Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-3128-342/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-11-19
Bylos Nr.: eI3-3128-342/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-08954-2023-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutė Jokubauskaitė, Romanas Klišauskas, Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas: L. K.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-3128-342/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08954-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 19 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Romano Klišausko, Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Gediminui Valantiejui,atsakovės atstovui Tomui Baranauskui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023?09?28 sprendimą Nr. RNA?28370 „Dėl pateikto prašymo“ dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. spalio 10 d. nurodymą Nr. (23.31?08) 467?209177 kaip neteisėtus ir nepagrįstus

Nurodo, kad mine?tų sprendimų pagrindu buvo prade?tas priverstinis mokestine?s nepriemokos is?ies?kojimas iš pareis?ke?jo pagal kitos ES valstybe?s nare?s – Vokietijos Federacine?s Respublikos – mokesc?ių administratoriaus pras?ymą bei lėšų nuras?ymas iš pareis?ke?jo banko sąskaitų atsakovo naudai, taip pat galutinai atmestas pareis?ke?jo 2023?08?21 pras?ymas neprade?ti tokių veiksmų vykdymo.

Mano, kad abu sprendimai yra priimti paz?eidz?iant teise?s norminiuose aktuose nustatytus mokestine?s nepriemokos is?ies?kojimo senaties naikinamuosius terminus, nepagrįsti, nustato netinkamą priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo tvarką.

Paaiškina, kad neginčija Vokietijos Federacijos Respublikos kompetentingo mokesčių administratoriaus muitinės įstaigų Hauptozollamt Itzehoe (Icehojės muitinės) 2011-02-10 sprendimo Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 bei vėlesnio 2021-08-02 sprendimo. Tačiau, bet koks pagal kitos ES valstybės narės mokesčių administratoriaus prašymą vykdomoje kitoje ES valstybėje narėje atsiradusios mokestinės nepriemokos išieškojimas Lietuvos Respublikoje tų pačių aukščiau nurodytų materialinės teisės normų yra siejamas su tam tikrais naikinamojo pobūdžio išieškojimo senaties terminais, kurie taikomi, kurie taikomi bendradarbiaujant su kitomis ES valstybėmis narėmis pagal ES Direktyvą 2010/24.

Teigia, kad instituciją į kurią kreipiamasi, neprivalo teikti 5, 7-16 straipsniuose numatytos pagalbos, jeigu pirminis prašymas suteikti pagalbą, pateiktas remiantis 5, 7, 8, 10 arba 16 straipsniu, yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalais, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Teigia, kad institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti pagalbos dėl reikalavimų, kurie yra senesni kaip dešimties metų. Akcentuoja, kad yra suėjęs galutinis naikinamasis bei maksimalus nepriemokos išieškojimo senaties terminas – dešimt metų – kuris nesiejamas su tuo, ar dėl mokestinės nepriemokos vyko ginčas ar ne, bet su pačiu mokestinės nepriemokos atsiradimo pirminiu momentu.

Nurodo, kad 2023-10-10 VMI ginčijamas nurodymas Nr. 23.31-08 prieštarauja civilinio proceso kodekso 736 straipsniui bei kitiems reikalavimams dėl vykdymo tvarkos.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas palaiko skundo reikalavimus ir prašo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VMI prie FM 2011-12-07 buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 16444,11 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Įsiskolinimui pagal šį prašymą vykdyti 2012-01-03 buvo priimtas sprendimas Nr. (23.25-08)-328-703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pareiškėjui buvo įteiktas pasirašytinai.

Paaiškina, kad mokestinės nepriemokos nesumokėjus, sprendimas 2012-05-02 perduotas vykdyti antstolei. Išieškotos sumos yra pervestos užsienio valstybei. Pagal užsienio valstybės gautą informaciją, skola sumažinta dėl bendras skolininko atliktų mokėjimų. Antstolei pateiktas vykdymui 2023-09-04 sprendimas Nr. (23.31-08) 491-299 pakeisti sprendimą (keičiamas 2012-01-03 sprendimas Nr. (23.25-08)-328-703 išieškoti 65,56 Eur) ir pagal sprendimą likusi išieškoti suma sudaro 65,56 Eur.

Teigia, kad VMI prie FM 2022-01-03 gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos (toliau – Institucija) prašymas išieškoti iš pareiškėjo 102.777,78 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Suvienodintas dokumentas Nr. DE_LT_21101982021_2021x2766x001_20220103_c_RR pateiktas vadovaujantis Tarybos direktyvos 2010/24/ES 10 straipsniu dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis. Mano, kad remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, VMI prie FM, gavusi užsienio valstybės prašymą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, neturi teisės nevykdyti išieškojimo ar reikalauti kokių nors papildomų reikalavimo pagrįstumą įrodančių dokumentų.

Nurodo, kad VMI prie FM priimdama prašymą patikrino suvienodinto dokumento atitiktį savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio reikalavimams ir nenustačius trūkumų, priėmė suvienodintą dokumentą vykdymui. Pareiškėjas skunde nenurodo jokių suvienodinto dokumento trūkumų, dėl kurių prašymas išieškoti pagal suvienodintą dokumentą galėjo būti nepriimamas. Teigia, kad priešingai nei teigiama skunde, nei vienas iš nurodytų terminų nėra suėjęs.

Remiasi paminėtu teisiniu reglamentavimu ir teigia, kad senaties terminas skaičiuojamas ne nuo datos, kai mokestis pagal prašančiosios valstybės narės turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas, o nuo datos, kuomet reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančioje valstybinėje narėje.

Nurodo suvienodintame dokumente, išieškojimo vykdymas yra galimas nuo 2021-10-04. Pareiškėjas, nesutikdamas su Institucijos nurodyta data, turėtų ginčyti suvienodintą dokumentą Vokietijoje, tačiau kaip nurodo pats pareiškėjas, suvienodinto dokumento jis neginčija.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas prašo skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu)

Ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023?09?28 sprendimo Nr. RNA?28370 „Dėl pateikto prašymo“ dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. spalio 10 d. nurodymo Nr. (23.31?08) 467?209177 pagrįstumo ir teisėtumo.

Mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma (MAĮ 2 str. 11 d.). Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p.). Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.).

Mokestinė nepriemoka yra 104984,30 Eur PVM, dėl kurios išieškojimo yra priimtas ginčijamas VMI Sprendimas bei perduotas vykdyti bankams.

Atsakovė 2011-12-07 gavo Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti iš asmens 16444,11 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Įsiskolinimui pagal šį prašymą vykdyti 2012-01-03 buvo priimtas sprendimas Nr. (23.17-08)-328-9 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris asmeniui buvo įteiktas pasirašytinai. Mokestinės nepriemokos nesumokėjus, sprendimą vykdo antstolė ir išieškotos sumos yra pervestos užsienio valstybei, o pagal sprendimą likusi išieškoti suma sudaro 4341,40 Eur. VMI prie FM 2022-01-03 gautas Vokietijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 102777,78 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Suvienodintas dokumentas Nr. DE_LT_21101982021_2021x2766x001_20220103_c_RR pateiktas vadovaujantis Direktyvos 2010/24/ES 10 str. dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatomis tai yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones Lietuvos Respublikoje.

Vokietijos mokesčių surinkimo tarnybos buvo patvirtina, kad prašymas išieškoti atitinka Vokietijos teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. Vokietijos mokesčių administratoriaus prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Vokietijos įstatymais, pateikiant skundą tiesiogiai Vokietijos mokesčių administratoriui.

Dėl teisės VMI išieškoti

Skundžiamas nurodymas buvo priimtas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu (mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas), 105 straipsniu (mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimas) ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu (mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų)), kuriuo nurodyta nurašyti mokestinę nepriemoką (delspinigiai) iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų.

Mokesčių administratoriaus 2023 m. spalio 10 d. Nr. (23.31-08) 467-209177 sprendimas nurašyti mokestinę nepriemoką yra tarpinis dokumentas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje, įgyvendinant įstatymuose nustatytas mokesčių administratoriaus funkcijas mokesčių administravimo srityje, juo yra išspręstas procedūrinis klausimas, kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu), todėl pareiškėjui jokių materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje nesukelia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2004-442/2017).

Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus, atlikdamas bendrus patikrinimus bei pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas arba kreipdamasis į minėtas institucijas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

Remiantis Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nepateikė šioje byloje aplinkybių, kad suvienodintas dokumentas turi trūkumų, todėl daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, remiantis suformuota teismų praktika Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Atsižvelgiant į tai Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1160-442/2019).

Pareiškėjo teigimu atsakovas išieško mokestinę nepriemoka, kuri atsirado Vokietijos Federacinėje Respublikoje prieš trylika metų, tuo atveju yra suėjęs galutinis naikinamasis bei maksimalus nepriemokos išieškojimo senaties terminas – dešimt metų, kuris siejamas su mokestinės nepriemokos atsiradimo pirminiu momentu.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ginčo dėl skolos dydžio nėra, mokestinė nepriemoka nuo 2012-01-03 yra išieškoma antstolės, todėl laikytina, kad šiuo atveju terminai nustatomi pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalį ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16-17 straipsniuose numatytą reguliavimą.

Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnį, kuris numato pagalbos neteikimo atvejus, kai Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti šio įstatymo 10–14 straipsniuose nurodytą pagalbą, jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; šiuo atveju atsisakymas turi būti pagrįstas tokiomis pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytomis aplinkybėmis, kurioms esant neišieškomi tiesioginiai asmenų įsiskolinimai. Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo), jeigu: pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, ginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami. Jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba nustatyti mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis; reikalavimai yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje; bendra reikalavimų suma yra mažesnė negu 1 500 eurų. Lietuvos Respublikos institucija praneša prašančiajai institucijai atsisakymo suteikti pagalbą motyvus.

Tuo tarpu minėto įstatymo 17 straipsnis numato, kad sprendžiant klausimus dėl senaties termino, vadovaujamasi prašančiosios institucijos valstybės narės teisės aktais. Dėl senaties terminų sustabdymo, nutraukimo arba pratęsimo visi veiksmai, kurių imasi Lietuvos Respublikos institucija tenkindama pagalbos prašymus ir dėl kurių būtų sustabdytas, nutrauktas ar pratęstas senaties terminas pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, laikomi turinčiais tokias pat pasekmes prašančiojoje valstybėje narėje tik tuo atveju, jeigu lygiavertės pasekmės yra numatytos pagal prašančiojoje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. Jeigu pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus sustabdyti, nutraukti ar pratęsti senaties termino neįmanoma, visi veiksmai, kurių imasi Lietuvos Respublikos institucija tenkindama pagalbos prašymus ir dėl kurių, jeigu jų imtųsi prašančioji institucija savo valstybėje narėje arba jų būtų imtasi tos institucijos vardu, būtų sustabdytas, nutrauktas ar pratęstas senaties terminas pagal prašančiojoje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus, laikomi atliktais toje prašančiojoje valstybėje narėje. Prašančiosioms institucijoms nedraudžiama imtis priemonių senaties terminui pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus sustabdyti, nutraukti arba pratęsti. Lietuvos Respublikos institucija ir prašančioji institucija praneša viena kitai apie visus veiksmus, dėl kurių nutraukiamas, sustabdomas arba pratęsiamas senaties terminas.

Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad jis priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 105 ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjui nustatyta bendra mokestinės nepriemokos suma, kuri susideda iš 102777,78 Eur mokesčio ir priskaičiuotų 2369,84 delspinigių.

Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnyba savo prašyme, kreipdamasis atsakovui patvirtino, jog pareiškėjo reikalavimas dėl skolos išnagrinėtas, teisėtas ir galiojantis. Todėl nebeliko kliūčių vykdyti išieškojimą, kas ir nulėmė mokestinės nepriemokos išieškojimą – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. spalio 10 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

Vertintina, kad teisinės pasekmės pareiškėjui kilo mokesčiui administratoriui priėmus 2012-01-03 sprendimą Nr. (23.25-08)-328-703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą kai buvo atlikti procedūrinio pobūdžio veiksmai nepakeitę besikreipusio teisminės gynybos asmens teisių ir pareigų.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 2) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 3) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 4) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.). Atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d.).

Pareiškėjui delspinigiai buvo apskaičiuoti už deklaruotas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtas sumas. Pareiškėjas pateikdamas mokesčio deklaracijas jose nurodė informaciją apie apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį. Taigi pareiškėjas žinojo apie mokestinę prievolę ir jos įvykdymo terminus, tačiau nevykdė MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, t. y. dėl teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku nesumokėtų mokesčių. Pareiškėjas buvo informuotas, kad gali teikti prašymą atsakovui svarstyti dėl mokesčių nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs panašaus pobūdžio prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

Tai savo ruožtu lemia ir tai, kad mokesčių administratoriui egzistavo MAĮ 105 ir 106 straipsniuose nustatytos teisinės prielaidos ir sąlygos, leidžiančios priimti skundžiamus sprendimą ir nutarimą.

Apibendrinus daroma išvada, kad aptariami valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas ir nutarimas yra galiojantys ir turi būti vykdomi, o pareiškėjo skundas jame nurodytais argumentais yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Aušrelė MažrimienėLaimutė JokubauskaitėRomanas Klišauskas