- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-29
- Bylos Nr.
- 2S-1277-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-03221-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- notarė J
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl notarinių veiksmų, suinteresuoti asmenys notarė J. K., V. K., R. K., R. K., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. B. pateikė teismui skundą dėl notarės J. K. veiksmų ir prašė teismą įpareigoti Trakų rajono 1-ojo notaro biuro notarę J. K. išduoti vykdomąjį įrašą, kuriame būtų nurodytas reikalavimas išieškoti iš V. K. pareiškėjo naudai 0,5 proc. delspinigių, mokamų nuo 19 788,67 Lt už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Jeigu teismo nuomone minėto reikalavimo tenkinti nebūtų pagrindo, pareiškėjas prašė įpareigoti Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarę J. K. išduoti pareiškėjui vykdomąjį įrašą, kuriame būtų nurodytas reikalavimas išieškoti iš V. K., pareiškėjo naudai 6 proc. metines palūkanas, mokamas nuo 19 788,67 Lt. Taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarę J. K. išduoti vykdomąjį raštą, kuriame būtų nurodytas reikalavimas solidariai išieškoti iš laiduotojų R. K. bei R. K. pareiškėjo naudai vekselio sumą – 19 788,67 Lt ir 0,5 proc. delspinigių, mokamų nuo 19 788,67 Lt už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną ir notarui sumokėtą atlyginimą. Jeigu teismo nuomone nurodytas reikalavimas negalėtų būti tenkintinas, pareiškėjas prašė įpareigoti Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarę J. K. išduoti pareiškėjui vykdomąjį įrašą, kuriame būtų nurodytas reikalavimas solidariai išieškoti iš laiduotojų R. K. bei R. K. pareiškėjo naudai vekselio sumą 19 788,67 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų, mokamų nuo 19 788,67 Lt už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną ir notarui sumokėtą atlyginimą.
Nurodė, kad skolininkė V. K. pareiškėjui A. B. 2010-08-12 išdavė paprastąjį vekselį, pagal kurį ji iki 2013-08-12 įsipareigojo sumokėti pareiškėjui 19 788,67 Lt sumą bei 0,5 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Už skolininkę vekselyje laidavo jos sūnūs R. K. ir R. K.. Iki vekselyje nurodyto termino skolininkė nurodytos pinigų sumos nesumokėjo, todėl pareiškėjas kreipėsi į Trakų rajono1-ojo notaro biuro notarę J. K. dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Notarė parengė 2013-08-12 reikalavimą dėl vekselio apmokėjimo bei 2013-08-16 pranešimą Nr. 2. Po šių dokumentų pateikimo skolininkei V. K. notarė išdavė 2013-08-19 vykdomąjį įrašą. Išanalizavęs vykdomąjį įrašą bei vekselį, pareiškėjas pastebėjo, kad vykdomajame įraše nėra nurodyti vekseliu skolininkės V. K. įsipareigoti mokėti delspinigiai, taip pat nebuvo nurodytos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 50 str. 1 d. 2 p. nurodyto dydžio palūkanos. Vykdomasis įrašas pareiškėjui buvo išduotas tik dėl jame nurodytos pinigų sumos išieškojimo iš skolininkės V. K., o vekselyje nurodytos pinigų sumos išieškojimas iš laiduotojų R. K. bei R. K. – nenurodytas. Pareiškėjas kreipėsi į notarę su prašymu ištaisyti vykdomojo įrašo trūkumus. Notarė pažadėjo nurodytus veiksmus atlikti, tačiau 2014-11-20 pareiškėjas gavo notarės raštą Nr. 87 ,,Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo notarė atsisakė atlikti pareiškėjo prašytus notarinius veiksmus. Notarė atsisakė patenkinti jo prašymą reikalauti iš V. K. vekselyje nurodytų delspinigių, kadangi ĮPVĮ nėra numatyta, kad vekselyje galima būtų numatyti delspinigius, todėl sąlyga dėl delspinigių yra negaliojanti. Pareiškėjas su nurodytais teiginiais nesutiko, kadangi sąlyga dėl delspinigių nebuvo pripažinta niekine arba negaliojančia Civiliniame kodekse (toliau – CK) numatytais pagrindais. Pareiškėjas laiko, kad ĮPVĮ 7 str., 50 str. bei 79 str. nuostatos leidžia pagrįstai teigti, jog šalys vekselyje gali numatyti tam tikras pinigų sumas, kurios yra mokamos tiek už naudojimąsi pinigais, tiek už vėlavimą įvykdyti savo įsipareigojimus. Šiuo atveju buvo sutarta, kad skolininkė V. K., vėluodama sumokėti vekselyje nurodytą sumą, privalo pareiškėjui mokėti 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, todėl vekselyje sutarto procento nuo nurodytos sumos mokėjimas, neatsižvelgiant į vartojamas sąvokas yra visiškai teisėtas, kadangi atitinka palūkanų, numatytų ĮPVĮ 50 str. 1 d. 2 p., sąvoką. Pareiškėjas nesutiko su notarės pozicija, kad jis notarei nepateikė prašymo dėl 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės V. K. iki vykdomojo įrašo išdavimo. Skolininkei pinigų pareiškėjui negrąžinus, jis kreipėsi į notarę ir prašė, kad ji įstatymo numatyta tvarka padėtų skolininkui išieškoti iš skolininkės V. K. visas kreditoriui priklausančias sumas, o įstatymas nenumato, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo būtų pateiktas raštu.
Atsiliepimas
Notarė J. K. pateikė atsiliepimą į skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad 2013-08-19 išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JK-2625 dėl 19 890,67 Lt išieškojimo iš V. K. pagal 2010-08-12 paprastąjį vekselį. Ji vekselyje neįrašė reikalavimo išieškoti iš skolininkės 0,5 proc. delspinigių, kadangi ĮPVĮ nėra įtvirtinta, kad vekselyje galima būtų numatyti delspinigius, todėl sąlyga dėl jų išieškojimo, jeigu ji ir yra numatyta vekselyje, yra negaliojanti. Net ir tuo atveju, jei vekselyje būtų numatytas 0,5 proc. „palūkanų“ išieškojimas, tai šiuo atveju jų išieškojimas būtų negalimas, nes vekselyje buvo konkrečiai nurodyta pinigų sumokėjimo diena. Šalių pasirašytas vekselis patenka į vekselių rūšį, kurie įstatyme apibrėžti kaip vekseliai, kurie yra išrašyti apmokėti kitais terminais. Tuo tarpu palūkanos gali būti numatytos tik tokiame vekselyje, kuriame mokėjimo terminas yra numatytas jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, jeigu vekselyje yra nurodytas kitas mokėjimo terminas – tai sąlyga dėl palūkanų taip pat yra negaliojanti. Notarė nesutiko su pareiškėjo pateiktu prašymu papildomai vykdomajame įraše įrašyti 6 proc. metinių palūkanų išieškojimą iš V. K.. Pagal ĮPVĮ 50 str. vekselio turėtojas gali reikalauti, kad skolininkas sumokėtų 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Vekselio turėtojas turi to prašyti raštiškai, tačiau tokio prašymo notaro biure nebuvo gauta. Notarė pateiktame atsiliepime taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu įtraukti į vykdomąjį įrašą skolos išieškojimą iš vekselyje nurodytų laiduotojų. Notarės teigimu, ji šio prašymo netenkino, kadangi pareiškėjas nepateikė notarei įrodymų, kad jis vekselyje nurodytiems laiduotojams būtų pranešęs apie aplinkybę, jog vekselis nebuvo apmokėtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 30 d. nutartimi pareiškėjo A. B. skundo dėl notarės J. K. veiksmų netenkino.
Teismas nurodė, kad pagal ĮPVĮ 2 str. 2 d., vekselį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam asmeniui. Šiuo atveju skolininkė išrašė paprastąjį vekselį. Paprastasis vekselis ĮPVĮ 2 str. 4 d. apibrėžtas kaip – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Pirmosios instancijos pažymėjo, kad įstatymas numato būtinus vekselio rekvizitus, tarp kurių ir besąlyginį įsipareigojimą sumokėti nurodytą sumą, tačiau sąlygos dėl įsipareigojimo mokėti delspinigius, tarp paprastojo vekselio būtinų rekvizitų, nėra (ĮPVĮ 77 str.). Teismas sprendė, kad vekselio davėjo ir vekselio turėtojo tarpusavio santykius reguliuoja ne vien ĮPVĮ, bet ir CK, kurio 6.70 str. 1 d. numato prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, taigi ir delspinigius, tačiau vykdomųjų įrašų pagal vekselius išdavimą bei ne ginčo tvarka pagal juos mokėtinas sumas reglamentuoja būtent ĮPVĮ (50, 81 str.), kuris vertintinas kaip specialusis įstatymas CK atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad notarė, išduodama vykdomąjį įrašą, negalėjo į jo pagrindu išieškomą sumą įtraukti delspinigių. Teismas akcentavo, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtino tai, kad aiškiai skiriasi reikalavimų pagal vekselį pateikimo ir delspinigių išieškojimo senaties terminai, kas savaime gali sukelti ginčą tarp vekselio davėjo ir turėtojo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., ĮPVĮ 72 str.). ĮPVĮ 7 str. nustato, jog vekselio davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą yra skaičiuojamos palūkanos, tačiau nagrinėjamu atveju vekselio davėja buvo konkrečiai nurodžiusi, kad laiku nesumokėjus vekselyje nurodytos sumos, bus mokama 0,5 proc. delspinigių suma. Teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo argumentą, kad notarė, nesutikdama su vekselyje nurodytų delspinigių išieškojimo galimybe, 0,5 proc. delspinigių sumą, neatsižvelgiant į vartojamas sąvokas, turėjo vertinti kaip susitarimą dėl 0,5 proc. palūkanų išieškojimo. Pažymėjo, kad vekselyje buvo nurodyta diena iki kada vekselis turėjo būti apmokėtas, t. y. iki 2013-08-12, todėl pagal IPVĮ 7 str. 1 d. sąlyga dėl palūkanų negalioja.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ĮPVĮ 50 str. 2 d. numatyta teisė vekselio turėtojui reikalauti, jog asmuo, kuriam jis pareiškė reikalavimus pagal vekselį, sumokėtų 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Tačiau įstatymas nustato pareigą vekselio turėtojui, siekiant, kad jo naudai būtų išieškota nurodyta palūkanų suma, išreikšti reikalavimą dėl nurodytos sumos išieškojimo. Pagal Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 p. notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio turėtojo rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko. Sistemiškai įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas, jog iš skolininkės būtų išieškota 6 proc. metinių palūkanų suma, skaičiuojama nuo vekselio mokėjimo termino pasibaigimo, turėjo pateikti notarei rašytinį prašymą. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog rašytinio prašymo notarei dėl palūkanų išieškojimo nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo kaip pagrįstų vertinti pareiškėjo išsakytų motyvų, jog notarė pati turėjo pareiškėjui pasiūlyti pateikti rašytinį prašymą dėl nurodytų palūkanų išieškojimo. Tokia pareiga notarui teisės aktų nėra numatyta, be to, civilinių teisinių santykių subjektas, įgyvendindamas savo teises, pats privalo elgtis pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas nurodytos palūkanų sumos išieškojimo, turėjo tokį pageidavimą notarei pateikti raštu. Teismas taip pat pabrėžė, kad ĮPVĮ nuostatos numato imperatyvią pareigą vekselio turėtojui, siekiant vekselyje nurodytos sumos išieškojimo iš laiduotojų, pateikti notarui įrodymus, kad laiduotojams, laikantis IPVĮ 47 str. reikalavimų, buvo laiku pateiktas pranešimas apie vekselio neapmokėjimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laiduotojams nurodytas pranešimas pateiktas nebuvo, todėl notarė neturėjo pagrindo vykdomajame įraše nurodyti vekselyje numatytos sumos išieškojimo iš laiduotojų. Įstatymas pareigą informuoti įsipareigojusius pagal vekselį asmenis, numato būtent vekselio davėjui, todėl notarė neturėjo pareigos pranešti pareiškėjui apie būtinybę pateikti pranešimus laiduotojams bei pati paruošti nurodytus pranešimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas A. B. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės, t. y. pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėjo, kad nesutinka, jog be ĮPVĮ 77 str. nurodytų rekvizitų paprastajame vekselyje negali būti jokių kitų, o jiems esant jie arba pats vekselis tampa negaliojančiais. Toks apribojimas nėra numatytas ĮPVĮ ar kitame teisės akte. Tai patvirtina ir ĮPVĮ IV skyriaus „Vekselio laidavimas“ teisės normos, numatančios galimybę papildyti vekselio rekvizitus, įtvirtintus ĮPVĮ 77 str., nuostatomis dėl laidavimo, bei ĮPVĮ 15 str., reglamentuojantis vekselio rekvizitų papildymą įrašais apie indosamentą ir kt. Pabrėžė ir tai, kad civiliniuose santykiuose galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Pareiškėjas nurodė, kad akivaizdu, jog notarei padarius vykdomajame įraše įrašą apie vekselyje nurodyto delspinigių dydžio išieškojimą iš skolininkės, antstolis, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir CK teisės normomis (tame tarpe ir pirmosios instancijos teismo nurodytomis teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties terminą delspinigių išieškojimui), paskaičiuotų pagal vekselyje nurodytą normą priklausančius mokėti delspinigius ir juos išieškotų iš skolininkės. Apeliantas atskirajame skunde kelia klausimą, kokiais įrodymais vadovaujantis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog rašytinio prašymo notarei dėl palūkanų išieškojimo nepateikė. Akcentavo, kad šios aplinkybės jis nėra pripažinęs.
Apeliantas nurodė, kad Tvarkos 9 p. numato, jog vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per vekselio ar čekio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio ar čekio sumą arba nesumokėtą vekselio ar čekio sumos dalį su priklausančiomis palūkanomis, vekselio ar čekio turėtojo sumokėtą notaro atlyginimą už vekselio ar čekio protestavimą ir vykdomojo įrašo darymą, taip pat pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, minėtos teisės normos netaikė, nors ji su kitais motyvais buvo nurodyta apelianto 2014-12-01 skunde. Ši teisės norma leidžia daryti labai aiškią išvadą, kad darydama vykdomąjį įrašą, notarė privalėjo jame įrašyti ir ĮPVĮ 50 str. 1 d. 2 p. nurodyto dydžio palūkanas. Pasisakydamas apie pirmosios instancijos teismo argumentus dėl rašytinio prašymo pateikimo, apeliantas nurodė, kad toks pareiškėjo prašymas neabejotinai buvo pateiktas. Notarė, vykdydama pareiškėjo prašymą, davė jam pasirašyti įvairius dokumentus, tarp kurių, kiek jis atsimena, buvo ir jos pareiškėjo vardu parengtas prašymas atlikti vykdomąjį įrašą. Notarė atliko vykdomąjį įrašą, jo kopija yra byloje, tačiau jį atliko neteisingai, pažeisdama Tvarką. Pirmosios instancijos teismas taip pat netaikė Notariato įstatymo 2 str. 1 d. teisės normos bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota minėtos teisės normos taikymo ir aiškinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Pareiškėjas, neturėdamas teisinių žinių bei būdamas garbaus amžiaus, notare visiškai pasitikėjo, nes buvo įsitikinęs, jog ji atidžiai ir sąžiningai atliks visus veiksmus tam, jog visos pareiškėjo teisės pagal vekseli būtų visiškai įgyvendintos. Pagal Notariato įstatymo 30 str., notarė turėjo pareigą pareiškėjui nuodugniai išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę bei pasekmes, tačiau notarė to nepadarė, tikino, jog viskas bus gerai, nes pinigai jam bus sumokėti. Laiko, kad notarė, jeigu būtų elgusis atidžiai ir atsakingai, pati privalėjo išaiškinti pareiškėjui bei pasiūlyti pateikti prašymą dėl palūkanų išieškojimo, jei jis buvo reikalingas. Apeliantas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo skundo, kadangi nevertino aplinkybės, jog tiek reikalavimą dėl vekselio apmokėjimo, tiek ir pranešimus dėl vekselio neapmokėjimo jam parengė pati notarė. Atsižvelgiant į notarų pareigas bei jiems priskirtas funkcijas, įtvirtintas Notariato įstatyme, notarė ne tik turėjo išaiškinti apeliantui, kad pranešimai turi būti teikiami tiek skolininkei V. K., tiek ir vekselyje nurodytiems laiduotojams, bet ir juos paruošti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo notarė J. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį. Prašė vadovautis jos pateiktame atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.
Suinteresuoti asmenys V. K., R. K. ir R. K. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
Vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). ĮPVĮ vekselis apibrėžiamas kaip vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba kuriuo tai padaryti įsako kitam asmeniui (ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Pagal ĮPVĮ 81 straipsnio nuostatas, kai atsiranda reikalavimo teisė pagal neprotestuotiną vekselį, vekselio turėtojas, pranešęs visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims nustatytu terminu, kad vekselis neapmokėtas, pateikia notarui rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko ir notaras nustatyta tvarka atlieka vykdomąjį įrašą.
Šiuo atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad be ĮPVĮ 77 str. nurodytų paprastojo vekselio rekvizitų negali būti jokių kitų. Laiko, kad ribojimas vekselyje nurodyti delspinigių mokėjimą nėra numatytas ĮPVĮ ar kitame teisės akte. Tokiu būdu apeliantas siekia pagrįsti, kad vekselyje galėjo būti nurodyta sąlyga dėl delspinigių mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su notarės atsisakymu į vykdomąjį įrašą įtraukti delspinigius, yra pagrįstos ir atitinka Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-956/2013), todėl apelianto dėstomi samprotavimai dėl galimybės vekselyje numatyti delspinigių mokėjimą nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y., kad jis yra pripažinęs, jog rašytinio prašymo dėl palūkanų išieškojimo nebuvo pateikęs. Atskirajame skunde apeliantas nurodė, kad jis prašymą pateikė, nes notarė jo vardu davė pasirašyti įvairius dokumentus tarp kurių, kiek jis atsimena, buvo jo vardu notarės parengtas prašymas atlikti vykdomąjį įrašą. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius laiko nepagrįstais. Pateikdamas skundą dėl notarės J. K. veiksmų apeliantas nurodė, kad prašymą dėl 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės V. K. jis notarei pateikė, tačiau papildomai pažymėjo, jog reikalavimas raštu pateikti tokio pobūdžio prašymą yra nepagrįstas, nes notarė nenurodė jokio teisės akto, kuris jį įpareigotų raštu pateikti prašymą dėl palūkanų išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos apelianto teiginius pagrįstai nusprendė, jog apeliantas pripažino, jog rašytinio prašymo notarei jis nebuvo pateikęs. Aplinkybė, kad atskirajame skunde apeliantas teigia, jog rašytinį prašymą jis neabejotinai notarei buvo pateikęs, nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštarauja apelianto pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turiniui. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad tokie atskirajame skunde pateikti teiginiai turi būti vertinami kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.
Apeliantas nurodė, kad Tvarkos 9 p. numato, jog vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per vekselio ar čekio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio ar čekio sumą arba nesumokėtą vekselio ar čekio sumos dalį su priklausančiomis palūkanomis, vekselio ar čekio turėtojo sumokėtą notaro atlyginimą už vekselio ar čekio protestavimą ir vykdomojo įrašo darymą, taip pat pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas. Ši nuostata, apelianto nuomone, leidžia daryti aiškią išvadą, kad notarė privalėjo į vykdomąjį įrašą įtraukti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apelianto nurodoma Tvarkos nuostata nepatvirtina, jog notaras, nesant asmens raštu išreikštos valios, privalo vykdomajame įraše nurodyti 6 proc. metinių palūkanų išieškojimą. ĮPVĮ 50 str. 1 d. numatyta, kad vekselio turėtojas gali reikalauti, kad asmuo, kuriam jis pareiškė reikalavimus, sumokėtų: 1) neakceptuoto arba neapmokėto vekselio sumą su palūkanomis, jeigu jos buvo numatytos; 2) 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo; 3) protesto išlaidas, pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas. Taigi, pati normos formuluotė suponuoja išvadą, kad vekselio turėtojas gali pasirinkti, ar jis pageidauja reikalauti iš skolininko sumokėti anksčiau 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Vekselio turėtojas yra laisvas pasirinkti, todėl notaras išduodamas vykdomąjį įrašą negali įtraukti 6 proc. metinių palūkanų išieškojimą, jeigu nebuvo rašytinės vekselio turėtojo valios, kadangi pagal Tvarkos 3 p. notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio ar čekio turėtojo ar jo įgalioto asmens arba atgręžtinio reikalavimo teisę turinčio asmens rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantas taip pat nurodė, kad pagal Notariato įstatymo 30 str., notarė turėjo pareigą pareiškėjui nuodugniai išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę bei pasekmes. Laiko, kad notarė, privalėjo išaiškinti jam, jog jis turi pateikti prašymą dėl palūkanų išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Notariato įstatymo 30 str. numato, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Nagrinėjamu atveju pateiktame atskirajame skunde apeliantas teigia, kad notarė privalėjo jį informuoti, jog yra reikalinga pateikti rašytinį prašymą dėl 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko, tačiau tame pačiame atskirajame skunde taip pat nurodo, jog tokį prašymą jis notarei buvo pateikęs (b. l. 54). Apeliacinės instancijos vertinimu, apeliantas yra nenuoseklus ir tame pačiame procesiniame dokumente iš esmės pats sau prieštarauja, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jo argumentai yra pagrįsti ir notarė netinkamai atliko jai pavestas pareigas.
Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodė, kad notarė rengė pranešimą skolininkei ir vadovaujantis Notariato įstatymo 30 str. turėjo jam išaiškinti, jog pranešimai turi būti teikiami ne tik skolininkei V. K., bet ir vekselyje nurodytiems laiduotojams, taip pat šiuos pranešimus paruošti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti ir pranešti apie jo neapmokėjimą. Šiuos veiksmus privalo atlikti visi reikalavimų, atsirandančių vekselių pagrindu, patenkinimo siekiantys vekselių turėtojai, nepriklausomai nuo vekseliuose nustatyto termino ar jų rūšies (ĮPVĮ 36 str. 1 d., 40 str. 1 d., 47 str., 48 str. 2 d.). Pareiga atlikti anksčiau nurodytus veiksmus yra pavesta vekselio turėtojui, o ne notarui. Šiuo atveju apeliantas kaip vekselio turėtojas, būdamas atidus ir besirūpinantis savo teisėmis asmuo, turėjo domėtis, kokios pareigos jam yra pavestos, kokius veiksmus jis turi atlikti pagal galiojančius teisės aktus prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Pažymėtina ir tai, kad per notarę siunčiant reikalavimą dėl vekselio neapmokėjimo, nebuvo sprendžiamas vykdomojo įrašo išdavimo klausimas. Rengti ir išsiųsti minėtus pranešimus laiduotojams notarė turėtų tik tada, jeigu apeliantas būtų išreiškęs tokį prašymą, tačiau byloje duomenų, jog toks prašymas buvo pateiktas notarei nėra. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad anksčiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumui ar neteisėtumui konstatuoti.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Atmetus apelianto atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto A. B. atskirąjį skundą atmesti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.