Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. (E. A.) gynėjo advokato Ruslano Mazurovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos neatliktos bausmės, kuri Vilniaus miesto apylinkės 2020 m. sausio 13 d. nutartimi pakeista į devyniasdešimties parų areštą, dalis ir E. A. paskirta galutinė subendrinta devynerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtą bausmę įskaitytas E. A. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2020 m. liepos 14 d.

Nukentėjusiosios J. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. A. priteista nukentėjusiajai 2 940 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt eurų) turtinei žalai ir 8 000 Eur (aštuoni tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. A. pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2020 m. sausio 4 d., apie 16.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su L. G. metu, tyčia kumščiu sudavė šiam ne mažiau kaip du smūgius į pilvą, taip padarydamas nukentėjusiajam pilvo sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva pilve, minkštųjų audinių kraujosruva pilve, plonųjų žarnų pasaito plyšimu, dėl ko komplikavusis ūmiu vidiniu nukraujavimu, L. G. mirė ir taip tyčia jį nužudė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. A. gynėjo advokato R. Mazurovo apeliacinis skundas atmetamas

3. Nuteistojo E. A. gynėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį L. G., tačiau ginčija priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir nuketėjusiojo mirties. Apeliantas teigia, kad E. A. nenumatė, jog savo nusikalstamais veiksmais gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, todėl jo įvykdyta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

4. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi darydamas išvadas dėl E. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir E. A. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl E. A. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra pagrįstos ir teisingos.

6. Byloje surinktų įrodymų visuma – paties nuteistojo parodymai (t. 3, b. l. 137-138, 142-143, t. 4, b. l. 163-172, t. 5, b. l. 9-17), parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 3, b. l. 161-182), iš dalies liudytojų V. V. (t. 2, b. l. 34-36, t. 4, b. l. 185-193), T. B. (t. 2, b. l. 41-43, t. 5, b. l. 9-17) parodymai, kita bylos medžiaga patvirtina, kad fizinį smurtą prieš mirusįjį vartojo E. A..

7. Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. A. teigė, kad norėjo išvaryti nukentėjusįjį iš T. B. namų, kur jis (E. A.) su kompanija girtavo, nes jis jiems buvo įkyrėjęs dėl reikalavimo kalbėti lietuviškai, o du smūgius L. G. į kairę pilvo pusę sudavė po to, kai buto koridoriuje nukentėjusysis jam ranka sudavė į veidą (lūpą). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. A. parodė, jog supykęs kaire ranka stvėrė L. G. už marškinių apykaklės, o dešinės rankos kumščiu smogė jam du kartus į kairę pilvo pusę ir jį pastūmė (t. 3, b. l. 137-138, 142-143). Tokias pačias įvykio aplinkybes E. A. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 161-182). Liudytojos V. V. ir T. B. smūgių sudavimo momento nematė, tačiau liudytoja V. V. parodė, jog girdėjo muštynių garsus, o liudytoja T. B. parodė, kad pats E. A. jai sakė apie tai, kad kumščiu smūgiavo L. G. į pilvą.

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. G. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilve, minkštųjų audinių kraujosruva pilve, plonųjų žarnų pasaito plyšimu, kuris komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu. Pilvo sumušimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu neilgai trukus iki mirties. Pilvo sumušimas dėl pasaito sužalojimo, kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Poodinės kraujosruvos pilve lokalizacija nebūdinga griuvimui. Sužalojimų, būdingų griuvimui ar kritimui nuo laiptų, L. G. lavone, nėra (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 114-120), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 126-128)). Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas J. P. patvirtino, jog pagrindinė L. G. mirties priežastis pilvo sumušimas, komplikavęsis vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę. Taip pat specialistas patvirtino, jog mirtį lėmęs sužalojimas negalėjo būti padarytas L. G. griūnant nuo laiptų. Visi kiti L. G. nustatyti sužalojimai, nurodyti specialisto išvados 3.2 punkte, neturėjo įtakos mirčiai (t. 5, b. l. 9-17). Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad E. A. smurtiniai veiksmai buvo būtina sąlyga, lėmusia nukentėjusiojo mirtį.

9. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas tvirtina, kad nukentėjusiojo mirtis nėra dėsninga smūgių sudavimo pasekmė. Nuteistasis prieš suduodamas smūgius L. G. neturėjo galimybės užsimoti, jis pats buvo neblaivus, be to, jis nėra sportininkas, ir jo smūgiai negalėjo būti stiprūs, todėl jis negalėjo numatyti padarinių sunkumo.

10. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis L. G. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

12. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal teismų praktiką, pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų Baudžiamajame kodekse. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, lemiantį padarinius, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Teismų praktikoje apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymima, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Jei kaltininkas vis dėlto tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba paremta tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad tyčiniai veiksmai suduodant smūgius, nors ir vieną smūgį į gyvybiškai svarbią kūno sritį (galvą, pilvą) kai suduoti smūgiai yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, vertinami kaip padaryti tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-7-193-895/2016, 2K-57-697/2018 ir kt.). Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-241-788/2019, 2K-153-511/2020 ir kt.). Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Teismų praktikoje nužudymo bylose taip pat yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja.

13. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalį nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y., kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad E. A., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, nors ir neblaivus, nesuvokė, kad smūgiuodamas kumščiu į pilvą, kelia pavojų L. G. sveikatai ir gyvybei. Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis E. A. parodė kaip suėmė L. G. už marškinių, užsimojo ir smūgiavo (fotolentelė Nr. 19, 20, 21, t. 3, b. l. 161-182). Minėto protokolo priede – fotolentelėje užfiksuotas T. B. buto koridoriaus vaizdas bei nuteistojo ir nukentėjusiojo buvimo vieta jame, iš kurio akivaizdu, kad E. A. turėjo pakankamai vietos užsimoti ir smūgiuoti L. G.. Aplinkybę, kad E. A. suduoti smūgiai buvo stiprūs, patvirtina objektyviai L. G. nustatyti sužalojimai, t. y. apie smūgio stiprumą leidžia spręsti po pilvo sumušimo susidariusių kraujosruvų masyvumas – išorinio lavono tyrimo metu pilvo bambinėje srityje užfiksuota 5x6 cm dydžio poodinė kraujosruva, vidinio lavono tyrimo metu – 7x5x3 cm dydžio kraujosruva, o taip pat plonųjų žarnų pasaito plyšimo mastas - 16 cm. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik stiprūs smūgiai nukentėjusiajam į pilvą, galėjo padaryti ir padarė pirmiau nurodyto dydžio poodinę kraujosruvą pilve, minkštųjų audinių kraujosruvą pilve, plonųjų žarnų pasaito plyšimą, dėl ko prasidėjo ūmus vidinis kraujavimas. Būtent po E. A. suduotų smūgių L. G. patyrė pilvo traumą, sąlygojusią jo mirtį, o tai patvinta, kad nuteistojo suduoti smūgiai buvo stiprūs. Taigi būtent smurtiniai nuteistojo veiksmai buvo veiksnys, nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiu, jam nustatyti tam tikri gretutiniai susirgimai, tačiau tokios aplinkybės nesuteikia pagrindo kitaip vertinti priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių.

15. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. G. lavono kraujyje rasta 4,11 prom. etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Taip pat L. G. lavono kraujyje rasta 0,060 mg/l diazepamo, 0,194 mg/l nordazepamo. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas J. P. paaiškino, jog nukentėjusiojo lavono kraujyje rastos minimalios medikamentų dozės. Šie medikamentai tik sustiprino alkoholio poveikį organizmui ir neturėjo jokios kitos įtakos. Taigi L. G. buvo sunkaus alkoholinio apsvaigimo būsenoje. Specialistas J. P. paaiškino ir tai, kad L. G. girtumas turėjo įtakos tam, kad jis į smūgį nesureagavo įtempdamas pilvo raumenis. Tačiau specialistas nurodė ir tai, kad iš E. A. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotų fotonuotraukų matyti, kad nukentėjusysis stovėjo priremtas prie sienos, todėl visą smūgio energiją sugėrė pilvo siena, pilvo pasaitas. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju įvykio dieną vartojo alkoholį. E. A. iki konflikto ir jo metu suduodamas smūgius matė, kad L. G. yra stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir suprato, jog apsvaigusio nuo alkoholio L. G. koordinacija nėra tokia kaip blaivaus asmens ir jo galimybės apsiginti apsunkintos, todėl jis labiau pažeidžiamas. Be to, iš paties nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytų aplinkybių matyti, kad įvykio metu E. A. smūgius į pilvą nukentėjusiajam sudavė suėmęs jį už marškinių apykaklės, laikydamas prispaustą prie sienos. Iš šio procesinio veiksmo metu padarytose fotonuotraukose užfiksuotos E. A. ir L. G. kūnų tarpusavio padėties galima daryti pagrįstą išvadą, jog L. G. negalėjo numatyti į kurią kūno vietą (pilvą) bus smūgiuojama ir į suduodamus smūgius tinkamai, pavyzdžiui sutraukiant pilvo raumenis, sureaguoti. Tokią išvadą patvirtina ir fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, jog smūgius E. A. nukentėjusiajam sudavė nuleista ranka, iš apačios ir į pilvo apatinę dalį (t. 3, b. l. 175). Taigi, nors įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jo koordinacijai, gebėjimui apsiginti nuo smūgio, vis tik ne šios aplinkybės, o būtent E. A. suduoti smūgiai lėmė padarinių kilimą, taigi jie buvo būtina mirties kilimo sąlyga.

16. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, remdamasis teisiamajame posėdyje apklausto specialisto paaiškinimais, nurodo, jog laiku suteikus medicininę pagalbą galima buvo išgelbėti L. G. gyvybę. Be to, nukentėjusysis galėjo pats atlikti savarankiškus judesius, niekuo nesiskundė ir buvo paliktas kitų asmenų bute.

17. Teismų praktikoje išaiškinta, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, jog nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-28-976/2015 ir kt.). Bylos duomenys leidžia spręsti, kad po E. A. suduotų smūgių L. G. dar kurį laiką galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Specialistas J. P. paaiškino, kad nukentėjusysis patyręs sužalojimus galėjo atlikti sąmoningus veiksmus - apsiversti, atsikelti. Be to, alkoholis veikė kaip anestetikas ir tai padėjo jam ilgiau atlikti sąmoningus veiksmus. Taigi L. G. mirė ne iš karto po prieš jį atliktų smurtinių veiksmų, o nuo tokių veiksmų praėjus: specialisto J. P. nuomone nuo kelto – keliasdešimt minučių iki kelių valandų, specialistės K. G. nuomone – iki dvidešimties minučių (t. 1, b. l. 14). Taip pat specialistas J. P. paaiškino, jog egzistavo didelė tikimybė, kad nukentėjusiajam laiku suteikus medicininę pagalbą, jis būtų išgelbėtas. Vis tik tokios aplinkybės nepaneigia priežastinio ryšio tarp kaltininko atliktų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties bei nepašalina atsakomybės dėl nukentėjusiojo mirties. Šiuo atveju nukentėjusiojo mirtį lėmė ne tinkamos medicininės pagalbos nesuteikimas, o smurtiniai E. A. veiksmai.

18. Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. A. nebuvo nuoseklus aiškindamas kaip nukentėjusysis po jo suduotų smūgių nusirito laiptais. Nuteistasis tvirtino, jog L. G. atsidaręs buto duris ir esą užkliuvęs už durų slenksčio nusirito laiptais. Tačiau tos pačios apklausos metu E. A. nurodė, jog sudavęs smūgius L. G. į pilvo sritį jį išstūmė iš buto į laiptinę. Matė kaip L. G. nusiritęs nuo laiptų sėdėjo, bandė atsistoti, tačiau jis uždaręs buto duris grįžo į kambarį ir toliau girtavo. Maždaug po 5 min. T. B. kaimynė paragino iš laiptinės paimti L. G.. Išėjęs į laiptinę matė L. G. sėdintį, nugara atsirėmusį į sieną. Jis (A. A.), V. V. ir R. K. (R. K.) nuėjo iki nukentėjusiojo, kuris kažką nerišliai kalbėjo, ir partempė L. G. į butą. Parnešę nukentėjusįjį paguldė į lovą ir maždaug po 5 min. kartu su V. V. išėjo iš T. B. namų. Liudytoja R. V. apklausiama teisiamajame posėdyje parodė, kad namo laiptinėje prie įėjimo pamačiusi gulintį vyrą, paprašė kaimynės T. B. jį paimti, sutvarkyti laiptinę (t. 4, b. l. 163-172). Liudytojas S. V. (S. V.) parodė, kad eidamas į lauką parūkyti prie įėjimo į namą durų pamatė gulintį vyrą. Grįždamas matė iš buto išėjusią T. B. ir jai pasakė, kad pasiimtų gulintį vyrą. T. B. nulipo laiptais iki gulinčiojo, jį pajudino, paklausė kodėl jis guli, tačiau vyras neatsakė. Iš T. B. buto buvo išėjusi ir mergina, kuri taip pat nusileido laiptais jai padėti (t. 4, b. l. 163-172). Liudytoja V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaimynei pranešus apie laiptinėje gulintį L. G., prie jo nuėjo T. B., vėliau nuėjo ir ji pati. L. G. gulėjo ant grindų, jos abi bandė jį parvesti į butą, tačiau joms nesigavo, jis nesikėlė, tuomet pakvietė vyrus, kad padėtų. E. A. paėmė L. G. už pažastų, o ji su R. K. laikė už kojų ir tokiu būdu L. G. nutempė į T. B. butą, kur pasodino ant lovos. Nukentėjusysis kažką nerišliai sakė, tačiau ji nesuprato. Palikę L. G. lovoje nuėjo girtauti toliau, o maždaug po 5 min. išėjo namo (t. 5, b. l. 9-17). Liudytoja T. B. teisiamajame posėdyje tvirtino, jog nematė L. G. gulinčio laiptinėje (t. 5, b. l. 9-17). Liudytojas R. K. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad neprisimena, ar padėjo L. G. parnešti į butą (t. 5, b. l. 9-17). Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad E. A., matydamas, kad po jo suduotų smūgių nukentėjusysis L. G. nusirito laiptais, jam pagalbos nesuteikė. Priešingai, jis rodė visišką abejingumą galimiems pavojingiems padariniams. Nuteistasis L. G. būkle nesidomėjo, medicininės pagalbos neiškvietė, nesuteikė nukentėjusiajam jokios pagalbos, uždarė buto duris ir girtavo toliau. Tik paraginus T. B. buto kaimynei L. G. buvo parneštas atgal į butą, tačiau ir tuomet E. A. turėdamas ir galėdamas numatyti galimas prieš tai vartoto smurto pasekmes, nesiėmė veiksmų siekdamas jų išvengti, t. y. nesirūpino, kad L. G. būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. L. G. buvo paliktas lovoje, jo būkle E. A. nesidomėjo ir girtavo toliau, o vėliau iš T. B. buto pasišalino, tokiais veiksmais taip pat pademonstruodamas abejingumą kilusioms pasekmėms.

19. Apeliantas teisus, kad nuteistasis nesiekė L. G. mirties, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo L. G. mirties nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. A. kilusio konflikto su L. G. metu tyčia sudavė jam ranka ne mažiau kaip du smūgius į pilvo sritį, padarydamas jam sužalojimus, kurie komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, nuo ko L. G. mirė. Šie E. A. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgiai suduoti į gyvybiškai svarbią vietą - pilvą. Šie E. A. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, nors ir būdamas neblaivus, negalėjo nesuprasti, kad smūgiuodamas L. G. į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), šis gali patirti traumą ir komplikacijų, kurios gali nulemti jo mirtį. Pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, nuo jo nesusilaikęs, E. A. parodė abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą ir sąmoningai leido mirčiai kilti. Jis net nebandė suteikti nukentėjusiajam pagalbą, bet palikęs sužalotą nukentėjusįjį grįžo girtauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad E. A. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Priešingai, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, E. A. turėjo suvokti ir suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis E. A. nužudė nukentėjusįjį L. G., nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

20. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašydamas nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 punktą ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nenurodo argumentų dėl E. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžio pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę E. A. teisingai taikė BK 41 straipsnyje, BK 54 straipsnio 2 dalyje, BK 61 straipsnyje numatytas bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas Nuteistajam bausmė paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už įvykdytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. E. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti nėra pagrindo.

21. Apeliantas prašo sumažinti nukentėjusiajai J. U. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, tokį prašymą siedamas su nuteistojo veikos perkvalifikavimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino J. U. ir nužudytojo tarpusavio ryšį, taip pat atsižvelgė į kaltininko turtinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas 8 000 Eur nuketėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, bei teismų praktiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. A. (E. A.) gynėjo advokato Ruslano Mazurovo (Ruslan Mazurov) apeliacinį skundą.