- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- 2S-3050-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32503-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- L. K., K. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.5.1Antstolio ir kitų asmenų pareiškimų, paduotų teismui vykdymo proceso metu, nagrinėjimas
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1Pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones
- 2.3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys L. K., K. K., antstolis Robertas Vasiliauskas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio R. Vasiliausko veiksmų, kuriuo prašė pateikti išieškotojos L. K. prašymą vykdyti 2009-02-11 vykdomąjį dokumentą, pateikti informaciją apie skolininko draudiminius laikotarpius nuo 2009-02-11 iki 2018-09-21, pavesti atlikti administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), turto vertinimą I. K., dirbančiai UAB „Krivira“, nutraukti vykdymo veiksmus iš administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir katilinės, esančios (duomenys neskelbtini) , bei įpareigoti antstolį R. Vasiliauską grąžinti 2009-02-11 vykdomąjį dokumentą išieškotojai L. K.. Kartu su skundu dėl antstolio veiksmų pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio R. Vasiliausko išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr. 0179/18/6012, bei sustabdyti K. K. administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir katilinės, esančios P(duomenys neskelbtini) pardavimo varžytinėse vykdymą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas vykdomoje byloje Nr. 0179/18/01259 ir priimtas galutinis sprendimas.
2. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjas motyvavo tuo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebus išvengta neigiamų teisinių padarinių pagal pateiktą skundą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjo pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad teismo sprendimas nesustabdžius vykdomosios bylos vykdymo bei vykstančių varžytinių, būtų neįmanomas, kadangi teismui pripažinus antstolio patvarkymą neteisėtu, būtų galimas atgręžtinis vykdymas. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nenagrinėja pareiškėjo skundo iš esmės. Be to, teismui nepateikta įrodymų ir motyvų, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus pareiškėjui sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o vien deklaratyvūs teiginiai savaime nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Vien iš pateiktų pareiškėjo argumentų teismas preliminariai darė išvadą, kad nėra būtina stabdyti vykdomąją bylą bei varžytines, nes taip būtų pažeistas proporcingumo principas, ekonomiškumo bei skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyros principai, todėl pareiškėjo prašymas atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas R. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. sustabdyti antstolio R. Vasiliausko išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr. 0179/18/6012, bei sustabdyti K. K. administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir katilinės, esančios (duomenys neskelbtini)pardavimo varžytinėse vykdymą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas vykdomoje byloje Nr. 0179/18/01259 ir priimtas galutinis sprendimas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad antstolis neteisėtai vykdė išieškojimo veiksmus kito antstolio teritorijoje, taip pat antstolis pažeidė eksperto skyrimo procedūrą, nesupažindino pareiškėjo su patvarkymu, kuriuo buvo paskirtas ekspertas ir pradėjo realizuoti pastatus, kurių realizavimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, o turto realizavimo veiksmai jau būtų įvykę, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas, kadangi pastatai būtų jau parduoti sąžiningiems įgijėjams. Faktą, kad antstolis ketina parduoti pastatus iš varžytinių patvirtina antstolio 2018-10-22 patvarkymas, kuriame antstolis pats nurodė, kad 2018-09-27 yra priimtas patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo pastatų vertei nustatyti. Apelianto teigimu, tai reiškia, jog yra didelė tikimybė, kad antstolis iki teismui išsprendus skundą gali parduoti pastatus.
5.2. Faktą, kad antstolis neturi teisės pardavinėti pastatų, kadangi tai pažeistų imperatyvias teisės normas patvirtina ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų civilinėje byloje Nr. 2YT-6807-665/2018 2018-07-27 priimta įsiteisėjusi teismo nutartis, kurioje teismas konstatavo, jog antstolė net negalėjo vykdyti išieškojimo iš pastatų, kadangi byloje nėra duomenų, jog iš varžytinių realizavus skolininkui priklausančią katilinę be žemės sklypo savininko sutikimo nebus pažeisti įstatymai ar sutarties nustatytos to žemės sklypo naudojimo sąlygos. Apelianto nuomone, ši paminėta pirmosios instancijos teismo nutartis įgijusi res judicata galią, todėl priešingas aiškinimas dėl pastato pardavimo nėra galimas, net jeigu pardavimą vykdo kitas antstolis. Be to, pastatus turi teisę realizuoti ne antstolis R. V., tačiau antstolė S. K., kuri yra pritaikiusi turto areštą pastatams.
6. Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
8. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-38941-294/2018, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
12. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Vienas iš šios priemonės taikymo atvejų yra situacijos, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų – CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, kai teikia skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti. Laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymą – numato ir CPK 510 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Tad laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, vykdymo veiksmų nesustabdžius galinčios atsirasti žalos dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones – nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento realų įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t. y. vykdomojo dokumento įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia antstolio veiksmus dėl areštuoto turto įkainojimo procedūros pažeidimo, t. y. netinkamo eksperto parinkimo procedūros, antstolio veiksmų teritorijos peržengimo nesant tam teisėto pagrindo ir pastatų, kurių parduoti negalima pagal imperatyvių teisės aktų reikalavimus pardavimo iš varžytinių paskelbimo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad antstolis neteisėtai vykdė išieškojimo veiksmus kito antstolio teritorijoje, taip pat antstolis pažeidė eksperto skyrimo procedūrą, nesupažindino pareiškėjo su patvarkymu, kuriuo buvo paskirtas ekspertas ir pradėjo realizuoti pastatus, kurių realizavimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, o turto realizavimo veiksmai jau būtų įvykę, sprendimo vykdymas būtų apsunkintas, kadangi pastatai jau būtų jau perduoti sąžiningiems įgijėjams.
14. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad prašymas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas. Konkrečiu atveju, byloje yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo klausimas siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės nevertino skundo dėl antstolio veiksmų teisėtumo, nesprendė kilusio ginčo iš esmės, neatliko pareiškėjo pateiktų argumentų dėl turto pardavimo iš varžytinių ir kitų motyvų susijusių su minėto skundo nagrinėjimu vertinimo.
15. Varžytynės, kaip speciali procesinė turto realizavimo forma, yra priverstinis skolininkui priklausančio areštuoto turto pardavimas, kurį atlieka antstolis CPK 691–727 straipsnių nustatyta tvarka. Varžytynės susijusios su skolininko, kreditoriaus ir skolininkui priklausančio turto pirkėjo nuosavybės teisėmis, kurių apsauga užtikrinama, jeigu turto pardavimas iš varžytynių įvyksta nepažeidžiant specialių šiai turto realizavimo formai įstatymo nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Antstolis, įkainodamas turtą, neturi pareigos atsižvelgti nei į išieškotojo, nei į skolininko siūlomą kainą, tačiau, skolininkui ar išieškotojui prieštaraujant antstolio atliktam įkainojimui arba jei kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis jai nustatyti skiria ekspertizę, kurioje nustatyta vertė yra laikoma turto verte (CPK 681 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014).
16. Sprendimų vykdymo instrukcijos 7 punktas numato, kad turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Teisė savo nuožiūra parinkti turto vertintoją vykdymo procese suteikiama tik antstoliui (CPK 681, 682 straipsniai), o vykdymo proceso šalims (skolininkui ir išieškotojui) įstatymai suteikia teisę pareikšti nušalinimą antstolio parinktam ekspertui.
17. Iš bylos, bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kadangi pareiškėjas reiškė prieštaravimus dėl vykdomojoje byloje nustatytos turto rinkos vertės, 2018-09-27 antstolio patvarkymu buvo paskirta ekspertizė areštuoto skolininkui priklausančio turto, t. y. administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti, kurią buvo pavesta atlikti nekilnojamojo turto vertintojui UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“. Paskyrus ekspertizę, nušalinimo ekspertui per įstatyme nustatytą terminą vykdomojoje byloje, nei apeliantas, nei kitos vykdymo proceso šalys, neteikė. Be to, apeliantas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl paskirto eksperto galimo šališkumo ar kitų CPK įtvirtintų eksperto nušalinimo pagrindų, nepateikė jokių motyvuotų prieštaravimų dėl ekspertizės išvados. Nesutikdamas su eksperto paskyrimu, apeliantas remiasi tik tuo, jog antstolis nesupažindino jo su patvarkymu, kuriuo buvo paskirtas ekspertas. Tačiau šį teiginį pagrindžiančių duomenų apeliantas taip pat nepateikė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik teiginiai, kad antstolis pažeidė eksperto skyrimo procedūrą, bei nesudarė galimybių pareiškėjui susipažinti su patvarkymu, kuriuo buvo paskirtas ekspertas, patys savaime nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
18. Kritiškai vertintinas ir apelianto argumentas, jog faktą, kad antstolis neturi teisės pardavinėti pastatų kadangi tai pažeistų imperatyvias teisės normas patvirtina tai, jog administracinis pastatas ir katilinė stovi ant valstybinės žemės sklypo, kuris yra nesuformuotas, todėl toks sklypas negali būti laikomas civilinių teisinių santykių objektu.
19. Remiantis CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostata, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kokiam konkrečiam teisės aktui (įstatymui) prieštarauja skolininkui priklausančių pastatų pardavimas, apeliantas nenurodo. Tai, kad žemės sklypas, ant kurio stovi skolininkui priklausantis administracinis pastatas ir katilinė, priklauso valstybei ir nėra suformuotas, netrukdo šių pastatų naudoti pagal paskirtį, kaip tai buvo daroma iki šiol. Tai reiškia, jog aukščiau nurodytus pastatus iš varžytinių įgijęs asmuo taip pat įgis teisę naudotis šiais pastatais tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir skolininkas. Kitaip tariant, pastatus pardavus iš varžytinių, naujasis savininkas galės be jokių apribojimų įregistruoti nuosavybės teises į pastatus viešajame registre, bei naudotis šiais pastatais tomis pačiomis teisėmis, kuriomis naudojosi skolininkas. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto teiginys, kad antstolis neturi teisės pardavinėti pastatų, kadangi tai pažeistų imperatyvias teisės normas, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
20. Apeliacinės instancijos teismo preliminariu vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas būtinumas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra deklaratyvaus pobūdžio. Šiuo atveju, pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, įrodančių, kad antstolis elgiasi neteisėtai, nesąžiningai, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, siejamo su pareiškėjo skundu dėl antstolio veiksmų, įvykdymas galėtų pasunkėti arba taptų nebeįvykdomas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pareiškėjo atskiruoju skundu, prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei prie prašymo pateiktais priedais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad kiltų grėsmė, jog apelianto teisės liktų neapgintos ar jų apgynimas būtų ženkliai apsunkintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
21. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, nepateikė objektyvių įrodymų ir motyvių, jog šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus pareiškėjui sprendimo įvykdymas pasunkėtų, todėl pagrindo tenkinti šio procesinio prašymo pirmosios instancijos teismas neturėjo.
22. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant vienos iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo areštuoti atsakovei priklausantį turtą.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vykdymo procese, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.