Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo

G. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį 30 MGL dydžio (1 129,80 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir BK 68² straipsniu G. V. su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi iš G. V. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 15 eurų.

G. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kau­no apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) (duomenys neskelbtini) patruliu, 2015 m. balandžio 4 d., apie 3.15 val., patruliuodamas su Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) vyresniuoju pa­t­ruliu K. B. tarnybiniu automobiliu „Nissan NV200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdami ties pas­tatu Nr. 75, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, sustabdė E. B. vai­ruo­ja­mą au­to­mo­bilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tuomet G. V. išlipo iš tarnybinio au­to­mo­bilio ir gatvėje priėjęs prie sustabdyto automobilio, kurį vairavo E. B., nu­ro­dė, kad jis pažeidė kelių eis­mo taisykles, ir už savo, kaip pareigūno, neteisėtą neveikimą vykdant įga­lio­jimus, o būtent, už tai, kad nebūtų įformintas E. B. galimai padarytas kelių eismo tai­syk­lių pa­žeidimas, tiesiogiai pa­reikalavo iš E. B. 20 eurų kyšio, ir iš jo priėmė 15 eurų kyšį.

G. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. balandžio 13 d., apie 1 val., viešoje vietoje – lauko keliuke, šalia kelio (duomenys neskelbtini), tyčia grubiai pažeidė viešąją tvarką – būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo pareigą atliekantiems Lietuvos Respublikos ap­lin­kos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – LR AM Kauno RAAD) pa­reigūnams M. T. ir V. S. fiksuojant ir forminant A. K. padarytą administracinės teisės pažeidimą – Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimą, tyčia juos išplūdo necenzūriniais žodžiais, koliojosi ir grasino panaudoti šaunamąjį ginklą, nepakluso pareigūnų reikalavimams nusiraminti, toliau įžūliai ir vandališkai elgdamasis, koją spyrė į Kauno RAAD priklausantį automobilį „Isuzu D-MAX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu G. V. de­monstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, G. V. ir K. B. buvo kaltinami tuo, kad būdami statutiniais valstybės tarnautojais, dirbdami Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) G. V. – patruliu, K. B. – vyresniuoju patruliu tyčia, grubiai pa­žeisdami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. IX-855, 2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte, 4 punkte, ir 8 punkte numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 9 punktuose, nu­ma­tytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Res­pub­li­kos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, kon­kre­tizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 straipsnyje api­brėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio ben­drųjų pareigūno pareigų vykdymo prin­cipais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydami Lietuvos Res­publikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 4 straipsnyje įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demo­kra­ti­jos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, principus, iš esmės iškraipydami to paties įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus policijos užda­vi­nius, atlikdami savo tarnybines pareigas, būdami susitarę ir veikdami ben­drai, savanaudiškais tikslais tu­rė­dami tikslą piktnaudžiaujant tarnyba neteisėtai fiksuoti tariamą M. T. padarytą admi­nis­tracinės teisės pažeidimą, administracinės teisės pažeidimo protokole tyčia melagingai nurodant, kad M. T. padarė pažeidimą ir tokiu būdu jo atžvilgiu nepagrįstai pri­taikant administracinę atsa­ko­my­bę, 2015 m. balandžio 16 d., apie 8 val., gatvėje, šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia be jokios aiškios priežasties sustabdė M. T. vairuojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) K. B. tarnybiniame automobilyje „Nissan NV200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai žinant ir tam pritariant G. V., surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą Nr. 20P-29086859-15, į jį tyčia melagingai įrašydamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad M. T., vai­ruo­damas transporto priemonę, sukdamas į dešinę pusę, neparodė posūkio signalo bei vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone – telefonu. Tęsdami savo nusi­kals­ta­mą veiką, tuojau pat po to G. V. ir K. B., šį suklastotą dokumentą tyčia pateikė Kauno AVPK Kelių policijos valdybai tikslu nubausti M. T. administracine tvarka už pa­žei­dimą, kurio jis nepadarė, dėl ko pastarasis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Tokiais savo veiksmais G. V. ir K. B. piktnaudžiavo tarnyba, iškraipė ir pažeidė valstybės institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, grubiai diskreditavo valstybės tarnau­to­jo – policijos pareigūno, vardą bei valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisin­gu­mo, skaidrumo ir lojalumo principus, tokiu būdu padarydami didelę neturtinę žalą valstybei ir asmeniui – M. T..

G. V. ir K. B. taip pat buvo kaltinami tuo, kad veik­dami bendrai, atlikdami savo, kaip Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) atitinkamai patrulio ir vyresniojo patrulio tarnybines pareigas, savanaudiškais tikslais turėdami tikslą piktnaudžiaujant tarnyba neteisėtai fiksuoti tariamą M. T. padarytą administracinės teisės pažeidimą, administracinės teisės pažeidimo protokole tyčia melagingai nurodant, kad M. T. padarė pažeidimą ir tokiu būdu jo atžvilgiu nepagrįstai pritaikant administracinę atsako­my­bę, ir 2015 m. balandžio 16 d., apie 8 val., gatvėje, šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia be jokios aiškios priežasties sustabdė M. T. vairuojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) K. B. tar­nybiniame automobilyje „Nissan NV200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai žinant ir tam pritariant G. V., surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą Nr. 20P-29086859-15, į jį tyčia mela­gin­gai įrašydamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad M. T., vai­ruo­damas transporto priemonę, sukdamas į dešinę pusę, neparodė posūkio signalo bei vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone – telefonu, taip suklastodamas šį do­kumentą. Be to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, tuojau pat po to G. V. ir K. B., savo vardu suklastojo tarnybinius pranešimus dėl KET pažeidimo, juose nurodydami analogišką žinomai mela­gin­gą informaciją apie neva M. T. padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, ir visus šiuos su­klas­to­tus dokumentus tyčia pateikė Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybai tikslu nubausti M. T. ad­ministracine tvarka už pažeidimą, kurio jis nepadarė, dėl ko pastarasis buvo patrauktas admi­nis­tra­ci­nėn atsakomybėn. Tokiais veiksmais G. V. ir K. B., veikdami bendrai su pikt­nau­džiau­dami tarnyba suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, neteisėtai inicijavo adminis­tra­cinės teisės pažeidimo procedūrą, tokiu būdu sutrikdė dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą.

K. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresniuoju patruliu, 2015 m. balandžio 4 d., apie 3.15 vai., veikdamas bendrininkų grupe kartu su Kauno apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patruliu G. V., gim. XXXX m., patruliuodami tarnybiniu automobiliu „Nissan NV200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir būdami ties pastatu Nr. 75, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, sustabdė E. B., gim. 1996 m., vairuojamą automobilį „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tuojau pat po to K. B. išlipo iš tarnybinio automobilio ir gatvėje priėjęs prie sustabdyto automobilio, kurį vairavo E. B., nurodė, kad pastarasis pažeidė kelių eismo taisykles, ir už savo bei G. V. – kaip pareigūnų, neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent, už tai, kad nebūtų įformintas E. B. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, tiesiogiai pareikalavo iš E. B. 20 eurų kyšio, ir tuojau pat po to, būdamas toje pačioje vietoje iš jo priėmėjam paduotą 15 eurų kyšį, savo ir bendrai veikusio G. V. naudai, kuris tuo tarpu visą laiką sėdėjo ir stebėjo įvykį iš tarnybinio automobilio, suprato apie daromą nusikalstamą veiką ir tam pritarė, teisės norminių aktų įtvirtinta tvarka nepranešė apie nustatytą pažeidimą ir sustabdytą transporto priemonę, o K. B. grįžus į tarnybinį automobilį abu tuojau pat pasišalino iš įvykio vietos.

16) nesutinka su BK 67 straipsnio 3 dalies, BK 68² straipsnio normų taikymu net trejiems metams, nes nėra objektyvių neigiamų įvertinimų.

Skundo autorius taip pat nurodo, jog BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Nagrinėjamu atveju tai yra sutaptiniai nusikaltimai kartu piktnaudžiavimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kai būdami susitarę K. B. ir G. V. siekė teisei priešingų asmeninių interesų – keršto M. T.. Prokuroro nuomone teismas nepagrįstai nurodė, jog kaltinamųjų veika nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiems asmenims. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad savo veiksmais kaltinamieji ignoravo savo tarnybines pareigas, veikė priešingai valstybės institucijos – policijos, kuriai jie atstovavo, tikslams. Ne tik nukentėjusiajam, tačiau ir plačiam ratui byloje apklaustų jo bendradarbių, taip pat ir kitų asmenų, sudarė įspūdį, kad svarbiausią teisę privalanti ginti valstybės institucija – policija, gali tinkamai nevykdyti savo funkcijų, o pasinaudojant policijos pareigūno vardu tenkinti savo teisei priešingus asmeninius interesus ir betiksles ambicijas,?kerštauti, t. y. akivaizdžiai sumenkino policijos autoritetą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, abu tai numatė ir suprato. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinime nėra nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė didelė neturtinė žala valstybei ir M. T., bei G. V. ir K. B. savanaudiškumas, kadangi tai yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir vertinamoji aplinkybė, kurios buvimą ar nebuvimą turi motyvuoti nuosprendį priimantis teismas, tačiau tai padaryta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, pagal teismų praktiką valstybės interesams padaryta žala kaltinime pagrįstai nurodyta kaip didelė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad valstybės ir ypatingai statutinė tarnyba policijoje, yra skirta tarnauti žmonėms, todėl bet koks valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar savo įgaliojimų viršijimas pasireiškiantis nepagrįstu žmogaus teisių ar laisvių suvaržymu ar kitokiais padariniais – yra didelė žala ne tik tam asmeniui, bet ir valstybės tarnybos autoritetui, tuo pačiu ir pačios valstybės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2005). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui bet ir valstybei.

1) piktnaudžiaudami tarnyba K. B. ir G. V. neabejotinai ir grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas esmines žmogaus teises ir laisves, tokias kaip teisėtumas, įstatymo viršenybė, apsauga nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į asmeninį gyvenimu asmenų lygybės prieš įstatymą (lygiateisiškumas), nekaltumo prezumpcijos, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms ir kt.;

2) būtent dėl to realiai nukentėjo fizinis asmuo, taip pat padaryta didelė žala policijos prestižui, valstybei. Pareigūnai buvo nušalinti nuo tarnybos;

3) kaltinamųjų veiksmai neabejotinai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, buvo ne kartą aprašyti tiek regioninėje, tiek respublikinėje spaudoje, aptarti televizijos naujienų laidose, o išteisinamasis teismo nuosprendis sukėlė ypatingai didelį rezonansą;

4) jau aukščiau nurodytais motyvais K. B. ir G. V. neteisėtu veikimu buvo esmingai pakenkta ne tik policijos, kaip institucijos, tačiau ir valstybės tarnybos autoritetui;

5) iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad abiejų kaltinamųjų veiksmai akivaizdžiai buvo tarpusavyje suderinti, intensyvūs ir sistemingi, buvo nukreipti teisei priešingų asmeninių poreikių tenkinimui, kerštavimui, abu viršijo įgaliojimus (tai pripažino nuosprendį priėmęs teismas) ir taip asmeniui sukėlė neigiamus padarinius;

6) dėl kaltinamųjų veiksmų kilo kiti esmingai žalingi padariniai tiek fiziniam asmeniui, tiek ir valstybei, suvaržytos nukentėjusiojo teisės, jis buvo nepagrįstai įtrauktas net į kelis teisminius procesus, diskredituotas statutinio valstybės tarnautojo – policijos pareigūno vardas visuomenės akyse, skatinamas teisinis nihilizmas ir nebaudžiamumas ir kt.

Be to, apeliantas teigia, kad nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302-307 straipsnių ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Prokurorui nėra aišku, kokiais realiai K. B. ir G. V. teisinančiais įrodymais rėmėsi teismas, be to, nuosprendyje pateikta jų analizė neišsami ir neatitinka baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, iš esmės netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to padaryta esminių BPK pažeidimų, todėl jis turi būti panaikintas. Teisėtas, pagristas, o kartu ir teisingas sprendimas baudžiamoje byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos reikšmingos bylai aplinkybės.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: K. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, ir paskirti 30 MGL (1 130 eurų) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 300 MGL (11 298 eurų) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 130 MGL (4 896 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, ir paskirti subendrintą 300 MGL (11 298 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtą subendrintą bausmę bendrinti apėmimo būdu su paskirta bausme pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą 300 MGL (11 298 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, K. B. su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, iš K. B. konfiskuoti 7,5 euro jo turto, kurį pastarasis gavo iš bendros nusikalstamos veikos pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Taip pat prašo pripažinti kaltu G. V. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, ir paskirti 30 MGL (1 130 eurų) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 300 MGL (11 298 eurų) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 90 MGL (3 389 eurų) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 130 MGL (4 896 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, ir paskirti subendrintą 300 MGL (11 298 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, iš dalies sudedant paskirta subendrintą bausmę pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, su paskirta bausme pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir paskirti subendrintą 330 MGL (12 428 eurų) dydžio baudą. Šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su paskirta bausme pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir paskirti galutinę subendrintą 330 MGL (12 428 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, G. V. su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, konfiskuoti iš G. V. 7,5 euro jo turto, kurį jis gavo iš bendros nusikalstamos veikos pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Daiktus, kompaktinius diskus su įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies t. y. nepalaikė skundo dalies dėl K. B. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Nuteistojo G. V. apeliacinį skundą prokuroras prašė atmesti.

Nuteistasis G. V. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti.

Išteisintasis K. B. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo G. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam ir išteisintajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė motyvuotas ir abejonių nekeliančias išvadas dėl G. V. kaltės pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (G. V. veiksmuose), BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje (G. V. ir K. B. veiksmuose) sudėčių nebuvimo bei dėl įrodymų nebuvimo kaltinant K. B. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Dėl BK 225 straipsnio 4 dalies taikymo

Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokuroras (dėl K. B. išteisinimo) ir G. V. (dėl jo nuteisimo).

Nuteistasis G. V. savo skunde kaltę ginčija apeliuodamas į BPK įstatymų pažeidimus, kurie esą pasireiškė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatų nesilaikymu, nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Šie skundo argumentai yra aiškiai deklaratyvūs, nes nurodydamas paminėtus tariamus pažeidimus apeliantas iš esmės ginčija jam nepalankų įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamųjų, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, BPK 276 straipsnio 4 dalyje ir BPK 301 straipsnyje numatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Nuteistasis G. V. ir išteisintasis K. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad E. B. vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) gatvėje stabdymo fakto nepamena. G. V. taip pat nurodė, kad kyšio iš jo nereikalavo ir jo nepriėmė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų E. B., I. V., M. S., V. P., J. G. parodymus, vaizdo įrašo apžiūros protokolą (t. 1, b. l. 50-54) padarė abejonių nekeliančią išvadą, jog E. B. vairuojamą automobilį (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. 75 sustabdė policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtu automobiliu ,,Nissan NV200” patruliuojantys policijos darbuotojai.

Tai, kad šiuo automobiliu skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje (Centro PK ir Noreikiškių PN) ir laiku (2015-04-03 19 val. – 2015-04-04 7 val.) patruliavo G. V. ir K. B. yra nustatyta Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės vado 2015-04-17 pranešimu (t. 1, b. l. 32).

Šioje byloje aiškią įrodomąją vertę turi skundžiamame nuosprendyje aptartas Bendrojo pagalbos centro Kauno skyriaus 2015-04-08 raštas (t. 1, b. l. 30) ir I. V. pranešimo šiam centrui garso įrašas bei jo apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 57-58), iš kurių matyti, kad I. V. iš karto po kyšio priėmimo nurodė visas reikšmingas bylai aplinkybes apie automobilio sustabdymą, reikalavimą duoti kyšį ir jo priėmimą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyt, jog ši liudytoja paminėtas aplinkybes išsigalvojo, siekdama nepagrįstai apkaltinti jai nepažįstamą policijos pareigūną, kuris dar ir nenubaudė E. B. už kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Iš aptartų garso įrašo ir jo apžiūros protokolo seka, jog E. B. vairuojamą automobilį sustabdė policijos tarnybinis automobilis, kurio valstybiniai numeriai – (duomenys neskelbtini) Tai, kad telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu I. V. įvardyto policijos automobilio valstybinių numerių skaičiai buvo sumaišyti vietomis, t. y. vietoje ,,437”, nurodant ,,473” laikytina akivaizdžiu suklydimu, kadangi pranešime nurodyti valstybiniai numeriai yra priskirti kitam su šia baudžiamąja byla nesusijusiam automobiliui, kuris nepriklauso Kauno VPK. Byloje taip pat nustatyta, kad kiti policijos ekipažai kaltinime nurodytu laiku (2015-04-04 nuo 3 iki 4 valandos) ir vietoje nedirbo (t. 5, b. l. 119). Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog E. B. vairuojamą automobilį sustabdė G. V. ir K. B., ir kad E. B., reikalaujant prie jo automobilio priėjusiam policijos darbuotoji, perdavė jam 15 eurų kyšį už neteisėtą veikimą, t. y. už tai, kad nebūtų įformintas E. B. padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas.

Nuteistasis, apeliuodamas į BPK nuostatų pažeidimą ir į tam tikrus prieštaravimus liudytojų parodymuose dėl policijos automobilio sustojimo vietos, kyšį priėmusio policijos darbuotojo sėdėjimo tarnybiniame automobilyje vietos, kyšį priėmusio asmens identifikavimo (atpažinimo), teigia, jog šie duomenys jo kaltės nepatvirtina. Šiame kontekste pažymėtina, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo, daroma įvertinus jų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.).

Būtent taip liudytojų E. B., J. G., I. V., V. P., M. S. parodymus bei atpažinimo protokoluose užfiksuotus duomenis ir vertino pirmosios instancijos teismas.

Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad automobilį, kuriuo patruliavo 2015-04-04 apie 3.15 val. vairavo K. B.. Jis (G. V.) sėdėjo keleivio vietoje. Šie nuteistojo parodymai sutampa su Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo biuro pajėgų 2015-04-03 išdėstymo plane užšifruotais duomenimis (t. 1, b. l. 38-40) bei degalinės kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodytais duomenimis (t. 1, b. l. 50-54), iš kurių seka, jog E. B. automobilio sustabdymo metu G. V. sėdėjo keleivio pusėje.

Priešingai, nei teigiama G. V. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai ir motyvuotai aptarė kokią įrodomąją vertę turi paminėtas vaizdo įrašas ir jo apžiūros protokolas. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad iš paminėto įrašo matyti, jog policijos tarnybinio automobilio vairuotojo pusės durelės per visą jo stovėjimo (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. 75 laiką nebuvo atidarytos. Tai reiškia, jog policijos darbuotojas iš automobilio išlipo per keleivio pusės dureles, kurių dėl ant šaligatvio esančių konstrukcijų vaizdo įrašė nesimato. Kaip jau minėta (to neginčija ir G. V.), ant keleivio pusės priekinės sėdynės sėdėjo G. V.. Tokiu būdu byloje yra neginčijamai nustatyta, kad E. B. ir V. P., nurodydami, jog prie jų priėjo policijos darbuotojas, išlipęs per vairuotojo pusės dureles, paprasčiausiai suklydo. Analogiškai vertintini ir liudytojų J. G. ir V. P. parodymai, kad policijos tarnybinis automobilis sustojo priekyje E. B. vairuojamo automobilio. Galima sutikti su G. V. teiginiais, kad pagal baudžiamosios bylos aplinkybes pasirinktus atpažinimo būdus (pagal fotonuotraukas) šiuo atveju nebuvo tinkamas. Akivaizdu, kad gyvo asmens parodymas atpažinti siekiamų rezultatų kontekste būtų optimalesnis ir prasmingesnis. Teisėjų kolegijos nuomone, netinkamas atpažinimo būdo parinkimas ir nulėmė tai, kad E. B. ikiteisminio tyrimo metu suklydo, nurodydamas, jog prie jų automobilio buvo priėjęs ir kyšio reikalavo bei jį priėmė K. B., o ne G. V..

Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šioje byloje reikšminga yra tai, kad E. B., J. G. ir V. P. teismo posėdžių salėje, gyvai matydami abu kyšio priėmimu kaltinamus asmenis ir girdėdami jų kalbas, neabejodami atpažino G. V. kaip asmenį, padariusi jam inkriminuojamą veiką. Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu dėl nežinomų techninių priežasčių neveikė vieninga pajėgų valdymo sistema, prie kurios turėjo būti prijungtas nuteistajam ir išteisintajam priskirtas tarnybinis automobilis. Todėl į apelianto (G. V.) skundo argumentą dėl automobilio telemetrinės įrangos duomenų nevertinimo atsakyti nėra galimybės.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantas, policijos automobilio modelis, jo ženklinimai patektame vaizdo įraše pakankamai aiškiai matosi, o jo valstybiniai numeriai nustatyti remiantis jau aptartu I. V. telefoniniu pranešimu.

Tai, kad G. V. ir K. B. skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje paminėtų įrodymų visumos kontekste nepranešė apie sustabdytą automobilį, nereiškia, kad toks automobilis skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku nebuvo sustabdytas. Akivaizdu ir tai, kad nepranešus apie automobilio BMW sustabdymą, policijos budėtojas tokios informacijos neturėjo ir negalėjo turėti.

Byloje nustatyta, kad I. V., pranešdama apie automobilio sustabdymą ir kyšio priėmimą, suklydo, nurodydama policijos tarnybinio automobilio valstybinius numerius. Ši aplinkybė logiškai paaiškina priežastis dėl kurių užtruko nusikalstamą veiką padariusio asmens nustatymas, nebuvo padaryta krata ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl asmens kaltumo. Tokiais atvejais vertinami visi byloje surinkti įrodymai. Būtent toks įrodymų tyrimas ir vertinimas gali leisti daryti išvadą, kad kyšis vis tik buvo paimtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-895/2016).

Apelianto nurodytos kasacinės nutartys Nr. 2K-541/2014, 2K-94/2012, 2K-85-677/2015 nėra precedentai, taikytini šioje baudžiamojoje byloje, nes pamintų bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės kitokios.

Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541/2014 kyšis net nebuvo duotas ir priimtas. Kasacinės instancijos teismas šioje byloje apskritai neanalizavo ir nepasisakė dėl kyšio dalyko suradimo nesuradimo reikšmės, sprendžiant kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2012 asmuo buvo išteisintas ne tik dėl to, kad nebuvo rastas kyšio dalykas (nenustatyta, kad voke buvo pinigai), bet ir dėl to, kad byloje nebuvo surinkta jokių kitų įrodymų, jog asmuo priėmė kyšį. Be to, kyšio davėju įvardytas asmuo teisme nurodė, kad kyšio nedavė.

Analogiškos faktinės aplinkybės nustatytos ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-677/2015.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis nėra nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba. Jis yra nuteistas už kyšio priėmimą. Šios veikos sudėtis nereikalauja nei didelės žalos padarymo, nei papildomo padarytų veiksmų pavojingumo įvertinimo, nes tokio pobūdžio korupcinis nusikaltimas yra pavojingas visuomenei, kelia grėsmę teisinei valstybei, demokratijai, žmogaus teisėms. Todėl apelianto skundo argumentai apie baudžiamųjų įstatymų paskirtį, kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises, protingumo, proporcingumo principų laikymąsi, kuriuos reglamentuoja apeliaciniame skunde minima Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, šioje bylos dalyje neaktualūs.

Apeliantas BK 72 straipsnio 2 dalies, BK 67 straipsnio 3 dalies, BK 68² straipsnio nuostatų taikymą ginčija apeliuodamas į tai, kad jis BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarė. Nustačius, kad G. V. už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas pagrįstai, paminėtų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas kartu su bausme abejonių nekelia.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad G. V. charakterizuojamas teigiamai. Todėl Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės 1-ojo būrio specialisto ir šios rinktinės vado išduotų G. V. charakteristikų skirtumai ir išsamumas, susijęs su elgesiu ne tarnybos metu, nėra šio teisminio nagrinėjimo dalykas.

Nuteistasis bausmės dydžio neginčija. Todėl šio klausimo teisėjų kolegija plačiau neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad visos skunde nurodytos aplinkybės (neturi galiojančių nuobaudų, dirba, charakterizuojamas teigiamai) pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino. Konstatuoti BK 41, BK 54, BK 62 straipsnių nuostatų pažeidimą pagrindo nėra.

Dėl K. B. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį

Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokuroras.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu, t. y. tuo, kad K. B., likęs automobilyje ir būdamas ekipažo vyresniuoju, pažeisdamas Patrulių veiklos instrukcijos 28 punktą, nepranešė budėtojui apie sustabdytą automobilį.

Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino tinkamai ir pagrįstai bei motyvuotai konstatavo, kad jos nepakanka K. B. kaltei dėl bendrininkavimo priimant kyšį pagrįsti. Paminėtas nepranešimo apie automobilio sustabdymą faktas byloje nustatytų duomenų kontekste gali būti vertinamas tik kaip tarnybinis nusižengimas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad K. B. matė, jog G. V. priėmė kyšį. Priešingai, byloje nustatyta, kad G. V. stovėjo atsukęs nugarą į automobilyje likusį K. B., pinigų banknotą buvo susukti, gatvės apšvietimas buvo blogas (o ne geras, kaip teigia prokuroras), per langą buvo paduoti ne tik pinigai, bet ir dokumentai. Visos šios aplinkybės be jokios abejonės apsunkino galimybę matyti patį pinigų perdavimo faktą.

Kiti skundo argumentai (,,negalėjo nesuprasti, kad už tai abiejų naudai priėmė kyšį”, ,,turėjo matyti, kad priėmė kyšį”, ,,praktiškai neįtikėtina, kad K. B. nedalyvavo šioje nusikalstamoje veikloje, o G. V. tokioje akivaizdžioje situacijoje nuo jo nuslėpė kyšio priėmimo faktą”, ,,abu veikė kaip bendravykdytojai”, ,,neabejotinai suvokė vienas kito veiksmus ir negalėjo jų atlikti atskirai”) yra prielaidų lygio arba išgalvoti.

Pažymėtina, kad G. V. ir K. B. draugiški santykiai, telefoniniai kontaktai tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos bylos duomenų kontekste, negali būti vertinami kaip K. B. kaltę patvirtinantys įrodymai.

Byloje taip pat nėra nustatyta, dėl kokių priežasčių tarnybiniame automobilyje neveikė vieninga valdymo sistema. Bet kokiu atveju negalima teigti, kad ji neveikė dėl nuteistojo ar išteisintojo veiksmų, ar kad ji buvo tyčia atjungta.

Priešingai nei teigiama prokuroro skunde, K. B. ir G. V. netvirtina, kad įvykio vietoje išviso nebuvo. Jie nurodo, kad tokio fakto nepamena. Bet kokiu atveju kaltinamieji turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, atsisakyti juos duoti. Tam, kad paneigti nuteistojo ar išteisintojo parodymus nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia jų parodymus. Įrodymų, kuri paneigtų K. B. parodymus apie susitarimo priimti kyšį nebuvimą, byloje nėra. Jų savo skunde nenurodo ir prokuroras.

Prokuroro skunde taip pat nėra nurodyta kuo pasireiškė K. B., kaip bedravykdytojo veiksmai priimant kyšį, ,,visiškas kyšio užvaldymas” ir kodėl G. V. veiksmų, už kuriuos jis yra nuteistas, negalėjo atlikti atskirai. Todėl atsakyti į tokius skundo argumentus nėra galimybės.

Nuosprendis šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuroro skundą pagrindo nėra.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis)

BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007-06-28 5statymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant minėtą BK straipsnį būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys, 2) grasinimai, 3) patyčios, 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl kaltininko veiksmų aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visos kaltinime nurodytos aplinkybės (būdamas neblaivus, keikėsi, grasino, nepakluso pareigūnų reikalavimams nusiraminti), išskyrus spyrį į automobilį, yra neginčijamai nustatytos. Savo veiksmų apimties iš esmės neginčija ir G. V..

Taigi, byloje yra nustatyta, kad G. V. elgesys gali būti vertinamas kaip įžūlus. Jis pasireiškė moralės požiūriu nepriimtinu, kitus įvykio vietoje buvusius asmenis šokiruojančiu veikimu. Iš M. T. pateikto vaizdo ir garso įrašo taip pat neabejotinai seka, kad G. V. grasino aplinkos apsaugos pareigūnams. G. V. pareikštame kaltinime patyčios, kaip vienas iš alternatyvių viešosios tvarkos pažeidimo būdų nebuvo inkriminuotos. Jos nėra ir nustatytos.

Nuteistajam pareikštame kaltinime inkriminuojamas spyris į automobilį, kuris, pasak apelianto (prokuroro) vertintinas kaip vandališkas veiksmas.

Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra aptikimų įrodymų, patvirtinančių šią kaltinimo dalį. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka.

Tiek nuteistasis, tiek A. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šią aplinkybę neigė. M. T., D. J., T. K. nurodė, kad paties spyrio į automobilį momento ji nematė. Darytina išvada, kad vaizdo ir garso įraše girdimas duslus garsas gali būti paaiškinamas ne tik tyčiniu spyriu, bet ir neatsargiu atsitrenkimu į automobilį, griuvimu ant jo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenuoseklių V. S. parodymų aiškiai nepakanka tam, kad G. V. būtu galima inkriminuoti paminėtą veiksmą.

Tai, kad V. S. parodymų ir pati kaltinančioji institucija nelaikė patikimu įrodymu, patvirtina jos pozicija nepareikšti įtarimų G. V. dėl papirkimo, nors V. S. nurodė, jog G. V. siūlė pareigūnams nuo 1500 iki 5000 eurų kyšį.

V. S. savo pirmoje ir pakankamai detalioje apklausoje apie spyrį į automobilį net neužsiminė (t. 2, b. l. 2-4).

Papildomoje apklausoje jis jau nurodė, kad ,,išgirdo smūgio garsą”. Po to girdėjo kaip D. J. drausmino G. V. (t. 2, b. l. 6-7).

Tačiau pirmosios instancijos teisme jis jau teigė, kad G. V. spyrė į dešinės pusės galinį žibintą (t. 4, b. l. 186). Liudytojas D. J., kuris, pasak V. S., drausmino G. V., nepatvirtino, kad matė paties spyrio faktą. Maža to, jis nurodė, kad girdėjo tik spyrį į jo vairuojamo automobilio priekinę dalį.

Byloje nustatyta, kad gamtos apsaugos darbuotojų automobiliams jokie sugadinimai ar pažeidimai nebuvo padaryti.

Pažymėtina ir tai, kad netgi darant prielaidą, jog G. V. tyčia spyrė į tarnybinį automobilį, toks veiksmas pagal bylos aplinkybes negali būti laikomas vandališku veiksmu BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. svetimo turto naikinimu, gadinimu, ardymu, padegimu ar kitokiu niokojimu.

Prokuroro apeliaciniame skunde, remiantis aktualia teismų praktika, teisingai pažymima, kad viešosios tvarkos sutrikdymo negali nulemti ta aplinkybė – matė ar nematė kaltininko veiksmus pašaliniai asmenys ir kad šis sutrikdymas negali būti siejamas su nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, padarymu ar nepadarymu.

Taip pat apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios turinio nustatymui ir išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą.

Be to, BK 284 straipsnio 1 dalyje yra numatytas būtinasis viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymis – visuomenės rimtis ar tvarkos sutrikdymas, kuris visais atvejais turi būti realus.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog G. V. jam inkriminuojamus veiksmus atliko nuošalioje vietoje – lauko keliuke, šalia kelio Vandžiogala – Boniškiai apie 1 val. Įvykio vietoje buvo tik pareigūnai, G. V. ir medžioklės taisykles pažeidęs asmuo, pasak kurio G. V. elgesys nesiskyrė nuo pareigūnų elgesio. Žmonių poilsis, pareigūnų darbas nebuvo sutrikdytas (administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas), jokia materialinė žala nepadaryta, normali įmonių ar įstaigų veikla nesutrikdyta, didelis išgąstis niekam nekilo, eismas nesustabdytas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkos apsaugos darbuotojai nebuvo nei šiurkščiai pažeminti, nei šokiruoti. Tokia išvada darytina įvertinus paminėtą vaizdo ir garso įrašą, iš kurio matyti, kad patys pareigūnai, tik mažesne apimtimi, vartojo tokius pačius necenzūrinius žodžius kaip ir G. V. (t. 1, b. l. 95) ir jų elgesį po įvykio (tarnybiniuose pranešimuose apie A. K. padarytą administracinį teisės pažeidimą G. V. tariamai nusikalstamas elgesys nebuvo išviso paminėtas, o ne teisiškai neįvertintas kaip teigia prokuroras). Tai reiškia, kad aplinkos apsaugos pareigūnai iš karto po įvykio nesureikšmino G. V. elgesio, nelaikė jo išskirtiniu, šokiruojančiu, o juo labiau nusikalstamu, nes priešingu atveju neabejotinai būtų iniciavę jo (G. V.) patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kitoks G. V. veiksmų ir nukentėjusiųjų patirtos moralinės žalos vertinimas atsirado tik po to, kai M. T. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Tokiu būdu, byloje nėra nustatytas būtinas viešosios tvarkos sudėties požymis – pavojingi veikos padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Tokie padariniai kaltinime paminėti tik formaliai, jų nekonkretizuojant. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nebuvo padaryta dėl paprastos priežasties – paminėti padariniai šioje situacijoje neatsirado.

Teisėjų kolegijos nuomone G. V. elgesys pagal byloje nustatytas aplinkybes vertintinas kaip klasikinis kliudymo vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę ir aplinkos apsaugos kontrolės pareigūno garbės ir orumo įžeidimas, kurie atitiko šių pažeidimų padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51¹⁰ straipsnio 1 ir 3 dalis,

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dirbtinis bandymas kriminalizuoti aptariamus teisinius santykius šiuo atveju vertintinas kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijai (2004-12-13, 2004-12-29, 2005-09-29, 2005-11-10, 2006-01-16 nutarimai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/201, 2K-98/2014, 2K-541/2014 ir kt.) iš kurių seka, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, nevertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis.

Nuosprendis šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Dėl piktnaudžiavimo ir dokumento suklastojimo (BK 228 straipsnio2 dalis, BK 300 straipsnio 1 dalis)

Iš prokuroro apeliacinio skundo seka, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimo ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms aspektais.

BPK 20 straipsnių 2 ir 5 dalių nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jai remiantis darytinos. Tačiau teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visus baudžiamosios bylos duomenis, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis.

Skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. T. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas automobilį, rodė dešinį posūkį.

Iš Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus rašto, administracinio teisės pažeidimo medžiagos apžiūros protokolo bei nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną seka, kad šioje administracinės teisenos byloje nėra neginčijamai nustatytas naudojimosi rankomis mobilaus ryšio telefonu, vairuojant transporto priemonę, faktas (t. 1, b. l. 150, 151-161, 164-165).

Byloje taip pat nustatyta, kad G. V., dėl ankstesnio konflikto su M. T. ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo A. K. už medžioklės taisyklių pažeidimą buvo priešiškai nusiteikęs M. T. atžvilgiu. Nuteistojo galimas šališkumas konstatuotas ir skundžiamame nuosprendyje.

Nekyla abejonių ir dėl to, kad G. V. ir K. B. betarpiškai prieš įvykį daug kartų kontaktavo mobilaus ryšio telefonais ir kad prieš M. T. sustabdymą, buvo sustabdytas A. K., kuriam, pasak prokuroro, G. V. pretenzijų nereiškė, nors iš pradžių kaltino vairavimo metu kalbėjus telefonu.

Tokie duomenys, prokuroro nuomone, patvirtina G. V. ir K. B. išankstinį susitarimą tyčia sustabdyti Kelių eismo taisyklių nepažeidusį M. T. ir nepagrįstai jį patraukti administracinėn atsakomybėn.

Su tokiu įrodymų vertinimu sutikti negalima. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visas šias prokuroro skunde nurodytas aplinkybes nuosprendyje motyvuotai aptarė, atskleidė byloje surinktą įrodymų įrodomąją vertę ir ryšį su įrodinėtomis byloje aplinkybėmis. Teismo išvada, kad nuteistojo ir išteisintojo kaltė padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas nėra patikimai patvirtinta byloje surinktais įrodymais, yra teisinga ir nekelianti abejonių.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti G. V. ir K. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, įvertino ne tik nuteistojo ir išteisintojo parodymus, kad jie buvo įsitikinę, jog M. T. pažeidė jau paminėtus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, bet ir visus kitus byloje surinktus įrodymus, kurie, sprendžiant apie tyčios turinį ir kryptingumą, gali būti vertinami nevienareikšmiškai, t. y. nebūtinai taip, kaip siūlo prokuroras.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu laikotarpiu (2015-04-16) G. V. ir K. B. atliko jiems pavestas tarnybines pareigas.

Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nuosprendyje nurodyta, kad G. V. ir K. B. turėjo patruliuoti ne tik Centro PK, bet ir Noreikiškių PK aptarnaujamoje teritorijoje. Taip neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad pagrindinė paminėtų asmenų stovėjimo ir judėjimo vieta buvo ties (duomenys neskelbtini)-uoju numeriu pažymėtu Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pastatu, nevažiuojant niekur kitur. Iš kompaktinio disko apžiūros protokolo ir schemos prie šio protokolo matyti, kad G. V. ir K. B. 2015-04-16 nuo 7.15 val. iki 8.50 patruliavo ne tik Muziejaus gatvėje, bet ir Rotušės aikštėje (duomenys neskelbtini), M. Valančiaus gatvėse (t. 1, b. l. 135-138, 139).

Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnį (jame išaiškintos šio įstatymo sąvokos), vieni pagrindinių policijos uždavinių yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas ir tyrimas, saugaus eismo priežiūra (5 straipsnis). Tai reiškia, kad G. V. ir K. B. turėjo teisę ir pareigą vykdyti saugaus eismo priežiūrą, nepriklausomai nuo to kokie asmeniniai santykiai ar priešiškumas siejo juos ir M. T.. Taigi, šiuo atveju priešiški santykiai ir galimas noras atkeršyti M. T., savaime nereiškia, jog paminėti policijos darbuotojai iškreipė BK 228 straipsnio taikymo prasme tarnybos interesus, jos turinį ir esmę, jei jų įsitikinimu M. T. padarė administracinius nusižengimus arba sąžiningai suklydo taip manydami.

Byloje nepaneigti nuteistojo ir išteisintojo parodymai, kad jie prasilenkdami su iš priekio vairuojančiu M. T., esant intensyviam eismui, galėjo paties posūkio rodymo fakto arba automobilį matyti tuo metu, kai posūkio signalas dar buvo nepradėtas rodyti ar jau nustota jį rodyti. Taigi šiuo atveju yra visiškai realus žmogiškosios klaidos faktorius. Analogiškai vertintini nuteistojo ir išteisintojo parodymai dėl naudojimosi telefonu vairavimo metu. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde. M. T. įeinančių ir išeinančių telefoninių kontaktų išklotinė (t. 2, b. l. 90) G. V. ir K. B. kaltės nepaneigia nei patvirtina, nes naudojimaisis telefonu suprantamas ne tik kalbėjimas juo, bet ir SMS žinučių rašymas, jų skaitymas bei naudojimasis kitomis telefono funkcijomis. Abejones dėl tyčinio ir nepagrįsto administracinio teisės pažeidimų proceso iniciavimo, sustiprina ir tai, kad byloje yra duomenys, jog M. T. linkęs daryti tokios rūšies pažeidimus (t. 5, b. l. 46-49) bei liudytojo A. M. parodymai, kad sprendimą nutraukti procesą dėl naudojimosi telefonu vairuojant lėmė ne kokie nors abejonių nekeliantys duomenys, o nekaltumo prezumpcijos principo nuostata visas abejones vertinti pažeidėjo naudai.

Teisėjų kolegijos nuomone prokuroro apeliaciniame skunde šio principo esmė suvokiama neteisingai. Sekant tokia logika dažnas dėl kvalifikacijos stokos ar žmogiškosios klaidos nepagrįstas administracinės teisenos proceso iniciavimas, kuris baigiasi bylos nutraukimu ar instancine tvarka pakeistu arba panaikintu sprendimu, galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Toks baudžiamosios atsakomybės ribų išplėtimas aiškiai prieštarauja šios atsakomybės paskirčiai ir prasmei.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo/ kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, Telfner v. Austria, Natunen v. Finland, ir kt.). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nutartys baudžiamosiose Nr. 2K-205/2012, 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abejonių dėl vieno iš nuteistajam ir išteisintajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties elementų – kaltės yra daug. Jų pašalinimui išnaudotos visos galimybės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti G. V. ir K. B. dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų suklastojimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nevienareikšmiškai pasisakė, kad abi G. V. ir K. B. inkriminuojamos veikos savo esme sudaro idealiąją sutaptį. Todėl nenustačius tiesioginės tyčios piktnaudžiauti tarnyba nepagrįstai inicijuojant administracinį procesą, negalima konstatuoti, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas ir tarnybiniai pranešimai taip pat buvo tyčia suklastoti.

Nenustačius šio nusikalstamų veikų sudėties požymio (tyčios) nėra prasmės vertinti kam ir kokia neturtinė žala buvo padaryta aptartais G. V. ir K. B. veiksmais. Kita vertus, būtina pažymėti, kad, užtikrinant įtariamojo ar kaltinamojo teisę į gynybą, didelės žalos, taip pat ir neturtinės, požymis turi būti aiškiai atskleistas kaltinamajame akte, o ne apeliaciniame skunde. To kaltinančioji institucija nepadarė. Kaltinamajame akte taip pat neįvardinta kokias savanaudiškas paskatas turėjo G. V. ir K. B. piktnaudžiaudami tarnyba. Akivaizdu, kad tokių paskatų buvimas nenustatytas, jokiais bylos duomenimis ir yra aiškiai išgalvotas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių, jog nuteistasis ir išteisintasis tyčia piktnaudžiavo tarnyba ir tyčia suklastojo kaltinime įvardintus dokumentus. Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentas esą teismas nenurodė G. V. ir K. B. teisinančių įrodymų yra juridiškai ydingas.

Kiti skundo argumentai (K. B. apie 2015-04-13 įvykį buvo gerai informuotas, dėl to bendravo, G. V. ir K. B. neabejotinai susitikę aptarti aplinkybes, peržiūrėjo vaizdo įrašą, sugalvojo bet kokiu būdu inicijuoti M. T. patraukimą administracinėn atsakomybėn, yra prielaidų pobūdžio, todėl atsakyti į juos nėra galimybės.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymų, tarp jų ir BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, pažeidimų nepadaryta.

Nuosprendis ir šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. V. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.