- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- A-1160-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03083-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-24918 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir VMI raštas) ir VMI viršininko 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)491-269 (toliau – ir VMI viršininko sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. gavo VMI raštą, o VMI viršininkas 2017 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 18 428, 56 Eur. Pareiškėjo nuomone, VMI raštas ir VMI viršininko sprendimas neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo žinomas joks Jungtinės Karalystės institucijos sprendimas dėl 18 428,56 Eur skolos. Jokiame teisminiame procese pareiškėjas nedalyvavo, paaiškinimų neteikė, jo pozicija išklausyta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, VMI raštas ir VMI viršininko sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios mokestinės prievolės atsiradimą, nebuvo nurodytos taikytos teisės normos, skundžiami sprendimai neatitiko aiškumo reikalavimų. Taip pat pareiškėjas teigė, kad atsakovas pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, nuostatas, neįsitikino ar užsienio valstybės institucija, kuri kreipėsi, buvo išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipėsi, pasiekti. Valstybės narės institucija, pateikdama prašymą vykdyti reikalavimą išieškoti mokesčius, nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes įvykdyti reikalavimą, ir, kad besikreipiančioji institucija išnaudojo visas procedūras ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti. Pareiškėjo nuomone, atsakovas negalėjo vykdyti Jungtinės Karalystės atsakingos institucijos prašymo, nes dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, vertimas į lietuvių kalbą nebuvo oficialus, neturėjo tokio pobūdžio vertimams privalomų rekvizitų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad VMI, priimdama Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš jo 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį ir jo galimybes įvykdyti šią mokestinę prievolę. Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) vairuotoju, gauna 495 Eur dydžio darbo užmokestį, išlaiko mažametę dukrą. Itin didelės sumos sumokėjimas lemtų ne tik didelius ekonominius sunkumus, bet ir nukentėtų mažamečio vaiko interesai. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsniu, teigė, kad nurodytos aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą nevykdyti Jungtinės Karalystės prašymo. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas mokesčių išieškojimo procedūrą pradėjo neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl rašto, kuriuo jis buvo informuotas apie mokestinės prievolės įvykdymą geruoju, panaikinimo. Tuo, pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė MAĮ 110 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad VMI raštu, vykdydama užsienio valstybės prašymą, informavo pareiškėją apie tai, jog VMI 2017 m. liepos 28 d. buvo gautas Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš jo 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių bei su prašymu susiję dokumentai. VMI rašte taip pat nurodė, kad prašymas pateiktas vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva, Tarybos Direktyva 2010/24/ES) (OL L 84, 2011 03 31 p.1) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1189/2011 (toliau – ir Reglamentas). VMI pareiškėjui nurodė, kad Jungtinės Karalystės prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Jungtinės Karalystės įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai tos šalies įstaigai. Atsakovas paaiškino, kad VMI viršininkas sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą priėmė vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatomis bei užsienio valstybės Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus pateiktu 2017 m. liepos 28 d. prašymu vykdyti reikalavimą ir suvienodintu dokumentu, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo žinomas joks Jungtinės Karalystės institucijos sprendimas, kuriuo būtų iš jo priteista 18 428,56 Eur suma, jog jis jokiame teisminiame procese nėra dalyvavęs ir jokių paaiškinimų niekam nėra teikęs bei nebuvo išklausytas, nepaneigia VMI pareigų, numatytų Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme, vykdant Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo nurodytą sumą. Suvienodintas dokumentas buvo pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones. Suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentu, jog suvienodintas dokumentas nėra oficialus, nes jis neatitinka tokio pobūdžio vertimams privalomų rekvizitų, pažymėjo, kad vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu suvienodintas dokumentas pateiktas Bendruoju ryšių tinklu. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės kompetentingos institucijos. Pareiškėjas VMI neinformavo ir nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą ir suvienodintą dokumentą. Pareiškėjas į VMI su prašymu dėl prievolės pripažinimo beviltiška nesikreipė. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentu, jog pareiškėjo ginčijami VMI sprendimai neatitiko VAĮ 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui VMI dėl reikalavimo panaikinti VMI raštą nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad iš suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimus, turinio buvo matyti, jog šiame dokumente nurodyta visa informacija, kurią būtina nurodyti tokio pobūdžio dokumente. Bylos duomenys patvirtino, kad VMI raštu pareiškėjui išsiuntė Jungtinės Karalystės prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES nuostatas valstybės narėje, į kurią kreipiamasi, suvienodintas dokumentas neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami. Atsižvelgdamas nurodytas nuostatas, teismas įvertino, kad pareiškėjo argumentai, jog prašyme vykdyti reikalavimą nėra duomenų, kad besikreipiančioji institucija išnaudojo visas įprastas galimybes ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti, buvo nepagrįsti, kadangi vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES atsakovas neturėjo pareigos nustatinėti papildomas faktines aplinkybes, nei jos buvo nurodytos suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimą.
7. Teismas pažymėjo, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 str. 1 d.). Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių, jog jis Jungtinės Karalystės įstaigai pateikė nesutikimą dėl suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, teismui nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pareigos sustabdyti išieškojimo vykdymo procedūrą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 str. 3 d.).
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą ir suvienodintą dokumentą. Be to, pareiškėjas į VMI su prašymu dėl prievolės pripažinimo beviltiška nesikreipė.
9. Teismo vertinimu, suvienodinto dokumento autentiškumą patvirtina tai, kad jis buvo išsiųstas ir Lietuvos Respublikoje gautas Bendruoju ryšių tinklu (toliau – ir CCN tinklas), t. y. Europos Sąjungos sukurta bendruoju ryšių tinklu grindžiama platforma.
10. Teismas įvertino, kad ginčijamas VMI viršininko sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas. Taigi, teismo vertinimu, VMI viršininkas, 2017 m. rugsėjo 11 d. priimdamas sprendimą išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą, veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, jų neviršijo ir M. M. teisių ar teisėtų interesų nepažeidė.
11. Dėl VMI rašto, kuriuo pareiškėjas informuotas apie pareigą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką, teismas pažymėjo, kad jis yra tarpinis procedūrinis, informacinio pobūdžio sprendimas. Toks sprendimas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra administracinis aktas, nes jame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl reikalavimas dėl VMI rašto panaikinimo negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti VMI raštą nenagrinėtinas teismo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl šią administracinės bylos dalį nutraukė (ABTĮ 103 str. 1 p.).
III.
12. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą.
13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino pareiškėjo argumentų dėl sprendimo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad iš jam pateiktų ir jo gautų dokumentų negalėjo suprasti dalyko esmės bei aktyviai ginti savo teises. Mokesčių administratoriaus sprendime nėra išsamių jo priėmimo motyvų, tokia informacija pareiškėjui nebuvo pateikta. Pareiškėjas neturėjo bei negavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į kompetentingas Jungtinės Karalystės teisės aktuose nustatytas institucijas, taip realizuodamas Direktyvoje jam suteiktą teisę, jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises. Pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių, todėl, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo paisoma VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, VMI sprendimas neatitinka VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios mokestinės prievolės atsiradimą ir išvardintų teisės normų taikymą, be to, jis neatitinka aiškumo reikalavimų. Nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai, o dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, todėl toks aktas laikytinas neteisėtu. Pareiškėjo teigimu, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitinka bendruosius individualiam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsniu, nurodo, kad VMI, priimdama Jungtinės Karalystės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį ir galimybes įvykdyti šią mokestinę prievolę. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjas dirba UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju-ekspeditoriumi, tačiau, kaip ir nurodyta darbo sutartyje, jo gaunamas darbo užmokestis yra 495 Eur, iš kurių gyvena visa šeima. Kartu su sutuoktine pareiškėjas yra įsigijęs tik žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė 270 Eur, daugiau jokio nekilnojamojo turto neturi. Todėl itin didelės sumos 18 428,56 Eur sumokėjimas lemtų ne tik didelius ekonominius sunkumus, tačiau dėl to nukentėtų ir mažamečio vaiko interesai, nes pareiškėjas nebegalėtų jo išlaikyti. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, į jo šeimos, mažamečio vaiko interesus yra pagrįstas pagrindas nevykdyti Jungtinės Karalystės prašymo.
15. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismui bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VMI raštą nutraukus, jis buvo atsakovo suklaidintas, neteisingai nurodant kokių veiksmų turi imtis neturėdamas finansinės galimybės sumokėti 18 428,56 Eur nesumokėtų mokesčių, nes minėtame rašte buvo nurodyta, kad jį galima skųsti ABTĮ nustatyta tvarka pasirinktinai Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Taip pareiškėjas prarado galimybę kreiptis į atsakovą dėl prievolės pripažinimo beviltiška. Dėl to galbūt būtų išvengta ne tik teisminio bylinėjimosi, bet svarbiausia, kad būtų suteikta galimybė pareiškėjui išnaudoti visas įstatyme numatytas priemones savo interesų gynybai.
Atsiliepimas
16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą teigia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai ir argumentuotai pažymėjo, kad: 1) VMI sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis yra priimtas įgalioto subjekto ir pasirašytas; 2) iš suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimus, turinio matyti, jog dokumente yra nurodyta visa informacija, kurią būtina nurodyti tokio pobūdžio dokumente, o VMI pareiškėjui išsiuntė Jungtinės Karalystės prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimą; 3) pareiškėjo argumentai, jog prašyme vykdyti reikalavimą nėra duomenų, jog besikreipiančioji institucija išnaudojo visas įprastas galimybes ir priemones nurodytiems mokesčiams išieškoti, yra nepagrįsti; 4) nesant įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas Jungtinės Karalystės įstaigai pateikė nesutikimą dėl suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, VMI neturėjo pareigos sustabdyti išieškojimo vykdymo procedūrą; 5) pareiškėjas į VMI dėl prievolės pripažinimo beviltiška nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl VMI 2017 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-24918 ir VMI viršininko 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (23.31-08)491-269, kuriais nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 18 428,56 Eur sumą pagal Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą ir suvienodintą dokumentą, teisėtumo bei pagrįstumo.
19. Jungtinės Karalystės prašančioji institucija pateikė VMI 2017 m. liepos 28 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB LT EECO39125 20171675G1_20160708_c_RR ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą Nr. GB EECO39125 20160708 UIPE 1, kurie patvirtina pareiškėjo 18 428,56 Eur mokestinę prievolę.
20. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus, atlikdamas bendrus patikrinimus bei pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas arba kreipdamasis į minėtas institucijas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.
21. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.
22. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.
23. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalis numato, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.
24. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.
25. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.
26. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas.
27. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.
28. Aptartas teisinis reglamentavimas, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi suvienodinto dokumento turinį, nustatė, kad jame yra nurodyti pagrindiniai duomenys, nustatyti Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (b. l. 48–50). Pažymėtina ir tai, kad Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius savo prašyme atsakovui patvirtino, jog reikalavimas pareiškėjui neužginčytas (b. l. 51–58).
30. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurioms esant pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą ar mokesčių administravimą reguliuojančius teisės aktus nebūtų galimas išieškojimas pagal atsakovui pateiktus Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamų administracinių aktų teisėtumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kontekste.
32. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
33. Administracinių teismų praktikoje yra nurodyta, jog vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
34. Ginčijamame 2017 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-24918 nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos yra pakankamos, kad pareiškėjas galėtų suprasti savo teisių ir pareigų pasikeitimą bei įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Be to, suvienodinto dokumento kopija ir prašymas vykdyti reikalavimą pareiškėjui buvo pateikti kartu su minėtu raštu (b. l. 46). Todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kurie siejami su Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimu.
35. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie jo turtinę padėtį yra išanalizuotos ir dėl jų pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl šių aplinkybių vertinimo ir jų nekartoja.
36. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia.
37. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus dokumentai apie, jo teigimu, mokestinės prievolės sumažinimą (b. l. 103–107) bei banko dokumentai apie baudos sumokėjimą (b. l. 108–110), nesant prašančiosios institucijos pranešimo apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą, neturi jokios teisinės reikšmės pagal ginčijamus administracinius aktus vykdomam išieškojimui bei nagrinėjamam ginčui.
38. Pareiškėjo 2019 m. gruodžio 2 d., t. y. po apeliacinės instancijos teismo posėdžio, pateiktų dokumentų teisėjų kolegija nevertina.
39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų atsakovo priimtų administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo pilnai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.