- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-01
- Bylos Nr.
- e2A-1125-260/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02512-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- A. Č., G. J.
- Ieškovas
- L. G.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. Č. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo ir ieškovės L. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl papildomo teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-2727-528/2019 pagal ieškovės L. G. patikslintą ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovėms G. J. ir A. Č., trečiasis asmuo ieškovės pusėje I. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. G. 2018 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir 2018 m. kovo 6 d. su patikslintu ieškiniu bei 2018 m. balandžio 20 d. pateikė teismui dubliką, kuriuose prašė teismo: 1) atidalinti tarp ieškovės ir atsakovių nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (taip dokumente), turi būti unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise atsakovėms nuosavybės teise kiekvienai priklausančias: po 8/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); po 165/1000 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); po 8/100 dalis kitų inžinerinių kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); po 90/1129 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant atsakovėms iš ieškovės kompensaciją kiekvienai po 3 991,00 Eur; 2) priteisti iš atsakovių visas bylinėjimosi išlaidas. Dublike ieškovė nurodė prašanti priteisti iš jos atsakovėms už jų turto dalis kompensaciją – kiekvienai atsakovei po 5 635,64 Eur.
2. Nurodė, kad šalys ir trečiasis asmuo yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) bendraturtės. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens, kurios yra seserys, jokių ginčų nėra. Su atsakovėmis kyla ginčai dėl bendro turto. Atsakovės ginčo turte negyvena bent 30 metų, to turto neprižiūri ir juo nesirūpina, tačiau dėl bet kokių veiksmų su turtu reikalingas jų sutikimas. Abiem atsakovėms priklausančios 1 kambario dalies bei ūkinio pastato dalies neįmanoma atidalinti ir suformuoti atskiro buto be žalos turtui dėl atsakovėms priklausančių dalių mažumo. 1990 m. teismo sprendimu tarp tuomečių savininkų buvo nustatyta naudojimosi turtu tvarka, o atsakovės įpareigotos perkelti joms tekusio kambario sieną ir duris, sumažinant kambario plotą, bei pasidaryti atskirą įėjimą. Iki šiol atsakovės nieko nėra padarę. Ieškovė yra aptvarkiusi 1932 m. statybos gyvenamąjį namą, tačiau rimtesnių darbų be atsakovių sutikimų negali daryti. Su atsakovėmis bandė tartis dėl kompensacijos už visą atsakovėms priklausantį turtą, taip pat dėl žemės atidalijimo ir kompensacijos tik už pastatus, tačiau susitarimo nepasiekė. Kadangi abiems atsakovėms priklausančio turto dalis yra nedidelė, o atsakovės juo nesinaudoja – viena jų gyvena užsienyje, kita gyvena (duomenys neskelbtini), todėl protingiausia išeitis yra atidalijimas natūra, išmokant atsakovėms už jų viso turto dalį ieškovės dublike nurodyto dydžio rinkos vertę atitinkančias kompensacijas.
Atsiliepimas
3. Atsakovės A. Č. ir G. J. 2018 m. balandžio 10 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės L. G. patikslintą ieškinį bei 2018 m. gegužės 17 d. tripliką, kuriuose prašė teismo: 1) atmesti ieškovės ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o jeigu būtų nuspręsta atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimą spręsti iš esmės – nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), padalinti natūra arba atsakovėms po lygiai priteisti ieškovei ir jos seseriai priklausančias nuosavybės teisės dalis iš atsakovių ieškovei ir jos seseriai priteisiant pinigines kompensacijas pagal ieškovės dublike nurodytas kainas; 2) priteisti iš ieškovės atsakovių naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad 1990 m. teismo sprendimu buvo atmestas ieškovės L. G. ir trečiojo asmens I. G. senelės A. E. K. ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyta naudojimosi ginčo pastatais tvarka. Ieškovė ir trečiasis asmuo joms priklausančią turto dalį yra paveldėję, todėl jos perėmė teises ir pareigas pagal minėtą teismo sprendimą, kuris joms privalomas, ir dėl to byla negali būti nagrinėjama naujai. Atsakovės neatsisako savo teisių į ginčo turtą ir turi interesą įgyvendinti minėtą teismo sprendimą. Ginčo turtas atsakovėms svarbus emociškai, turi didelę asmeninę neturtinę reikšmę, kadangi jame iki mirties gyveno jų tėvas. Atsakovėms visą laiką buvo trukdoma įgyvendinti teismo sprendimą. Minėtas sprendimas neįgyvendintas priverstinai, nes tarp šalių ne kartą buvo pradėtos derybos dėl visų bendrosios nuosavybės santykių – ginčo turto ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), užbaigimo. Atidalinant bendraturčius iš bendrosios nuosavybės piniginė kompensacija už turtą galima, tik jeigu negalima atidalinti turto natūra. Šiuo atveju atidalinimas galimas ir tai patvirtina 1990 m. teismo sprendimas. Atsakovės yra seserys, kurias dėl ginčo turto sieja bendri interesai ir dėl turimo ginčo turto naudojimo bei valdymo jos tarpusavyje sutaria. Atsakovėms priklausanti 11,15 kv. m patalpa nėra mažesnė už bendrabučio kambariuką, be to, jos galėtų pastatyti priestatą. Atsakovėms priklauso 1,8 aro ploto ginčo žemės sklype, kuriame galima suformuoti joms racionalių ribų žemės sklypą. Be to, žemės sklypą galima padalinti tarp šalių lygiomis dalimis, sumokant piniginę kompensaciją, todėl bendroji nuosavybė turėtų būti padalinta natūra. Ieškovė kaltina atsakoves turto nesirūpinimu, tačiau daug metų neatlygintinai naudojasi jų turto dalimi. Mokėti kompensaciją ieškovei už jos turto dalį pagal byloje nustatytą turto rinkos vertę atsakovės nesutinka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo tenkino patikslintą ieškinį dublike patikslintais reikalavimais, atidalino nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius–kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp ieškovės L. G. bei atsakovių G. J. ir A. Č. sekančiai: 1) priteisė ieškovei L. G. asmeninės nuosavybės teise atsakovei G. J. nuosavybės teise priklausančias 8/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 165/1000 (dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 8/100 dalis kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 90/1129 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), o už šį turtą atsakovei G. J. priteisė iš ieškovės L. G. 5 635,64 Eur kompensaciją; 2) priteisė ieškovei L. G. asmeninės nuosavybės teise atsakovei A. Č. nuosavybės teise priklausančias 8/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 165/1000 (dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 8/100 dalis kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 90/1129 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), o už šį turtą atsakovei A. Č. priteisė iš ieškovės L. G. 5 635,64 Eur kompensaciją. Taip pat priteisė iš atsakovės G. J. ir atsakovės A. Č. po 540 Eur iš kiekvienos atsakovės ieškovei L. G..
6. Teismas nustatė, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui asmeninės nuosavybės teise priklauso kiekvienai po 949/2258 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 21/50 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 67/200 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ½ dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 21/50 dalį kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovėms nuosavybės teise priklauso kiekvienai po 90/1129 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 8/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 165/1000 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 8/100 dalis kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat ieškovė ir atsakovės yra žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 2016 m. gruodžio 6 d. valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro vertinimu buvo 54 700,00 Eur, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės – kiekvienai jų nuosavybės teise priklauso po 877/2631 dalis šio sklypo. Įsiteisėjusiu 1990 m. teismo sprendimu yra nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu ir vienu ūkiniu pastatu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarka. 1990 m. balandžio 19 d. Kauno m. Panemunės r. teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-53/90 buvo atmestas ieškovės A. E. K. ieškinys dėl atsakovių atidalijimo iš bendro turto, priteisiant ieškovei gyvenamąjį namą su statiniais (duomenys neskelbtini), o atsakovėms priteisiant 1 560 rublių kompensaciją, bei tenkintas atsakovių priešieškinis ir papildomas priešieškinis – nustatant naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu pagal atsakovių projektą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-1216 1990 m. šį sprendimą paliko galioti. Pagal 1990 m. teismo sprendimą atsakovėms buvo skirta naudotis dalimi 14,24 kv. m ploto kambario, pažymėto indeksu 1-4. Atsakovės per 1 mėnesį laiko savo lėšomis turėjo perkelti sieną, skiriančią šį kambarį nuo virtuvės 1-3, bei perkelti duris. Indeksu 1-4 pažymėto kambario dalis –3,09 kv. m ploto teko ieškovės A. E. K. naudojimui. Taip pat atsakovės savo lėšomis per tą patį laiką turėjo padaryti įėjimą iš lauko į joms skirtą gyvenamojo namo dalį – butą Nr. 2 bei padaryti pertvaras ir įėjimą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame ūkiniame pastate. Apšildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos buvo paliktos šalių bendram naudojimui. Atsakovės pateikė gyvenamojo namo planą, pagal kurį turėjo būti įgyvendinta minėto teismo sprendimo dalis dėl gyvenamojo namo pertvarkymo. Pagal šį planą, perkėlus 1-4 kambario sieną kaip nurodyta teismo sprendime, gyvenamajame name atsakovėms tektų 10,88 kv. m ploto, kuriame būtų įrengta vonia bei tualetas, užimantys 2,70 kv. m (1,50 m × 1,80 m) ploto, todėl likęs plotas, kuriame turėtų būti gyvenamoji patalpa bei virtuvė, sudarytų iš viso 8,18 kv. m (14,24 kv. m –2,70 kv. m). Pagal teismo sprendimą numatytas pastatyti įėjimas į atsakovėms priklausančią gyvenamojo namo dalį pagal plane nurodytą žymėjimą turėjo užimti 3,60 kv. m žemės sklypo ploto prie atsakovėms naudotis skirtos gyvenamojo namo dalies. 1990 m. teismo sprendimas turėjo būti įgyvendintas iki 1990 m. birželio 29 d., tačiau daugiau kaip per 28 metus jokie jame nurodyti pertvarkymai nebuvo padaryti. Atsakovė A. Č. 2016 m. yra kreipusis į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl paaiškinimų apie statybas bei joms reikalingus dokumentus ir 2016 m. birželio 10 d. raštu jai buvo atsakyta. Byloje pateiktas 2015 m. gruodžio 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato viešosios policijos skyriaus nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėjimo Nr. 20-11-124330(14.4-20) pagal A. Č. pareiškimą patvirtina, jog šalių konfliktai kyla dėl atsakovių nepasidaryto įėjimo į joms skirtą naudoti gyvenamojo namo dalį.
7. Teismas laikė, jog ieškovė teisėtai naudojasi atsakovėms priklausančia gyvenamojo namo dalimi. Nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo yra paveldėję A. E. K. nuosavybės dalį bei įgytas teises ir pareigas, todėl pagal 1990 m. sprendime nurodytą naudojimosi tvarką joms priklauso A. E. K. įgyta teisė naudotis gyvenamojo namo kambario, pažymėto 1-4, dalimi – 3,09 kv. m. Kadangi pagal teismo sprendimą pertvarkyti patalpas privalėjo atsakovės, todėl savalaikiai nevykdant teismo sprendimu nustatytų pareigų, neigiamos pasekmės tenka joms pačioms. Pažymėjo, kad 1990 m. teismų sprendimų priėmimo metu ginčo namų valdos žemės sklypas buvo valstybinė žemė. Šiuo metu šis žemės sklypas priklauso šalims ir trečiajam asmeniui dalinės nuosavybės teisėmis, naudojimosi tvarka juo nenustatyta, o pagal galiojantį reglamentavimą tokio įėjimo, koks nurodytas brėžinyje, pastatymas laikomas statinio rekonstravimu, nes keičiami gyvenamojo namo išorės matmenys (Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto 2002 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 622, 9., 9.5 punktas). Tam reikalinga nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką, gauti bendraturčių sutikimus ir atitinkamus statybai reikalingus dokumentus. Be to, minėto teismo sprendimo įgyvendinimas beveik po 29 metų yra problemiškas ir dėl seniai pasibaigusio vykdomojo rašto pateikimo vykdyti termino (CPK 606 straipsnio 2 dalis).
8. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės nurodė, jog yra galimas atidalijimas natūra pagal 1990 m. teismo sprendimą ir jokio kito varianto nepasiūlė, o atidalijimo nuo atsakovių siekianti ieškovė tinkamiausiu atidalijimo būdu nurodė 5 635,64 Eur dydžio kompensacijų kiekvienai atsakovei išmokėjimą, tačiau šioms nesutinkant su ieškovės siūloma dydžio kompensacija ir savos nesiūlant, teismas sprendė, jog neracionalu ir neprotinga atidalyti iš bendrosios nuosavybės atsakovių dalį natūra. Nurodė, jog atidalijimą pagal 1990 m. byloje nurodytą naudojimosi tvarkos nustatymui skirtą projektą gali būtų vertinti kaip darantį neproporcingą žalą ginčo gyvenamojo namo paskirčiai, nes 1932 m. statybos rąstiniame name įrengti papildomas komunikacijas, perstatinėti sienas gali būti pavojinga paties namo stabilumui, o ir atsakovėms toks atidalijimas neužtikrintų elementarios galimybės bent kiek patogiai ir oriai gyventi (CPK 185 straipsnis).
9. Spręsdamas dėl šalių interesų ginčo turtui teismas nurodė, jog byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovės poreikis naudotis ginčo turtu pripažįstamas svarbiu. Nurodė, kad atsakovės ginčo turte negyvena daugiau kaip 28 metus, į jį atvyksta kartą ar kelis kartus per metus, savo gyvenamąsias vietas jos yra deklaravę (duomenys neskelbtini), o bylos metu nepaneigė, kad atsakovė G. J., kaip ir trečiasis asmuo I. G., gyvena užsienyje. Duomenų apie kitą turimą nekilnojamąjį turtą ar jo neturėjimą šalys teismui nepateikė. Atsakovių argumentus dėl ginčo turto didelės asmeninės neturtinės reikšmės, emocinės jo svarbos atsakovėms teismas laikė atmestinais. Nurodė, jog tokiu turtu žmogus įprastai labai rūpinasi, brangina, puoselėja ir nepalieka jų priežiūros svetimiems asmenims, juolab, jei jiems jaučia nedraugiškumą, nuoskaudas ar net neapykantą. Todėl racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu, nepaneigiančiu nė vienos iš bendraturčių teisės į jai priklausančią dalintino turto dalį, teismas pripažino šalių atidalijimą, priteisiant ieškovei natūra atsakovėms priklausančias turto dalis, o atsakovėms priteisiant iš ieškovės kompensacijas pinigais. Šiuo konkrečiu atveju tokį ginčo išsprendimą teismas laikė teisingu, protingu bei sąžiningu bendraturčių interesų pusiausvyrai ir esamoje situacijoje optimaliausiu, racionaliausiu, nepaliekančiu neaiškumų ar prielaidų konfliktinėms situacijoms ateityje kilti.
10. Teismas, atsižvelgdamas į byloje ieškovės užsakymu Lietuvos Respublikos teismo eksperto M. K. atliko ginčo turto vertinimą, kurio atsakovės neginčijo, o ieškovė sutiko išmokėti atsakovėms kompensaciją pagal eksperto nustatytą rinkos vertę – kiekvienai atsakovei po 5 635,64 Eur, laikė, jog ieškovės nurodytos kompensacijos atsakovėms dydis – 5 635,64 Eur atitinka atsakovių turto dalies bendrojoje nuosavybėje vertės rinkos kainas, todėl nesant byloje ginčo dėl ginčo turto rinkos vertės teismas ieškovės siūlomą išmokėti atsakovėms kompensacijos dydį už atsakovėms priklausančias ginčo turto dalis, pripažino protingu, teisingu ir sąžiningu.
III. Ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
11. Ieškovė L. G. 2019 m. balandžio 10 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė teismo atnaujinti terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų paduoti ir priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjos B. J. (U.) paslaugoms apmokėti pagal pakartotinai šias išlaidas patvirtinančius dokumentus bei 2019 m. vasario 1 d. teismui pateiktame prašyme nurodytą išlaidų pagrindimą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi netenkino ieškovės L. G. prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
13. Teismas nustatė, kad 2019 m. vasario 1 d. teismo posėdžio metu iki baigiamųjų kalbų į bylą per elektroninių paslaugų portalą buvo gautas ieškovės atstovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų be jokių lydimųjų dokumentų (dok. reg. Nr. DOK-14269), o teismo posėdyje prieš baigiamąsias kalbas (garso įrašo eigos laikas 01:43:00–01:48:48) ieškovės atstovė pateikė teisinių paslaugų sutartį Nr. 15/2019 su sąskaita už teisines paslaugas Nr. 15/2019. 2019 m. vasario 1 d. teismo posėdyje fiziškai ieškovės atstovė teikė tik vienintelį vieno lapo rašytinį įrodymą, kurį konkrečiai įvardijo ir jis buvo priimtas. Skaitmenizuoti tai, kas nebuvo pateikta, teismas negali. 2019 m. vasario 1 d. teismo posėdyje civilinė byla išnagrinėta ir 2019 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teismas paskelbė sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį dublike patikslintais reikalavimais, priteisdamas išlaidas ieškovei pagal pateiktus rašytinius reikalavimus. Teismo sprendime teismas nurodė, jog įrodymai dėl 1 000 Eur išlaidų už advokato padėjėjos B. J. teisines paslaugas byloje nepateikti (b. l. 108). Papildomas sprendimas yra procesinė priemonė, skirta pašalinti sprendimo, kuriuo baigtas bylos nagrinėjimas, trūkumus ir netikslumus, kai šie sprendimo trūkumai ir netikslumai yra atsiradę dėl teismo kaltės ar neatidumo. Šiuo atveju byla buvo užbaigta sprendimu išsprendus visus ieškovės ieškinyje nurodytus reikalavimus, taip pat ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal pateiktus į bylą dokumentus. Bylinėjimosi išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas atstovavimo paslaugas negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgdamas į tai teismas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurių įrodymai teismui teikiami tik po bylos išnagrinėjimo, neturėjo pagrindo tenkinti.
IV. Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
14. Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo pateikė atsakovės A. Č. ir G. J.. Jos prašo panaikinti 2019 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir atmesti ieškovės ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į įsiteisėjusius Lietuvos Respublikos teismų sprendimus priimtus ginčo klausimu ir tokiu būdu pažeidė teisinį reguliavimą bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl teismo sprendimo privalomumo. Ginčo gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais klausimas jau buvo išnagrinėtas teisme ir išspręstas įsiteisėjusiais 1990 m. balandžio 19 d. Kauno m. Panemunės raj. teismo sprendimu bei 1990 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Šie teismų procesiniai sprendimai yra privalomi ieškovei kaip ieškovės senelės teisių perėmėjai ir teismui, kuriam ieškovė pateikė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, kad 1990 m. civilinėje byloje nebuvo sprendžiama dėl visų kiemo statinių ir žemės sklypo atidalijimo ar jų naudojimo tvarkos nustatymo. Tačiau visiškai nevertino aplinkybės, jog 1990 metais nebuvo sprendžiama dėl žemės sklypo atidalijimo ar jo naudojimo tvarkos nustatymo, kadangi bylos šalys nebuvo žemės sklypo savininkės. Tuo tarpu klausimas dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), atidalijimo (naudojimosi tvarkos juo nustatymo) buvo aiškiai ir konkrečiai išspręstas.
1.2. Pirmosios instancijos teismas iškraipė 2015 m. gruodžio 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėjimo Nr. 20-11-124330(14.4-20) turinį. Teismo interpretavimas visiškai neatitinka nutarimo turinio esmės. Nutarime kalbama ne apie tai, kad nesutariama dėl neįrengto įėjimo į atsakovėms priskirtą namo dalį, o apie tai, jog nesutarimai kyla dėl kliudymo įrengti tokį įėjimą. Ieškovė ar jos senelė atsakovėms nereiškė jokių pretenzijų dėl neįrengto įėjimo į atsakovėms priskirtą gyvenamojo namo dalį. Nei ieškovė, nei jos senelė neturėjo jokio intereso, kad toks įėjimas atsirastų, jos visada norėjo naudotis visu gyvenamuoju namu, kitais statiniais ir žemės sklypu ir neturėjo jokio intereso šio turto dalintis su atsakovėmis.
1.3. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius rašytinius įrodymus ir juose užfiksuotus faktus vertino ne objektyviai, o bandydamas juos interpretuoti taip, kad jie atitiktų jo pasirinktą poziciją. Teismui buvo žinoma, jog ieškovės senelė 1990 metais reikalavo jai priteisti atsakovių nuosavybės teisės dalis į gyvenamąjį namą. Toks reikalavimas savaime išreiškia ieškovės senelės norą gyvenamąjį namą valdyti ir naudoti vienai, su niekuo nesidalinant nuosavybės teise į atitinkamą turtą. Šis noras liko ir po 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendimo, o vėliau – tapo ir pačios ieškovės siekiu. Byloje nebuvo ginčo, jog būtent ieškovės pusė neturėjo intereso dalytis gyvenamuoju namu su atsakovėmis ir jog būtent ši aplinkybė lėmė kliudymą įgyvendinti 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendimą.
1.4. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nekilnojamojo turto atidalijimo natūra galimybės sprendė paviršutiniškai ir siekdamas tik paneigti tokio padalijimo galimybę. Spręsdamas rėmėsi ieškovės aiškinimu, jog atidalijimas natūra iš esmės negalimas, nes būtų padaryta žala gyvenamojo namo paskirčiai, tačiau nuo įrodinėjimo pareigos ją atleido. Ieškovė, privalėdama įrodyti savo teiginį, kad atidalijimas natūra iš esmės negalimas, nes būtų padaryta žala gyvenamojo namo paskirčiai, jokių atitinkamą teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Tačiau ieškovės aiškinimai yra inspiruoti fakto, jog ji ilgą laiką turtu naudojasi viena ir atsakovių kaip bendrasavininkių teises savaime laiko kėsinimųsi į jai įprastas gyvenimo sąlygas. 1990 m. Lietuvos Respublikos teismams nagrinėjant ieškovės ir jos sesers senelės A. E. K. ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir atsakovių priešieškinį dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo, įvertinus įgaliotų institucijų išvadas, buvo nustatytas atsakovėms priskirtos patalpos tinkamumas naudoti pagal paskirtį. 1990 m. balandžio 19 d. Kauno m. Panemunės raj. teismo sprendimu atsakovėms priskirta 11,15 m² ploto patalpa yra gyvenamojo namo kraštinėje dalyje, įėjimui į ją galima įrengti atskirą įėjimą (Atsakovių atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 5). Atsakovėms priklauso 180 m² žemės sklypo, esančio Kaišiadorių g. 30, Kaunas, dalis, kas savaime reiškia, jog būtų galima imtis statybos darbų ir pastatyti namo priestatą taip išplečiant atsakovėms priklausančių gyvenamųjų patalpų plotą.
1.5. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją skundžiamame sprendime nurodydamas, kad esą gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), esančių patalpų atskyrimas gali pakenkti pačiam namui. Tačiau 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendime nurodoma, jog apklausti specialistai patvirtino patalpų paskirstymo tarp bendrasavininkų (atliekant statybos darbus) galimumą ir atitikimą teisiniam reguliavimui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neapklausė jokių specialistų, statybos ekspertų ir neturėjo jokių dokumentų, kurie rodytų statybos darbų, skirtų atskirti gyvenamajame name esančias patalpas, atlikimo negalimumą. Pirmosios instancijos teismas vietoje to, kad į bylą kaip išvadą teikiančią instituciją įtraukti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją ar kad pasiūlyti šalims pateikti architektų išvadas dėl atidalijimo būdų, pats ėmėsi srities, kurioje neturi reikiamų žinių ir patirties. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl statybos darbų galimo sukelti pavojaus gyvenamajam namui yra nepagrįsta ir pateikta vien bandant pagrįsti poziciją dėl negalimumo gyvenamąjį namą padalinti natūra.
1.6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad patalpa, kuri būtų sukurta atidalijus dalį gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), būtų per maža ir neatitiktų teisinio reguliavimo, neturi teisinio pagrindo, kadangi jau 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendimu nustatant naudojimosi tvarką buvo numatyta atskiro 3,6 m2 ploto įėjimo į atsakovėms priskirtą gyvenamojo dalį statyba (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 5) , o teismo minimas teisės aktas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nenustato minimalaus buto ar jo vonios, virtuvės, miegamojo ar kitos name esančios patalpos ploto.
1.7. Pirmosios instancijos teismas „iš akies“ nustatė, kiek, jo manymu, žemės sklypo ploto užima gyvenamasis namas ir kiti statiniai adresu (duomenys neskelbtini). Todėl tokie pirmosios instancijos teismo pasirinkti „tyrimo metodai“ ir jų taikymas lėmė visiškai nepagrįstas išvadas, tapusias pagrindu neteisėto teismo sprendimo priėmimui.
1.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atidalyti iš bendrosios nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją pažeidžia ne tik aktualų teisinį reguliavimą, bet ir atsakovių kaip savininkių teises, kadangi besiginančio bendraturčio pasiūlymų dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantų nepateikimas savaime nėra ir negali būti pagrindas pateikto ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės tenkinimui. Teismas nesivadovavo teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, o jo sprendimas atspindi ieškovės interesų sureikšminimą kartų paneigiant atsakovių teises. Ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją pinigais tenkinimas esant galimybei turtą padalinti natūra pažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalį ir bendraturčių, kuriems prieš jų valią priteisiama kompensacija už atimamą turto dalį, teisėtus interesus.
Atsiliepimas
1.9. Pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, jog atsakovės nepateikė duomenų apie kitą turimą nekilnojamąjį turtą ar jo neturėjimą, prasilenkia su bylos medžiaga. Dokumentas, kad atsakovė A. Č. neturi kito namo ar buto, buvo pateiktas su atsiliepimu į ieškinį (priedas Nr. 6). Atsakovės yra pensininkės, kas savaime apsunkina galimybę įsigyti būstą. Tuo tarpu ieškovė yra jauna, o jos nusiteikimas mokėti nemažą piniginę kompensaciją už atsakovėms priklausančias nuosavybės dalis rodo pakankamai gerą finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas, išreiškęs abejones gyvenimo atsakovėms 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendimu priskirtoje namo dalyje patogumu ir orumu, iš atsakovių apskritai atėmė šią namo dalį.
1.10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant esmines civilinio proceso nuostatas, t. y. pažeidžiant trečiojo asmens I. G. teisę būti išklausytai. Skundžiamas teismo sprendimas yra tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens teisėmis, kadangi I. G. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog duomenų apie ieškovės nesutarimus su trečiuoju asmeniu I. G. nėra, o byloje pateiktas trečiojo asmens I. G. įgaliojimas ieškovei patvirtina visišką interesų suderinamumą, laikytina visiškai nepagrįsta.
15. Ieškovė L. G.atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai, vadovaudamasis šiam teisiniam ginčui aktualia teismine praktika, taikė bei aiškino materialinės ir procesinės teisės normas.
2.2. Visiškai nepagristi apeliacinio skundo motyvai, jog pirmos instancijos teismas sprendimu tenkindamas ieškinį neva antrą karta išnagrinėjo tarp proceso šalių teisini ginčą, kuris jau buvo išnagrinėtas 1990 m. balandžio 19 d. Kauno m. Panemunės raj. teismo sprendimu ir 1990 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tokiu būdu neva paneigiant įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo išspręsta byla) galią. Aplinkybė, kad buvo priimtas tam tikroje byloje teismo sprendimas, nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas. Atsakovės apeliaciniame skunde klaidingai sutapatina naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu tarp bendraturčių nustatymo klausimą (kuris buvo sprendžiamas 1990 metais) su šiuo metu ieškiniu pareikštu reikalavimu atidalinti visą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), kas yra ydinga. Pabrėžia, jog atsakovės per 29 metus nuo 1990 m. balandžio 19 d. teismo sprendimo priėmimo neįvykdė jame nustatytų įpareigojimų, visiškai nesirūpino savo turtu ir neišreiškė jokio noro minėtu turtu naudotis.
2.3. Atsakovės akivaizdžiai painioja nekilnojamojo turto nusavinimą su atidalinimu. Šioje byloje nesiekiama paneigti atsakovių turimas nuosavybės teises į ginčo turtą, bet siekiama kuo racionaliau atidalinti ginčo turtą, atsakovėms išmokant kompensaciją proporcingąją turimai nedidelei ginčo turto daliai, iš kurios nėra galimybės suformuoti atskiro turtinio vieneto, kas negali būti laikoma nei nuosavybės atėmimu nei nusavinimu.
2.4. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas, siekdamas nustatyti ar ginčo nekilnojamojo turto atidalinimas natūra yra galimas, t. y. ar iš atsidalintino turto pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus bus galimybė suformuoti atskirą turtinį vienetą, kurį būtų galimą naudoti pagal jo pirminę paskirtį, smulkiai analizavo byloje esančius duomenis, atsakovių turimas ginčo nekilnojamojo turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir galimybę iš atsakovių turimų dalių suformuoti atskirą turtinį vienetą, ir padarė objektyvią išvadą, jog atsakovėms tenkančio gyvenamojo namo dalis yra nedidelė, todėl ją atidalijus natūra, toks turtinis vienetas iš esmės neatitiktų gyvenamojo namo paskirčiai keliamų reikalavimų-sąlygų poilsiui, miegui, higienai, valgio gaminimui bei kitai, susietai su žmonių bei namo poreikiais, veiklai.
2.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės atidalinti atsakovėms priklausančią ginčo turto dalį, vertino ir byloje pateiktus ginčo namų valdos planus, iš kurių matyti, kad šalims ir trečiajam asmeniui bendrosios dalines nuosavybės teise priklausantys objektai gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai yra išsidėstę daugiau nei trečdalyje žemės sklypo, kas vizualiu vertinimu gali sudaryti apie 3,76 aro (11,29 aro + 3) plotą, o abejoms atsakovėms bendrai priklauso tik 1,8 aro žemės ploto, todėl, pirmos instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog asmeniniam naudojimui ar statyboms žemės iš esmės nėra.
2.6. Apeliacinio skundo motyvai, jog iš 12 kv. m. neva galima suformuoti atskirą turtinį vienetą, kuriame būtų tenkinami visi gyvenamosioms patalpoms keliami reikalavimai, yra akivaizdžiai nelogiškas ir prasilenkiantis su tikrove. Pačios atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui ir su apeliaciniu skundu nesugebėjo pateikti objektyvių duomenų, pagrindžiančių galimybę 12 kv. m plote įrengti gyvenimui pritaikytas patalpas, bet tik apsiribojo bendro pobūdžio subjektyviais samprotavimais apie šiuo metu rinkoje egzistuojančius visokiausius technologinius sprendimus, jų netgi nesugebant įvardinti.
2.7. Atsakovių apeliaciniame skunde nurodomas priestatas atidalinimo atveju negali būti vertintinas kaip priestatas prie esamo ginčo gyvenamojo namo ir juo labiau viso ginčo žemės sklypo plotas negali būti sumuojamas su atsakovėms priklausančia ginčo žemės sklypo dalimi. Siekiant nustatyti ar yra galimybė atidalinti ginčo turtą natūra, atsakovėms priklausanti dalis ginčo nekilnojamojo turto, įskaitant žemės sklypą, turi būti vertintina kaip atskiras turinis vienetas ir analizuojama ar atidalintina ginčo nekilnojamojo turto dalis atitinka šiandieninius reikalavimus, keliamus tokios paskirties atskiram turto vienetui, ką ir padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
2.8. Atsakovės A. Č. motyvai, jog skundžiamu sprendimu neva buvo paneigta jos teisė į nuosavybę, akivaizdžiai prieštarauja pačių atsakovių pripažintoms aplinkybėms bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, t. y. atsakovės pripažino ir neneigė, kad jos 29 metus nesinaudojo ir nesinaudoja joms nuosavybės teise priklausančia dalimi patalpos, visą šį laiką nemėgino jos plėsti, net neįvykdė teismo įpareigojimų atlikti statybos darbus tam, kad jos galėtų bent naudotis joms nuosavybės teise priklausančia dalimi patalpos. Todėl yra akivaizdu, jog atsakovės neturi jokio poreikio ar reikiamybės naudotis joms priklausančia dalimi ginčo nekilnojamojo turto, neturi jokių dalies patalpos plėtimo planų, o tiesiog siekia neatidalinti ginčo nekilnojamojo turto.
2.9. Atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesugebėjo pateikti jokių aiškių ir konkrečių alternatyvų ginčo nekilnojamojo turto atidalinimo atveju, nenurodė jokių objektyvių jų teisių pažeidimų dėl ieškovės siūlomo ginčo turto atidalinimo būdo, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada dėl ginčo turto atidalinimo natūra negalimumo ir neracionalumo, kuri buvo priimta objektyviai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir jų visumą bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
2.10. Visiškai nepagristas apeliacinio skundo motyvas dėl pažeistų trečiojo asmens I. G. teisių. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog I. G. 2018 m. sausio 4 d. įgaliojimu įgaliojo L. G. su jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamu turtu, žemės sklypu, su jame esančiais pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), atstovauti bet kokiose kitose valstybinėse ir/ar privačiose institucijose, taip pat santykiuose su bet kokiais fiziniais ir/ar juridiniais asmenimis. Kadangi ginčas yra susijęs su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymu ir disponavimu, todėl įgaliojimo turinys leidžia daryti išvadą, jog juo yra suteikta teisė ieškovei atstovauti I. G. teismuose ginčuose susijusiuose su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymu ar disponavimu. Todėl ieškovės, kaip įgaliotinės, sudarytas susitarimas su advokate dėl I. G. atstovavimo šioje byloje yra teisėta, o įgaliojimu suteiktos teisės nebuvo viršytos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžią sprendimą, trečiojo asmens teisių nepažeidė. Be to, trečiasis asmuo su skundžiamu teismo sprendimu sutinka.
16. Trečiasis asmuo I. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu objektyviai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, jų visetą bei, vadovaudamasis šiam teisiniam ginčui aktualia teismine praktika, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
17. Atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties padavė ieškovė L. G., kuriame prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti papildomą sprendimą, išsprendžiant klausimą dėl byloje L. G. patirtų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos B. J. suteiktas teisines paslaugas atlyginimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Nors L. G. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas (kurios buvo patirtos advokato padėjėjos B. J. suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti) patvirtinantys dokumentai nebuvo nepateikti sąžiningai klystant ir manant, jog minėtos L. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos (1000 Eur už advokato padėjėjos B. J. suteiktas teisines paslaugas byloje) yra pateiktos į šią civilinę bylą, tačiau iš dokumentų: 2018 m. vasario 14 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. 13/2018, 2018 m. vasario 14 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 13/2018, bei 2018 m. vasario 15 d. mokėjimo nurodymo, akivaizdu, kad L. G., nagrinėjant šią civilinę bylą minėtas išlaidas faktiškai yra patyrusi, ir reikalavimas dėl jų atlyginimo buvo pareikštas dar bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl tokių išlaidų neatlyginimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
4.2. Nors iki pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, sąžiningai klystant, nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys L. G. patirtas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas dėl advokato padėjėjos B. J. suteiktų teisinių paslaugų, tačiau vien ši aplinkybė negali būti teisiniu pagrindu neatlyginti L. G. bylinėjimosi išlaidų, kadangi toks reikalavimas buvo nurodytas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, patikslintame ieškinyje, dublike, bei 2019 m. vasario 1 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Atsiliepimas
18. Atsakovės A. Č. ir G. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą dėl 2019 m. balandžio 10 d. Kauno apylinkės teismo nutarties atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
5.1. Ieškovė akcentuoja, kad išlaidos advokato padėjėjos B. J. teisinių paslaugų apmokėjimui buvo įrašytos 2019 m. vasario 1 d. Kas atsispindi ieškovės prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tačiau remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi vien prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepakanka tokių išlaidų priteisimui. Be prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys išlaidų teisinių paslaugų apmokėjimui patyrimą (pvz., mokėjimo pavedimai, kvitai ir pan.). Dokumentų, patvirtinančių išlaidas advokato padėjėjos B. J. teisinių paslaugų apmokėjimui, ieškovės atstovės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė. Taigi, šiuo atveju nebuvo įvykdytos sąlygos, kurioms esant bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos.
5.2. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad buvo aplinkybių kliudžiusių į bylą pateikti ieškovės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Atskirajame skunde neįrodinėjama, kad bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti dėl galimybės tai padaryti nebuvimo. Atskirajame skunde tvirtinama, jog visi bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti dėl sąžiningo suklydimo. Tačiau šalies ar jos atstovo klaidos negali būti laikomos reikšmingomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą papildomo sprendimo priėmimui, nes už klaidas atsakingas pats klaidas padaręs asmuo.
5.3. Papildomas teismo sprendimas nėra ir negali būti instrumentas šalies ar jos atstovo neapdairumo ar nepakankamo rūpestingumo pasekmių šalinimui. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikimą bando pateisinti sąžiningu suklydimu. Ieškovė buvo atstovaujama advokato, kuriam kaip savo srities profesionalui taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Už teisines paslaugas buvo apmokėta dar 2018 m. vasario mėnesį. Tačiau bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai per beveik 12 mėnesių laikotarpį (2018 m. vasario mėnuo – 2019 m. sausio mėnuo) į bylą nebuvo pateikti. Ieškovės atstovės turėjo visas galimybes bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus teismui pateikti laiku. Tai nebuvo padaryta. Tuo tarpu pamiršimas pateikti išlaidas bylinėjimuisi rodančius dokumentus ar neapdairumas teikiant tokius dokumentus nesudaro pagrindo papildomam sprendimui priimti.
5.4. Ieškovė pripažįsta, jog išlaidų už advokato padėjėjos teisines paslaugas apmokėjimą patvirtinantys dokumentai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikti. Nepaisant to, ieškovė reikalauja, kad bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos pagal po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir teismo sprendimo priėmimo pateiktus dokumentus. Toks ieškovės prašymas prieštarauja teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi nutarė civilinę bylą Nr. e2S-1126-260/2019 pagal ieškovės L. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl papildomo teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-2727-528/2019, prijungti prie civilinės bylos Nr. e2A-1125-260/2019 pagal atsakovių A. Č. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo, kartu nagrinėti apeliacine rašytinio proceso tvarka nurodytus ir ieškovės atskirąjį skundą, ir atsakovių apeliacinį skundą.
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio ir atskirojo skundų ribų, patikrino Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo ir 2019 m. balandžio 10 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio bei atskirojo skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ginčo esmės
21. Ginčas byloje yra kilęs tarp nekilnojamojo turto – statinių ir žemės sklypo – bendraturčių dėl nekilnojamojo turto dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
22. Nustatyta, jog ieškovė L. G., atsakovės G. J. ir A. Č. bei trečiasis asmuo I. G. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei L. G. ir trečiajam asmeniui I. G., kiekvienai asmeninės nuosavybės teise priklauso: po 21/50 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 67/200 dalis pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 1/2 dalį pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 21/50 dalių kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 90/1129 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovėms G. J. ir A. Č. asmeninės nuosavybės teise kiekvienai priklauso: po 8/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 165/1000 dalių pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 8/100 dalis kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); po 949/2258 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje yra pateiktas 1990 m. balandžio 19 d. Kauno m. Panemunės r. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-53/90 (toliau – 1990 m. teismo sprendimas), kuriuo buvo atmestas ieškovės A. E. K. ieškinys dėl atsakovių J. J. ir A. Č. atidalijimo iš bendro turto, priteisiant ieškovei gyvenamąjį namą su statiniais (duomenys neskelbtini), o atsakovėms priteisiant 1560,00 rublių kompensaciją, bei tenkintas atsakovių priešieškinis ir papildomas priešieškinis – nustatyta naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu pagal atsakovių projektą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-1216 1990 m. šį sprendimą yra palikęs galioti. Pagal 1990 m. teismo sprendimą atsakovėms buvo skirta naudotis dalimi 14,24 kv. m ploto kambario, pažymėto indeksu 1-4. Atsakovės per 1 mėnesį laiko savo lėšomis turėjo perkelti sieną, skiriančią šį kambarį nuo virtuvės 1-3, bei perkelti duris. Indeksu 1-4 pažymėto kambario dalis –3,09 kv. m ploto teko ieškovės A. E. K. naudojimui. Taip pat atsakovės savo lėšomis per tą patį laiką turėjo padaryti įėjimą iš lauko į joms skirtą gyvenamojo namo dalį – butą Nr. 2 bei padaryti pertvaras ir įėjimą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame ūkiniame pastate. Byloje atsakovės yra pateikę gyvenamojo namo planą, pagal kurį šalių atstovų paaiškinimu turėjo būti įgyvendinta minėto teismo sprendimo dalis dėl gyvenamojo namo pertvarkymo (dok. reg. Nr. DOK-39982). Pagal šį planą, perkėlus 1-4 kambario sieną kaip nurodyta teismo sprendime, gyvenamajame name atsakovėms tenka 10,88 kv. m ploto. Šiame plote numatyta įrengti vonią bei tualetą, užimančius 2,70 kv. m (1,50 m × 1,80 m) ploto, todėl likęs plotas, kuriame turėtų būti gyvenamoji patalpa bei virtuvė, sudaro iš viso 8,18 kv. m (14,24 kv. m –2,70 kv. m). Pagal teismo sprendimą numatytas pastatyti įėjimas į atsakovėms priklausančią gyvenamojo namo dalį pagal plane nurodytą žymėjimą turėjo užimti 3,60 kv. m žemės sklypo ploto prie atsakovėms naudotis skirtos gyvenamojo namo dalies. Paminėtas 1990 m. teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas iki 1990 m. birželio 29 d., tačiau daugiau kaip per 28 metus jokie jame nurodyti pertvarkymai nebuvo padaryti. Ieškovė 2018 m. Vasario 19 d. kreipėsi į teismą prašydama: atidalinti tarp ieškovės ir atsakovių nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kitus inžinerinius kiemo statinius bei žemės sklypą, priteisiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise atsakovėms nuosavybės teise kiekvienai priklausančias: po 8/100 dalis gyvenamojo namo; po 165/1000 dalis ūkinio pastato; po 8/100 dalis kitų inžinerinių kiemo statinių; po 90/1129 dalis žemės sklypo, taip pat priteisiant atsakovėms iš ieškovės kompensacijas kiekvienai po 5 635,64 Eur. Atsakovės su ieškovės reikalavimu nesutiko, laikė, jog 1990 metų teismo sprendimu buvo atmestas ieškovės ir trečiojo asmens senelės A. E. K. ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyta naudojimosi ginčo pastatais tvarka, todėl po paveldėjimo jos perėmė teises ir pareigas pagal šį sprendimą, kuris joms yra privalomas, o klausimas negali būti nagrinėjamas naujai. Nurodė, jog neatsisako savo teisių į ginčo turtą ir turi interesą įgyvendinti teismo sprendimą. Ginčo turtas joms svarbus emociškai, turi didelę asmeninę neturtinę reikšmę, kadangi jame iki mirties gyveno jų tėvas. Sprendimas neįgyvendintas dėl to, kad joms buvo trukdoma tai padaryti. Joms priklauso 1,8 aro ploto ginčo žemės sklype, kuriame galima suformuoti joms racionalių ribų žemės sklypą. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu, vertindamas bendraturčių interesus, vadovaudamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, tenkino ieškovės patikslintą ieškinį. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovės dėl jo pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliantės savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia iš esmės tais pačiai argumentais, kuriais grindė savo nesutikimą su ieškovės reikalavimais – dėl netinkamo 1990 m. balandžio 19 d. Kauno miesto Panemunės rajono teismo sprendimo vertinimo, neteisingo vertinimo dėl ginčo turto galimo atidalinimo natūra, papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė trečiojo asmens I. G. teises.
23. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apskųsto byloje priimto teismo sprendimo pagrįstumo, atsižvelgia į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, dėl ko pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
24. Apeliantės nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą pažeidė trečiojo asmens I. G. teisės, kadangi ieškovė L. G., I. G. vardu sudarė su advokate S. Ž. atstovavimo sutartį ir tokiu būdu viršijo jai suteiktus įgaliojimus, o toks teismo elgesys sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą,
25. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog trečiasis asmuo I. G. 2018 m. sausio 4 d. įgaliojimu (t. 1, b. l. 8-9), įgaliojo ieškovę L. G. savo nuožiūra valdyti bei disponuoti (įskaitant įkeitimą bet kokių prievolių įvykdymui, pardavimą, mainus, ar kitokius disponavimo būdus) su jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamu turtu, žemės sklypu, su jame esančiais pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), taigi pastaroji turėjo teisę sudaryti įgaliotinės naudai atstovavimo teisme sutartį. Taip pat iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, jog visi procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui buvo siunčiami procesiniuose dokumentuose nurodytu jos gyvenamosios vietos adresu. Vertindamas atsakovių apeliacinio skundo argumentą dėl procesinių teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad CPK nuostatos skatina proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 7 straipsnio 2 dalis), bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis), kad šis kuo greičiau priimtų teisingą sprendimą. Teismas šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims suteikia teisę būti išklausytiems teismo posėdyje tinkamai informuodamas jas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutarties, teismas šią savo pareigą įvykdė tinkamai (t. 2, b. l. 175 -176). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė procesines teisės normas, o apeliacinio skundo argumentus dėl trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimo pripažįsta nepagrįstais.
26. Taip pat teisėjų kolegija visiškai nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkindamas ieškinį neva antrą karta išnagrinėjo tarp proceso šalių teisini ginčą, kuris buvo jau išnagrinėtas 1990 m. balandžio 19 d. Kauno miesto Panemunės rajono teismo sprendimu ir 1990 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tokiu būdu neva paneigiant įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1990 m. balandžio 19 d. Kauno miesto Panemunės rajono teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-53/90 buvo atmestas reikalavimas dėl atidalijimo, nustatyta naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu 1A1 m ir ūkio pastatu 2Jl/p, esančiais (duomenys neskelbtini). Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl atidalijimo gyvenamojo namo, dviejų ūkinių pastatų, kiemo įrenginių ir žemės sklypo dalių, prašydama tai padaryti įvertinant per laikotarpį nuo 1990 metų naudojimosi turtu susiklosčiusias aplinkybes ir tai, kad 1990 metais priimto teismo sprendimo atsakovės neįvykdė. Todėl jau vien dėl kito ieškinio pagrindo ir didesnės apimties ieškinio dalyko negalima vertinti, kad teismas šioje byloje nagrinėjo tapatų ginčą, kaip ir 1990 metais.
Dėl atidalijimo
27. Apeliantės nurodė, kad pirmos instancijos teismas paviršutiniškai, siekdamas paneigti tokio atidalijimo galimybę, sprendė dėl nekilnojamojo turto atidalijimo natūra galimybės ir tokiu būdu nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl turto atidalijimo, išmokant kompensaciją, išimtinumo. Apeliančių teigimu, toks atidalijimas negalimas.
28. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina ieškovo teisę savo nuožiūra pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą ir teismas negali nurodyti, kokiu būdu jis privalo ginti savo teises, tačiau privalo reikalauti, kad ieškinio pagrindas ir dalykas būtų suformuluotas tiksliai ir aiškiai. Pažymėtina tai, kad savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis šalys, nes tik subjektinės teisės turėtojas turi galimybę nuspręsti, ar ginti turimą teisę. Civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva; teismas negali iškelti civilinės bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali priversti ieškovo pareikšti ieškinį; šalys taip pat nustato bylos nagrinėjimo dalyką, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo (CPK 5, 12, 13, 178, 179 straipsniai).
29. Nagrinėjamu atveju ieškovė pati reiškė ieškinio reikalavimus ir tokiu būdu nustatė šios bylos ginčo ribas, t. y. pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, reikalavo ginčo turtą atidalinti, paskiriant kompensaciją pinigais. Taigi, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas lėmė, kad pirmos instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar ginčo nekilnojamojo turto atidalijimas natūra yra galimas, ar bus galimybė iš jo suformuoti atskirą turtinį vienetą. Teismas pagrįstai nustatė, kad 0,1129 ha (11,29 arų) ploto namų valdos sklype abejoms atsakovėms bendrai priklauso 0,018 ha (1,8 arai) ploto (~ 16 proc. bendro ploto) arba kiekvienai iš jų 0,009 ha (0,9 aro) (~ 8 proc. bendro ploto), o ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai priklauso likęs 0,0949 ha (9,49 arų) plotas (~ 84 proc. bendro ploto), iš jų ieškovei 0,04745 ha (4,745 arų) plotas (~ 42 proc. bendro ploto). Pagal turimas idealines dalis 76,65 kv. m. bendro ploto gyvenamajame name abiem atsakovėms bendrai priklauso 12,26 kv. m. ploto (~ 16 proc. bendro ploto) arba kiekvienai iš jų 6,13 kv. m. ploto (~ 8 proc. bendro ploto), o ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai priklauso likęs 64,39 kv. m. plotas (~ 84 proc. bendro ploto), iš jų ieškovei 32,195 kv. m. ploto (~ 42 proc. bendro ploto). Ūkiniame pastate (unikalus Nr. 1993-2012-5026), kurio užstatytas plotas 26,00 kv. m., abejoms atsakovėms pagal idealines dalis bendrai priklauso 8,58 kv. m. ploto (33 proc. bendro ploto) arba kiekvienai iš jų 4,29 kv. m. ploto (16,5 proc. bendro ploto, o ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai priklauso likęs 17,42 kv. m. plotas (67 proc. bendro ploto), iš jų ieškovei 8,71 kv. m. ploto (33,5 proc. bendro ploto). Kiemo statinių užstatymo plotas nenurodytas, o pagal idealines dalis kiekvienai atsakovei priklauso po 8 proc. šių statiniu, iš viso 16 proc., o ieškovei priklauso 42 proc. šių statinių. Objektyviai vertindamas šiuos duomenis, teismas sprendė, kad atsakovėms tenkančio gyvenamojo namo dalis yra nedidelė ir, ją atidalijus natūra, toks turtinis vienetas iš esmės neatitiktų gyvenamojo namo paskirčiai keliamų reikalavimų.
30. Klausimas dėl atidalijimo būdo priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.).
31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, esant pareikštam ieškovės reikalavimui dėl ginčo turto atidalijimo, paskiriant kompensaciją pinigais, objektyviai vertindamas tarp ginčo šalių susiklosčiusias ginčo turto naudojimo aplinkybes, sprendė jo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, bei pagrįstai nurodė, jog ginčo turto atidalijimas natūra iš esmės neatitiktų gyvenamojo namo paskirčiai keliamų reikalavimų, o priešingas aplinkybės pagrindžiančių įrodymų atsakovės nepateikė. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai, kaip sprendžia teisėjų kolegija, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisako.
Dėl atskirojo skundo
33. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.
34. Nustatyta, kad ieškovė į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas, priėmimo ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo netenkino, remdamasis CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, kad išlaidos advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
35. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017).
36. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokios galimybės – pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos – neturėjimą motyvuoja tuo, kad teisinių paslaugų sutartis ir sąskaita už teisines paslaugas bei apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas nebuvo skaitmenizuoti.
37. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės atstovė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų. Prašomas priteisti išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ieškovė patyrė dar iki ieškinio teismui pateikimo dienos, taigi ji turėjo pareigą ir galimybę tokius dokumentus pateikti iki teismo bylos išnagrinėjimo iš esmės.
38. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų buvę galima priimti papildomą sprendimą ir būtų galima nukrypti nuo CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo, įpareigojančio įrodymus apie patirtas advokato išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikti iki bylos nagrinėjimo pabaigos.
39. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovę ir atsakoves siejančius teisinius santykius, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti apskųstąją teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovių apeliacinį skundą jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėta suma, kurios (po 450 Eur) priteistinos iš atsakovių. Atmetus ieškovės atskirąjį skundą, iš jos atsakovei A. Č. priteistinos jos patirtos 315 Eur bylinėjimosi išlaidos – už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą advokatei sumokėta suma. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovių A. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai po 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvienos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš ieškovės L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės A. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 315 Eur (tris šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.