Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3703-921/2020 pagal ieškovo L. Š. ieškinį atsakovui R. Č. dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22.10. Ieškovas tinkamai įgyvendino savo, kaip pirkėjo, teisių gynimą. Automobilio trūkumai yra esminiai, automobilis visiškai netinkamas eksploatacijai, todėl vienintelė ieškovo, kaip pirkėjo, teisinius interesus užtikrinanti priemonė – sutarties nutraukimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

23. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

24. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

25. Atsakovas R. Č. apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2020 m. birželio 27 d. ieškovo sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Prašydama prijungti naujus įrodymus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neprijungė prie bylos atsakovui ieškovo prieš 2020 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdį įteikto jo sudaryto kitos transporto priemonės įsigijimo sandorio, iš kurios matyti, kad ieškovas pirko kitą 233 153 km ridos automobilį Audi A4 už 2 700 Eur tik 2020 m. birželio 27 d., t. y. naudojosi ginčo automobiliu BMW X5 mažiausiai 8 mėnesius nuo 2019 m. spalio 22 d. Pažymėjo, kad pateikiamos šios 2020 m. birželio 27 d. Audi A4 pirkimo–pardavimo sutarties prijungimas prie bylos 2020 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje būtų papildomai pagrindęs atsakovo atsikirtimus į ieškinį bei baigiamosios kalbos argumentus, tačiau teismas jos nemotyvuotai ir nepagrįstai neprijungė prie bylos, o 2019 m. sausio 9 d. sudarytos sutarties dėl Audi A4 įsigijimo nuorašą prijungė, nors jis patvirtina tik tai, kad ieškovas per 1 metus net pirko 2 automobilius savo paties naudojimuisi.

26. 2020 m. gruodžio 16 d. atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prie nagrinėjamos bylos prijungti naujus įrodymus: 2020 m. spalio 8 d. paklausimą Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijai „Transeka“ ir šios bendrovės 2020 m. lapkričio 26 d. atsakymą į minėtą paklausimą, 2020 m. lapkričio 30 d. advokato el. laišką minėtai bendrovei. Teigia, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo siekiant užtikrinti visapusiško ir objektyvaus sprendimo priėmimą.

27. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

28. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo R. Č. kartu su apeliaciniu skundu pateiktais naujais įrodymais, pažymi, kad naujuose įrodymuose užfiksuoti duomenys nėra akivaizdžiai būtini ir reikšmingi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų klausimų teisingam ir pagrįstam išsprendimui, todėl atsisako atsakovo pateiktus naujus įrodymus priimti (CPK 314, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo 2020 m. gruodžio 16 d. naujai pateiktų įrodymų pobūdį bei jų reikšmę pirmosios instancijos teismo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, siekdama, kad nebūtų pažeisti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai, įrodymus atsisako priimti. Pastebėtina, kad atsakovas įrodymus pradėjo rinkti po jam nepalankaus sprendimo priėmimo.

29. Nagrinėjamu atveju ieškovas L. Š. (toliau – ieškovas) prašė jam taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą teisių gynimo būdą, nutraukti sutartį, grąžinti sumokėtą kainą už automobilį, o taip pat priteisti nuostolių atlyginimą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai.

30. Apeliacinis procesas vyksta dėl automobilio pardavėjo atsakomybės už po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nustatytus parduoto automobilio trūkumus, automobilio kainos.

31. Atsakovo R. Č. (toliau – atsakovas arba apeliantas) apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidą konstatuodamas, jog ieškovas atsakovui už ginčo automobilį sumokėjo 7 800 Eur ir netinkamai įvertino įrodymus dėl automobilio trūkumų; teismas nepanaikino sutarties ir jos nenutraukė. Apeliantas teigia, kad automobilis yra tinkamos techninės būklės, ieškovo eksploatuojamas ir jis (t. y. apeliantas) negali prisiimti rizikos už automobilio būklę.

32. Pažymėtina, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurio daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žinojo arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.333 straipsnio 2 dalis).

33. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).

34. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotą naudotą daiktą buvo galima naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). Toks teisinis reglamentavimas leidžia teismui spręsti, kad vien aplinkybė, jog gedimas išryškėjo po prekės perdavimo, nepaneigia pardavėjo atsakomybės už jos trūkumus.

37. Pastabėtina, CK 6.431¹ straipsnyje numatyta, kad motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 2B-231 patvirtinto Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo 2 punkte nurodyta, kad, sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, nurodomi šie trūkumai: stabdžių sistemos; vairo mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; dujų išmetimo sistemos.

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovas (pirkėjas) pareiškė reikalavimą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurį grindė įsigyto daikto (naudoto automobilio) kokybės trūkumais, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal paskirtį. Šiam pirkėjo reikalavimui patenkinti turi būti nustatyta, kad parduotas daiktas (automobilis) turėjo tokių kokybės trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nežinojo ir negalėjo jų pastebėti be specialaus tyrimo, ir jie yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį.

39. Byloje nustatyta, kad ieškovas automobilį pirko naudoti pagal tiesioginę paskirtį – juo važinėti asmeninių poreikių tenkinimui, todėl pagrįstai tikėjosi, jog parduodamas automobilis bus tam tinkamas. Skelbime internetiniame portale www.autoplius.lt buvo nurodyta, kad automobilis turi tik kėbulo pabraižymų. Tokiu būdu pardavėjas deklaravo, jog nėra paslėptų parduodamo daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba nebūtų jo visai pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, teisingai nustatė, kad šalys pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, jog automobilis turi trūkumų, tačiau atskirai konkrečiai neaptarė parduodamos transporto priemonės kokybės reikalavimų. Tiek ieškovo paaiškinimais, tiek liudytojo G. M. parodymais nustatyta, kad ieškovas su G. M. įsigytu automobiliu praėjus dviem dienoms po sutartie sudarymo, t. y. 2019 m. spalio 24 d., nuvyko į automobilių kėbulo remonto servisą. Meistras, apžiūrėjęs automobilį, nurodė, kad: automobilis yra netinkamai suvirintas iš dviejų skirtingų automobilių ir per suvirinimo vietas atsirado kėbulo įtrūkimai; tokiu automobiliu važinėti nėra saugu. Meistras D. Č., apžiūrėjęs automobilį, atsisakė jį remontuoti, tačiau nurodė, kad apytiksli remonto kaina būtų apie 1 600 Eur. Ieškovas tą pačią dieną prie liudytojo G. M. skambino atsakovui, kuris nesutiko nei sumokėti už automobilio remontą 1 600 Eur, nei grąžinti už automobilį faktiškai sumokėtą kainą. Ieškovas, atsakovui atsisakius sumokėti už nustatytų automobilio trūkumų šalinimą, taip pat atsisakius grąžinti visą už automobilį faktiškai sumokėtą kainą, 2019 m. lapkričio 12 d. automobilį pristatė į (duomenys neskelbtini) techninei apžiūrai. Apžiūros metu buvo nustatyta dar daugiau transporto priemonės trūkumų. Šias aplinkybes patvirtina (duomenys neskelbtini) 2019 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio techninės patikros, kurioje nurodyta, kad esant tokiai automobilio būklei, jį eksploatuoti nerekomenduojama. Kartu su pažyma pateiktame (duomenys neskelbtini) pasiūlyme nurodyta, kad automobiliui reikia atlikti šiuos darbus: perdažyti, pakeisti stogą, pakeisti kėbulo dalis, pakeisti variklį, pakeisti katalizatorių, pavarų dėžę ir kt. Viso, kaip nurodyta minėtame pasiūlyme, defektų pašalinimo kaina sudaro – 49 081,17 Eur. Nėra įrodymų apie tai, kad pardavėjas (atsakovas) būtų atskleidęs pirkėjui (ieškovui) esminius transporto priemonės kokybės trūkumus, t. y. tuos defektus, kuriuos nurodė automobilių serviso meistras, nustatė (duomenys neskelbtini).

40. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad automobilio kokybės trūkumai išryškėjo praėjus itin trumpam laiko tarpui po automobilio įsigijimo – praėjus 2 dienoms po sutarties sudarymo, o atsakovui atsisakius sumokėti už nustatytų automobilio trūkumų šalinimą, taip pat atsisakius grąžinti visą už automobilį faktiškai sumokėtą kainą, ieškovas ėmėsi veiksmų dėl detalesnės automobilio diagnostikos – kreipėsi į (duomenys neskelbtini), kur buvo atlikta automobilio techninė apžiūra. Nors nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kai buvo užfiksuota automobilio rida (227 494 km) iki atlikto ginčo automobilio įvertinimo autoservise (2019 m. lapkričio 12 d. – 227 951 km), pateiktų duomenų bylos nagrinėjimo metu (2020 m. liepos 20 d. – 228 058 km) automobilio rida pakito, tačiau tai savaime nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, kadangi nupirkto automobilio trūkumai pradėjo aiškėti netrukus po automobilio įsigijimo. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovas, įsigijęs automobilį, atliko automobilio mechanizmų remonto darbus, patyrė eismo įvykį, netinkamai automobilį eksploatavo, kitaip jį apgadino, nuvažiavo neįprastai didelį atstumą. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atliktos techninės apžiūros (duomenys neskelbtini) metu užfiksuoti trūkumai galėjo būti kaip ieškovo nuvažiuotų kilometrų pasekmė.

41. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė kaip nepagrįstą atsakovo versiją, jog automobilis yra eksploatuojamas ieškovo, todėl yra tinkamas naudoti. Aplinkybė, kad automobilis gali važiuoti, nereiškia, kad jis yra techniškai tvarkingas ir jį galima eksploatuoti. Teismo vertinimu, Techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skelbimas, kuriame buvo nurodyta, jog automobilis yra be defektų, patvirtina tai, kad atsakovas garantavo parduodamo daikto kokybę, t. y., kad automobilis yra be trūkumų. Tačiau, priešingai, nei teigia atsakovas, ji nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad atsakovo parduotas automobilis pardavimo metu neturėjo trūkumų, užfiksuotų (duomenys neskelbtini). Atsakovo argumentus, kad automobilis techniškai tvarkingas, paneigia prieš tai minėto serviso pažyma ir pasiūlymas, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti. Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais, kurių įprastai apžiūrint automobilį nebuvo galima pastebėti, todėl ieškovas apie juos negalėjo žinoti.

44. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę. Kadangi automobilio trūkumai, neleidžiantys automobilio eksploatuoti, išaiškėjo tik po to, kai ieškovas kreipėsi į autoservisus, konstatuotina, kad tai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, ieškovas nežinojo ir negalėjo apie juos žinoti.

45. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju ieškovas įvykdė jam tenkančią pareigą įrodyti transporto priemonės defektus. Tuo tarpu atsakovas (pardavėjas) neteigė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad buvo informavęs pirkėją apie tokius automobilio trūkumus, kuriuos konstatavo (duomenys neskelbtini) pažymoje ir pasiūlyme, dėl kurių jo nebūtų galima eksploatuoti, ar kad šie trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ar dėl pirkėjo kaltės. Atsakovas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad ieškovas net neįrodė aplinkybės, jog ginčo automobilio toliau nebeeksploatuoja ar kad jis nėra tinkamas eksploatavimui; pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nevertino byloje esančių įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ir juos detalizuojančiais apelianto (atsakovo) argumentais.

46. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese įrodinėjimas vyksta, vadovaujantis dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12, 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, yra šalių pareiga (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę. Nagrinėjamu atveju kilęs civilinis teisinis ginčas nesuteikia pirmosios instancijos teismui teisės veikti aktyviai ir įrodymus rinkti savo iniciatyva, nes šalių ginčas nepatenka nė į vieną iš bylos kategorijų, kuriose pagal CPK nuostatas teismui teisė rinkti įrodymus yra suteikta.

47. Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašus ir įvertinusi vykusį civilinį procesą, nustatė, kad viso bylos nagrinėjimo metu nei atsakovas, nei jo atstovas, nesutikdami su ieškovo dar ieškinyje nurodytais argumentais ir pateiktais įrodymais, kad po servise atliktos automobilio techninės patikros automobilio eksploatuoti nerekomenduojama, su serviso pasiūlyme nurodytais reikiamais atlikti darbais, teismui patys neteikė jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų paneigti ieškovo nurodytus automobilio trūkumus, o tai pat neteikė prašymo dėl teismo ekspertizės paskyrimo byloje, siekiant nustatyti automobilio techninę būklę, ar automobilio trūkumai atsirado iki automobilio perdavimo ieškovui, ar jie atsirado ieškovui eksploatuojant automobilį ir kita. Teikdamas, kad automobilis buvo parduotas techniškai tvarkingas ir yra tinkamas naudoti, atsakovas remiasi tuo, kad automobilis turi galiojančią Techninės apžiūros rezultatų kortelę ir yra draustas. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iki 2021 m. kovo 24 d. galiojanti automobilio Techninė apžiūra nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad atsakovo parduotas automobilis pardavimo metu neturėjo trūkumų, užfiksuotų (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas iš esmės yra teisus teigdamas, kad (duomenys neskelbtini) pasiūlyme nurodyta defektų pašalinimo kaina 49 081,17 Eur, yra naujam, bet ne naudotam automobiliui, tačiau jis nereiškė prieštaravimų ir neginčijo serviso patikros išvados, kurioje nurodomi visi automobilio trūkumai. Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys liudija, kad 2019 m. kovo 16 d. techninės apžiūros metu transporto priemonė neatitiko techninių reikalavimų ir tik pakartotinės apžiūros metu 2019 m. kovo 22 d. buvo nustatyta, kad transporto priemonė tokius reikalavimus atitinka. Iš minėtų Techninės apžiūros rezultatų kortelių matyti, kad buvo atliekamas techninių reikalavimų įvertinimas: stabdžių bandymas, bandant stabdžių stendu, išmetamų teršalų kiekis, žibintų šviesos matavimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad techninės apžiūros metu nėra tikrinamos visos automobilio dalys ir mechanizmai. Todėl net ir esant galiojančiai techninei apžiūrai, nėra pagrindo išvadai, kad jokie automobilio trūkumai neegzistavo jo pardavimo metu, tuo labiau įvertinus tai, jog automobilio apžiūra buvo atlikta prieš 7 mėnesius iki sutarties sudarymo ir tą laikotarpį atsakovas automobilį eksploatavo. Be to, pastebėtina, biuro DB duomenimis ši transporto priemonė laikotarpiu iki 2019 m. spalio 22 d. yra susijusi su keturiais eismo įvykiais. Pažymėtina, nors Techninės apžiūros rezultatų kortelėje (ataskaitoje) esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (CPK 197 straipsnio 1 dalis), tačiau galutinė teismo išvada turi būti daroma nustačius ir įvertinus iš įvairių įrodinėjimo priemonių gautą informaciją. Aplinkybė, kad automobilis yra draustas, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas ir toliau naudojasi automobiliu, todėl automobilis yra tinkamos techninės būklės. Sutiktina su ieškovo dėstyta pozicija, kad jis nenutraukė draudimo sutarties dėl to, jog draudimas yra skirtas apsaugoti automobilį nuo vagystės ar žuvimo. Transporto priemonių draudimo liudijimas serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad transporto priemonė papildomai apdrausta nuo jos sunaikinimo dėl ugnies arba visos transporto priemonės vagystės (draudimo liudijimo priedo 1.1 punktas), o draudimo apsauga galioja tik jei įvykio metu draudėjas turėjo galiojančią AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutartį nukentėjusiajai transporto priemonei (draudimo liudijimo priedo 1.3 punktas), kuria nagrinėjamu atveju ir yra 2019 m. spalio 24 d. įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.

48. Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išvadas grindė ne vien tik ieškovo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų, o visų byloje esančių įrodymų pagrindu, pagal vidinį teismo įsitikinimą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

50. Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju esminiams automobilio trūkumams išaiškėjus tik po atliktos automobilio techninės apžiūros autoservise, pirkėjas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos su pardavėju pirkimo–pardavimo sutarties, dėl to yra pagrindas taikyti pirkėjo reikalaujamą teisių gynimo būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

51. Vertindama, ar galima taikyti šį išimtinį pirkėjo teisių gynimo būdą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad parduotas automobilis su daug trūkumų, dalis jų yra esminiai, parduotas automobilis su trūkumais, dėl kurių ieškovas iš esmės negali automobilio eksploatuoti, t. y. ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties (įgyti tvarkingą važiuojantį automobilį), kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu.

52. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai aiškino ir taikė reikalavimus parduodamo daikto kokybei ir pardavėjo atsakomybę už parduodamo daikto kokybės trūkumus nustatančias teisės normas (CK 6.333 straipsnis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė teisingas išvadas dėl parduoto daikto kokybės, pagrįstai ir teisėtai nutraukė sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (CPK 185 straipsnis).

53. Narinėjamoje byloje ieškovas (pirkėjas) pareiškė teisme reikalavimą priteisti jam iš atsakovo (pardavėjo) už automobilį sumokėtą kainą –7 800 Eur , o atsakovui – grąžinti automobilį.

54. Minėta, jog pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nurodė, kad transporto priemonės kaina yra 5 000 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina, jog ieškovas automobilį įsigijo už 7 800 Eur, o ne 5 000 Eur, kaip nurodyta sutartyje.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyminio aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti.

56. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad ieškovas automobilį įsigijo už 7 800 Eur. Ieškovas šias aplinkybes įrodinėjo asmeniniu liudijimu ir liudytojų G. M. bei K. Š. parodymais. Liudytojais buvo asmenys, su kuriais ieškovas pažįstamas. Tokie asmenys gali būti vertinami kaip suinteresuoti šalies naudai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas įrodė savo reikalavimą, jog už automobilį sumokėjo 7 800 Eur, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas: rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal prigimtį ir suinteresuotais pagal bylos aplinkybes liudytojų parodymais bei suinteresuotos šalies aiškinimu.

57. Kita vertus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su automobilio pardavimo kaina, nagrinėjamoje situacijoje yra pakankami įtikinamas ieškovo aiškinimas, kad sutartyje nurodyta automobilio kaina 5 000 Eur atsakovo prašymu, nes atsakovas automobilį turėjo apie metus laiko, todėl norėjo išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, o automobilį jis įsigijo už 7 800 Eur. Tokiu atveju susidaro faktinė situacija, kad šalių ginčą lėmė abiejų šalių, t. y. tiek atsakovo, tiek ir paties ieškovo, nesąžiningi veiksmai. Bylos duomenimis, atsakovas ginčo automobilį buvo įsigijęs 2018 m. gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi ir ieškovui pardavė 2019 m. spalio 22 d. Todėl atsakovui pardavus ginčo automobilį už didesnę sumą, nei nurodyta 2018 m. gruodžio 20 d. sutartyje, būtų reikėję mokėti teisės aktuose įtvirtinto dydžio gyventojų pajamų mokestį (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 28 punktas). Todėl akivaizdu, kad atsakovui siekiant naudos sau, buvo bandoma apeiti valstybės institucijas (išvengti galimų mokestinių prievolių), o tai žinodamas ieškovas, tam pritarė, sutikdamas sutartyje nurodyti 5 000 Eur automobilio kainą, todėl turi prisiimti iš to kilusius padarinius ir riziką.

58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

59. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad sąžiningumas (bona fides) – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių (pavyzdžiui, CK 4.96 straipsnio 1 dalis), t. y. privalu aiškintis, ar asmuo tinkamai įvykdė savo pareigą išsiaiškinti tam tikras aplinkybes (žr. Mikelėnas, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2001, p. 77).

60. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 2.4 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą viena iš fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį sudarančių teisių yra „vadovaujantis įstatymais turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą“, ieškovas siekė įgyti ir įgyvendinti šią įstatymo nustatytą teisę, tik šią teisę siekė turėti ne vadovaudamasis įstatymais, bet pažeisdamas juos.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš lot. iš neteisės teisė nekyla), todėl subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo.

62. Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegiją pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas R. Č. įpareigotas grąžinti ieškovui L. Š. sumokėtus 7 800 Eur, pakeičia, nurodytą 7 800 Eur sumą sumažinant iki sutartyje nurodytos 5 000 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

63. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią iš atsakovo ieškovui priteista 424,72 Eur nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo teiginiai šiuo aspektu yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo patirtų nuostolių pagrįstumo.

64. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

65. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinis skundas yra tenkinamas 11 procentų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo pareikštas ieškinys yra tenkinamas 89 procentus.

67. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 113,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 186 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 927,50 Eur išlaidų už atstovavimą. Atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 2 000 Eur už advokato pagalbą. Proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovui priteistina 991,02 Eur, o iš ieškovo atsakovui – 220 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Įvertinus ieškovo ir atsakovo vienas kitam mokėtinas sumas bei atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovo priteistina 771,02 Eur. Tokiu atveju skundžiamu sprendimu ieškovui iš atsakovo priteistos 1 113,50 Eur bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 771,02 Eur.

68. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 3 025 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, jog šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos išlaidų dalies nepriteisia. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis priimta byloje Nr. 3K-3-533/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus kriterijus nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo visa apimtimi, o prašomos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos mažintinos iki Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio – 1 818,05 Eur (Rekomendacijų 8.11 punktas, 1 398,5 x 1,3 = 1 818,05), ir nuo šio dydžio skaičiuojama jų priteistina suma. Atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 886 Eur, kurias sudaro 186 Eur žyminis mokestis ir 700 Eur už advokato pagalbą. Proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, neviršijant Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto jų maksimalaus dydžio, iš atsakovo ieškovui priteistina 1 618,06 Eur, o iš ieškovo atsakovui – 97,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, bei atlikus šalių mokėtinų sumų įskaitymą, iš atsakovo ieškovui priteistina 1 520,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti:

- įpareigotą atsakovą R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti ieškovui L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sumokėtą 7 800 Eur (septynių tūkstančių aštuonių šimtų eurų) sumą sumažinti iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) sumos;

- priteistas ieškovui L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 113,50 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto trylikos eurų ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 771,02 Eur (septynių šimtų septyniasdešimt vieno euro 2 ct).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 520,60 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.