Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Regio“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ingero“ bankroto byloje Nr. B2-1339-254/2014 atsisakyta tvirtinti papildomą kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Regio“ reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Regio“ pateikė bankrutavusios UAB „Ingero“ administratoriui prašymą patikslinti jo reikalavimą bankroto byloje ir patvirtinti papildomą 43 483,18 Lt dydžio reikalavimą. Reikalavimo faktiniu pagrindu įvardytos aplinkybės, kad šalys 2009 m. spalio 12 d. pasirašė Paskolos sutartį, pagal kurią kreditorius įsipareigojo atsakovui suteikti iki 100 000 EUR paskolą. Ji turėjo būti teikiama kreditoriui apmokant trečiųjų asmenų išrašytas PVM sąskaitas faktūras už lauko teniso kiliminę dangą, naudojamą atsakovui priklausančiuose statiniuose (Paskolos sutarties 1.2 punktas). Kiliminę dangą tiekė ir įrenginėjo pagal 2009 m. spalio 13 d. Susitarimą, pasirašytą kreditoriaus, veikusio atsakovo vardu, remiantis jų 2009 m. spalio 8 d. sudaryta Statybos valdymo sutartimi, Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH. Taigi tikrasis statybos rangos darbų užsakovas, anot kreditoriaus, buvo atsakovas. Už Vokietijos bendrovės parduotas medžiagas ir atliktus darbus kreditorius liko skolingas 18 000 EUR. Ši suma, taip pat 2 000 EUR palūkanų ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidos iš kreditoriaus Vokietijos bendrovei buvo priteistos Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-6916-151/2011. Atsiskaitęs su Vokietijos bendrove, kreditorius įgijo atgręžtinį reikalavimą į atsakovą (CK 6.112 straipsnio 1 punktas). Iki šios dienos atsakovo neapmokėta ir bankroto byloje nepatvirtinta kreditoriaus reikalavimo suma yra 43 483,18 Lt: 2 000 EUR palūkanos už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme, 5 671,51 EUR procesinės palūkanos (2011 m. kovo 4 d. – 2013 m. birželio 17 d.), 13 979,96 Lt bylinėjimosi ir 3 038,11 Lt vykdymo išlaidos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundoir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – vykdant įstatyme nustatytas bankroto procedūras užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. BUAB ,,Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą BUAB „Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-630/2012). Kreditorių pareikštų reikalavimų pagrįstumo kontrolę atlieka teismas (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje paduotame atskirajame skunde keliamas būtent pirmosios instancijos teismo atliktos kreditoriaus UAB „Regio“ reikalavimo pagrįstumo kontrolės tinkamumo klausimas. Atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro įvertinimas, ar kreditorius UAB „Regio“ iš tiesų turi reikalavimo teisę į atsakovą BUAB „Ingero“ ginčo sumai (CPK 320, 338 straipsniai). Pastarąją sudaro kreditoriaus civilinėje byloje, iškeltoje pagal Vokietijos bendrovės ieškinį, turėtos bylinėjimosi išlaidos, vėliau patirtos jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo išlaidos ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Vokietijos bendrovei priteistos kompensacinės ir procesinės palūkanos, apskaičiuotos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.

Kreditorius įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, esą sumokėjęs nurodytas sumas jis neįgijo atgręžtinio reikalavimo į atsakovą (CK 6.112 straipsnio 1 punktas). Atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindai implikuoja, kad, kreditoriaus nuomone, atsiskaitęs su Vokietijos bendrove jis įvykdė prievolę už atsakovą. Taigi byloje kilusio ginčo teisingam išsprendimui esminę reikšmę turi išsiaiškinimas, ar atlikdamas mokėjimus pagal Susitarimą kreditorius vykdė asmeninę ar atsakovo prievolę. Atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą kreditorius galėjo įgyti tik tokiu mastu, kokiu įvykdė prievolę už atsakovą (CK 6.111, 6.50 straipsniai).

Dėl šalių tarpusavio prievolių pobūdžio

Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal 2009 m. spalio 8 d. Statybos valdymo sutartį pavedė kreditoriui jo vardu ir lėšomis valdyti lauko teniso dangos įrengimą, pridavimą, techninės inventorizacijos ir teisinės registracijos atlikimą adresu Draugystės g. 10, Kaune (Statybos valdymo sutarties 1.1 punktas). Šios sutarties 3.6.2 punkte, be kita ko, buvo numatyta, kad viena iš kreditoriaus sutartinių prievolių – atsiskaitymo su Vokietijos bendrove atsakovo lėšomis vykdymas. Detaliau šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka Statybos valdymo sutartyje reglamentuota nebuvo.

Atsakovas ir kreditorius netrukus po Statybos valdymo sutarties sudarymo, 2009 m. spalio 12 d., pasirašė Paskolos sutartį. Joje šalys aptarė, kad kreditoriaus veiksmai atsiskaitant su trečiaisiais asmenimis už lauko teniso kiliminę dangą bus laikomi paskolos suteikimu atsakovui (Paskolos sutarties 1 skirsnis). Dėl Paskolos sutarties nuostatų aiškinimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Statybos valdymo ir Paskolos sutarčių sudarymo momentas, jų dalykas suponuoja, kad Paskolos sutartyje atsakovas ir kreditorius detalizavo ir iš dalies pakeitė Statybos valdymo sutartyje apibrėžtą atsiskaitymo su Vokietijos bendrove už jos patiektą lauko teniso kiliminę dangą tvarką. Pagal ją Vokietijos bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsipareigojo savo lėšomis apmokėti kreditorius, o atsakovas – kompensuoti kreditoriaus turėtas išlaidas (Paskolos sutarties 1 ir 3 skirsnis). Be to, atsakovas prisiėmė prievolę mokėti kreditoriui 12 procentų palūkanas, skaičiuojamas nuo kreditoriaus turėtų išlaidų atsiskaitant su Vokietijos bendrove sumos (Paskolos sutarties 2 skirsnis). Iš tokio ginčo šalių tarpusavio susitarimo aišku, kad už lauko teniso kiliminę dangą su jos tiekėju kreditorius turėjo atsiskaityti asmeninėmis lėšomis ir tik po konkrečių sąskaitų faktūrų apmokėjimo galėjo reikalauti prievolės vykdymo iš atsakovo, kuris, be kita ko, įsipareigojo mokėti anksčiau nurodyto dydžio palūkanas. Taigi Paskolos sutartimi buvo pakeistas pradinis šalių susitarimas, išreikštas Statybos valdymo sutarties 3.6.2 punkte, kad atsiskaitymą už lauko teniso kiliminę dangą ir jo įrengimą kreditorius vykdys atsakovo lėšomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šalys Paskolos sutartį įvardijo paskolos sutartimi (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), jos tekste pavartojo įprastinius paskolos sandoriams žodžių junginius, tačiau šalis siejantys teisiniai santykiai nepriskirtini paskolos teisiniams santykiams pagal savo esmę, sandorio šalių valią. Bylą nagrinėjantis teismas turi tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir taikyti būtent jiems reguliuoti skirtas teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Dėl to ginčo sandorio apibrėžimas kaip paskolos sutarties neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo vertinti sandorio pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius būtent pagal paskolą reglamentuojančias teisės normas (CK XLIII skyrius). Kreditorius ir atsakovas Paskolos sutarties dalyką įvardijo ne kaip kreditoriaus prievolę perduoti atsakovui paskolos dalyką (pinigus), bet pareigą atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis už atsakovo objekte įrenginėjamą lauko teniso kiliminę dangą (CK 6.3 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal šią prievolę paskolos dalykas skolininkui tiesiogiai nėra perduodamas, tačiau įsipareigojama už skolininką įvykdyti prievolę trečiajam asmeniui ir tokiu būdu skolininką finansuoti (kredituoti). Taigi Paskolos sutarties pagrindu tarp kreditoriaus ir atsakovo sukurti savarankiški atlygintiniai prievoliniai teisiniai santykiai. Pasirinktas finansavimo modelis, kai už faktiškai skolininkui (atsakovui) tiekiamą lauko teniso kiliminę dangą savo lėšomis atsiskaito kreditorius, suponuoja, kad pagal savo esmę Paskolos sutartis yra mišri sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Pagal ginčo sutarčių sąlygų tekstą ši sutartis – tai kreditavimo požymių turintis sandoris, kuriuo finansuotas atsakovo interesas įgyti lauko teniso dangą ir jos įrengimo darbus. CK 6.156 straipsnio 1 dalis numato, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų ir tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Kreditorius įrodinėja, jog jis teikė ne finansavimą atsakovui, bet veikė atsakovo vardu kaip jo atstovas ir įvykdė atsakovo prievoles trečiajam asmeniui (Vokietijos bendrovei). Tokios pozicijos pagrįstumo įvertinimui esminę reikšmę turi tai, ar lauko teniso kiliminę dangą tiekusiai ir įrenginėjusiai Vokietijos bendrovei buvo atskleistas Statybos valdymo ir Paskolos sutarčių sudarymo faktas, t.y. ar atsiskaitydamas už lauko teniso kiliminę dangą kreditorius pagal Susitarimą su Vokietijos bendrove, Statybos valdymo sutartį bei Paskolos sutartį vykdė savo asmeninę prievolę, kurios rezultatą už atlygį perduodavo atsakovui, ar atsakovo prievolę.

Nurodytas faktas, kaip nustatė civilinę bylą Nr. 2-6916-151/2011 nagrinėjęs Kauno miesto apylinkės teismas, Vokietijos bendrovei, tiekusiai ir įrenginėjusiai lauko teniso kiliminę dangą atsakovo objekte, nebuvo atskleistas. Civilinėje byloje Nr. 2-6916-151/2011, kurioje buvo nagrinėjamas Vokietijos bendrovės kreditoriui UAB „Regio“ pareikštas ieškinys dėl įsiskolinimo už patiektą lauko teniso kiliminę dangą ir jos įrengimo darbus priteisimo, be kita ko, teismai konstatavo, kad atsakovas nebuvo kreditoriaus ir Vokietijos bendrovės sudaryto Susitarimo, pagal kurį buvo atliekami teniso aikštyno rangos darbai, šalimi, t. y. atsiskaitymas už Vokietijos bendrovės patiektas medžiagas ir atliktus darbus buvo asmeninė kreditoriaus prievolė. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teisingai kvalifikavo prejudicinę galią turinčiais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Remdamasi tuo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirajame skunde minimo teisinio ryšio tarp Susitarimo ir ginčo šalių sudarytų Statybos valdymo ir Paskolos sutarčių nebuvo. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į sutarties uždarumo principo poveikį, Susitarimo sąlygos ar jo vykdymo aplinkybės neturi teisinės reikšmės atsakovo pareigų turinio nustatymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baldjoda“ v. Furniture Production International A/S, bylos Nr. 3K-3-367/2011). Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pagal bylos faktines aplinkybes kreditorius reikalavimo teisę į atsakovą galėjo įgyti tik pagal Statybos valdymo ir Paskolos sutarčių sąlygas (CK 6.2 straipsnis, 6.156 straipsnio 1 dalis). Civilinėje byloje Nr. 2-6916-151/2011 teismų nustatytos aplinkybės būtent ir patvirtina, kad didžiąją dalį sumos už lauko teniso kiliminės dangos įrengimą kreditorius Vokietijos bendrovei sumokėjo savo lėšomis ir ginčas kilo tik dėl 18 000 Eur sumos likučio.

Prieš tai minėta, kad pagal Paskolos sutarties 1 skirsnio nuostatas kreditoriaus teisės į atsakovą atsiradimas susietas su atsiskaitymo už lauko teniso kiliminę dangą momentu. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu priteistą 18 000 Eur skolą už patiektą dangą Vokietijos bendrovei kreditorius sumokėjo 2013 m. liepos 2 d., kai antstolis paskirstė išieškotas sumas (b. l. 30–31). Būtent nuo šios datos ir atsirado atsakovo prievolė atsiskaityti su kreditoriumi: sumokėti jam 18 000 Eur ir Paskolos sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Nurodyto dydžio kreditoriaus reikalavimas atsakovo bankroto byloje jau yra patvirtintas, o palūkanos, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovui negalėjo būti skaičiuojamos, nes kreditorius reikalavimo teisę į atsakovą įgijo po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Jokių kitų sumų, atsiradusių vykdant Susitarimą, kreditorius iš atsakovo neturi teisės reikalauti. Nors Statybos valdymo sutartimi šalys tarėsi, kad kreditorius vykdys atsakovo prievoles, tačiau pagal Paskolos sutartį kreditorius lauko teniso aikštyno įrengimo darbus vykdė savo vardu ir lėšomis (CPK 185 straipsnis). Dėl to nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo prievolių kreditoriui pagal Paskolos ir Statybos valdymo sutartis vykdymo ir pastarajam taikytos sutartinės atsakomybės už Susitarimo pažeidimą (CK 6.247 straipsnis).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.