- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-12
- Bylos Nr.
- 2S-164-210/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Pareiškėjas
- R. V., K. V.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. V. ir K. V. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų (Akmenės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SP-2475-1048/2017 išsprendus pareiškėjų R. V. ir K. V. prašymo dėl teismo sprendimo pakeitimo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai R. V. ir K. V. teismo prašė pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-05-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19-672/2012, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2012-10-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-564-357/2012, nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Nurodė, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-05-03 sprendimu buvo nutraukta tarp pareiškėjų įregistruota santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sprendimu išspręsti klausimai, susiję su santuokos nutraukimu, tarp jų ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatyto ir išlaikymo klausimai, t. y. nepilnamečių vaikų Ą. V. ir L. V. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama R. V., iš K. V. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismas 2012-10-19 priėmė nutartį, kuria 2012-05-03 teismo sprendimą pakeitė, tačiau sprendimo dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo liko nepakeista. Pateiktu prašymu pareiškėjai prašo vaiko Ą. V. gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu, o L. V. – su motina ir atitinkamai iš kiekvieno tėvų priteisti po 105 Eur išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų R. V. ir K. V. prašymą.
3. Teismas pažymėjo, kad teismui nėra suteikta teisė keisti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Šiuo atveju šalys privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą arba teismo sprendimu nustatytas sąlygas keisti gera valia, o tuo atveju, jei pasikeitus situacijai tarp šalių kyla ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo teikimo, jie turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, pateikdami teismui ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad santuoka tarp pareiškėjų buvo nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismas pripažino, kad pareiškėjai pateikti prašymo patvirtinti susitarimą dėl teismo sprendimu nustatytos vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo pakeitimo neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą netinkama tvarka, todėl remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu pareiškėjų prašymą atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu pareiškėjai R. V. ir K. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Priešingai, nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir jų išlaikymo neįgyja res judicata galios, nes CK 3.174 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms vaiko tėvas, motina, taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai) gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl apeliantai įsitikinę, kad iškart gali kreiptis dėl taikos sutarties patvirtinimo.
4.2. Aplinkybės, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta ginčo teisenos tvarka nutraukiant santuoką dėl abiejų kaltės, o ne ypatingosios teisenos tvarka patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir kad santuokos nutraukimo byloje ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nebuvo, neturi jokios teisinės reikšmės siekiant apeliantams taikiai susitarti dėl vaikų tolesnės gyvenamosios vietos ir išlaikymo. Siekiant užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, kad nereikėtų bereikalingai reikšti jokių pakartotinių ieškinių dėl vaikų gyvenamosios vietos, apeliantai prašo išspręsti esamo teismo sprendimo tolesnį vykdymo klausimą taip, kaip to reikalauja pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, vaikų ir pareiškėjų interesai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyv. vietą ir išlaikymą, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, t. y. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Pagal civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1dalis). Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio, pareiškimo ar prašymo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Viena jų – kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad šiuo pagrindu atsisakoma priimti ieškinį (pareiškimą), jei ginčas apskritai nepriskirtinas nagrinėti teismams arba jei byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka.
7. Byloje nustatyta, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-05-03 sprendimu buvo nutraukta tarp pareiškėjų įregistruota santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sprendimu išspręsti klausimai, susiję su santuokos nutraukimu, tarp jų ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatyto ir išlaikymo klausimai, t. y. nepilnamečių vaikų Ą. V. ir L. V. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama R. V., iš K. V. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismas 2012-10-19 priėmė nutartį, kuria 2012-05-03 teismo sprendimą pakeitė, tačiau sprendimo dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo liko nepakeista.
8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-05-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-19-672/2012, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2012-10-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-564-357/2012, nustatytą vaiko Ą. V. gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su tėvu, o L. V. – su motina ir atitinkamai iš kiekvieno tėvų priteisti po 105 Eur išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
9. Atskirasis skundas grindžiamu argumentu, kad aplinkybės, jog vaikų gyvenamoji vieta nustatyta ginčo teisenos tvarka nutraukiant santuoką dėl abiejų pareiškėjų kaltės, o ne ypatingosios teisenos tvarka patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir kad santuokos nutraukimo byloje ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nebuvo, neturi jokios teisinės reikšmės siekiant apeliantams taikiai susitarti dėl vaikų tolesnės gyvenamosios vietos ir išlaikymo. Tokiai apeliantų dėstomai pozicijai teismas nepritaria.
10. Teismas pažymi, kad įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus CK 6.983 straipsnio 1dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. CPK42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bylos šalims galimybė užbaigti byloje vykstantį ginčą taikos sutartimi. Taigi, savo esme taikos sutartimi yra išsprendžiamas kilęs ginčas. Šiuo atveju pareiškėjų prašymas pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyv. vietą ir išlaikymo sąlygas leidžia pripažinti, kad ginčo tarp apeliantų šiais klausimais nėra. Reikšminga ir tai, kad pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį šalys bylą baigti taikos sutartimi gali bet kurioje proceso stadijoje, tačiau šiuo atveju procesas civilinėje byloje Nr. 2-19-672/2012 yra pasibaigęs, o procesas civilinėje byloje 2SP-2475-1048/2017 nėra prasidėjęs, todėl CK 6.983 straipsnio nuostatų taikymas šioje stadijoje nėra galimas. Šiuo atveju pareiškėjų santuoka nėra nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismui sprendimu patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, todėl pareiškėjai neturi teisinio pagrindo kreiptis dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo.
11. Pagal CK 3.174 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintas normas, galiojančias prašymo pateikimo metu, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (vaiko tėvas, motina, taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai). CK 3.201 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį ir pakeisti išlaikymo formą, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Taigi pagal nurodytas įstatymų nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai; dėl interesų kitimo gali keistis ir vaikų gyvenamoji vieta. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, aiškinant nurodytas įstatymo normas, teismo procesinis sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su teismo išvada, kad 2012-10-19 įsiteisėjęs sprendimas turi res judicata galią. Taigi, pasikeitus situacijai dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo, šiuo atveju pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka. Teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti procesinių dokumentų ir jų priedų priėmimo ir trūkumų ištaisymo institutą, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su teismo išvada, jog pareiškėjų prašymas apskritai nenagrinėtinas teisme.
12. Apibendrinus išdėstytus argumentus, pripažintina, kad atsisakydamas priimti pareiškėjų prašymą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir prašymo priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų prašymo pakeisti teismo sprendimu nustatytą gyvenamąją vietą ir išlaikymą priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.