- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-17
- Bylos Nr.
- e2A-2154-656/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06370-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- T. J., J. J., B. J., E. J., R. J.
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo (apelianto) SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal byloje ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams T. J., J. J., B. J., E. J., R. J., E. J., J. J. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovus T. J., J. J., B. J., E. J., R. J., E. J., J. J. su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. VšĮ „Vilniaus butai“ ir atsakovė T. J. 2008-12-09 sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria nuomotojas suteikė nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iki 2009-11-17. Nuomos sutarties 11 punkte nustatyta, kad pasibaigus sutarties terminui nuomininkas privalo atlaisvinti patalpas ir perduoti jas nuomotojui pagal aktą. Atsakovai patalpose šiuo metu gyvena neteisėtai, tai yra neturėdami Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo ir yra neįvykdę sutarties įpareigojimo, pasibaigus nuomos sutarties terminui grąžinti gyvenamąsias patalpas, tuo pažeidžiama SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teisė naudoti patalpas bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją. Atsakovai nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio nemoka už buto nuomą.
Atsiliepimas
Atsakovės T. J. ir B. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad socialinio būsto nuomos sutartis jau buvo vieną kartą pratęsta, o tai rodo atsakovų siekį išlaikyti gyvenamąjį būstą. Prieš minėtą sutarties pratęsimą atsakovai gavo priminimą pratęsti socialinio būsto nuomos sutartį, tuo tarpu pasibaigus ir šiai, pratęstai sutarčiai, atsakovai jokio priminimo negavo, todėl manė, kad ir toliau gyvendami nuomojamame būste pratęsė šią sutartį neterminuotam laikui. Atsakovės kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl teisės į socialinį būstą nustatymo, o tai rodo atsakovų siekį ir toliau gyventi socialiniame būste. Atsakovės teigia, kad yra pasirašiusios paprastąjį vekselį, kuriuo 2014-09-30 įsipareigojo sumokėti ieškovui 771,96 Lt, taigi atsakovės geranoriškai stengiasi vykdyti visus įsipareigojimus, kylančius iš susitarimo tarp atsakovų ir ieškovo. Nuomojamame socialiniame būste gyvena keturi nepilnamečiai vaikai, todėl ieškovo prašymas iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos pažeistų jų interesus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, kad atsakovė T. J. stengiasi vykdyti savo įsipareigojimus, atliko bute remontą, rūpinasi vaikais, užsirašė konsultacijai dėl priklausomybės alkoholiui, netikslinga būtų šią šeimą palikti be gyvenamojo būsto.
Teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendime vadovavosi kasacinio teismo formuojama teismų praktika. Nurodė, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę - būsto netekimą - teismas turi taikyti individualiai, Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus.
2014-03-19 atsakovė kreipėsi su prašymu pratęsti socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-06-18 įsakymu Nr. 30-1565 nuspręsta išnuomoti atsakovės T. J. šeimai butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovė neatvyko jos pasirašyti. Pats patalpų savininkas Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, kad atsakovė turi teisę į socialinį būstą. Nagrinėjamu atveju prioritetinis klausimas yra nepilnamečių vaikų interesų apsauga, nes nepilnamečio vaiko teisė į būstą priskiriama visuomenės viešiesiems interesams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Savivaldybė, vykdydama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje numatytą pareigą, privalo padėti tėvams įgyvendinti vaiko teisę į būstą bei dėti maksimalias pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai neprarastų turimo būsto. Ieškovas net ir savo turtinių teisių gynimo atveju privalo pirmiausia atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Iškeldinus atsakovę ir jos nepilnamečius vaikus, atsakovė T. J., esant dabartinei jos turtinei padėčiai, neturės galimybės susirasti kito būsto, o vaikų atskyrimas nuo jos ir apgyvendinimas globos namuose neatitiktų vaikų interesų ir teisės būti auklėjamiems motinos. Nors ir negalima teigti, jog atsakovė, siekianti tapti socialinio būsto nuomininke, veikė aktyviai, įgyvendindama savo teisę į socialinį būstą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog atsakovai turi teisę į socialinį būstą, bei į aplinkybę, kad nepilnamečių iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, neatitiktų įstatymų reikalavimų ir pažeistų nepilnamečių interesus, yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti. Byloje yra įrodymai, kad atsakovai nemoka už buto nuomą, tačiau ieškovas šiuo pagrindu iškeldinti atsakovų nereikalauja, o be to, atsakovė pagal turimas pajamas siekia mokėti mokesčius – yra išdavusi ieškovui paprastąjį vekselį.
Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalys buvo sudarę terminuotą socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, šalims buvo aiški aplinkybė dėl nuomos termino. Nuomos terminas pasibaigė, nes jos pratęsimas nebuvo įformintas sudarant naują susitarimą (CK 6.582 str.). Asmuo, siekiantis įgyvendinti savo teisę į socialinį būstą, privalo elgtis aktyviai. Atsakovė nesikreipė į ieškovą dėl nuomos sutarčių termino atnaujinimo, elgėsi pasyviai, todėl išbraukta iš asmenų, turinčių teisę išsinuomoti socialinį būstą, sąrašų. Valstybės parama nėra absoliuti ir teikiama visiems asmenims. Solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl visi asmenys visuomenėje turi ne tik teises bet ir pareigas. Atsakovų veiksmai pažeidžia kitų asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, interesus. Palikus galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, lieka neapibrėžti teisiniai šalių santykiai dėl ginčo patalpų.Pati atsakovė neįgyvendino savo teisės į socialinio būsto nuomą, tuo neužtikrindama ir nesirūpindama savo nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais. Nors socialiniame būste be teisinio pagrindo gyvenantys asmenys turi nepilnamečių vaikų, tai nereiškia, kad jie negali būti iškeldinti iš socialinio būsto. Vaikų teisių gynimo principai negali būti subabsoliutinti ir negali būti pagrindas atsakovams piktnaudžiauti savo teisėmis.
Šalies argumentai
Atsakovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.
Ieškinys reiškiamas ir apeliacinis skundas teikiamas vienu pagrindu, t.y., kad nėra sudaryta (pratęsta) rašytinė nuomos sutartis. CK 6.579 str. 1 d. nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Tačiau minėta bei jokia kita CK norma nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia, o pagal CK 1.93 str. 1 d. įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Vien rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iškeldinti atsakovus iš ginčo gyvenamųjų patalpų, neįvertinus visų svarbių bylos aplinkybių. Tokios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas, papildomai nurodę, kad iškeldinimas reiškia teisės į būsto neliečiamybę apribojimą, todėl CK 6.612 str. turi būti aiškinamas ir taikomas kartu su žmogaus teises (konkrečiai – teisę į būsto neliečiamybę) įtvirtinančiomis tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t.y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis. Tokiose bylose svarbiausia, įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, atsakyti į klausimą, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, savivaldybės, kaip socialinio būsto savininko, elgesį administruojant socialinius būstus, taip pat į tai, kad socialinio būsto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtą socialinę funkciją, todėl šių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teisėtais interesais, ir pan. Nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2010; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-410/2010; 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011).
Byloje nustatyta, kad atsakovė T. J. su nepilnamečiais vaikais Vilniaus miesto savivaldybės suteiktame socialiniame būste apsigyveno teisėtai 2008-12-09 sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu ir galiojant nuomos sutarčiai teisėtai iki 2009-11-17 gyveno ginčo bute. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, T. J. su nepilnamečiais vaikais neprarado teisės gauti socialinį būstą, tačiau dėl savo pasyvumo nesikreipė į buto savininką Vilnius miesto savivaldybę, todėl šalių santykiai nebuvo reglamentuoti sudarant rašytinę socialinio būsto nuomos sutartį. Ieškovas reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo grindžia formaliu CK 6.613 str. nuostatos, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui nuomininkas ir jo šeimos nariai privalo išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, taikymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bylose, kai sprendžiamas asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą bei auginančių nepilnamečius vaikus, bet nemokančių mokesčių arba nesant sudaryto rašytinės socialinio būsto nuomos sutarties iškeldinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nepilnamečių iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, neatitiktų įstatymų reikalavimų ir pažeistų nepilnamečių interesus, yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti. Apelianto nurodytose Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose bylose Nr.2A-217-160/2014 ir Nr. 203K-3-358/2002 faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, nes atsakovai minėtose bylose atsakovai gyvenamąsias patalpas buvo užėmę be teisinio pagrindo ir tai nebuvo teisėtai suteikti socialiniai būstai. Nors atsakovų naudojamas socialinis būstas po atsakovų iškeldinimo galėtų būti suteiktas kitiems eilėje į socialinį būstą laukiantiems asmenims, tačiau ir atsakovų padėtis leidžia jiems pretenduoti į socialinį būstą, todėl atsakovų ir kitų pretendentų į socialinį būstą.
Atsakovų, kurie dar yra nepilnamečiai vaikai, interesai yra svarbesni už formalią ieškovo teisę turėti raštu sudarytą socialinio būsto nuomos sutartį. Viena iš atsakovės T. J. dukrų B. J. tapo pilnamete ir rūpinasi jaunesniais nepilnamečiais broliais ir seserimis, todėl yra tikimybė šalių santykius įteisinti sudarant rašytinę socialinio būsto nuomos sutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.