Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarimo V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. J. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, užsiimdamas individualia veikla, nevykdė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus (toliau – ir VDI) reikalavimo Nr. R1 01-83-0573 iki 2010 m. rugsėjo 15 d. įstatymų nustatyti tvarka iš darbo atleisti V. P. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais V. J. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 11 straipsnio 6 dalį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41² straipsnio 1 dalyje numatyta, jog neįleidimas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų tikrinti pagal jų kompetenciją įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio trijų šimtų litų ir pareigūnams – nuo trisdešimties iki devynių šimtų litų.

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad valstybinės darbo inspekcijos inspektorių reikalavimai ir nurodymai yra privalomi. Asmenys, nevykdantys Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių reikalavimų, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta teisės norma nenustato neribotos VDI kompetencijos teikti asmenims privalomus reikalavimus. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 32 straipsnyje nurodyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo VDI ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog VDI pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. VDI kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad VDI kompetencija inter alia apima teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų laikymosi kontrolę, tačiau VDI nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus.

Vadovaujantis DK 285 straipsniu, individualus darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo). Teisė spręsti individualius darbo ginčus pagal DK 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į VDI kompetenciją.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose, darytina išvada, jog VDI Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2239/2011; 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp apelianto ir V. P. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl V. P. atleidimo iš darbo, t. y. ginčas dėl faktinių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde bei paaiškinimuose apeliantas nuosekliai nurodė, kad V. P. apeliantą daug kartų apvogė, jo vardu vykdydama individualią veiklą bei negrąžindama jam individualios veiklos dokumentų, nesumokėjo sąskaitų, priėmusi prekes jo vardu. Apelianto manymu, būtent dėl šių įsiskolinimų V. P. ir nori būti atleidžiama iš darbo. Apeliantas pažymėjo, kad V. P. klastodavo jo parašą, teikė fiktyvius pranešimus VSDFV, siekdama gauti naudos, bei atkreipė dėmesį, kad darbo sutarties su V. P. sudaręs nėra ir niekada jos į darbą nepriėmė (b. l. 9, 17-18, 53-54). Atsižvelgus į šiuos apelianto argumentus, darytina išvada, kad apeliantas nesutinka su aplinkybe, kad tarp apelianto ir V. P. buvo susiklostę teisiniai darbo santykiai. VDI šios aplinkybės netyrė ir į apelianto teikiamus paaiškinimus neatsižvelgė.

Atkreiptinas dėmesys, kad VSDFV Telšių skyriaus pateiktoje pažymoje apie V. P. valstybinį socialinį draudimą nuo 2007 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. nurodyta, kad nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. V. P. buvo nedraudiminis laikotarpis, dirbant V. J., vykdančiam individualią veiklą (b. l. 6). 2010 m. rugpjūčio 27 d. apelianto teiktame pranešime VSDFV teritoriniam skyriui apie apdraustųjų nedraudiminius laikotarpius nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. V. P. padarė pravaikštą (b. l. 8). Būtent šiuo laikotarpiu, t. y. 2010 m. liepos 8 d., V. P. registruotu laišku apeliantui išsiuntė prašymą atleisti ją iš darbo (b. l. 4).

Pažymėtina, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. DK 235 straipsnyje numatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Pažymėtina, kad VDI šių aplinkybių netyrė ir neatkreipė dėmesio, kad apeliantas, sužinojęs apie V. P. neteisėtą veiklą jo vardu, galėjo VSDFV pateikti pranešimą apie V. P. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliktą pravaikštą, taip sudarydamas teisinį pagrindą atleisti V. P. iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Ginčas dėl aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių savo esme yra individualaus pobūdžio darbo ginčas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, VDI Protokole nurodyti apelianto padaryti pažeidimai nėra akivaizdžiai pažeidžiantys bendro pobūdžio materialines normas, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises. Atsižvelgiant į tai, kad VDI nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio ginčų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VDI reikalavimas Nr. R1 01-83-0573 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kilus nesutarimui dėl faktinių aplinkybių, privalėjo būti vadovaujamasi DK 286 straipsnyje įtvirtinta individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju VDI reikalavimas Nr. R1 01-83-0573 peržengia VDI kompetencijos, nustatytos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnyje, ribas, kadangi, esant nesutarimui tarp darbo sutarties šalių dėl V. P. atleidimo iš darbo aplinkybių, VDI priėmė privalomą reikalavimą, kuriuo praktiškai išsprendė tarp šalių kilusį individualų darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris savo esme yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė bylos teisingam išsprendimui aktualias teises normas, todėl nenustatė šioje byloje reikšmingos aplinkybės – jog yra kilęs individualus darbo ginčas, kuris privalėjo būti nagrinėjamas DK 286 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, apeliacinis skundas tenkintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarimą ir bylą nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.