Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Socialiniai sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-05-02 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SOPRO CONSULTING“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Socialiniai sprendimai“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pateikė ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės 13 894,43 Eur skolą, 158,35 Eur palūkanas, 8 procentų metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos nuo kreipimosi į teismą su pareiškimu dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2015-01-07 pasirašė paslaugų sutartį Nr. 20150107P, kurios 1.1 punkto pagrindu susitarė dėl 40 darbo vietų paraiškų ir mokėjimo prašymų Įstatyme bei Apraše numatytai valstybės pagalbai gauti rengimo ir teikimo paslaugų gavėjo (atsakovės) vardu Lietuvos darbo biržos teritoriniams skyriams, suteiktos valstybės pagalbos įsisavinimo organizavimo ir administravimo (viešųjų pirkimų organizavimas ir kt.), kitų su tuo susijusių paslaugų teikėjo (ieškovės) teikiamų paslaugų gavėjui (atsakovei) paslaugų valstybės pagalbai gauti ir administruoti. Atsakovės priimtas arba preziumuojamas kaip priimtas mokėjimo prašymas sukelia pareigą atsakovei sumokėti atlyginimą ieškovei pagal mokėjimo prašyme nurodytą valstybės pagalbos sumą, nepriklausomai nuo to, kad atsakovė nepasinaudojo teise gauti valstybės pagalbą arba jos negavo ne dėl paslaugų teikėjo kaltės (Sutarties 2.2.6 punktas). Ieškovė, kaip paslaugų teikėja, laiku ir tinkamai įvykdė sutarties 3.1.1–3.1.6 bei kituose sutarties punktuose numatytus įsipareigojimus, o atsakovė kaip paslaugų gavėja, priėmė paslaugas ir nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kokybės, jų suteikimo savalaikiškumo ar kitokio paslaugų tinkamumo, t. y. ieškovė pagal atsakovės pateiktus duomenis parengė ir Lietuvos darbo biržos Klaipėdos teritorinei darbo biržai pateikė paraiškas bei mokėjimo prašymus su visais reikalingais dokumentais; žodžiu teikė atsakovei visapusišką informaciją apie bendruosius reikalavimus valstybės pagalbai gauti, išlaidų tinkamumo finansuoti reikalavimus, kitus Įstatyme ir Apraše numatytus būtinus reikalavimus; teikė visokeriopą pagalbą atsakovei, renkant ir rengiant dokumentus, pridėtus prie paraiškos bei mokėjimo prašymų, vykdė kitus įsipareigojimus pagal sutartį. Atsakovė gavo valstybės pagalbą pagal sutarties pagrindu ieškovės parengtus ir atsakovės vardu Klaipėdos teritorinei darbo biržai pateiktus dokumentus – Paraiškas ir Mokėjimo prašymus. Todėl ieškovė, vadovaudamasi sutarties 4.1 punktu, išrašė ir atsakovei pateikė 3 PVM sąskaitas faktūras: 2015-02-12 PVM sąskaitą faktūrą 3 504,16 Eur sumai, 2015-09-08 PVM sąskaitą faktūrą 10 391,24 Eur sumai, 2016-07-11 PVM sąskaitą faktūrą 13 894,43 Eur sumai. Atsakovė visiškai apmokėjo 2015-02-12 ir 2015-09-08 PVM sąskaitas faktūras, tačiau iki šiol nėra apmokėjusi 2016-07-11 PVM sąskaitos faktūros, nors jos apmokėjimo terminas suėjo 2016-07-15.Teigia, kad valstybės pagalbos mokėjimo atsakovei sustabdymas įvyko ne dėl ieškovės kaltės, atsakovės veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos požymių ir valstybės pagalba atsakovei buvo išmokėta. Tai, kad sutarties galiojimo metu buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas atsakovei ir atnaujintas jau pasibaigus sutarties galiojimui, neatleidžia atsakovės nuo pareigos atsiskaityti pagal sutartį už sutarties galiojimo metu atsakovei suteiktas paslaugas.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-05-02 sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 13 894,43 Eur skolą, 158,35 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 14 052,78 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-06 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1 783 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių sudarytos ginčo sutarties pobūdį, konstatavo, kad sutartis yra atlygintinė paslaugų sutartis, nes ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei tam tikras paslaugas, o atsakovė – atsiskaityti ieškovei (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė laiku ir tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, o atsakovė priėmė paslaugas ir nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kokybės, jų suteikimo savalaikiškumo ar kitokio paslaugų tinkamumo iki ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo teismui, konstatavo, jog atsakovė pavėluotai gavo valstybės pagalbą dėl jos pačios kaltės.Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, pažymėjo, jog CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, jog taikytina 8 proc. metinių palūkanų norma, todėl už laikotarpį nuo 2016-07-16 (kada turėjo būti atsiskaityta) iki kreipimosi į teismą dienos (2016-09-05) priteisė ieškovei iš atsakovės 158,35 Eur palūkanas, taip pat 8 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-09-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys patenkintas, pirmosios instancijos teismas priteisė visas ieškovės patirtas (1 783 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu UAB „Socialiniai sprendimai“ (toliau – ir apeliantė) prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-05-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo sutarties pobūdį, nes sutartis yra mišri, t. y. turi ir paslaugų, ir rangos sutarties požymių.Pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovei palankius paaiškinimus bei įrodymus, ignoruodamas ieškovei nepalankias aplinkybes ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su galutinio darbo vietų įsteigimo akto sudarymo faktu, sudarymo aplinkybių, t. y. kad aktas buvo pakeistas po jo pasirašymo. Ieškovė ir jos darbuotojai, nepasidarę galutinio akto kopijos arba nepatarę apeliantei pasirašyti ant kiekvieno akto lapo, sudarė sąlygas darbo biržos atstovams pakeisti aktą, tai sąlygojo subsidijos neišmokėjimą, taigi ieškovė netinkamai atliko savo sutartinius įsipareigojimus, todėl dėl aplaidaus ieškovės darbo vėlavo subsidijos mokėjimas.Subsidijos išmokėjimas nėra ieškovės darbo rezultatas. Ieškovė neprisidėjo prie subsidijos mokėjimo atnaujinimo. Subsidijos išmokėjimas buvo atnaujintas tik dėl apeliantės direktoriaus bei advokato T. Š. aktyvių veiksmų.Ieškovės pateikti elektroniniai laiškai niekaip neįrodo, kad ieškovė apeliantei po ginčo sutarties galiojimo pabaigos (2016-12-31) teikė pagalbą dėl subsidijos išmokėjimo.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, kaip paslaugų teikėja, laiku ir tinkamai įvykdė Sutarties 3.1.1–3.1.6 bei kituose Sutarties punktuose numatytus įsipareigojimus, o atsakovė, kaip paslaugų gavėja, priėmė paslaugas ir nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kokybės, jų suteikimo savalaikiškumo ar kitokio paslaugų tinkamumo iki ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo teismui. Apeliantė pretenzijas ieškovei buvo pareiškusi žodžiu, be to, tikėjosi, jog ieškovė šią skolą nurašys į verslo riziką.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl subsidijos pavėluoto išmokėjimo yra apeliantės kaltė, nes apeliantė neatliko nepriklausomo įrangos vertinimo. 2015 m. lapkričio mėnesį nebuvo jokių minčių, kad gali kilti problemų dėl įsigyjamos įrangos rinkos vertės. Apie poreikį atlikti įrangos įvertinimą apeliantė sužinojo tik 2016-03-15.Liudytojų parodymai buvo paveikti jų darbo padėties, kadangi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, o liudytojas A. C. pateikė melagingą informaciją apie tai, kad jis kreipėsi į UAB „Marleksa“ dėl nekilnojamojo turto vertinimo galimybės.Teisme gautas ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, ieškovė apeliacinį skundą prašo atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Tarp šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo sutarties pobūdį.Apeliantė nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad būtent galutinis darbo vietų įsteigimo aktas sudarė pagrindą sustabdyti valstybės pagalbos apeliantei skyrimą. Priešingai, į bylą surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pagrindą sustabdyti valstybės pagalbos apeliantei skyrimą sudarė po 2015-11-03 galutinio darbo vietų įsteigimo akto pasirašymo tą pačią dieną įvykusio apeliantės įsteigtų darbo vietų Kauno mieste patikrinimo metu kilusios abejonės dėl įsigytos įrangos rinkos vertės.Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, be pačios apeliantės atstovų subjektyvių išvedžiojimų, kad dėl ieškovės kaltės apeliantė neatliko turto vertinimo ir pavėluotai gavo valstybės pagalbą.Apeliantė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų esminę aplinkybę, kad ieškovė, net ir pasibaigus Sutarties terminui (2015-12-31), toliau bendradarbiavo su apeliante, kad subsidijos mokėjimas būtų kuo greičiau atnaujintas ir būtų tinkamai nustatytas subsidijos dydis. Elektroninio susirašinėjimo medžiaga paneigia apeliacinio skundo motyvus, neva ieškovė neprisidėjo prie subsidijos mokėjimo atnaujinimo ir neteikė apeliantei pagalbos net ir po Sutartyje nustatyto termino (2015-12-31) pabaigos. Priešingai, ieškovė apeliantės vardu rengė įvairius prašymus, dokumentus bei projektus, raštus Lietuvos darbo biržai bei Klaipėdos teritorinei darbo biržai, t. y. teikė apeliantei visokeriopą pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl sutarties kvalifikavimo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių sudarytą sutartį, nes ji yra ne paslaugų teikimo sutartis, o mišri, turinti ir paslaugų, ir rangos sutarties požymių. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės argumentu.Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.).Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl 2015-01-07 sutarties, kuria šalys susitarė, jog šios sutarties dalykas yra paslaugos, susijusios su valstybės pagalbos paslaugų gavėjui (apeliantei – aut. pastaba) įsisavinimu ir administravimu (Sutarties preambulės 2 punktas).Sutarties dalykas – 40 (keturiasdešimt) darbo vietų paraiškų ir mokėjimo prašymų Įstatyme bei Apraše numatytai valstybės pagalbai gauti rengimas ir teikimas paslaugų gavėjo (apeliantės) vardu Lietuvos darbo biržos teritoriniams skyriams, suteiktos valstybės pagalbos įsisavinimo organizavimas ir administravimas (viešųjų pirkimų organizavimas ir kt.), kitos, su tuo tiesiogiai susijusios, paslaugų teikėjo (ieškovės – aut. pastaba) teikiamos paslaugų gavėjui (apeliantei) paslaugos valstybės pagalbai gauti ir administruoti, numatytos šioje sutartyje, toliau sutartyje vadinamos terminu paslaugos (Sutarties 1.1 punktas). Šia sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja sutartyje nustatytais terminais ir tvarka teikti paslaugų gavėjui paslaugas, o paslaugų gavėjas įsipareigoja priimti paslaugas iš paslaugų teikėjo ir atsiskaityti už jas sutartyje nustatytais terminais bei tvarka (Sutarties 1.2 punktas).Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog ieškovė įsipareigojo apeliantei teikti paslaugas, kurių pagrindu apeliantei bus išmokėta subsidija, t. y. tarp šalių sudarytos paslaugų sutarties dalykas nematerialaus pobūdžio, jos nėra susijusios su materialaus objekto sukūrimu. CK 6.617 straipsnio 1 dalis nustato, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.Įvertinus tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, rangos bei paslaugų sutartis reglamentuojančias teisės normas, konstatuotina, jog tarp šalių 2015-01-07 sudaryta sutartis kvalifikuotina ne, kaip teigia apeliantė, mišria, t. y. turinčia ir paslaugų, ir rangos sutarties požymių, o paslaugų sutartimi. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių 2015-01-07 sudarytą paslaugų sutartį Nr. 20150107P kvalifikavo būtent paslaugų sutartimi.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. vertino tik ieškovei palankius paaiškinimus bei įrodymus, ignoruodamas ieškovei nepalankias aplinkybes ir įrodymus.CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011-10-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015-04-29 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus (2015-01-07 sutartį Nr. 2015-01-07P, 2015-02-12, 2015-09-08, 2016-07-11 PVM sąskaitas faktūras, ieškovės teiktus 2015-02-12 ir 2015-09-08 banko sąskaitos išrašus, 2016-03-16 raštą Nr. Sd-935 bei šio rašto priedus 2016-03-15 įsakymą Nr. V-172 ir 2016-03-08 raštą Nr. 25/9-2-8-4844, atsakovės teiktus 2015-07-20 UAB „Socialiniai sprendimai“, ir Lietuvos darbo biržos sutartį Nr. SI-0-21/15, Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2015-12-07 Įsakymą Nr. V-765 dėl valstybės pagalbos mokėjimo UAB „Socialiniai sprendimai“ sustabdymo, Lietuvos darbo biržos 2015-12-18 raštą Nr. Sd-3629 dėl valstybės pagalbos mokėjimo UAB „Socialiniai sprendimai“ sustabdymo, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2016-03-08 raštą Nr. 25/9-2-8-4844 dėl informacijos pateikimo, UAB „Socialiniai sprendimai“ 2015-06-29 patikslintą paraišką Nr. SS-02 gauti subsidiją neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti, Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2016-03-15 Įsakymą Nr. V-172 dėl valstybės pagalbos mokėjimo UAB „Socialiniai sprendimai“ ir kitus rašytinius dokumentus, šalių susirašinėjimo el. paštu medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei priėmė sprendimą vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, jog, siekdamas byloje tinkamai nustatyti faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat įrodymų visetą. Taigi teismas pagal savo galimybes iš esmės įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekdamas tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio tikėjosi apeliantė, nedaro šio sprendimo neteisėto ir (ar) nepagrįsto, taip pat nesuteikia pagrindo tokį teismo procesinį sprendimą vertinti kaip priimtą pažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl ieškovės kaltės dėl subsidijos apeliantei išmokėjimo vėlavimo ir galimo dokumento pakeitimo

Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su galutinio darbo vietų įsteigimo akto sudarymo faktu, sudarymo aplinkybių, t. y. kad aktas buvo pakeistas po jo pasirašymo. Ieškovė ir jos darbuotojai, nepasidarę galutinio akto kopijos arba nepatarę apeliantei pasirašyti ant kiekvieno akto lapo, sudarė sąlygas darbo biržos atstovams pakeisti aktą, tai sąlygojo subsidijos neišmokėjimą, taigi, ieškovė netinkamai atliko savo sutartinius įsipareigojimus, todėl dėl aplaidaus ieškovės darbo vėlavo subsidijos mokėjimas.Pirmiausia atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog galutinio darbo vietų įsteigimo akto galimas suklastojimo faktas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, apeliantė nepateikia jokių objektyvių įrodymų siekdama įrodyti galimą galutinio darbo vietų įsteigimo akto klastojimo faktą, apeliantė, žinodama apie galimą dokumento suklastojimo faktą, taip pat nesikreipė į jokias institucijas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio apeliantės argumento nepasisako.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teigimu, jog dėl subsidijos pavėluoto išmokėjimo yra ieškovės kaltė. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog Galutinis darbo vietų įsteigimo suderinimo aktas buvo atsiųstas apeliantei bei pridėtas saugoti prie kitų turimų dokumentų, tačiau iš naujo skaitomas, nagrinėjamas nebuvo, kadangi dokumento tekstas buvo perskaitytas garsiai 2015-11-03 (apeliacinio skundo 7 lapo 1 pastraipa), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinant aplinkybę, kad apeliantė pažeidė tarp šalių sudarytos sutarties 3.2.2 punktą nedelsiant informuoti paslaugų teikėją (ieškovę) apie nustatytus paraiškos, mokėjimo prašymų, kitų su valstybės pagalbos gavimu susijusių dokumentų trūkumus, ieškovė net neturėjo galimybės įvertinti galutinio darbo vietų įsteigimo akto bei jo sukeliamų pasekmių, t. y. galimo subsidijos vėlavimo ir (ar) neišmokėjimo, dėl to apeliantė nepagrįstai teigia, jog dėl subsidijos išmokėjimo vėlavimo yra ieškovės kaltė. Taip pat pažymėtina aplinkybė, jog apeliantė pati sutinka su tuo, jog pavėluotas subsidijos išmokėjimas yra ne ieškovės, o darbo biržos darbuotojų, sukeitusių galutinį aktą, kaltė, tačiau, kaip jau minėta, teisėjų kolegija nevertina galimo dokumento klastojimo darbo biržoje fakto. Taip pat tai, kad nėra ieškovės kaltės dėl subsidijos apeliantei išmokėjimo vėlavimo, patvirtina ir Galutiniame darbo vietų įsteigimo akte nurodytas motyvas: „Nors UAB „Socialiniai sprendimai“ įvykdė visas veiklas pagal Sutartį, įsteigė 40 naujų darbo vietų, pateikė reikiamus dokumentus, tačiau, iškilus klausimui dėl įsigytos įrangos rinkos vertės, galutinės ataskaitos negali būti patvirtintos ir galutinis mokėjimas negali būti atliktas, kol nebus nustatyta reali įsigytos pagal Sutartį įrangos, adresu Kaunas, Taikos pr. 116, rinkos vertė.“ Tai suponuoja išvadą, jog ieškovė tinkamai įvykdė savo pagal 2015-01-07 su apeliante sudarytą sutartį Nr. 2015-01-07P prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, kaip minėta, šį faktą patvirtina Galutinio darbo vietų įsteigimo suderinimo akto išvados. O subsidijos išmokėjimo vėlavimas įvyko būtent dėl Lietuvos darbo biržos darbuotojų subjektyvaus apeliantės įsigytos įrangos vertės nustatymo, manymo, kad ji galbūt viršija rinkos vertę. Dar daugiau, iš apeliacinio skundo matyti, jog apeliantė subsidijos vėlavimą sieja ne su ieškovės rengtų dokumentų trūkumais, o būtent su darbo biržos darbuotojų atlikto Galutinio darbo vietų įsteigimo akto pakeitimo aplinkybėmis (apeliacinio skundo 9 lapo 1 pastraipa).Teisėjų kolegija taip pat sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, tiek su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog apeliantė manydama, kad ieškovė netinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, turėjo ieškovei reikšti pretenzijas, jose nurodyti, jos manymu, ieškovės kaltę dėl subsidijos apeliantei mokėjimo vėlavimo, taip pat tarp šalių sudarytoje sutartyje yra nustatyta galimybė sutartį nutraukti vienašališkai (Sutarties 6.1 punktas), kuria apeliantė, manydama, jog ieškovė netinkamai vykdo (įvykdė) sutartinius įsipareigojimus, taip pat nesinaudojo.Taip pat sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog jau 2015-11-03 Galutiniame darbo vietų įsteigimo akte Nr. TK7-29 buvo nurodyta, jog kliūtis išmokėti subsidiją yra apeliantės įsigytos įrangos vertė. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog iki 2016-05-09 atlikti įsigytos įrangos vertinimą nebuvo jokios logikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, žinant, kad kliūtis išmokėti subsidiją yra galima įrangos vertės neatitiktis rinkos vertei, įrangos vertinimas, priešingai, negu teigia apeliantė, yra logiškas ir turėjo būti atliktas tuo tikslu, kad pagreitintų subsidijos apeliantei išmokėjimą. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. C., kuris nurodė, jog tam, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl apeliantės įsigytos įrangos rinkos vertės, siūlė apeliantei atlikti nepriklausomą įsigytos įrangos įvertinimą ir pats kreipėsi į nekilnojamojo turto vertinimą atliekančią UAB „Marleksa“. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog šie liudytojo A. C. parodymai yra neva melagingi, tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktu argumentu, jog UAB „Marleksa“, atsakydama (e. b. t. 3, b. l. 42) į advokato T. Š. užklausą, nei patvirtino, nei paneigė, jog A. C. kreipėsi į UAB „Marleksa“, paaiškino, jog užklausos nėra registruojamos.Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, jog teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti išvadą, jog dėl subsidijos apeliantei išmokėjimo vėlavimo kalta yra ieškovė, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nėra atsakinga už subsidijos apeliantei išmokėjimo vėlavimą.Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog subsidijos išmokėjimas apeliantei nėra ieškovės darbo rezultatas, kad ieškovė neprisidėjo prie subsidijos mokėjimo atnaujinimo. Šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovė tarp šalių sudarytos 2015-01-07 sutarties Nr. 20150107P pagrindu parengė dokumentus, reikalingus valstybės paramai gauti įsteigiant neįgaliems asmenims pritaikytas darbo vietas. Apeliantė su Lietuvos darbo birža ieškovės ruoštų dokumentų pagrindu 2015-07-20 sudarė sutartį Nr. SI-0-21/15 dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos. Dalis subsidijos (396 207,50 Eur) apeliantei buvo išmokėta 2015 m., už šią gautą subsidiją apeliantė su ieškove atsiskaitė. Apeliantė šių aplinkybių neginčija. Apeliantė nesutinka, jog 2016 m. gauta subsidija yra ieškovės darbo rezultatas, nes tarp šalių sudaryta sutartis baigėsi 2015-12-31, o likusi neišmokėta subsidijos dalis apeliantei išmokėta jau sutarčiai pasibaigus, t. y. 2016 m. lapkričio mėn. Pirmiausia pažymėtina, jog jokių naujų paraiškų ir (ar) mokėjimo prašymo Lietuvos darbo biržai apeliantė 2016 metais neteikė, t. y. vyko sprendimo priėmimo procesas bei subsidijos išmokėjimo sustabdymo kliūčių šalinimas ieškovės apeliantei rengtų dokumentų pagrindu. Apeliantė šios aplinkybės taip pat neneigia. Ji pažymi, jog ieškovė iškilus problemų dėl subsidijos išmokėjimo, t. y. sustabdžius subsidijos išmokėjimą, nusišalino, nepadėjo apeliantei spręsti susidariusių problemų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė atsakovės vardu rengė įvairius prašymus, dokumentus bei jų projektus, raštus Lietuvos darbo biržai bei Klaipėdos teritorinei darbo biržai, t. y. teikė atsakovei visokeriopą pagalbą (t. 2, b. l. 11–64). Nors apeliantė nurodo, jog vykęs susirašinėjimas yra mažareikšmė pagalba, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra subjektyvi jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsta apeliantės nuomonė ir ji nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė nusišalino nuo subsidijos apeliantei išmokėjimo atnaujinimo ir nepadėjo apeliantei spręsti subsidijos išmokėjimo atnaujinimo.Vadovaudamasi CK 6.617 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikavo paslaugų sutartimi ir pagrįstai sprendė, jog dėl subsidijos apeliantei išmokėjimo vėlavimo nenustatyta ieškovės kaltė, todėl pagrįstai ieškovei iš apeliantės priteisė 13 894,43 Eur skolą, įstatymo nustatytas palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, t. y. tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329-330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė pateikė įrodymus (e. b. t. 3, b. l. 98–101) apie patirtas 1 477,60 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, prašo jas priteisti iš ieškovės. Ieškovė pateikė įrodymus (e. b. t. 3, b. l. 94–97) apie patirtas 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, prašo jas priteisti iš apeliantės.Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei iš apeliantės priteistinos 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-05-02 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Socialiniai sprendimai“, juridinio asmens kodas 302540717, adresas Vytauto pr. 32, LT-44328 Kaunas, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SOPRO CONSULTING“, juridinio asmens kodas 140957550, registracijos adresas Utenos g. 36, LT-92307 Klaipėda, 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.