Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėjui kalint Vilniaus PN galimai netinkamomis kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).

Dėl ieškinio senaties taikymo

LVAT savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2480-1062/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-556/2018).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. kovo 16 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, galimai patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2017 m. kovo 15 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-290-822/2018).

Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Jeigu pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirdavo dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, buvo priverstas kentėti, jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismui ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustačius senaties termino atnaujinimo pagrindų, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kai pareiškėjas, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas Vilniaus PN.

Dėl kalinimo sąlygų, susijusių su patalpų apšvietimu

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Teigia, kad dieną langai buvo visiškai uždengti, ant jų uždėtos grotos, todėl jis negalėjo laisvai skaityti, rašyti, taigi patyrė kančių.

Taisyklių 11.5 papunktyje nustatyta, jog lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Kaip matyti, grotų įrengimas reglamentuojamas Taisyklėse. Teismo įsitikinimu, grotų ant langų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Taigi, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertinami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl atmetami.

Dėl kalinimo sąlygų, susijusių su dušo patalpų įrengimu

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad būdamas Vilniaus PN buvo priverstas naudotis atvirais dušais, patyrė patyčių, kai jį besimaudantį stebėdavo kiti kaliniai, buvo pažeistas jo privatumas.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai nustatyti Taisyklėse, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Nurodyti nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenustato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras.

Pareiškėjas teigia, kad dušų pertvaros buvo įrengtos 2018 metų pabaigoje. Atsakovės atstovas nurodo, kad 2017 metų pradžioje 1-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos, neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad jis turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad nors ir buvo prašymas, atsisakė imtis priemonių privatumui užtikrinti naudojantis dušu. Priešingai, pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN ėmėsi priemonių nuteistųjų privatumui dušo patalpose užtikrinti, įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų, nors nacionaliniai teisės aktai tokios prievolės pataisos įstaigoms nenustato.

Dėl kalinimo sąlygų, susijusių su naudojimusi taksofonu

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN neužtikrino jo privatumo naudojantis atvirais taksofonais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teisės aktai nenustato papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN 1-ajame gyvenamajame korpuse yra įrengti telefonai. Taip pat matyti, kad Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų, yra pakabinusi informacinį pranešimą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad naudojantis šia teise jo privatumas buvo pažeistas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Taigi, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.