42, Vilniuje ir kt.), patvirtinančių, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės bei atsakovių I. D. ir A. D. yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, t.y. atsakovės naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir už tai joms yra skaičiuojamas nuomos mokestis (CK 6.576 str.). Be to pačios atsakovės pripažįsta, kad naudojasi gyvenamąja patalpa Pylimo g. 31-42, Vilniuje ir turi prievolę mokėti nuomos mokestį neterminuotos sutarties šaliai - nuomotojui UAB "Senamiečio ūkiui", bet jos neigia prievolę mokėti ieškovui, su kuriuo, atsakovių teigimu, nesudarytas sandoris.
Kaip tvirtina bylos duomenys, nagrinėjamu atveju nuomos mokestį iš atsakovių turi teisę gauti būtent ieškovas SĮ "Vilniaus miesto būstas“. Byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad butas Pylimo g. Nr. 61-42, Vilniuje nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuo 2007 m. birželio 13 d. Taigi ir nuomos mokestis priklauso savivaldybei. Savivaldybės įmonės "Vilniaus miesto būstas" įstatų 2 straipsnis numato, kad ieškovas valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise Vilniaus miesto savivaldybės jai perduotą turtą. Patikėjimo teisė į gyvenamąjį butą, esantį Pylimo g. 61-42, Vilniuje, ieškovui SĮ "Vilniaus miesto būstas" yra perduota, todėl įgyvendindama įstatų 10.3 punktu pavestą funkciją, ieškovas turi teisę gauti nuomos mokestį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 494 straipsnio 2 dalį nesvarbu, kaip keičiasi daikto perėmėjai, nes visais atvejais lieka galioti nuomos sutartis, sudaryta su nuomotoju sutarties pasirašymo metu. Toks teiginys iš esmės yra teisingas, tačiau nėra pagrįstas įrodymais, kadangi į bylą nebuvo pateikta duomenų apie atsakovių sudarytą nuomos sutartį, atsakovės taip pat nepateikė teismui sudarytos nuomos sutarties su UAB "Senamiečio ūkiu". Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra vadovaujamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Apeliaciniame skunde taip pat yra kalbama apie tai, jog ieškovas nepagrįstai ginčo butą įvardija kaip socialinį. Apeliantė teigia, kad ieškovas privalėjo pateikti teismui įrodymus, paneigiančius neprivatizuotos gyvenamosios patalpos statusą ginčo butui, tuo tarpu byloje nėra įrodymų, pateiktos teisinės normos ar administracinio teisės akto, iš kurių būtų matyti, nuo kurios datos neprivatizuoto buto statusas pakeistas į socialinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 "Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo" 2 punkte nurodyta, kad pagal LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas šio įstatymo 3 straipsnyje, turi būti iki 2015 m. sausio 1 d. perduotas savivaldybių nuosavybėn. Gyvenamosios patalpos, esančios Pylimo g. 61-42, Vilniuje, LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 ir 1999 m. birželio 10 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1548-01 buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei ir nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Tai patvirtina byloje pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. 10/323762) ir 1999 m. birželio 10 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1548-01. Taigi apeliantės argumentai dėl įrodymų nepateikimo yra visiškai nepagrįsti. Be to nagrinėjamu atveju byloje nereiškiamas joms reikalavimas dėl būsto statuso. Pareiga apmokėti nuomos mokesčius atsakovėms kyla iš nuomos santykių - CK 6.576 straipsnio pagrindu. Tai, kad valstybė, įgyvendindama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas butą, esantį Pylimo g. 61-42, Vilniuje, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą jis tapo priskirtu Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondui, neatima atsakovių teisių į būstą, neriboja jų kaip buvusių nuomininko šeimos narių teisių, nes susiformavusius faktinius nuomos santykius apsprendžia nuomos atsiradimo pagrindas.
Apeliantė taip pat tvirtina, kad gyvenamosios patalpos priskiriamos socialinio būsto fondui ne vadovaujantis LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis, o konkrečiai pagal 7 straipsnio 1 dalį, iš kurios matyti, kad ginčo butas negali būti priskirtas socialinio būsto fondui, nes nėra įgytas nei už savivaldybės, nei už valstybės tam tikslui skirtas lėšas. Tačiau LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 6 punkte yra numatyta, jog savivaldybės socialinio būsto fondui yra priskiriami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos gyvenamosios patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Vadinasi, vadovaujantis atitinkamais teisės aktais, visi Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys namai, jų dalys, butai yra priskiriami socialinio būsto fondui, tame tarpe ir gyvenamosios patalpos, esančios Pylimo g. 61-42, Vilniuje, priklauso socialinio būsto fondui.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir ieškovas, nepagrįstai laikydamas ginčo butą socialiniu, vadovaudamasis tariamais protingumo kriterijai, nepagrįstai priteisė iš atsakovių prašomą sumą, nes tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir valstybės tarptautinius įsipareigojimus teisės į būstą užtikrinimo srityje. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes teisė gyventi bute, esančiame Pylimo g. 61-42, Vilniuje, nėra siejama su neatygintinu gyvenimu jame. Be to nuomos mokesčio nemokėjimas gali būti pripažintas piktnaudžiavimu, o CK 1.137 straipsnio 3 dalis numato, jog draudžiama piktnaudžiauti teise, t.y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Atsakovės, nemokėdamos nuomos mokesčio, nepagrįstai ginčo patalpose gyvena Vilniaus miesto savivaldybės sąskaita. Tuo tarpu, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, žmogaus teisė į būstą nėra absoliuti. Savivaldybei priklausančios patalpos turi būti naudojamos racionaliai, efektyviai. Nagrinėjamu atveju atsakovės jau ilgą laiką nemoka buto nuompinigių, yra susidaręs įsiskolinimas, kurį pripažino ir pati atsakovė I. D., tačiau šių įsipareigojimų nevykdė.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.