- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- e2A-64-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02785-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Luminor Bank AB
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank AB (ankstesnis pavadinimas akcinė bendrovė DNB bankas) dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio mėsinė“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Sprendžiamas klausimas dėl sandorio (laidavimo sutarties) pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei bei sudaryto dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.81 ir 1.91 straipsniai).
Šalies argumentai
2. Ieškovė UAB „Agrovet“ patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ieškovės ir AB DNB bankas 2011 m. vasario 3 d. laidavimo sutartį (toliau – laidavimo sutartis) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad laidavimo sutartimi buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB „Pajūrio mėsinė“ įsipareigojimų pagal 2009 m. spalio 9 d. kredito linijos sutartį (toliau – kredito sutartis) vykdymas, nors trečiasis asmuo savo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti atsakovės naudai jau buvo įkeitęs pakankamai turto. Ieškovės teigimu, laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes ją ieškovė sudarė dėl atsakovės vykdyto ekonominio spaudimo bei buvo priversta šį sandorį sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių labai jai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nurodė, kad trečiajam asmeniui suteiks kreditą tik tuo atveju, jei nuo trečiojo asmens priklausomi prekybos partneriai suteiks papildomas garantijas. Todėl ieškovei dėl patiriamo ekonominio spaudimo teko prisiimti akivaizdžiai per didelius įsipareigojimus, atsakovė neatsižvelgė į ieškovės pajamas ir turtą bei neįvertino ieškovei tenkančios rizikos ir naudos santykio. Pagal sudarytas kredito sutartis su kitomis kredito institucijomis, ieškovė negalėjo prisiimti naujų įsipareigojimų. Šios aplinkybės suponuoja būtinybę taikyti esminės šalių nelygybės instituto nuostatas (CK 6.228 straipsnis). Atsakovės vienašališkai pateiktas sutarties tekstas negalėjo būti sąžiningų ir lygiateisių derybų objektu. Ieškovei nepasirašius atsakovės reikalaujamos laidavimo sutarties, būtų paralyžiuota trečiojo asmens veikla, sutrikdytas mokumas. Atsakovė, panaudodama turimus ekonominius galios svertus, pasiekė, kad ekonomiškai silpnesnė ir nuo atsakovės veiksmų priklausanti šalis – ieškovė, be atlygio laiduotų už trečiojo asmens įsipareigojimus. Laidavimo sutarties sąlygos nepagrįstai suteikė atsakovei perdėtą pranašumą ir neatitiko protingumo ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, ieškovė finansinės naudos už prisiimtą prievolę negavo, todėl laidavimo sąlygos yra akivaizdžiai nenaudingos juridinio asmens interesams. Atsakovė laidavimo sutartį sudarė neteisėtai ir nesąžiningai (nesant tam reikalingumo), pažeisdama savo pačios patvirtintas vidines tvarkas. Atsakovės veiksmai priverčiant ekonomiškai silpnesnį ir nuo atsakovės veiksmų priklausomą ieškovę sudaryti laidavimo sutartį taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Nepagrįsti atsakovės reikalavimai dėl laidavimo sutarties sudarymo prieštarauja sąžiningam ir protingam siekiui suderinti šalių ir trečiojo asmens interesus, taip pat pažeidžia teisingumo ir geros moralės principus.
Atsiliepimas
4. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, turintis didelę verslo ir komercinių sandorių sudarymo praktiką, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai apie atsakovės ieškovei primestą sandorį bei ekonominį spaudimą jį sudaryti. Ieškovė nėra silpnesnioji šalis, ji laisva valia pasirašė laidavimo sutartį, atitinkančią jos interesus. Ieškovės akcininkų susirinkimas pritarė laidavimo sutarties pasirašymui bei vėlesniems ieškovės patvirtinimams, kad jos laidavimas galioja ir keičiamoms trečiojo asmens kredito sąlygoms. Ieškovė nepateikė atsakovės veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų, o atsakovė neatliko ieškovės atžvilgiu neteisėtų veiksmų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip neteisėtą ekonominį spaudimą. Ieškovė turėjo turtinį interesą užtikrinti trečiojo asmens kreditorinių įsipareigojimų atsakovei vykdymą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dėl tariamo atsakovės ekonominio spaudimo ar itin nepalankių ieškovei susiklosčiusių aplinkybių ar jos prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovė ir trečiasis asmuo yra tarpusavyje susijusios įmonės, jos, sudarydamos kreditavimo/laidavimo sandorius, veikė ir siekė sau palankių ekonominių interesų. Ieškovė po laidavimo sutarties sudarymo vėlesniuose susitarimuose dėl kreidavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo patvirtino, kad ieškovės laidavimas toliau galioja ir pakeistoms trečiojo asmens kredito sutarties sąlygoms. Todėl šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas sprendė, kad CK 1.91 straipsnio taikymui nėra įrodytos būtinosios sąlygos. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų grasinusi ieškovei ir reikalavusi sudaryti laidavimo sutartį. Laidavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės neleistino ekonominio spaudimo ir nėra ieškovei ekonomiškai nenaudinga. Laidavimas gali būti tiek atlygintinis, tiek neatlygintinis, o dėl atlygio ji galėjo tarti su trečiuoju asmeniu, už kurio prievoles laidavo atsakovei. Atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už susijusių įmonių tarpusavio susitarimus. Byloje nenustatyta, kad atsakovės siūlymas ieškovei laiduoti buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. ieškovės atžvilgiu padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos privalėjo pateikti ieškovė, tačiau tokių įrodymų ji nepateikė, dėl ko teiginiai, kad laidavimo sutartis sudaryta dėl atsakovės ekonominio spaudimo ar grasinimo, byloje neįrodyti. Ieškovė suprato sudaromo laidavimo sandorio sąlygas ir turėjo pasirinkimą laiduoti už trečiąjį asmenį ar ne, ieškovės atstovas A. G. savo rizika ir laisva valia apsisprendė sudaryti su atsakove laidavimo sutartį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovės atžvilgiu atsakovė panaudojo ekonominį ar kitokio pobūdžio spaudimą. Teismo nurodytas aplinkybes patvirtino AB DNB banko verslo klientus aptarnavęs projektų vadovas D. T. ir verslo klientų padalinio vadovas T. A.. Kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl teisėti iš kredito sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami psichologiniu spaudimu ar grasinimu. Civilinis kodeksas nenumato pagrindo sandorio naikinimui dėl jo nenaudingumo ar buvimo pertekline užtikrinimo priemone. Notariškai užfiksuoti liudytojo A. G. parodymai neįrodo bylai svarbių aplinkybių, juos teismas vertino tik kaip šalies (ieškovės atstovo) paaiškinimus, jie nėra objektyvūs, nes nėra pagrindų, pateisinančių tokią liudytojo apklausos tvarką (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Ieškovės pateikta auditorės L. R. išvada, kurioje įvertinti atsakovės veiksmai sudarant laidavimo sutartį, teismo vertinimu, neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, nes atsakovė turėjo teisę reikalauti laidavimo, be to, nenustatyti ieškovės valios trūkumai sudarant laidavimo sutartį. Ieškovė savo laidavimą atsakovei patvirtino po laidavimo sutarties pasirašymo 2012 m. sausio 23 d., 2013 m. sausio 9 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2014 m. spalio 30 d. ir 2015 m. spalio 14 d. susitarimuose dėl kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo. Byloje yra pateikti ieškovės visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimai pratęsti laidavimą už trečiojo asmens prievoles. Teismo vertinimu, yra pagrindas taikyti sandorio patvirtinimo prezumpciją (CK 1.79 straipsnis), nes ieškovė, patvirtinusi laidavimo sutartį, neteko teisės jos ginčyti. Atsakovė neturėjo pareigos vertinti ieškovės finansinės padėties, nes ieškovė kredito sutarties santykyje nebuvo atsakovės klientu, juo buvo trečiasis asmuo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; paskirti teismo ekspertizę; išreikalauti iš atsakovės visus turimus dokumentus, susijusius ginčo laidavimo sutarties sudarymu, visus atsakovės vidaus taisyklių, susijusių su laidavimo sutarties sudarymu, išrašus; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas neįvertino bylai reikšmingų įrodymų visumos, neišreikalavo iš atsakovės visų bylai reikšmingų dokumentų, susijusių su laidavimo sutarties sudarymu, nepagrįstai atsisakė paskirti teismo ekspertizes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
7.2. Atsakovės pateiktas 2010 m. gruodžio 3 d. dokumentas yra nepatikimas, nes galėjo būti nesąžiningai pakoreguotas atgaline data, dėl ko buvo būtina paskirti teismo ekspertizę. Teismas nepagrįstai neskyrė teismo ekspertizės, kuri nustatytų, ar laidavimo sutarties sudarymo metu trečiasis asmuo turėjo pakankamai turto kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų užtikrinimui bei patvirtintų, kad atsakovė nepagrįstai reikalavo sudaryti laidavimo sutartį. Teismas nepagrįstai nevertino A. G. bylai reikšmingų paaiškinimų.
7.3. Laidavimo sutartis sudaryta dėl atsakovės ekonominio spaudimo, apeliantė buvo priversta ją sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių jai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnis). Apeliantės finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri galėtų užtikrinti tinkamą atsakovės reikalavimo įvykdymą, nes trečiajam asmeniui neįvykdžius savo įsipareigojimų, ji nebūtų pajėgi įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir toliau tęsti veiklą.
7.4. Laidavimo sutartį sudaryti apeliantei buvo nenaudinga, ji neturėjo suinteresuotumo laiduoti už trečiąjį asmenį, nes tuo metu apeliantės ir trečiojo asmens akcininkai nesutapo ir nebuvo susiję. Laidavimo sutartis buvo neatlygintinė ir apeliantei finansiškai nenaudinga.
7.5. Teismas nepasisakė dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Atsakovės veiksmai priverčiant apeliantę sudaryti laidavimo sutartį prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, pažeidžia teisingumo ir geros moralės principus.
7.6. Atsakovė žinojo, kad laidavimo sutartis sudaroma nepalankiomis apeliantei sąlygomis ir tuo pasinaudojo. Atsakovė žinojo, kad apeliantei stinga apyvartinių lėšų, todėl pasinaudodama ekonominiu pranašumu, pasiekė, kad ekonomiškai silpnesnė ir nuo atsakovės veiksmų priklausanti apeliantė be atlygio laiduotų už trečiąjį asmenį. Atsakovė turėjo įvertinti apeliantės galimybes įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimus. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes reikalavo, kad laiduotoja būtų apeliantė, nors žinojo, kad ji įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimų negalės.
7.7. Laidavimo sutarties sąlygos nepagrįstai suteikė atsakovei perdėtą pranašumą. Trečiojo asmens finansinė padėtis buvo stabili, įmonė turėjo turto savo finansinių skolų užtikrinimui, todėl laidavimo sutartis buvo perteklinė ir nereikalinga. Šios aplinkybės patvirtintos ir specialisto išvadoje.
7.8. Nesutikimas pasirašyti laidavimo sutartį būtų privedęs vieną iš pagrindinių apeliantės verslo partnerių prie nemokumo, todėl apeliantė privalėjo besąlygiškai sutikti su atsakovės reikalavimais ir pasirašyti jos padiktuoto turinio laidavimo sutarčių tekstus.
7.9. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė prarado teisę ginčyti laidavimo sutartį. Kredito sutarties pakeitimai buvo dažnas dalykas, tačiau atsakovė kontroliavo situaciją tiek dėl laidavimo sutarties sudarymo, tiek visus kredito sutarties pakeitimus. Laidavimo sutartis ir vėlesni kredito sutarties pakeitimai sudaryti dėl atsakovės ekonominio spaudimo, nes apeliantė tokios laidavimo sutarties laisva valia nebūtų sudariusi bei patvirtinusi.
7.10. Apeliantė prašo paskirti teismo ekspertizę, kuria siekia įrodyti, kad atsakovės reikalavimas dėl laidavimo sutarties sudarymo buvo nepagrįstas, nes trečiojo asmens turtas, ekonominis pajėgumas buvo pakankami prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį užtikrinimui.
7.11. Bylos teisingam ir objektyviam išnagrinėjimui būtinas žodinis procesas, nes tik tokiu būdu galima išklausyti apeliantės vadovo A. G., kitų asmenų, kuriems sprendimas gali sukelti teises ir pareigas, paaiškinimus, šalys galėtų užduoti klausimus specialisto išvadą pateikusiai auditorei L. R..
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, netenkinti prašymų skirti žodinį bylos nagrinėjimą, ekspertizę bei išreikalauti iš atsakovės dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Apeliaciniame skunde nenurodoma argumentų, kurie nebūtų buvę ištirti ir atmesti kaip nepagrįsti pirmosios instancijos teismo. Apeliantė neįrodė, kad teismas padarė kokių nors materialinės ir/ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl ko būtų pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu.
8.2. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantės valios trūkumus, sudarant laidavimo sutartį. Rašytiniai įrodymai ir liudytojų paaiškinimai paneigia tikrovės neatitinkančius apeliantės deklaratyvius ir nepagrįstus argumentus apie prieš jos valią pasirašytą laidavimo sutartį.
8.3. Apeliantė, trečiasis asmuo ir kitos Agrovet įmonių grupės laiduodavo kreditoriams viena už kitos prievoles, nes tai atitiko jų įprastą verslo praktiką ir verslo interesus, todėl apeliantės teiginiai, kad jai nebuvo ekonominio intereso laiduoti ir kad ji laidavo ne laisva valia, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo yra verslo subjektai, privatūs juridiniai asmenys, siekę atsakovės kreditavimo sutartomis sąlygomis, kurių viena buvo apeliantės laidavimas.
8.4. Apeliantė neturi teisės ginčyti laidavimo sutarties, nes yra ją patvirtinusi. Patvirtinimas reiškia kryptingą apeliantės valią laiduoti už trečiojo asmens prievoles ir paneigia nurodomus apeliantės valios trūkumus. Apeliantė neturi teisės ginčyti dėl valios trūkumų jos paties daug kartų raštu patvirtintą laidavimo sutartį.
8.5. Apeliantės argumentus, kad ji buvo priversta pasirašyti laidavimo sutartį jai nepalankiomis sąlygomis, paneigia jos akcininkų galiojantys sprendimai laiduoti už trečiojo asmens prievoles. Apeliantės visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo nuspręsta laiduoti atsakovei ir tęsti laidavimą už trečiojo asmens prievoles.
8.6. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad atsakovė apeliantės atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip ekonominį spaudimą ar realų grasinimą CK 1.91 straipsnio prasme. Apeliantė suprato sudaromo sandorio sąlygas, turėjo pasirinkimą laiduoti už trečiąjį asmenį ar ne.
8.7. Apeliantės laidavimas buvo viena iš trečiojo asmens kreditavimo pratęsimo sąlygų, šalys dėl to susitarė, pasirašė atitinkamus jų valią patvirtinančius juridinius dokumentus. Laidavimo sutartis užtikrino apeliantės verslo partnerio ir susijusios įmonės – trečiojo asmens, kreditinių lėšų gavimą, kas visiškai atitiko apeliantės ir trečiojo asmens tikslus ir ekonominius siekius.
8.8. Nepagrįsti apeliantės argumentai apie tariamai jai nepalankų, nereikalingą ir nebūtiną laidavimo sutartį. Suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui, trečiasis asmuo savo įsipareigojimų atsakovei neįvykdė, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad jos laidavimas yra perteklinė ir nebūtina prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė.
8.9. Nepagrįsti argumentai, kad laidavimo sutartis prieštarauja viešai tvarkai ar gerai moralei. Laidavimas yra CK numatyta teisėta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė.
8.10. Auditorės L. R. išvada dėl laidavimo sutarties buvimo pertekline užtikrinimo priemone nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį. Apeliantės užsakymu atlikta jai palanki auditorės išvada yra subjektyvi ir šališka. Ši išvada negali paneigti ar patvirtinti buvusios šalių tarpusavio valios.
8.11. Ekspertizės skyrimo klausimas išnagrinėtas ir atmestas pirmosios instancijos teismo. Klausimas dėl šalių valios nustatymo yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šiuo klausimu apeliantė pateikė specialisto išvadą, dėl kurios pirmosios instancijos teismas yra pasisakęs. Ekspertizės rezultatai neturėtų reikšmės byloje pareikštiems reikalavimams, todėl nepagrįstas prašymas dėl ekspertizės skyrimo.
8.12. Nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes teisę būti išklausytam apeliantė ir jos direktorius A. G. yra realizavę. Apeliantė nepagrindžia, dėl kokių priežasčių reikėtų užduoti klausimus auditorei L. R.. Nepagrįstas apeliantės prašymas ir dėl dokumentų išreikalavimo, nes atsakovės vidaus dokumentai negali patvirtinti/paneigti apeliantės valios trūkumų sudaryti laidavimo sutartį. Atsakovės vidaus vidinės tvarkos yra konfidencialios.
9. Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovės spaudimas laiduoti buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. apeliantės atžvilgiu padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį.
9.2. Trečiasis asmuo suteikto kredito užtikrinimui atsakovei buvo įkeitęs turtą, kurio vertė buvo didesnė nei atsakovės suteiktas kreditas. Todėl užtikrinimo priemonės buvo pakankamos tam, kad būtų užtikrinti atsakovės reikalavimai, kylantys iš kredito sutarties. Atsakovė neturėjo ekonominio pagrindo reikalauti laidavimo sutarčių sudarymo su apeliante.
9.3. Atsakovės reikalavimas dėl laidavimo sutarties sudarymo vertinamas kaip nepagrįstas verslo suvaržymas, atsakovei pasinaudojant savo viršenybe prieš verslo klientą dar ir dėl to, kad laidavimo sutarties atsakovė reikalavo tuomet, kai trečiojo asmens veiklos rodikliai rodė augimą.
9.4. Atsakovė pateikė reikalavimą apeliantei sudaryti laidavimo sutartį neatlygintinai, apeliantė už tai, jog prisiėmė neproporcingai didelius įsipareigojimus, atlygio negavo.
9.5. Apeliantė buvo priversta pasirašyti laidavimo sutartį dėl atsakovės vykdyto ekonominio spaudimo ir susidėjusių aplinkybių jai nenaudingomis sąlygomis. Atsakovės veiksmai, priverčiant ekonomiškai silpnesnį ir nuo jos priklausomą apeliantę sudaryti laidavimo sutartį, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Byloje nustatyta, kad apeliantė ir atsakovė 2011 m. vasario 3 d. pasirašė laidavimo sutartį, kuria užtikrino trečiojo asmens įsipareigojimų pagal 2009 m. spalio 20 d. kredito linijos sutartį vykdymą. Apeliantė ieškiniu prašė laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, reikalavimą grįsdama aplinkybėmis, kad sutartis sudaryta dėl atsakovės ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių bei prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinio netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir kitų apeliantės procesinių prašymų
13. Apeliantės teigimu, siekiant išspręsti bylą teisingai ir objektyviai, būtina ją nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tik tokiu būdu bus galima išklausyti apeliantės vadovo A. G. paaiškinimus bei užduoti klausimus specialisto išvadą pateikusiai auditorei L. R..
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo, kokias naujas, jos procesiniuose dokumentuose, be kita ko, ir apeliaciniame skunde nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti A. G., kuris kaip apeliantės vadovas galėjo dalyvauti ir teikti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę savo procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde, ir atsiliepimuose į jį. Apeliantės nurodomos auditorės L. R. pozicija taip pat yra išdėstyta į bylą pateiktoje išvadoje. Todėl tiek byloje dalyvaujančių asmenų argumentai, tiek ir juos pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, bus įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
16. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra, todėl apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
17. Apeliantė prašo skirti teismo ekspertizę, siekiant nustatyti, ar atsakovės veiksmai reikalaujant sudaryti laidavimo sutartį buvo ekonomiškai pagrįsti. Apeliantės teigimu, įsitikinus, kad trečiasis asmuo laidavimo sutarties sudarymo metu buvo pajėgus tinkamai užtikrinti visus atsakovei prisiimtus įsipareigojimus, būtų galima konstatuoti, kad papildomi atsakovės reikalavimai apeliantei sudaryti laidavimo sutartį buvo pertekliniai bei grindžiami siekiu nesąžiningai pasinaudoti susiklosčiusia ir nuo atsakovės priklausančia situacija, priverčiant apeliantę neatlygintinai prisiimti neadekvačią riziką.
18. Teismo ekspertizė skiriama tuo atveju, jei reikia išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad apeliantės nurodytos tirtinos aplinkybės yra bylą nagrinėjančio teismo, o ne eksperto vertinimo klausimai, todėl negali būti ekspertizės objektu. Be to, asmens, už kurį laiduojama, turimo turto kredito sutarčiai įvykdyti (ne)pakankamumas nėra laidavimo sutarties sudarymo ir / ar jos galiojimo sąlyga. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomos aplinkybės dėl trečiojo asmens finansinio pajėgumo ir laidavimo sutarties (ne)naudingumo nesusijusios su laidavimo sutarties sudarymo dėl ekonominio spaudimo ir apeliantei susiklosčiusių sunkių aplinkybių nustatinėjimu. Tokiu būdu teisėjų kolegija apeliantės prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo netenkina.
19. Apeliantė taip pat prašo išreikalauti iš atsakovės visus turimus dokumentus, susijusius ginčo laidavimo sutarties sudarymu, atsakovės vidaus taisyklių, susijusių su laidavimo sutarties sudarymu, išrašus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas laidavimo sutartį turėjo pripažinti negaliojančia, nes ji buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo ir susidėjus sunkioms aplinkybėms, taip pat kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei. Todėl apeliacinio skundo ir jame pareikštų prašymų pagrįstumo klausimas nagrinėtinas šių aplinkybių nustatymo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis), atitinkamai byloje reikšmingi ir gali būti priimti tik tie įrodymai, kurie pagrindžia ar paneigia būtent tokias aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliantė, prašydama išreikalauti iš atsakovės su laidavimo sutarties sudarymu visus susijusius dokumentus bei vidaus taisykles, apeliaciniame skunde nepagrindžia pas atsakovę esančių dokumentų sąsajumo (ir teisėjų kolegija jo taip pat neįžvelgia) su apeliantės įrodinėjamomis aplinkybėmis, be to, šis apeliantės prašymas yra abstraktus ir nekonkretus. Tokiu būdu teisėjų kolegija apeliantės prašymo dėl dokumentų iš atsakovės išreikalavimo netenkinta.
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių
20. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, be kita ko, ir dėl ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013 ir kt.). CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad taip pat gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009).
21. Apeliantė laidavimo sutarties negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu grindžia tuo, kad (1) jos finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri galėtų užtikrinti tinkamą trečiojo asmens įsipareigojimų atsakovei įvykdymą; (2) sudaryti laidavimo sutartį apeliantei nenaudinga; (3) laidavimo sutartis buvo neatlygintinė bei perteklinė užtikrinimo priemonė; (4) apeliantė privalėjo besąlygiškai sutikti su atsakovės reikalavimais ir pasirašyti atsakovės pateiktą laidavimo sutarties tekstą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, t. y. nenustatė apeliantės valios trūkumų sudarant laidavimo sutartį, jų nustatyti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
22. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad jos finansinė padėtis yra vienas iš kriterijų, pagrindžiančių laidavimo sutarties nenaudingumą. Vien tai, kad apeliantės finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri galėtų užtikrinti tinkamą trečiojo asmens įsipareigojimų atsakovei įvykdymą visa apimtimi, nei patvirtina, nei paneigia laidavimo sutarties sąlygų nenaudingumą apeliantei. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar apeliantė turėjo turto daugiau / mažiau, nei reikalinga užtikrinti kreditą gavusio asmens įsipareigojimų įvykdymą, nelemia didesnės negu prisiimtos pagal laidavimo sutartį jos įsipareigojimų apimties. Apeliantės nepajėgumas įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų galėtų būti pagrindu, pagrindžiančiu nepakankamą laidavimo sutarties naudingumą atsakovei, o ne jos nenaudingumą apeliantei.
23. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik konstatavus itin reikšmingą sąlygų nenaudingumą, o ne vien dėl to, kad jos buvo laiduotojui (apeliantei) nenaudingos. Be to, apeliantė iš esmės įrodinėja visos laidavimo sutarties sudarymo fakto nenaudingumą, tačiau nenurodo, kokios konkrečios laidavimo sutarties sąlygos jai yra nenaudingos. Todėl vien tai, kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, nesuponuoja išvados dėl jos nenaudingumo, juolab, kad CK 6.76 straipsnis numato ir neatlygintinį laidavimo sutarties sudarymą. Pažymėtina ir tai, kad verslo praktikoje laidavimo sutartys paprastai yra neatlygintinos ir kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas – už laidavimą apeliantė galėjo susitarti su trečiuoju asmeniu, o ne su atsakove, nes pastaroji nėra atsakinga už susijusių įmonių tarpusavio susitarimus.
24. Apeliantė nurodo, kad turėjo trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti laidavimu, priešingu atveju, atsakovė trečiajam asmeniui būtų neatidėjusi paskolos grąžinimo terminų, kas būtų lėmę trečiojo asmens veiklos nutraukimą ir pažeidę apeliantės ir kitų partnerių interesus. Visų pirma, apeliantė pripažįsta, kad ją ir trečiąjį asmenį siejo ne tik verslo ryšiai, bet ir buvo susijusios įmonės, dėl ko apeliantė buvo suinteresuota trečiojo asmens kredito grąžinimo termino atidėjimu. Tai suponuoja išvadą, kad apeliantė laidavimo sutarties sudarymu veikė kaip suinteresuotas asmuo tolimesne trečiojo asmens vykdoma veikla, t. y. pati apeliantė iš esmės buvo suinteresuota laidavimo sutarties sudarymu. Todėl apeliantės argumentai, kad jai nebuvo ekonominio intereso laiduoti ir kad ji laidavo ne laisva valia, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Be to, konstatavus labai nenaudingas sandorio sąlygas, asmuo dar turėtų įrodyti, jog jis buvo priverstas sudaryti tokį sandorį dėl jam susidėjusių aplinkybių, o ne sąmoningai pats norėjo jį sudaryti, t. y. turi įrodyti savo valios trūkumą.
25. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad atsakovė, panaudodama ekonominį spaudimą ar kaip nors kitaip, reikalavo būtent tik apeliantės sudaryti laidavimo sutartį ir pastaroji neturėjusi veiksmų pasirinkimo laisvės. Apeliantė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad atsakovė papildomų garantijų prašė iš trečiojo asmens partnerių, t. y. ne būtinai tik iš apeliantės. Be to, iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų nėra pagrindo išvadai, kad apeliantė negalėjo laisva valia apsispręsti dėl rizikos, kylančios iš laidavimo sutarties, prisiėmimo.
26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad laidavimo sutartis buvo perteklinė ir nereikalinga, nes trečiojo asmens finansinė padėtis buvo stabili bei turėjo turto savo finansinių skolų užtikrinimui. Minėti apeliantės argumentais prieštarauja pirmiau minėtiems jos argumentams, kad, neatidėjus paskolos grąžinimo terminų bei nesudarius laidavimo sutarties, būtų nutraukta trečiojo asmens veikla. Be to, trečiojo asmens turto įkeitimas ir/ar finansinė padėtis iš esmės neturi įtakos apeliantės valiai sudarant laidavimo sutartį, kuri yra viena iš prievolės užtikrinimo priemonių, padidinanti galimybę kreditoriui išieškoti skolą. Minėtų išvadų nepaneigia ir į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – specialisto išvada, kurioje auditorė L. R. įvertino atsakovės veiksmus sudarant laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šis rašytinis įrodymas neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, nes atsakovė turėjo teisę reikalauti laidavimo, be to, nenustatyti apeliantės valios trūkumai sudarant laidavimo sutartį.
27. Teisėjų kolegija nepripažįsta reikšmingais ginčo išsprendimui apeliantės skundo argumentų, susijusių su atsakovės pareigos įvertinti apeliantės galimybes įvykdyti finansinius reikalavimus (ne)egzistavimu. Pažymėtina, kad laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).
28. Pažymėtina, kad teisėti iš kredito sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami ekonominiu spaudimu ir / ar atsakovės nesąžiningas veikimas. Ekonominiu spaudimu nelaikomas ir teisėtas reikalavimas vykdyti atitinkamai laidavimo sutartį, nes atsakovė turi tokią reikalavimo teisę, kurios neneigia ir pati apeliantė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė pasiūlymu sudaryti laidavimo sutartį, kaip papildomą garantiją, atliko draudžiamus įstatymais veiksmus, darė neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad apeliantė prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį. Išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantė laidavimo sutartį sudarė dėl atsakovės ekonominio spaudimo, t. y. esant apeliantės valios trūkumui.
29. Nenustačius, kad apeliantė laidavimo sutartį sudarė dėl ekonominio spaudimo ar dėl susidėjusių aplinkybių buvo priversta sudaryti ją labai nenaudingomis sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo CK 1.91 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų nebuvimą.
Dėl laidavimo sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei
30. Apeliantės teigimu, atsakovės veiksmai priverčiant apeliantę sudaryti laidavimo sutartį prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, pažeidžia teisingumo ir geros moralės principus.
31. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Nagrinėjant bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad laidavimo sutarties negaliojimo CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių, t. y. neįrodė, kad apeliantė buvo atsakovės priversta sudaryti laidavimo sutartį. Juolab, kad laidavimas yra teisėta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (CK 6.76-6.78 straipsniai). Apeliantei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo bei ketinimo (tikslo) pažeisti geros moralės nuostatas, nėra pagrindo išvadai, kad laidavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).
Dėl sandorio patvirtinimo
33. CK 1.79 straipsnio, reglamentuojančio nuginčijamo sandorio patvirtinimą, 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį nuginčijamu sandoriu laikomas sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas. Nuginčijamais sandoriais pažeidžiamos teisės, kuriomis disponuoja atitinkami asmenys, todėl jų galiojimas priklauso nuo šių asmenų valios: jie gali tokius sandorius patvirtinti arba gali kreiptis į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju apeliantė laidavimo sutartį ginčijo CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu, kuris priskiriamas prie nuginčijamų sandorių.
34. Apeliaciniame skunde apeliantė patvirtino, kad po laidavimo sutarties sudarymo kredito sutarties pakeitimai buvo dažnas dalykas, taip pat neginčija, kad apeliantė savo laidavimą atsakovei po laidavimo sutarties pasirašymo patvirtino 2012 m. sausio 23 d., 2013 m. sausio 9 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2014 m. spalio 30 d. ir 2015 m. spalio 14 d. susitarimuose dėl kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo. Taigi, apeliantės veiksmai, pratęsiant laidavimą atsakovei už trečiojo asmens prievoles, paneigia apeliantės valios trūkumus, sudarant laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantė, patvirtinusi laidavimo sutartį, neteko teisės jos ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
35. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
36. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis – atsakovė (CPK 93 straipsnis).
37. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1 573 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei pateikė šias išlaidas pagrindžiantį įrodymą – 2018 m. gegužės 2 d. mokėjimo pavedimą.
38. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2017 m. ketvirtąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2018 m. antrąjį ketvirtį) sudarė 884,8 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija sumą, gaunamą pritaikius minėtą koeficientą (1 150 Eur), todėl teisėjų kolegija atsakovės prašymą tenkina iš dalies ir iš apeliantės atsakovei priteisia 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ (juridinio asmens kodas 163185392) atsakovei akcinei bendrovei Luminor bank (juridinio asmens kodas 112029270) 1 150 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.