- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-1905-861/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10469-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Donata Kravčenkienė
- Atsakovas
- A. A., J. A.
- Ieškovas
- BKB Kredito
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Asnita“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės BKB Kredito unijos Centro taupomosios kasos ieškinį atsakovams J. A., A. A. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – BUAB „Asnita“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BKB Kredito unijos Centro taupomoji kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. A., A. A., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. A. (toliau – Atsakovas1) ir A. A. (toliau – Atsakovas2) 10 558,76 Eur skolos, 621,41 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodo, kad atsakovas1 yra skolingas ieškovei 10 558,76 Eur negrąžinto kredito ir 621,41 Eur kredito palūkanų už naudojimąsi pinigais pagal ieškovės ir atsakovo1 sudarytą kredito sutartį, o atsakovas2 laidavo už atsakovo1 prievoles, kurių pastarasis neįvykdė, todėl jas atlyginti privalo atsakovas2. Pažymi, kad ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2018-02-06 nutartimi iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas J. S., kuris nustatė, kad 2014-11-18 tarp ieškovės ir atsakovo1 buvo sudaryta kreditavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 115413,60 Eur dydžio kreditą. Prievolių pagal kredito sutartį vykdymo užtikrinimui buvo įkeistas pagal kredito sutartį atsakovo1 įsigytas nekilnojamasis turtas. Sutarties vykdymo metu įkeistas turtas buvo parduotas, o gautomis lėšomis buvo padengta didžioji dalis paskolos. 2015-12-03 papildomu susitarimu prie kredito sutarties ieškovė ir atsakovas1 susitarė, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2020-12-25. Nurodo, kad 2015-12-03 tarp ieškovės ir atsakovo2 buvo sudaryta laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas2 prisiėmė įsipareigojimą atsakyti visu savo turtu ieškovei, jeigu atsakovas1 neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai atsakovo1 prievoles pagal 2014-11-18 kreditavimo sutartį (laidavimo sutarties 1.1 punktas). Šalių susitarimu nustatyta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško trečiojo asmens prievolių įvykdymo (laidavimo sutarties 4.2 punktas). Atsakovo1 įsiskolinimas ieškovei 2021-04-14 duomenimis sudaro 10 558,76 Eur negrąžinto kredito ir 621,41 Eur kredito palūkanų, iš viso 11 180,17 Eur. Ieškovė šiuo ieškiniu neprašo priteisti iš atsakovų 268,89 Eur dydžio delspinigių, kurie nurodyti paskolos sąskaitos išraše. Kadangi iki šios dienos atsakovas1 savo prievolių ieškovei neįvykdė, o atsakovas2 2015-12-03 laidavimo sutartimi prisiėmė prievolę atsakyti kartu su atsakovu1 (solidariai), tačiau jos geranoriškai negrąžino net iš dalies, ieškovė, siekdamas apginti savo pažeistas teises, kreipiasi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovų 10 558,76 Eur skolos bei 621,41 Eur palūkanų, iš viso 11 180,74 Eur sumą solidariai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė A. A. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad ji dar 2018 m. pradžioje nutraukė santuoką su kitu atsakovu. Sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą apie jį buvo informuotas ir kreditorius – dabartinė ieškovė. Jis neprieštaravo tokiam sprendimui, pagal kurį atsakovė niekam nieko neskolinga. Ji taip pat nepamena, kad būtų sudariusi 2015-12-03 dienos laidavimo sutartį bei nedisponuoja jos kopija. Gali būti, jog šis dokumentas jai buvo pateiktas (pakištas) pasirašyti jos buvusio sutuoktinio arba Kredito unijos darbuotojų, tačiau bet kokiu atveju ji negalėjo suprasti jo turinio, nes atsakovė tuo metu buvo tik kelis metus iki tol Lietuvoje pragyvenusi užsienietė iš (duomenys neskelbtini) ir nors galbūt ir mokėjusi kelias svarbiausias frazes lietuviškai, tačiau tikrai nebuvo įgali skaityti (ir svarbiausia – suprasti) teisinių dokumentų. Mano, kad bylos nagrinėjimo metu tikriausiai reikės įvertinti Laidavimo sutarties originalumą – nes, gali būti, jog šalių valia yra/buvo ne tik išreikšta netinkamai bei nesuprantamai, bet dar ir apgaulingai. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Dublike ieškovė BKB Kredito unija Centro taupomoji kasa nurodė, kad atsakovės teiginiai dėl ieškovės neprieštaravimo santuokos nutraukimui yra nepagrįsti. Ieškovė nebuvo informuota apie santuokos nutraukimą, nebuvo įtraukta į procesą dėl santuokos nutraukimo, o iš atsakovės pateikto teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo matyti, kad atsakovai procese dėl santuokos nutraukimo apskirtai teismui pateikė melagingus duomenis apie savo prievoles kreditoriams, t. y. kad prievolių neturi. Atsakovė teikia poziciją, jog neatsimena, kad būtų pasirašiusi kokias nors laidavimo sutartis, tačiau tokie argumentai yra nemotyvuoti, nes vertinant atsakovės teiginius dėl parašų tikrumo paminėtina, kad tiek kredito sutartyje, tiek laidavimo sutartyje asmenų parašai nesiskiria ir negalima būtų preziumuoti, kad sutartį pasirašė ne tie asmenys. Taip pat nepagrįsti teiginiai ir dėl sutarties originalumo, nes atsakovai turėjo tikslą įsigyti būstą, kai sutartį sudarė būdami santuokoje ir būstą įsigijo adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotą kaip bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Būtent už šio būsto įsigijimui ir įrengimui suteiktą kreditą atsakovai ir liko skolingi.
5. Atsakovė A. A. triplike pažymėjo, kad ji pamena, kaip buvo sudaryta pati Kredito sutartis, tačiau nepamena Laidavimo sutarties sudarymo fakto 2015-12-03. Labai tikėtina, kad buvęs atsakovės sutuoktinis J. A., kuris iš esmės pinigus skolinosi savo asmeninio verslo vystymui, galėjo sudaryti Laidavimo sutartį be jos valios ir sutikimo. Atsakovė neatmeta ir to fakto, kad jos buvęs sutuoktinis galėjo ne tik pateikti pasirašyti Laidavimo sutartį, bet ir ją suklastoti. Mano, jog tik atliktus parašo ekspertizę, bus galima daryti vienareikšmę išvadą, ar Laidavimo sutartį pasirašė atsakovė ar kiti asmenys ir bus galima paneigti arba patvirtinti, ar atsakovė buvo išreiškusi valią sudaryti tokį sandorį. Nurodė, jog atitinkamus prašymus atsakovė reikš vėlesnėse proceso stadijose, priklausomai nuo šalių procesinių pozicijų tolimesniame bylos nagrinėjime.
Atsiliepimas
6. Atsakovas J. A. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad 2014-11-18 kreditavimo sutartis, pagal kurią neva buvo suteikta paskola, yra apsimestinė, sudaryta kitam sandoriui pridengti. Realiai piniginės lėšos pagal minėtą sutartį buvo suteiktos UAB „Asnita“, buveinė (duomenys neskelbtini). Minėta aplinkybė puikiai žinoma ieškovei. Ieškovė dar 2017-04-18 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su netiesioginiu ieškiniu dėl skolos priteisimo (civilinėje byloje Nr. e2-4274-656/2017) ir ieškinyje ieškovė nurodė, kad UAB „Asnita“ buvo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statytoju. J. A. ir A. A. turėjo ketinimų nuosavybės teise įsigyti butą UAB „Asnita“ statytame name ir kreipėsi į ieškovę dėl finansavimo. Ieškovė, sudarydama 2014-11-18 kreditavimo sutartį tokį finansavimą suteikė (buvo suteikta tikslinė paskola), tačiau pinigines lėšas pervedė tiesiogiai UAB „Asnita“, kuri savo įsipareigojimų neįvykdė, pinigines lėšas panaudojo ne pagal paskirtį. Pažymi, kad J. A. kurį laiką mokėjo kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas. Tačiau tas lėšas jam perduodavo su ieškove ir UAB „Asnita“ susiję asmenys. Tam tikru momentu jie nustojo perdavinėti pinigines lėšas, todėl nuo to momento J. A. ieškovei nustojo mokėti ir susidarė ieškinyje nurodyta skola. Turimais duomenimis netiesioginis ieškinys buvo patenkintas ir įsiskolinimo suma buvo priteista iš UAB „Asnita“, nurodant pervesti pinigines lėšas į sąskaitą, esančią Kredito unija Centro taupomoji kasa, tačiau šis sprendimas iki šiol neįvykdytas. Atsakovo teigimu, jis 2014 m. dirbo nekilnojamojo turto agentu, jam buvo pasiūlyta dalyvauti kaip tarpininkui butų statybos finansavime ir, pardavus butus, gauti procentą nuo pardavimo sandorio. Butai turėjo būti pastatyti UAB „Asnita“, tačiau minėta įmonė dėl tam tikrų priežasčių (matomai dėl nepakankamų finansinių rodyklių) negalėjo gauti finansavimo iš kredito įstaigų. Tada buvo pasiūlyta sudaryti atsakovo vardu kreditavimo sutartį ir gauti jo vardu pinigines lėšas iš Kredito unijos Centro taupomoji kasa. Lėšos buvo pervestos tiesiogiai UAB „Asnita“ ir atsakovas jų net nematė ir jomis nedisponavo. Nurodo, jog analogiškos sutartys buvo sudarytos ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis, o lėšos pervedamos UAB „Asnita“. Pažymi, kad ieškovė ir UAB „Asnita“ yra susiję asmenys. 2014-11-18 kreditavimo sutarties sudarymo metu UAB „Asnita“ direktorės pareigas ėjo D. Z. – bendrovės akcininkė, turinti 100 proc. balsų. 2014-11-20, praėjus vos dviem dienom po kreditavimo sutarties sudarymo ji paliko savo postą. Tačiau nuo 2014-08-05 iki 2015-03-04 ji buvo Kredito unijos Centro taupomoji kasa valdybos narė. Tai akivaizdūs požymiai, kad 2014-11-18 kreditavimo sutartis – tai yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, o atsakovai tapo įrankiais kitų asmenų rankose, kurie net neketino statyti nekilnojamojo turto, o gautas lėšas tiesiog pasisavino.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
7.1 pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2014-11-18 sudaryta Būsto kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė Kredito unija Centro taupomoji kasa (juridinis asmuo, kredito įstaiga) sudarė kredito sutartį su atsakovu J. A. (fizinis asmuo), kuria atsakovui suteikė 115 413,60 Eur kreditą ir kurio grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka bei atsakovės A. A. (fizinio asmens) laidavimu. Kreditas suteiktas gyvenamam būstui įsigyti ir įsirengti. Byloje nėra požymių, kad minėtas sandoris buvo sudarytas komerciniais ar profesiniais tikslais, todėl teismas neturi abejonių, kad ginčo santykiuose atsakovai yra vartotojai;
7.2 2014-11-18 Būsto kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Specialia dalimi nustatyta, kad Kredito unija Centro taupomoji kasa (kredito davėjas) ir J. A. (kredito gavėjas) sudarė kredito sutartį dėl 115413,60 Eur kredito, skirto būsto pirkimui ir įrengimu;
7.3 Kredito unijos Centro taupomoji kasa J. A. sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2021-03-29 patvirtina, kad 2014-12-15 J. A. pervedė 115413,58 Eur sumą UAB „Asnita“, nurodant paskirtį - J. A., A. A. būsto (duomenys neskelbtini) pirkimui UAB „Asnita“. Taigi, su atsakovo nurodoma aplinkybe, kad jis realiai pinigų būsto įsigijimui ir įrengimui negavo, o kredito suma ieškovės buvo pervesta UAB „Asnita“, teismas nesutiko, nes kaip matyti iš aptartų įrodymų, į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 115 413,60 Eur suma, kuri turėjo būti skirta būsto pirkimui ir įrengimui;
7.4 teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad kurį laiką jis mokėjęs kredito grąžinimo įmokas todėl, kad tas lėšas jam perduodavo su ieškove ir UAB „Asnita“ susiję asmenys, kuriems nustojus perdavinėti pinigines lėšas, atsakovas nustojo ieškovei mokėti ir susidarė ieškinyje nurodyta skola. Byloje esantis J. A. sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2021-03-29 patvirtina, kad 2014-12-15 pradinis likutis 0 Eur, pirmas veiksmas – mokėjimo operacija 115 413,58 Eur sumai, nurodant paskirtį - J. A., A. A. būsto (duomenys neskelbtini), pirkimui. Kitos minėtos sąskaitos mokėjimo operacijos, jų eiliškumas ir turinys patvirtina, kad atsakovo sąskaitoje buvo fiksuojamas delspinigių mokėjimas, palūkanų priskaitymai, ir kaip nustatyta, per laikotarpį nuo 2014-12-15 iki 2021-03-29 susidarė 11 449,06 Eur skola. Jokių mokėjimų atsakovui iš kitų asmenų tam, kad atsakovas sumokėtų ieškovei įmokas, nenustatyta;
7.5 teismas vertino, jog iš atsakovo paaiškinimų yra akivaizdu, kad pats atsakovas pripažįsta skolą ieškovei, teigdamas, kad nustojęs mokėti įmokas ieškovei dėl to, kad jam (kaip atsakovas teigia) neperduodavę lėšų su ieškove ir UAB „Asnita“ susiję asmenys, dėl to ir susidarė skola. Atsakovas jau anksčiau suprato ir dabar supranta, kad atsakovo skola ieškovei susidarė dėl to, kad nebuvo tinkamai ir laiku mokamos atsakovo įmokos pagal sudarytas 2014-11-18 Būsto kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su papildymais ir pakeitimais) nuostatas;
7.6 teismas pažymėjo, jog visiškai neįtikėtina bei neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, kad atsakovai, pasirašydami ir ant kredito unijos pateiktų dokumentų ir ant notaro paruoštų dokumentų, kurių pagrindu jų vardu buvo įregistruotas ginčo nekilnojamasis turtas viešame registre, nesigilino į jų turinį bei prasmę arba jų būtų nesupratę. Ta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos nebuvo vykdomos sklandžiai ir laiku, neeliminuoja atsakovų prisiimtų įsipareigojimų;
7.7 butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė nuo 2015-06-23 iki 2016-09-19, kas reiškia, kad 2016-09-19 šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas. Teismas vertino, jog negalima tokia situacija, kad atsakovai ginčo kreditavimo sandorį įvardija kaip apsimestinį vien dėl to, kad kreditavimo sandorio pagrindu suteiktomis lėšomis atsakovai įgijo nuosavybę, kurią vėliau perleido kitiems asmenims;
7.8 konstatavo, jog kredito sutartis buvo sudaryta atsakovams puikiai suvokiant tiek joje nurodytas sąlygas, tiek pareigą mokėti įmokas. Sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog atsakovai savo prisiimtų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovės reikalavimai laikytini pagrįstais;
7.9 teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 621,41 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Atsakovė A. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dalyje prieš apeliantę A. A. atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
8.1 pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, neobjektyviai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė formalų bei nepagrįstą sprendimą;
8.2 teismas netinkamai vertino tas aplinkybes, kad atsakovė turėjo suprasti, ką pasirašo. Atsakovė nurodo, kad ji nesuprato ir nežinojo, kad pasirašo laidavimo sutartį. Ji neturėjo ir jos kopijos. Gali būti, jog šis dokumentas jai buvo pateiktas (pakištas) pasirašyti jos buvusio sutuoktinio arba Kredito unijos darbuotojų, tačiau bet kokiu atveju ji negalėjo suprasti jo turinio, nes atsakovė yra užsienietė iš Baltarusijos. Atsakovė neatmeta ir to fakto, kad jos buvęs sutuoktinis galėjo ne tik pateikti pasirašyti laidavimo sutartį, bet ir ją suklastoti;
8.3 atsakovė, jei būtų supratusi laidavimo aplinkybes ir jai keliamas pareigas, nebūtų pasirašiusi šios sutarties vien dėl to, kad ji neturi jokio savo turto. Ir kaip laiduotoja ji būtų suvokusi, kad esant laidavimo pareigai ji neturės iš ko mokėti vyro skolos. Pagrindinis skolininkas (jos sutuoktinis) pasiėmė paskolą savo asmeniniais tikslais. Atsakovė apie pinigų gavimą ir jų atsiradimą nieko nežinojo ir nebuvo informuota. Todėl šių pinigų ji nebuvo nei suinteresuota gauti, nei juolab juos panaudoti šeimos tikslais. Vien ta aplinkybė, kad paskolą ėmė sutuoktinis tik savo vardu, pagrindžia tai, kad atsakovė nebuvo informuota apie tai ir ji paskolos savo naudai nenorėjo imti ir neėmė;
8.4 kreditą paėmęs sutuoktinis gali reikalauti, kad už suteiktą paskolą atsakytų abu sutuoktiniai, tačiau, kilus ginčui teisme, jis turėtų įrodyti, kad paskola buvo panaudota būtiniems šeimos poreikiams tenkinti. Pažymi, jog atsakovas neįrodė, kad skola atsirado šeimos poreikiams tenkinti reikalingam sandoriui sudaryti, o pati atsakovė nurodo, kad ji sutikimo tokiai paskolai imti nedavė ir paskolos kartu neėmė.
Atsiliepimas
9. Ieškovė BKB Kredito unijos Centro taupomoji kasa pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
9.1 nurodo, jog iš apeliacinio skundo nėra aišku, kuris įrodymas buvo neobjektyviai įvertintas. Apeliantės atsikirtimų versija prieštarauja faktinėms aplinkybėms tiek dėl paskolos suteikimo, tiek dėl paskolos tikslo, tiek dėl paskolos grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas visas atsakovės keltas abejones yra apsvarstęs ir nuosekliai įrodymų ir teisės normų aktų pagrindu yra atmetęs;
9.2 apeliantė savo nesutikimą reiškia tik dėl laidavimo sutarties, tačiau laidavimo prievolė yra papildoma, skirta užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymui, tuo tarpu apeliantė vengia nagrinėti pagrindinės prievolės ir jos pakeitimo aplinkybes, nes tai paneigia bet kokias apeliantės versijas apie suklydimą ar apgaulę;
9.3 aplinkybė, jog apeliantės gimtoji kalba yra ne lietuvių, neleidžia spręsti, kad pasirašydama laidavimo sutartį ieškovė esmingai suklydo;
Šalies argumentai
9.4 apeliantės teiginiai, jog ji neatmeta fakto, kad jos buvęs sutuoktinis galėjo ne tik pateikti pasirašyti, bet ir ją suklastoti yra niekuo nepagrįstos prielaidos;
9.5 aplinkybė, jog laidavimo sandorio sudarymo metu apeliantė neturėjo turto, nedaro laidavimo sandorio negaliojančiu;
9.6 apeliantės tvirtinimai, kad atsakovas pasiėmė paskolą savo asmeniniais tikslais, ji apie pinigų gavimą ir jų atsiradimą nieko nežinojo ir nebuvo informuota ir kt., yra paneigti byloje surinktais įrodymais.
Atsiliepimas
10. Atsakovas J. A. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
10.1 atsakovas nurodo, jog sutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, neobjektyviai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė formalų bei nepagrįstą sprendimą;
10.2 2014-11-18 kreditavimo sutartis, pagal kurią neva buvo suteikta paskola, yra apsimestinė, sudaryta kitam sandoriui pridengti. Realiai piniginės lėšos pagal minėtą sutartį buvo suteiktos UAB „Asnita“;
Šalies argumentai
10.3 ieškovė dar 2017-04-18 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su netiesioginiu ieškiniu dėl skolos priteisimo (civilinėje bylos Nr. e2-4274-656/2017). Minėtame ieškinyje ieškovė nurodė, kad UAB „Asnita“ buvo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statytoju. Atsakovai turėjo ketinimų nuosavybės teise įsigyti butą UAB „Asnita“ statytame name ir kreipėsi į ieškovę dėl finansavimo. Ieškovė, sudarydama 2014-11-18 kreditavimo sutartį tokį finansavimą suteikė (buvo suteikta tikslinė paskola), tačiau pinigines lėšas pervedė tiesiogiai UAB „Asnita“, kuri savo įsipareigojimų neįvykdė, pinigines lėšas panaudojo ne pagal paskirtį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
13. Teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas išdėstė skundžiamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentruotumo principu, šioje nutartyje jų nekartoja.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
16. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pabrėžiamos tam tikros detalės nerodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Kaip minėta, civiliniame procese teismas gali ir privalo konstatuoti faktus remdamasis didesnio tikėtinumo principu, nepaisant esamų prieštaravimų tarp atskirų įrodymų.
18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).
19. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog ji nemokėdama lietuvių kalbos nesuprato, ką ji pasirašo, nesuprato sandorio esmės. Apeliantės vertinimu, jos buvęs sutuoktinis galėjo suklastoti laidavimo sutartį. Pažymi, jog laidavimo sandorio sudarymo metu apeliantė neturėjo turto, todėl nebūtų sudariusi minėtos sutarties. Aiškina, jog atsakovas J. A. pasiėmė paskolą savo asmeniniais tikslais, apeliantė apie pinigų gavimą ir jų atsiradimą nieko nežinojo ir nebuvo informuota. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
20. Sutiktina su ieškovės argumentais, jog apeliantė savo nesutikimą reiškia tik dėl laidavimo sutarties, tačiau laidavimo prievolė yra papildoma, skirta užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2014-11-18 ieškovė ir atsakovai sudarė būsto kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė pagal paskolos sutartį buvo kredito gavėja. 2015-12-03 dėl paskolos sutarties buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kredito gavėju nustatytas tik atsakovas J. A., tačiau paskolos sutartis papildyta 2.10 punktu, kuriame numatyta, jog „Laidavimo sandoris sudaromas su A. A. a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. adresu (duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra ginčo, jog visi nurodyti paskolos sandorio dokumentai yra pasirašyti apeliantės, apeliantė neginčija paskolos sutarties ir jo pakeitimo. Vertintina, jog tiek paskolos sutarties pakeitimas, tiek laidavimo sutartis buvo sudaroma vienu metu ir apeliantė suprasdama ir žinodama apie paskolos sutartį ir paskolos sutarties pakeitimą, suprato ir laidavimo sutarties esmę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jei atsakovų nurodomos aplinkybės apie šį kreditavimo sandorį, kaip apsimestinį, būtų teisingos ir pagrįstos, tai atsakovai nedelsdami turėjo imti ginti savo teises dar sandorio sudarymo metu ar netrukus po jo sudarymo. Teismo vertinimu, apeliantė niekaip neįrodė ir nepagrindė aplinkybės, jog jai nebuvo išaiškintos susitarimo sudarymo pasekmės. Apeliantė deklaratyviai nurodo, jog ji nemokėdama lietuvių kalbos galimai pasirašydavo dokumentus (įskaitant laidavimą) būdama suklaidinta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisių ir pareigų klaidingas suvokimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.
21. Apeliantė deklaratyviai nurodo, jog laidavimo sandorio sudarymo metu apeliantė neturėjo turto, todėl, jos vertinimu, ji negalėjo pasirašyti sutarties. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo taikoma turto hipoteka, taip pat apeliantės laidavimas. Apeliantė taip pat nurodo, jog atsakovas J. A. pasiėmė paskolą savo asmeniniais tikslais, ji apie pinigų gavimą ir jų atsiradimą nieko nežinojo ir nebuvo informuota. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti.
22. 2014-11-18 Būsto kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Specialiosios dalies nustatyta, kad Kredito unija Centro taupomoji kasa (kredito davėjas) ir J. A. (kredito gavėjas) sudarė kredito sutartį dėl 115413,60 Eur kredito, skirto būsto pirkimui ir įrengimui. 2014-11-19 ir 2015-12-03 Papildomi susitarimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kredito unijos Centro taupomoji kasa (kredito davėjas) ir J. A., A. A. (kredito gavėjas) patvirtina, kad 2014-11-18 Būsto kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) papildyta A. A. laidavimu. Duomenys pavirtina, jog apeliantė yra paskolos gavėja. Valstybės įmonės „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2015-06-23 iki 2016-09-19 priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise J. A. ir A. A.. Vadinasi, atsakovai gautą paskolą panaudojo būsto įsigijimui, būstas registruotas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pažymėtina, jog 2015-12-03 dėl paskolos sutarties buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kredito gavėju nustatytas tik atsakovas J. A., ir papildomai 2.10 punktu nustatytas prievolės įvykdymo užtikrinimas „Laidavimo sandoris sudaromas su A. A. a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. adresu (duomenys neskelbtini)“, šis dokumentas taip pat pasirašytas apeliantės ir nėra jos ginčijamas. Vertintina, jog apeliantė buvo aktyvi paskolos santykių su ieškove dalyvė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog kredito sutartis buvo sudaryta atsakovams puikiai suvokiant tiek joje nurodytas sąlygas, tiek pareigą mokėti įmokas.
23. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Dėl procesinės bylos baigties
22. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
25. Ieškovė prašė priteisti jos patirtas 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinėje instancijoje teiktomis teisinėmis paslaugomis iš atsakovės, pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą priteistina iš atsakovės ieškovės naudai (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BKB Kredito unijai Centro taupomoji kasa, į. k. 302595471, 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.