- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-08
- Bylos Nr.
- I1-467-583/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02357-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Remigijus Arminas (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas
2021 m. sausio 11 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, jog atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Paaiškino, jog 2019 m. rugpjūčio 23 d. iš Vilniaus pataisos namų, buvo perkeltas į Marijampolės PN Kybartų sektorių su sąlyga, kad šioje įstaigoje bus geresnės kalinimo sąlygos, bus aktyviau vykdoma socialinė reabilitacija, sudaryta galimybė lankytis pas psichologą ir t.t. Pabrėžia, kad Marijampolės PN sudarytos kalinimo sąlygos yra ženkliai prastesnės nei buvo kalinamas iki šiol.
Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nėra įrengta pakankamai sanitarinių mazgų, todėl norėdamas pasinaudoti tualetu ar nusiprausti kiekvieną kartą turėdavo laukti eilėje. Tualetuose nebuvo įrengtos oro ventiliacijos sistemos, todėl juose nuolatos tvyrodavo nemalonus kvapas. Dušu būdavo leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą į savaitę, o dušo patalpos buvo avarinės būklės, buvo tiekiamas tik drungnas vanduo, neįrengtos pertvaros, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą prausiantis duše. Būryje įrengtoje virtuvės plotas siekė tik apie 7 kv. m., todėl būdavo sunku gaminti maistą, šaldytuvuose nepakakdavo vietos visų nuteistųjų maisto produktams, todėl maistas nuolat sugesdavo, tekdavo jį išmesti arba rizikuoti savo sveikata valgant pradėjusius gęsti produktus. Akcentuoja, kad Pataisos namuose rūbų džiovykla įrengta apie 6 kv. m. ploto tamsiame kambaryje, kuriame nebuvo tinkamos oro ventiliacijos, todėl drabužiai ilgai džiūdavo, pūdavo, skleisdavo nemalonų kvapą. Pataisos namuose nėra įrengtos rūkymui skirtos vietos, todėl kiti nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose ir jis būdavo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Teigia, jog gyvenamosios patalpos plotas siekia apie 30 kv. m., jame nuolat būdavo kalinama apie 11 nuteistųjų, todėl patalpos buvo perpildytos, ankštos. Atvykus į Marijampolės PN Kybartų sektorių gyvenamosiose patalpose buvo graužikų, tarakonų. Pataisos namų administracija atsižvelgdama į tai iškvietė specialistus, kurie turėjo išnaikinti minėtus parazitus. Paaiškino, jog po specialistų atliktų veiksmų gyvenamojoje patalpose parazitai buvo išnaikinti, tačiau bendro naudojimo patalpose, ypač virtuvėje, tarakonų dar yra įmanoma rasti.
Pareiškėjo nuomone kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja vietiniams ir tarptautiniams teisės aktams. Pažymi, kad dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė didelį diskomfortą, neigiamus emocinius išgyvenimus, stresą, garbės bei orumą pažeminimą. Tvirtina, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2020 m. spalio 12 d. laisvės atėmimo bausmę atliko 4-ame būryje, 404-ame kambaryje, bendrabučio tipo patalpose. Teisės aktai reglamentuoja, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose tekdavęs gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 2,98 kv. m. iki 5,11 kv. m. Nors ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas kartais būdavo mažesnis nei numatyta teisės aktuose, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių kurias būtu galima vertinti kaip neturinę žalą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl didžiąją dalį dienos galėjo laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir t.t.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, kuriuose rūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės PN, gyvenamosiose patalpose griežtai draudžiama rūkyti ir tai yra nuolat kontroliuojama. Visuose nuteistųjų bendrabučio aukštuose 2017 m. buvo atnaujintos nuteistųjų rūkymo patalpos, įrengiant mechaninę ištraukiamąją ventiliaciją. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į Pataisos namų administraciją dėl kitų nuteistųjų rūkymo.
Lietuvos higienos normos reglamentuoja, jog gyvenamosiose patalpose privalo būti sudaryta galimybė jas išvėdinti. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, yra įrengti langai. Teisės normos neįtvirtina reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos namų nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos oro ventiliacijos gyvenamosiose patalpose ir sanitariniame mazge yra nepagrįsti. Būrio sanitariniame mazge yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės. Tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Marijampolės PN laikosi pozicijos, kad sanitariniame mazge esantys įrenginių skaičius yra pakankamas, o nuteistiesiems nereikia laukti eilėse, norint jais pasinaudoti. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis pareigūnams dėl nepakankamo įrenginių skaičiaus.
Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4-o būrio virtuvės plotas yra 17,15 kv. m. Virtuvėje įrengta stacionari keturių vietų elektrinė viryklė su orkaite ir dviejų vietų pernešama elektrinė viryklė, dvi plautuvės, boileris, stalas, dvi spintelės, suolas. Patalpose stovėjo nuo 9 iki 11 šaldytuvų. Marijampolės PN esančios virtuvės baldais ir inventoriumi aprūpintos, laikantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimų. Taip pat kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengta patalpa, kurioje nuteistieji gali patys džiovintis savo drabužius.
Higienos normos nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą į savaite nusiprausti duše. Marijampolės PN nuteistieji pasinaudoti dušu gali pagal pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtiną grafiką ir nuteistiesiems yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pažymi, jog Marijampolės PN yra įrengtas, visada prieinamas sanitarinis ir higienos mazgas su vandens tiekimo sistema, kuria nuteistieji gali naudotis neribotai. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato pareigos dušo patalpose įrengti pertvaras ar kabinas.
Marijampolės PN yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių bei graužikų kontrolę bei jų naikinimą, todėl skundo teiginiai dėl Pataisos namuose besiveisiančių kenkėjų yra nepagrįsti. Tai patvirtina graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo atlikimo žurnalo išrašai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, tačiau nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) ir priežastinio ryšio tarp tariamų neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų ir patirtos žalos. Marijampolės PN nuomone nesant įrodymų, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimą.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.
Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pažymėtina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Dėl gyvenamųjų patalpų ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš to, jog Pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Nuo 2020 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Pažymėtina, jog naujoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje nenumatyta, koks vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose turėtų tekti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl Didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d.) 2.1 punktas reglamentuoja, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m.
Remiantis Pataisos namų atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33-40) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo apgyvendintas 4-ojo būrio 404 kambaryje, kurio bendras plotas yra 35,76 kv. m. Atsiliepime į skundą teigiama, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 28 d. iki 2020 m. vasario 11 d. (14 parų) 404 kambaryje buvo apgyvendinti 12 nuteistųjų ir pareiškėjui teko 2,98 kv. m. gyvenamojo ploto. Visais kitais laikotarpiais minėtame kambaryje laikomų nuteistųjų skaičius svyravo nuo 7 iki 11 ir pareiškėjui tekdavo nuo 3,25 kv. m. iki 5,11 kv. m. gyvenamojo ploto.
Iš aptartų aplinkybių konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučių tipo patalpose tekdavo daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto ir buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir Įsakymu nustatyta minimali bendrabučių tipo patalpų 3,1 kv. m ploto norma, išskyrus laikotarpį nuo 2020 m. sausio 28 d. iki 2020 m. vasario 11 d., kai pareiškėjui teko 2,98 kv. m. gyvenamojo ploto. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog skundo argumentai dėl pareiškėjui Marijampolės PN bendrabučių tipo patalpose trūkusio teisės aktais nustatyto 3,1 kv. m gyvenamojo ploto ir dėl to atsiradusių pasekmių (konfliktai tarp nuteistųjų, privatumo sumažėjimas ir kt.) iš dalies pasitvirtino.
Dėl kitų buitinių kalinimo sąlygų
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildina iš to, jog Marijampolės PN ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – sanitariniame mazge įrengtas nepakankamas kiekis tualetu bei praustuvių, todėl nuolat tekdavo laukti eilėse, bendro naudojimo patalpose buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tualete neįrengta atskira oro ventiliacijos sistema, dušo patalpos yra avarinės būklės, juose neįrengtos pertvaros ir dušu pasinaudoti buvo leidžiama tik kartą į savaitę. Būrio patalpose įrengta virtuvė yra per mažo ploto, todėl būdavo sunku gaminti maistą, šaldytuvuose neužtekdavo vietos visų nuteistųjų maisto produktams. Nebuvo galimybės išsidžiovinti skalbinius, kadangi džiovykloje nėra tinkamos oro ventiliacijos bei natūralaus apšvietimo. Akcentavo, kad gyvenamosiose patalpose ir virtuvėje veisėsi parazitai ir kenkėjai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą teigia, jog yra sudaryta sutartis dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove. Ši bendrovė kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Teismui yra pateiktas Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 44-48). Analizuojant minėto žurnalo duomenis matyti, jog uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“ Marijampolės PN Kybartų sektoriuje reguliariai vykdo vabzdžių ir graužikų kontrolės bei naikinimo darbus.
Pareiškėjas skunde pats nurodo, jog jam atvykus iš Vilniaus pataisos namų į Marijampolės PN, gyvenamojoje patalpoje veisėsi graužikai ir tarakonai, tačiau vėliau jie buvo išnaikinti. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad Marijampolės PN administracija vykdo HN 134:2015 20 punkte nustatyta prievolę – vykdo nuolatinę nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir juos naikina teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu aspektu nėra teisinio pagrindo teigti, kad Pataisos namų pareigūnai veikė pažeisdami teisės aktų nuostatas.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Marijampolės PN administracija neužtikrina jo teisės į sveikatai saugią aplinką, kadangi yra nuolat verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu Lietuvos Respublikos rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius) draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 134:2015 7 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog Pataisos namų administracija turi prievolę užtikrinti, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose nebūtu rūkoma ir nerūkantys nuteistieji nebūtu verčiami kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).
Marijampolės PN atsiliepime į skundą akcentuoja, kad pataisos įstaigoje esančiose gyvenamosiose patalpose rūkyti yra griežtai draudžiama ir yra atliekama nuolatinė kontrolė, ar nuteistieji laikosi šio draudimo. Visuose nuteistųjų būriuose yra įrengtos rūkymo patalpos, juose yra mechaninės ištraukiamos ventiliacijos. Pažymi, kad pareiškėjas dėl kitų nuteistųjų rūkymo su skundu į Pataisos namų administraciją nesikreipė. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtu teikęs Marijampolės PN pareigūnams skundus, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl įvertinus minėtas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose formuojama teisminę praktiką konstatuotina, kad šiuo aspektu Marijampolės PN veiksmų neteisėtumas nėra įrodytas ir pareiškėjo skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Pataisos namuose esančiose džiovyklose nėra įrengtos oro ventiliacijos sistemos, todėl jose skalbiniai džiūsta lėtai, jaučiamas nemalonus pelėsių kvapas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.9 punktu pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo norma) 8 punktas teigia, kad drabužių ir avalynės džiovykloje privalo būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys ir lentyna avalynei džiovinti. Laisvės atėmimo vietoje įrengta skalbykla turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) skalbykloje turi būti įrengtos nešvarių skalbinių patalpa (zona), skalbimo patalpa (zona), lyginimo patalpa (zona), džiovinimo patalpa arba lyginimo-džiovinimo patalpa (zona), švarių skalbinių patalpa (zona); 2) skalbyklos patalpos ir technologiniai įrenginiai turi būti išdėstyti taip, kad švarių ir nešvarių skalbinių srautai technologinio proceso metu nesusikirstų; 3) švariems ir nešvariems skalbiniams transportuoti naudojami atskiri, skirtingai paženklinti vežimėliai ar kitos talpos; 4) skalbyklos patalpos, inventorius ir įrenginiai darbo dienos pabaigoje turi būti išvalomi (HN 134:2015 25 punktas).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog Marijampolės PN nuteistųjų būriuose džiovyklos yra įrengtos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad džiovyklose trūksta inventoriaus, tačiau skundžiasi dėl juose esančios netinkamos oro ventiliacijos. HN 134:2015 17 punktas numato, jog pataisos įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog HN 134:2015 ir Aprūpinimo normos nuostatos nenumato pareigos pataisos įstaigų džiovyklose įrengti atskirą oro ventiliacijos sistemą, toks reikalavimas taikomas tik gyvenamosioms patalpoms, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Marijampolės PN administracija pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktai numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengta virtuvėlė (esant techninėms galimybės) ir kambarys maisto produktams laikyti. Aprūpinimo normos 2 punktas teigia, jog bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje ir patalpoje maistui laikyti privalo būti stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, elektrinė viryklė, šiukšlių dėžė, valymo inventorius, plautuvė, garų surinktuvas, šaldytuvas, sieninė rankšluosčių pakaba, indų džiovyklė, virdulys, mikrobangų krosnelė, indai, lentyna, maisto gaminimo įrankiai.
Nagrinėjamoje byloje neginčytinai įrodyta, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4 būryje nėra įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, kadangi procesiniuose dokumentuose nei pareiškėjas, nei Pataisos namai neužsimena apie tokio kambario egzistavimą, todėl konstatuotinas Eksploatavimo taisyklių 5.10 punkto reikalavimo pažeidimas. Vis dėlto šį pažeidimą bent iš dalies kompensavo tai, kad remiantis Marijampolės PN pateiktais duomenimis, kiekvieno būrio teritorijoje yra įrengta virtuvė, kurioje įrengta stacionari elektrinė viryklė su orkaite, pernešama elektrinė viryklė, dvi plautuvės, boileris, stalas, dvi spintelės, suolas ir joje ginčo laikotarpiu stovėjo nuo 9 iki 11 šaldytuvų, kuriuose nuteistieji turėjo galimybę laikyti greitai gendančius maisto produktus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių pagrįstų, detalesnių argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad virtuvėlė nebuvo tinkamai įrengta (joje nebuvo tinkamo (pakankamo) inventoriaus). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ir teisės aktų pažeidimus dėl netinkamo virtuvėlės įrengimo (ploto).
Dėl pareiškėjo argumentų apie kvapus iš sanitarinio mazgo teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal HN 134:2015 37 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Taip pat pažymėtina, jog HN 134:2015 nuostatos neįpareigoja pataisos įstaigų įrengti sanitariniuose mazguose atskiras oro ventiliacijos sistemas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog Marijampolės PN veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir nemalonaus kvapo sklindančio iš sanitarinio mazgo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Pataisos namai nurodo, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus dušuose bėga karštas vanduo, o kiekvieno būrio teritorijoje yra visada prieinamas sanitarinis ir higienos mazgas su vandens tiekimo sistema, kuria nuteistieji gali naudotis neribotai. Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, karšto vandens tiekimas į nuteistųjų bendrabučių sanitarinius mazgus ir vandens šildymo sistemų įrengimas nereglamentuotas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės PN administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų teisę į pasinaudojimą dušu ne rečiau nei kartą į savaitę.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušo patalpose nėra įrengtos dušo pertvaros, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą prausiantis duše. Aprūpinimo normos 13 punktas reglamentuoja, kad pataisos įstaigų dušo patalpose privalo būti įrengti dušo čiaupai (galvutės), suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė, kilimėlis arba grotelės, veidrodis, sieninė pakaba drabužiams, lentynėlė higienos priemonėms, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti pertvarų.
Vis dėlto pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).
Nagrinėjamu atveju Pataisos namai atsiliepime į skundą neneigia, jog pataisos įstaigos dušuose nėra įrengtų pertvarų, sudarančių galimybę nuteistiesiems privačiai nusiprausti po dušu, todėl remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija konstatuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo pažeistos teisės į privatumą yra pagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad būrio aukšte visada būdavo apie 70 nuteistųjų, todėl rytais atsikėlus nuolat reikdavo stovėti eilėse prie tualeto ir prausyklos, tai sukeldavo įtampą, nepatogumus. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nepateikė informacijos apie tai 4 būrio sanitariniame mazge įrengtų klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičių. Marijampolės PN atsiliepime į skundą paaiškino, jog būrio, kuriame laisvės atėmimo bausmę atlieką pareiškėjas, sanitarinio mazgo prausykloje yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, o tualete yra 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Laikosi pozicijos, jog toks įrenginių skaičius yra pakankamas, o pareiškėjas Marijampolės PN administracijai nepareiškė nusiskundimų dėl nepakankamo įrenginių kiekio.
Aprūpinimo normos 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įvertinus Marijampolės PN atsiliepime pateiktus skaičius matyti, jog 4 būrio sanitarinio mazgo praustuvėje esančiomis 8 praustuvėmis ir 4 pusvonėmis gali naudotis iki 180 nuteistųjų (12 * 15), o sanitarinio mazgo tualete esančiais 6 pisuarais bei 6 klozetais gali naudotis iki 90 nuteistųjų (6 * 15). Pataisos namai nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4 būryje laikomų asmenų skaičių, tačiau pareiškėjas skunde nurodė, jog būrio sanitariniu mazgu naudodavosi apie 70 nuteistųjų, todėl vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu ir pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio nepasitvirtino.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Apibendrinant anksčiau minėtą konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu 14 parų (nuo 2020 m. sausio 28 d. iki 2020 m. vasario 11 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamojo ploto normą, pažeista jo teisė į privatumą prausiantis po dušu, taip pat pažeidimu pripažįstama ir tai, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4 būryje nėra įrengtas atskiras kambarys maisto produktams laikyti (Eksploatavimo taisyklių 5.10 punkto reikalavimo pažeidimas).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).
Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė daug nepatogumų – stresą, diskomfortą, neigiamus emocinius išgyvenimus, garbės bei orumo pažeminimą, tarp nuteistųjų nuolat tvyrojo įtampa. Teismas sutinka, kad dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad šie nepatogumai prilygo skunde nurodomoms dvasinėms ir fizinėms kančioms. Vadovaudamasis bendruoju protingumo ir sąžiningumo principu, teismas vertina, kad byloje nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, neturintis ilgalaikių sunkių pasekmių pareiškėjo sveikatai ir psichologinei būklei.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Marijampolės PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.